2016-04-27 Nr. AB-9439-3-61-3-05456-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-877-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05456-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)1-9345 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“;

2) panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus (toliau – ir Valdybos skyrius) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (10.13)03-115512 „Dėl stažo ypatingomis darbo sąlygomis apskaičiavimo“;

3) įpareigoti Valdybos skyrių skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Paaiškino, kad kreipėsi į Valdybos skyrių dėl kompensacijos skyrimo už darbą ypatingomis sąlygomis, kadangi nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos valdybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos techninės tarnybos dalinio Transporto ir ryšių priemonių remonto sukarintos priešgaisrinės dalies ryšių priemonių remonto 6-os kategorijos darbininko pareigose ypatingomis darbo sąlygomis. Pagal tuo metu galiojusius teises aktus pareiškėjas tikėjosi gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintą Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr.2).

Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinta Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka), jam priklauso kompensacija (60 mėnesių) už darbą ypatingai kenksmingomis sąlygomis. Valdybos skyrius 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu nusprendė neskirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes pareiškėjas neturi nustatyto darbo ypatingomis sąlygomis stažo. Pareiškėjo teigimu, priimant tokį sprendimą nebuvo įvertintos tos aplinkybės, kad nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. jis dirbo Priešgaisrinės apsaugos valdybos Vilniaus m. sukarintos priešgaisrinės apsaugos techninės tarnybos dalinio Transporto ir ryšių priemonių remonto sukarintos priešgaisrinės dalies ryšių priemonių remonto 6-os kategorijos darbininko pareigose ypatingomis darbo sąlygomis.

Tai patvirtina Priešgaisrinės apsaugos valdybos 1979 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. 94/l/s ir pridedami protokolai. Pareiškėjo manymu, Valdybos skyrius turėjo vadovautis ne tik darbo knygelės įrašais, bet ir darbdavio išduotais dokumentais, tačiau sprendimą priėmė labai formaliai, neįsigilindamas į pateiktus dokumentus, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo pilną darbo dieną kenksmingose darbo sąlygose. 1979 m. birželio 28 d. įsakyme apie priėmimą į pareigas Nr. 94 a/s ir vėlesniuose įsakymuose apie perkėlimus buvo nustatyta, kad darbas yra kenksmingose sąlygose.

Nurodė, jog buvo nustatytas padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingose sąlygose, vėliau mokamos priemokos už kenksmingas darbo sąlygas, taip pat buvo išduodamas pienas ir sultys. Kiekvienais metais vyko dispanserizacija ir atliekami švino koncentracijos organizme tyrimai. Taip pat dėl darbo kenksmingose darbo sąlygose buvo suteikiamos papildomos atostogos. Valdyba 2014 m. lapkričio 21 d. sprendime nurodė tuos pačius argumentus, bei papildomai, kad už darbą kenksmingomis sąlygomis specialus maitinimas (pienas) buvo skiriamas pagal TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto ir VCSPT Prezidiumo 1968 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. 446/p-211 „Dėl nemokamo pieno arba kitų lygiaverčių maisto produktų davimo darbininkams ir tarnautojams dirbantiems cechuose, baruose ir kituose poskyriuose, kur yra kenksmingos darbo sąlygos“, o kompensacijos neva skiriamos pagal TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintus sąrašus Nr. 1 ir Nr.

2. Pareiškėjo nuomone, šis sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, nes formalus jo pareigų įvertinimas negali suponuoti kompensacijos skyrimo apribojimo. Valdyba formaliai vertino pateiktus dokumentus, nesiaiškino atliekamo darbo realaus pobūdžio, visų aplinkybių ir įrodymų, neapklausė bendradarbių, nesikreipė dėl papildomų duomenų ir dokumentų gavimo iš darbovietės, kurioje jis dirbo. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo pateiktuose dokumentuose aiškiai nurodyta, jog jis nuo 1979 m. birželio 8 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo pilną darbo dieną kenksmingose darbo sąlygose, nes ir 1979 m. birželio 28 d.

įsakyme apie priėmimą į pareigas Nr. 94 a/s, ir vėlesniuose įsakymuose apie perkėlimus, taip pat darbo knygelėje buvo nustatyta, kad darbas yra kenksmingose sąlygose. Valdyba neapklausė liudytojų, kurie patvirtintų, jo nurodytas aplinkybes, sprendimą priėmė nepagrįstai vadovaudamasi tik rašytiniais įrodymais, o ne liudytojų parodymais. Prašė iškviesti ir apklausti tuo metu kartu dirbusius bendradarbius: A. S. ir V. R., kurie gali patvirtinti, kad pareiškėjo darbo pobūdis buvo kenksmingose sąlygose.

Atsakovas Valdybos skyrius atsiliepime (b. l. 40–42) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad jog kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacijos) skiriamos, apskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) ir Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 267.

Norminiuose aktuose nurodoma, kad kompensacija skiriama už tam tikros trukmės darbo stažą, įgytą dirbant sunkiomis ir kenksmingomis darbo sąlygomis darbus, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamyklų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173. Darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, darbo pobūdį ypatingomis sąlygomis patikslinančiomis pažymomis, išduotomis remiantis darbdavių ar valstybės archyvų sistemos įstaigų turimais dokumentais.

Pagal pareiškėjo kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas byloje esančius dokumentus, nuo 1971 m. rugsėjo 1 d. iki 1974 m. spalio 21 d. jis dirbo ryšių montuotoju, o nuo 1976 m. gruodžio 6 d. iki 1979 m. birželio 18 d. – elektromonteriu Vilniaus miesto telefonų tinkle. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, dirbdamas ryšių montuotoju ir elektromonteriu, visą darbo dieną litavo švinu padengtus kabelius, užpildė švinu kabelių jungtis ar nuplėšdavo nuo kabelių šviną, nepateikė.

Nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Vidaus reikalų ministerijos priešgaisrinės apsaugos valdybos priešgaisrinės techninės tarnybos ryšių priemonių remonto darbininku. Pagal Sąrašą Nr.2 teisę gauti kompensaciją turi tik radijo ir televizijos centrų darbuotojai, visą darbo dieną aptarnaujantys UAD, UTB, LAD generatorius. R. D. nurodo, kad jo darbą kenksmingomis sąlygomis gali paliudyti A. S. ir V. R., tačiau jokių dokumentų apie šių liudytojų darbą nepateikia. Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis A.

S. dirba Specialioje priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, o V. R. yra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir Vidaus reikalų ministerijos valstybinė pensija. Valdybos skyrius, remdamasis byloje esančiais dokumentais, pagrįstai neįskaitė į pareiškėjo stažą ypatingomis darbo sąlygomis 1971 m. rugsėjo 1 d. – 1974 m. spalio 21 d., 1976 m. gruodžio 6 d. – 1979 m. birželio 18 d., 1979 m. birželio 28 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpių. Tokios aplinkybės kaip priemokos už kenksmingas darbo sąlygas ar pieno skyrimas, kurias pareiškėjas mini savo skunde, teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, neįvardytos, todėl, nustatant teisę į kompensaciją, į jas neatsižvelgiama.

Panaikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus nėra pagrindo, nes byloje esančių dokumentų nepakanka įrodyti, kad R. D. ginčo laikotarpiais dirbo darbus įvardytus Sąrašo Nr. 2 XXXI skyriuje „Ryšiai“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime (b. l. 44–46) prašė skundą atmesti.

Savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 81-85) pareiškėjo R. D. skundą tenkino. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)1-9345. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (10.13)03-115512. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių išmokėti R. D. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teismas nustatė, kad R. D. Priešgaisrinės apsaugos valdybos prie Vidaus reikalų ministerijos 1979 m. birželio 28 d. įsakymu buvo priimtas į darbą 6 kategorijos darbininku (kenksmingomis darbo sąlygomis), aptarnaujančiu bei remontuojančiu stacionarias ir nešiojamas radijo stotis, taip pat gaisrinės techniko remontui. Tai, jog pareiškėjas nuo 1979 m. birželio 28 d. priimtas į darbą kenksmingomis darbo sąlygomis, patvirtina ir darbo knygelės bei asmens kortelės išrašai. Taip pat pažymėta, kad asmens kortelės išrašuose nuosekliai iki 1994 m. pabaigos yra fiksuota, kad pareiškėjas dirba kenksmingomis darbo sąlygomis, už tai jam mokamas 8 proc. priedas prie algos. Taigi, aptarti įrodymai liudija, kad pareiškėjo darbo pobūdis nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nesikeitė.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame 1979 m. birželio 28 d. įsakyme nurodytos R. D. darbinės pareigos visiškai atitinka Sąraše Nr. 2 XXXI skirsnyje „Ryšiai“ 6 dalyje numatytą darbinės pareigybės aprašymą – stacionarios radijo įrangos elektromonteris, radijo stotyse nuolat atliekantis generatorių (ultratrumpųjų bangų ir ultraaukštų dažnių) priežiūrą. Pažymėta, ir tai, kad Sąraše 2 nurodytos pareigybės bei joms prikirto darbo pobūdis yra aprašyti pakankamai detaliai, nurodant konkrečias aplinkybes ar atliekamas funkcijas, kurios apibrėžia tokio darbo priskyrimą sunkiam ar kenksmingam darbui. Tačiau, pagal įprastinę praktiką, nurodant asmens darbo pareigas darbo knygelės įrašuose, asmens kortelėse ar kituose darbo apskaitos dokumentuose, pareigybių aprašymai nėra pažodžiui perkeliami. Todėl ta aplinkybė, jog 1979 m. birželio 28 d. įsakyme, kuriuo R. D. priimtas į darbą, nėra tiesiogiai pažymėta, kad pareiškėjas remontuos ultratrumpųjų bangų (ultraaukštų dažnių) generatorius ir atliks jų priežiūrą, nėra esminė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju reikšmingas, taip pat ir lemiantis išvadą dėl pareiškėjo dirbto darbo, yra R. D. į darbą priėmusios institucijos, t. y. Priešgaisrinės apsaugos valdybos, kuri tiksliausiai ir objektyviausiai galėjo įvertinti pareiškėjo darbo pobūdį, vertinimas, jog pareiškėjo dirbto darbo sąlygos yra kenksmingos sveikatai.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad aptarti įrodymai – 1979 m. birželio įsakymas apie pareiškėjo priėmimą į darbą, darbo knygelės išrašai – Tvarkos aprašo 14.2 punkte yra nurodyti kaip įrodomieji dokumentai, kuriais vadovaujantis yra sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos skyrimo. Todėl, kaip minėta, šiuose dokumentuose aiškiai nustatant, kad R. D. priimamas į darbą kenksmingomis sąlygomis, atsižvelgus į tai, kad jo vykdomos darbinės funkcijos nesikeitė, ginčo laikotarpiu pareiškėjo dirbto darbo pobūdis negali būti vertinamas priešingai, t. y. kaip nekenksmingas sveikatai.

Taip pat pažymėta, kad Sąrašo 2 XXXI skirsnyje „Ryšiai“ 6 dalyje, aprašant elektromonterių darbo pobūdį nėra nustatyti papildomi reikalavimai ar ribojimai, kad šis darbas turi būti dirbamas nepertraukiamai visą dieną. Todėl atsakovo motyvai, jog pagal aptartas Sąrašo Nr. 2 nuostatas, teisė į kompensaciją gali būti įgyta tik nustačius, jog darbas buvo dirbamas visą dieną, nėra teisiškai reikšmingi.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas pripažino, kad R. D. nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus m. sukarintos priešgaisrinės apsaugos techninės tarnybos dalinio Transporto ir ryšių priemonių remonto sukarintos priešgaisrinės dalies ryšių priemonių remonto 6-os kategorijos darbininko pareigose dirbtas darbas priskirtinas XXXI skirsnyje „Ryšiai“ 6 d. numatytam darbui, šis darbas buvo dirbamas ilgiau kaip 12,5 metų, todėl pareiškėjas įgijo teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Kartu pažymėta, jog konstatavus, kad byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, jog R. D. dirbo Sąraše Nr. 2 numatytą darbą, pareiškėjo nurodytų liudytojų apklausa nėra tikslinga.

Teisėjų kolegija sprendė, kad Valdybos skyrius 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas. Remiantis tais pačiais motyvais naikintinas ir Valdybos 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimas, kuris priimtas įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą skundą. Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas yra išvestinis reikalavimo panaikinti Valdybos skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra naikintinas, taip pat tai, jog R. D. įgijo teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, Valdybos skyrius įpareigotas šią kompensaciją pareiškėjui išmokėti.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88-92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – R. D. skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Ne visi asmenys, dirbę kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę į kompensaciją. Teisė gauti kompensaciją siejama tik su tais darbais ar profesijomis, kurios buvo įtrauktos į Sąrašus, ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo taikomos iki 1995 m. sausio 1 d. Jei faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į šiuos sąrašus neįtraukta, arba asmuo dirbo kitokiomis sąlygomis, negu nustatyta Sąraše Nr. 1 ar Sąraše Nr. 2, kompensacija negali būti paskirta. Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gali būti skiriamos tik vadovaujantis tais pačiais lengvatinių pensijų skyrimo principais, neplečiant garantijų apimties, priešingu atveju kompensacijos neatitiktų savo prigimties. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-537/2007.

2) Teismas, neteisingai įvertinęs faktinius duomenis, nepagrįstai konstatavo, kad 1979 m. birželio 28 d. įsakyme nurodytos R. D. darbinės pareigos atitinka Sąrašo Nr. 2 XXXI skirsnio „Ryšiai“ 6 dalyje numatytą darbinės pareigybės aprašymą ir kad pastarojoje normoje, aprašant elektromonterių darbo pobūdį nėra nustatyti papildomi reikalavimai ar ribojimai, kad šis darbo turi būti dirbdamas nepertraukiamai visą dieną. Nurodo, kad pareiškėjas 1979 m. birželio 28 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dirbo ryšių priemonių darbininku VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos priešgaisrinėje techninėje tarnyboje, o ne elektromonteriu radijo stotyje, o Sąrašo Nr. 2 XXXI skyriaus „Ryšiai“ 6 dalyje nurodyta, kad pensija lengvatinėmis sąlygomis stacionarinės radijo įrangos elektromonteriams, dirbantiems radijo stotyse, skiriama, jeigu jie nuolat (t. y. visą dieną) atlieka ultratrumpųjų bangų ir ultraaukštųjų dažnių generatorių priežiūrą.

Atsakovas Valdybos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 95-96) prašo jį patenkinti, panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą, kurioje buvo panaikintas Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. (10.13) 03-115512 ir Fondo valdybos 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. (6.5) I-9345 bei įpareigotas Vilniaus skyrius išmokėti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, ir priimant naują sprendimą – pareiškėjo R. D. skundą atmesti.

Nurodo, kad palaiko Valdybos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui, todėl teismo sprendimas naikintinas.

Pareiškėjas R. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 97-98), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra naujų argumentų, dėl kurių konkrečiai ir pagrįstai nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas. Argumentas, kad teismas turėjo vadovautis Pensijų įstatymo redakcija, įsigaliojusia nuo 1995 m. sausio 1 d., teisiškai nepagrįstas ir neteisingas, tai pažeistų pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir teisingumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (10.13)03-115512 ir Valdybos 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-9345 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio straipsnio 2 dalies 2 punktą, vyrams, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2, ir išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo darbinės pareigos nuo 1979 m. birželio 28 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. atitinka Sąrašo Nr. 2 XXXI skirsnyje „Ryšiai“ 6 dalyje numatytą darbinės pareigybės aprašymą, kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi Priešgaisrinės apsaugos valdybos prie Vidaus reikalų ministerijos 1979 m. birželio 28 d. įsakymu (b. l. 13), kuriuo, kaip nurodė teismas, pareiškėjas buvo priimtas į darbą 6 kategorijos darbininku (kenksmingomis darbo sąlygomis), aptarnaujančiu bei remontuojančiu stacionarias ir nešiojamas radijo stotis, taip pat gaisrinės techniko remontui. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis įsakymas surašytas rusų kalba ir į lietuvių kalbą neišverstas.

Teismas sprendimą taip pat motyvavo tuo, kad: „Tai, jog pareiškėjas nuo 1979-06-28 priimtas į darbą kenksmingomis darbo sąlygomis, patvirtina ir darbo knygelės bei asmens kortelės išrašai (b. l. 16–35)“. Pastarieji dokumentai (b. l. 16-17; 20-32) taip pat pildyti rusų kalba, jų vertimo į lietuvių kalbą byloje nėra.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Pagal šios straipsnio 1 dalį, administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šią nuostatą, nurodoma, kad teismas negali remtis į lietuvių kalbą neišverstais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, dokumentais. Įrodymų, kurie yra neišversti į lietuvių kalbą, tyrimas bei vertinimas pažeidžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos taisykles ir negali būti laikomas objektyviu bei visapusišku (pvz., 2010 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1380/2010).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas. Todėl pareiškėjas, kuris teismo posėdyje teikia prašymą pridėti prie bylos nevalstybine kalba surašytus (neišverstus į lietuvių kalbą) dokumentus, gali teikti ir prašymą minėtus dokumentus išversti į lietuvių kalbą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-76/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (ABTĮ 9 str. 2 d.), t. y. reikalavimą, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašas patvirtina, jog teismas nepasinaudojo ir ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe, kad ne lietuvių kalba surašytus dokumentus teismo posėdžio metu išverstų vertėjas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, dėl nurodyto procesinių teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų leistinumo taisyklių nesilaikymas, taip pat teismo sprendimo pagrindimas teismo posėdyje neištirtais įrodymais yra pripažįstami procesinės teisės pažeidimais, dėl kurių gali būti neteisingai išspręsta byla (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-504/2007; 2009 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-466/2009; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-648/2009; 2009 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1245/2009; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1177/2010; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-282/2012).

Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, siekiant išsamaus ir visapusiško bylos išnagrinėjimo, svarstytina galimybė ir dėl pareiškėjų nurodytų ir prašytų apklausti liudytojų apklausos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė