N-575-18-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-18/2013

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. A. (R. A.),

vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės atstovui Gžegož Mikulevič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo R. A. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2012 m. rugsėjo 18 d. (duomenys neskelbtini) pilietis R. A. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) neteisėtai, neturėdamas Šengeno valstybių vizos perėjo valstybės sieną eidamas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Už šios veikos padarymą, pareiškėjas 2012 m. spalio 4 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas 45 paroms arešto.

2012 m. spalio 29 d. užsienietis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje (b. l. 1-6; (duomenys neskelbtini)).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo R. A. (duomenys neskelbtini), 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) apgyvendino užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) netaikant judėjimo laisvės apribojimo, iki 2013 m. balandžio 2 d.

2012 m. lapkričio 7 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šį Migracijos departamento sprendimą užsienietis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi (duomenys neskelbtini) priėmė skundą nagrinėti.

2012 m. lapkričio 23 d. R. A. pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos (b. l. 1-6).

2012 m. gruodžio 27 d., pagal II-ąjį Dublino reglamentą, pareiškėjas buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Frankfurto ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus vyresniosios specialistės sprendimu buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms (b. l. 20-21).

2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus (toliau – Sienos kontrolės skyrius) teikimas dėl (duomenys neskelbtini) piliečio R. A. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams – iki 2013 m. kovo 27 d., bet ne ilgiau iki kol bus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (b. l. 15-16). Teikime Sienos kontrolės skyrius nurodė, jog užsieniečio tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis, nes nesulaukęs gautinio sprendimo dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, pareiškėjas, piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra bei pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, neteisėtai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro bei išvyko iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad tokiais veiksmais R. A. tyčia, piktybiškai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ 18.3 punkto nuostatas. Nurodė, kad užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o jo pateiktas prieglobsčio prašymas – tik būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis. Teigė, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, pareiškėjas negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų bei piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, išnagrinėjęs Sienos kontrolės skyriaus teikimą, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi (b. l. 7-8), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nutarė sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesių laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. kovo 27 d.

Teismas įvertino byloje esančią medžiagą ir nurodė, kad remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 8 punktu, užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, todėl jis gali būti sulaikytas Užsieniečių registracijos centre.

II. Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu (b. l. 1-6) prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį

Pažymi, kad pareiškėjo padarytas taisyklių pažeidimas – neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, tačiau byloje nėra duomenų, ar užsienietis buvo nubaustas už tokį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą. Toks prieglobsčio prašytojo pažeidimas nėra ir negali būti teisinis pagrindas Įstatymo kontekste taikyti pareiškėjui sulaikymą. Nurodo, kad pagrindinė pareiškėjo išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro priežastis ta, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) tautybės ir išpažįstantis (duomenys neskelbtini) tikėjimą, jaučia baimę gyvendamas kartu su kitatikiais Gruzijos piliečiais, kurių nemaža dalis, anot pareiškėjo, vartoja narkotikus bei yra priešiškai nusiteikę prieš pareiškėjo tautybės asmenis, o Užsieniečių registracijos centro administracija neužtikrina saugių gyvenimo sąlygų Užsieniečių registracijos centre.

Remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 113 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 200/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Sienos kontrolės skyrius nesutinka su apeliacinio skundo reikalavimu ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, esant joje nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad ši Įstatymo nuostata buvo priimta siekiant įgyvendinti Direktyvą 2008/115/EB, pagal kurios 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, valstybėms narėms leidžiama vienu administraciniu a teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, Lietuvos Respublikoje vienu aktu – Migracijos departamento sprendimu yra sprendžiami tiek prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, tiek užsieniečio išsiuntimo, grąžinimo arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos klausimai. Taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo sąvoką, visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teigia, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies taikymo sritis yra platesnė nei vien neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas; šioje teisės normoje numatytos sulaikymo taikymo sąlygos atitinka Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas ir gali būti taikomos bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai.

Nurodo, kad R. A. pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ 18.3 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pažymi, kad užsienietis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog Užsieniečių registracijos centre jis buvo persekiojamas kitų tautybių asmenų dėl religijos. Nurodo, kad savavališko pasišalinimo iš Lietuvos Respublikos faktas rodo, jog pareiškėjas trukdo priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso bei ateityje gali pasislėpti. Teigia, jog yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis vėl gali išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Pažymi, jog visa tai rodo, jog užsieniečio sulaikymas yra būtinas sprendimui šioje situacijoje priimti ir įvykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar R. A. gali būti taikomas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra bent kartą neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo pasišalinęs iš Užsieniečių registracijos centro ir grąžintas į Lietuvos Respubliką pagal II-ąjį Dublino reglamentą (b. l. 1-6, 20-21), kas leidžia teigti, jog pareiškėjas jau yra trukdęs priimti dėl jo galutinį sprendimą, jis bėgo iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, todėl tikėtina, jog netaikant sulaikymo, toks užsieniečio piktnaudžiavimas gali kartotis.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos blogos gyvenimo sąlygos Užsieniečių registracijos centre nepateisina jo padaryto Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo. Nesutikdamas su Užsieniečių registracijos centre esančiomis gyvenimo sąlygomis užsienietis turėtų įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į kompetentingas institucijas, o ne savavališkai pasišalinti iš Užsieniečių registracijos centro ar, tuo labiau, iš šalies.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. (R. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas