2017-10-03 Nr. AB-17658-3-63-3-00274-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4715-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00274-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2; 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti D. M. teismo išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininkas, atsižvelgęs į 2017 m. vasario 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-15 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), 2017 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 30-TE-145 nuo 2017 m. kovo 17 d. jį atleido iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Iki tol D. M. dirbo vyriausiuoju postiniu Klaipėdos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriuje (toliau – OVS) ir iki teisės gauti pareigūno pensiją jam buvo likęs mėnuo bei 6 dienos. Per tarnybos laiką pareiškėjas ne kartą buvo skatintas už nepriekaištingą tarnybą ir galiojančių nuobaudų neturėjo.

3. D. M. nurodė, kad naktį iš 2016 m. gruodžio 19 d. į 20 d., eidamas vyriausiojo policijos postinio pareigas, su dar keturiais pareigūnais budėjo Klaipėdos apskrities VPK OVS patalpose. 2016 m. gruodžio 20 d. 2.56 val. į Klaipėdos apskrities VPK OVS buvo atvesdintas sulaikytasis T. S., kuriam buvo nustatytas 1,57 promilių girtumas. Sulaikytasis 3.03 val. buvo įvestas į laikino sulaikymo patalpą. Po kurio laiko jis pradėjo garsiai rėkauti, periodiškai daužyti rankomis ir spardyti kojomis kameros duris. Per vaizdo monitorių matėsi, kaip jis, kelis kartus įsibėgėdamas ir pašokdamas į orą, kojomis stipriai spyrė į kameros duris. Toks sulaikytojo elgesys trukdė pareigūnams tinkamai atlikti savo darbą, kėlė pavojų paties sulaikytojo saugumui bei policijos turtui. Postinis V. A. bei patrulis R. Š. ne kartą T. S. įspėjo nusiraminti, tačiau jis teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdė bei neklausė V. A. perspėjimo, kad jo atžvilgiu bus panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai ir virvė, kurios jam buvo parodytos (3.53 val.). Uždarius kameros duris, T. S. vėl įsibėgėjo, pašoko į orą ir kojomis stipriai spyrė į jas. Atsižvelgęs į tai, pareigūnas V. A. nutarė panaudoti specialiąsias priemones. Jam atėjo padėti postinis R. Š., o netrukus ir pareiškėjas. V. A. T. S. rankas surakino už nugaros, pririšo prie antrankių virvę, kurią permetęs per kameros duris ir jas uždaręs, pririšo virvės galą prie durų rankenos. Taip buvo siekiama laikinai apriboti sulaikytojo judesius, kad jis negalėtų tęsti savo agresyvių, pavojingų ir neteisėtų veiksmų. Jokio fizinio skausmo, išskyrus elementarų nepatogumą, tokie veiksmai T. S. neturėjo sukelti. Tuo metu D. M. neturėjo pagrindo abejoti, kad sulaikytojo atžvilgiu panaudota prievarta yra neadekvati esamai situacijai, tuo labiau, kad visą šią situaciją stebėjo vyresnysis pamainos pareigūnas (budėtojas) komisaras-inspektorius L. L. ir jai pritarė.

4. Būdamas įsitikinęs, kad situacija suvaldyta ir kad už tolesnius veiksmus yra atsakingas postinis V. A. bei situaciją stebėjęs vyresnysis pareigūnas L. L., pareiškėjas grįžo prie savo tiesioginių pareigų. Jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad postinis V. A., 4.29 val. priėjęs prie kameros, kurioje buvo uždarytas sulaikytasis, virvę įtemps stipriau ir ją nuriš tik 4.50 val. , t.y. kad specialiosios priemonės T. S. atžvilgiu bus naudojamos taip ilgai ir kad V. A. stipriau įtemps virvę. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad toje pačioje patalpoje esantis vyresnysis pareigūnas L. L. tinkamai vykdo savo pareigas ir kontroliuoja situaciją.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities VPK vadovybė buvo ne kartą informuota apie ribotas galimybes OVS pareigūnams tinkamai vykdyti pavestas pareigas bei tramdyti netinkamai besielgiančius apsvaigusius asmenis. Laikino sulaikymo kameros nėra pritaikytos tokiems veiksmams, todėl pareigūnai yra palikti panašias situacijas valdyti pagal savo supratimą bei sugebėjimus. Remiantis susiklosčiusia Klaipėdos apskrities VPK praktika, buvo pagrindas manyti, kad laikinai sulaikytų OVS asmenų, kurie nevykdo teisėtų policijos pareigūnų nurodymų ir įspėjimų, atžvilgiu yra priimtina taikyti specialias policijos priemones, ribojančias jų judesius bei galimybę atlikti veiksmus, trukdančius pareigūnų darbą ir keliančius pavojų policijos turtui bei pačių sulaikytųjų sveikatai. Pareiškėjo nuomone, jo trumpalaikiai veiksmai, trukę apie vieną minutę ir pasireiškę pagalba kolegai V. A. taikyti pagrįstą prievartą, neturi būti vertinami kaip neteisėti. Net šiuos veiksmus pripažįstant pažeidžiančiais nustatytą valstybės tarnybos tvarką, D. M. buvo skirta nepagrįstai griežta nuobauda.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nebuvo tinkamai užtikrinta D. M. teisė į gynybą. Gavęs Klaipėdos apskrities VPK pranešimą Nr. 30-PR1-8 „Dėl tarnybinio nusižengimo“, į jį pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio informaciją, kadangi manė, jog bus supažindintas su surinktais įrodymais ir tik tada bus paprašyta pateikti paaiškinimą apie jo atliktus veiksmus, tačiau atsakovas surinktų įrodymų nepateikė ir galimybės dar kartą pateikti paaiškinimą neužtikrino.

7. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo D. M. skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog savo elgesiu pareiškėjas pažemino policijos pareigūno vardą, nes būdamas policijos pareigūnu, 2016 m. gruodžio 20 d. eidamas Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas, tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir savo nežmoniškais, kitą asmenį kankinančiais bei žmogaus orumą žeminančiais veiksmais nesilaikė pagarbos žmogui pavyzdingumo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose bei Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktus, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 26 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 (toliau – Etikos kodeksas), 4.1, 4.2, 4.3 bei 4.6 punktuose nustatytus reikalavimus. Tyčiniais veiksmais D. M. taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 13 straipsnį bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

9. Klaipėdos apskrities VPK pažymėjo, kad policijos pareigūnų pareiga yra apsaugoti asmenis nuo kankinimo ir žeminančių veiksmų. Nežymus sulaikytojo sveikatos sutrikdymas buvo konstatuotas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03). T. S. buvo padaryti skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešiniojo riešo išoriniame paviršiuje, kairiojo riešo išoriniame paviršiuje bei vidiniame paviršiuje.

10. Atsakovas nurodė, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir žinodamas Etikos kodekso normas, pareiškėjas privalėjo užtikrinti tokį statutinio valstybės tarnautojo elgesį, kurio iš jo tikisi visuomenė, bei eidamas atitinkamas pareigas, elgtis taip, kad elgesys ne tik užtikrintų pasitikėjimą statutiniais valstybės tarnautojais, bet ir visuomenės akyse nekompromituotų tarnybos autoriteto. D. M. turėjo galimybę veikti taip, kaip reikalauja teisės aktai, nebuvo priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios, veikti kitaip, nei reikalauja visuomenėje priimtos elgesio normos bei galiojantys įstatymai, todėl pareiškėjo padaryta veika, akivaizdžiai žeminanti visos vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromituojanti, yra jo paties pasirinkimo elgtis taip pasekmė. Atlikus tarnybinį patikrinimą surinkta medžiaga patvirtina, kad D. M. veiksmų pasekmės yra akivaizdžios ir jos nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais. Būdamas pareigūnu ir vadovaudamasis bendraisiais pareigūno pareigų vykdymo principais bei turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir netinkamai panaudojo prievartą, nežmoniškai žemindamas sulaikytojo T. S. orumą bei jį kankindamas, ir taip pažeidė tiek visuomenės lūkesčius, susietus su pareigūnais, tiek bendras moralės nuostatas. Atsakovo nuomone, tarnybinio patikrinimo metu nustatyti neteisėti D. M. veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas.

11. Klaipėdos apskrities VPK pažymėjo, kad Statutas nenumato alternatyvių sprendimo būdų, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos tokiu atveju yra imperatyvi teisinė pasekmė, kurios taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos. Nurodytos priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad būtų apsaugotas vidaus reikalų sistemos autoritetas, formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

12. Teismo posėdyje atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. 13. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą patenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ dalį, kuria pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, grąžino D. M. į Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas ir jam priteisė vidutinį tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Likusi pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta, o jo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo – paliktas nenagrinėtas.

14. Teismas nurodė, jog Klaipėdos apskrities VPK pranešimu Nr. 30-PR1-8 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad jis galbūt padarė tarnybinį nusižengimą. Šiame pranešime buvo nurodytos tarnybinio nusižengimo aplinkybės ir padaryta išvada, kad D. M. neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo specialiąsias priemones bei atliko kankinimo, nežmoniško ir žmogaus orumą žeminantį elgesio aktą, todėl nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, ir pažeidė kitus teisės aktus, reglamentuojančius pareigūnų elgesį bei pareigūnų atliekamus veiksmus. Pareiškėjas su Klaipėdos apskrities VPK pranešimu Nr. 30-PR1-8 buvo pasirašytinai supažindintas 2017 m. sausio 25 d. ir 2017 m. sausio 25 d. pateikė paaiškinimą. Nurodė, jog savo veiksmais atsakovo nurodytų įstatymo nuostatų nepažeidė.

15. Teismas pažymėjo, kad D. M. įteiktas 2017 m. sausio 25 d. pranešimas Nr. 30-PR1-8 yra aiškus ir nedviprasmiškas – jame nurodytas galbūt padaryto nusižengimo laikas, pažeidimo esmė, teisės aktų nuostatos, kurios galbūt buvo pažeistos. Minėtame pranešime pareiškėjui buvo nurodyta iki 2017 m. sausio 31 d. pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, taip pat buvo paaiškintos kitos jo teisės, todėl iš 2017 m. sausio 25 d. pranešimo Nr. 30-PR1-8 turinio D. M. turėjo aiškiai suprasti, kuo jis yra kaltinamas, ir galėjo tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Pareiškėjui, atsižvelgus į jo 2017 m. vasario 15 d. prašymą, buvo pateiktos tarnybinio patikrinimo medžiagos kopijos. Nors minėtame pranešime nėra nurodyta, jog D. M. savo veiksmais galbūt pažemino pareigūno vardą, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ši aplinkybė nėra esminė, kadangi Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo vertinamos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios buvo nurodytos Klaipėdos apskrities VPK pranešime Nr. 30-PR1-8. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo netinkamai informuotas apie jo padarytus teisės aktų pažeidimus ar nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą.

16. Klaipėdos apskrities VPK viršininkas, atsižvelgęs į Tarnybinio patikrinimo išvadą bei vadovaudamasis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu 2017 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 30-TE-145 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos už pareigūno vado pažeminimą. Pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, D. M. davė priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus, negailėti jėgų, ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Būdamas pareigūnu ir davęs priesaiką, asmuo turi žinoti jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokti, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose.

17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) buvo konstatuota, kad T. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata –padaryti skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešiniojo riešo išoriniame paviršiuje, kairiojo riešo išoriniame paviršiuje bei vidiniame paviršiuje. Šioje išvadoje pažymėta, kad apžiūros metu stebėtas odos nubrozdinimų gijimo laipsnis neprieštarauja tam, kad rasti T. S. sužalojimai galėjo būti padaryti teisėsaugos nustatytu laiku bei užduotyje nurodytu būdu. Teismas nustatė, kad sulaikytam asmeniui sutramdyti buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai ir virvė, kurias panaudojo V. A.. Jis sulaikymo patalpoje esančiam T. S. antrankiais už nugaros surakino rankas, laikant kitam policijos pareigūnui, užfiksavo virvę prie antrankių, tempdamas virve antrankiais už nugaros surakintas rankas į viršų, pervėrė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, tada virvės galą patempė į apačią ir užfiksavo už kameros durų rankenos, dėl to T. S. liko antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, įtemptomis į viršų. Vaizdo įrašas bei teismo posėdyje išsakyti liudytojo R. Š. paaiškinimai patvirtina, kad tuo metu, kai policijos pareigūnas V. A. naudojo specialiąsias prievartos priemones T. S. sutramdyti, D. M. laikė atidarytas kameros duris bei surakinus sulaikytąjį ir pervėrus virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, jas uždarė. Vaizdo įrašas bei liudytojo R. Š. parodymai patvirtina, kad tiesioginių veiksmų, kurie buvo nukreipti prieš T. S., pareiškėjas neatliko.

18. Įvertinęs Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas sprendė, kad policijos pareigūnai, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus, gali naudoti bet kokias priemones, būtinas jų funkcijoms įgyvendinti. Specialiosios prievartos priemonės – virvė ir antrankiai – gali būti panaudoti, jei atsiranda tokia būtinybė. Pažymėjo, kad Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 26 straipsnio 1 dalis bei Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktai ir Etikos kodekso 4.1, 4.3 bei 4.4 punktai draudžia žmogų žeminti, kankinti bei prieš jį naudoti nepagrįstas ir neadekvačias prievartos priemones.

19. Teismas pažymėjo, kad pateiktas vaizdo įrašas patvirtina, jog T. S. tam tikrą laiką gulėjo ant suolo, vėliau periodiškai beldė į sulaikymo patalpos duris. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad sulaikytasis būtų daužęs sulaikymo patalpos inventorių ar save žalojęs, t. y. kad iš esmės buvo pagrindas naudoti specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius. Vaizdo įrašas leidžia spręsti, kad pareiškėjas nė karto nebuvo atidaręs kameros durų ir nematė, ar sulaikytasis save žaloja, niokoja inventorių, ar nesipriešina policijos pareigūnams. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad D. M. galėjo nežinoti, jog policijos pareigūnas V. A. sulaikytojo atžvilgiu nepagrįstai naudoja specialiąsias prievartos priemones.

20. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 3.54 val. priėjo palaikyti durų, kai policijos pareigūnai V. A. ir R. Š. sulaikytojo T. S. atžvilgiu naudojo specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius. D. M. matė, kaip V. A. per durų viršų pervėrė virvę ir ją užfiksavo prie durų, tačiau pats jokių kitų veiksmų, išskyrus durų palaikymą ir uždarymą, neatliko. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Policijos įstatymas nereglamentavo specialiųjų prievartos priemonių taikymo būdo prieš agresyvius sulaikytus asmenis.

21. Teismas iš į bylą pateikto Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyrio 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados „Dėl E. G. skundo“ Nr. 30-IS-81 turinio nustatė, kad policijos pareigūnai prieš kitą sulaikytąjį E. G. anksčiau yra naudoję antrankius ir virvę bei tokie pareigūnų veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais. Teismo posėdyje liudytojas L. L., dirbęs Klaipėdos apskrities VPK OVS specialistu ir įvykio metu buvęs vyresniuoju pamainos pareigūnu, nurodė, kad agresyviems asmenims laikyti patalpos Klaipėdos apskrities VPK nebuvo įrengtos, o teisės aktų, kurie reglamentuotų, kaip sulaikytuosius galima ir negalima surišti, nebuvo. Liudytojas pažymėjo manęs, kad policijos pareigūnas V. A. atlieka teisėtus veiksmus, todėl jokių pastabų pareigūnams nereiškė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo manyti, jog policijos pareigūnas V. A. elgiasi teisėtai ir pagrįstai, nors būdamas policijos pareigūnu, privalėjo būti susipažinęs su teisės aktų nuostatomis ir suprasti, kad nurodytas specialiųjų priemonių uždėjimo ir pritvirtinimo būdas pažeidžia sulaikytojo teises.

22. Vaizdo įrašas patvirtina, kad tuo metu, kai sulaikytojo atžvilgiu policijos pareigūnai V. A. ir R. Š. taikė specialiąsias prievartos priemones ir jiems padėjo pareiškėjas, sulaikytasis savo kameroje liko stovintis, nors ir itin nepatogioje padėtyje, tačiau vėliau policijos pareigūnas V. A. labiau įtempė virvę (4.29–4.30 val.), todėl sulaikytasis T. S. iš esmės nebegalėjo stovėti, o liko kabėti antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, įtemptomis į viršų. Po tokio virvės įtempimo sulaikytasis labiau šaukė, rėkė ir aimanavo. Epizodo, kai V. A. labiau įtempė virvę, pareiškėjas nematė.

23. Teismas padarė išvadą, kad D. M. tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei jam kančių nesukėlė, be to, nežinojo apie specialiųjų priemonių taikymo pagrįstumą sulaikytojo atžvilgiu, todėl sprendė, kad pareiškėjas Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nepažeidė, tačiau būdamas policijos pareigūnu, kuris privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, ir matydamas kito policijos pareigūno V. A. veiksmus bei tai, kad sulaikytasis ilgą laiką garsiai šaukė, turėjo suprasti, kad asmuo yra kankinamas ir žeminamas. Tai, kad sulaikytojo šauksmus jis girdėjo, patvirtinta vaizdo įrašas, tačiau D. M. jokių veiksmų, kad nutrauktų V. A. veiksmus, nesiėmė, be to, nebandė aiškintis, ar pareigūnas pagrįstai naudoja specialiąsias prievartos priemones. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 punktus, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3 bei 4.6 punktus.

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apskrities VPK Imuniteto skyriaus 2017 m. sausio 6 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, jog pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Atsižvelgus į tai, nustačius, kad pareiškėjas nepažeidė Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, bei įvertinus D. M. padarytą pažeidimą jo sunkumo, pavojingumo visuomenei aspektais, su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijais, buvo konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai nepažemino vidaus tarnybos sistemos autoriteto, jos nekompromitavo ir nepažemino pareigūno vardo. Teismas sprendė, kad vertinant D. M. veiksmus Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu, jie nepripažintini šiurkščiais, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikomos Statute nustatytos pasekmės – atleidimas iš pareigų. Ginčijamame 2017 m. vasario 15 d. įsakyme Nr. 30-TE-145 buvo nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo veiksmuose egzistuoja sąlygos, dėl kurių yra teisėtas pagrindas pripažinti, jog jis pažemino pareigūno vardą. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino ginčijamo įsakymo dalį, kuria D. M. buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, ir jį grąžino į ankstesnes pareigas.

25. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjo padaryto nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis ir aplinkybes, jog pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, D. M., kaip pareigūno, statusą ir jo tarnybinę veiklą charakterizuojančią medžiagą, teismas sprendė, jog už padarytą nusižengimą jam turi būti skiriamas griežtas papeikimas (Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teismo vertinimu, ši tarnybinė nuobauda atitinka pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

26. Spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kaip turi būti kompensuojama vidaus tarnybos pareigūnui, kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu ir pareigūnas yra atleidžiamas teismo sprendimu, vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio nuostatomis ir įpareigojo atsakovą, įsiteisėjus teismo sprendimui, apskaičiuoti bei išmokėti D. M. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už 5,20 dienų nepanaudotas kasmetines atostogas. Mėnesio vidutinio darbo užmokesčio suma buvo nurodyta neatskaičius mokesčių, todėl atsakovas taip pat buvo įpareigotas juos apskaičiuoti.

27. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde pateikė bendro pobūdžio prašymą priteisti teismo išlaidas, tačiau šių išlaidų nedetalizavo, jo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. D. M. buvo paaiškinta, kad minėto prašymo palikimas nenagrinėtu jam netrukdo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. 28. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo D. M. skundą pripažinti nepagrįstu.

29. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais: teismas, priimdamas sprendimą, formaliai vertino tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų pagrįstumą ir teisėtumą, jų nesiejo su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, kai kurių duomenų visiškai nevertino arba pripažino nesant reikšmingomis pažeidimo padarymo aplinkybėmis, šališkai vertino liudytojų parodymus bei nesiaiškino tarnybinio patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų patikimumo. Kadangi pareigūno veika sukeltų pasekmių, nustatytų Statute, atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, o reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų, teismas, aptardamas faktines bylos aplinkybes, nustatytas Tarnybinio patikrinimo išvadoje, nustatant pareigūno kaltę, įvykdžius tam tikrą veiką, priešingą teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, neįžvelgė pareigūno vardo pažeminimo, kadangi neatkreipė dėmesio į teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą.

30. D. M. buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami didesni reikalavimai ir nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai, kurių jis prisiekė laikytis, todėl sprendžiant dėl jo elgesio tam tikroje situacijoje, dėl jo suvokimo, kaip reikėtų veikti, bei dėl galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas pareigūno statuso. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, 2016 m. gruodžio 20 d. eidamas Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas, tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir taip sulaužė Statuto 13 straipsnyje nurodytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkė policijos prestižui.

31. Teismas konstatavo, kad nė vienas pareigūnas negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo bei, kad policijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai draudžia žmogų žeminti, kankinti ir prieš jį naudoti nepagrįstas bei neadekvačias prievartos priemones, tačiau D. M. veiksmų nepripažino žeminančiais policijos pareigūno vardą, nes tiesioginių veiksmų, kurie buvo nukreipti prieš T. S., pareiškėjas neatliko. Teismas taip pat pažymėjo, kad aprašytas specialiųjų priemonių – antrankių ir virvės, uždėjimo būdas pažeidžia sulaikytojo teises ir kad pareiškėjas prisidėjo prie specialiųjų priemonių būdo netinkamo taikymo. Pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertino D. M. veiksmus – sprendė, kad pareiškėjas tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei jam kančių nesukėlė, be to nežinojo apie specialiųjų priemonių taikymo pagrįstumą sulaikytojo atžvilgiu, todėl padarė išvadą, jog D. M. Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nepažeidė, tačiau pažymėjo, kad būdamas policijos pareigūnu, kuris privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, ir matydamas kito policijos pareigūno V. A. veiksmus bei tai, kad sulaikytasis ilgą laiką garsiai rėkė, turėjo suprasti, kad T. S. yra kankinamas ir žeminamas.

32. Pareigūnų pasirinktos specialiosios priemonės, kuriomis buvo siekiama riboti sulaikytojo kūno judesius, nebuvo veiksmingos, todėl buvo galima numatyti, kad specialiųjų priemonių panaudojimas pareigūnų pasirinktu būdu sulaikytajam sukels fizinį skausmą ir kūno sužalojimus. Be to, specialiųjų priemonių – antrankių ir virvės, uždėjimo ir pritvirtinimo būdas T. S. patvirtina, jog jų panaudojimo tikslas buvo ne asmens kūno judesių apribojimas, o siekimas jam sukelti fizinį skausmą, todėl pareiškėjo veiksmai turi būti vertinami kaip sąmoningas pritarimas ir prisidėjimas prie neteisėto fizinės prievartos panaudojimo, kai tam nebuvo būtinybės. Pareigūnų V. A., R. Š. ir D. M. veiksmai buvo reikšmingi ir nukreipti bendram tikslui pasiekti – antrankiais už nugaros surakinti T. S. rankas, pririšus virvę prie antrankių, permesti ją per laikino sulaikymo patalpos durų viršų ir rankas įtempus, užfiksuoti virvę už kameros durų rankenos. Taip sulaikytajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kad pareiškėjas veikė sąmoningai ir tokios pasekmės siekė, įrodo duomenys, kai jis, vėliau vaikščiodamas pro laikino sulaikymo patalpą, kurioje buvo T. S., girdėjo sulaikytojo šauksmus, ir suprasdamas, kad sulaikytasis yra kankinamas bei žeminamas, jokių veiksmų nesiėmė. D. M., būdamas pareigūnu ir davęs priesaiką, žino jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose. Pareiškėjas nepateikė logiško paaiškinimo, kodėl jam prireikė imtis būtent tokios rūšies ir sunkumo prievartos.

33. Nuoseklių D. M. veiksmų visuma įrodo, kad naudojama prievarta buvo neadekvati tarnybinei pareigai atlikti. T. S., paliktas už nugaros antrankiais užfiksuotomis rankomis, kurios su pritvirtinta virve buvo įtemptos į viršų, patyrė kūno sužalojimus ir didelį fizinį skausmą bei išgyveno kančią, nors duomenų, jog sulaikytasis bandytų žaloti save ar realiai gadintų valstybės turtą, nebuvo užfiksuota. Klaipėdos apskrities VPK pastatas yra naujai pastatytas ir pradėtas eksploatuoti 2015 m. pabaigoje. Visos pastate esančios patalpos, taip pat ir skirtos laikinai sulaikytiems asmenims, yra suprojektuotos ir įrengtos pagal visus laikino sulaikymo patalpoms keliamus reikalavimus, todėl teismo teiginys, kad laikino sulaikymo patalpos nėra pritaikytos atvesdintiems asmenims laikyti, nėra pagrįstas.

34. Teismas neįvertino, kad D. M. veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam draudimui žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsniui. Nė vienas pareigūnas negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo.

35. Pareiškėjas D. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

36. Pareiškėjas savo poziciją grindžia tokiais argumentais: jam inkriminuoti veiksmai – durų prilaikymas, kol prie neblaivaus teisės pažeidėjo T. S. už nugaros surakintų rankų antrankių pririšta virvė buvo permesta per kameros durų viršų ir uždarytos laikino sulaikymo kameros durys, truko iki 38 sekundžių (nuo 3.54:01 iki 3.54:37). Pareiškėjas šių savo atliktų veiksmų neginčija. Atlikdamas juos, D. M. neturėjo pagrindo abejoti pareigūno V. A. nustatyta aplinkybe, kad yra pagrindas taikyti specialiąsias poveikio priemones, bei poveikio priemonės taikymo būdu, kuriuo buvo siekiama maksimaliai apriboti neblaivaus pažeidėjo veiksmus, dėl kurių jis galėjo susižeisti pats, apsaugoti policijos turtą bei nutraukti veiksmus, trikdančius pareigūnų darbą. Pareiškėjas girdėjo garsius sulaikytojo šauksmus ir durų trankymą. Be to, jis buvo įsitikinęs, kad taikytos specialiosios priemonės bei jų trukmė buvo sankcionuota vyresniojo pamainos pareigūno. Vėliau, D. M. nebūnant patalpoje, kurioje yra laikino sulaikymo kameros durys, pareigūnas V. A., reaguodamas į neblaivaus pažeidėjo elgesį, dar stipriau įtempė virvę, pririštą prie antrankių, kuriais buvo surakintos T. S. rankos. Ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma tik susipažinus su tarnybinio patikrinimo medžiaga.

37. Apelianto pozicija, kad pareigūno vardo pažeminimo akivaizdumą nulėmė specialiųjų policijos poveikio priemonių panaudojimo būdas, prieštarauja kitiems jo veiksmams – Tarnybinio patikrinimo išvadai bei taikytoms nuobaudoms, kadangi D. M., V. A. ir R. Š. veiksmai buvo pripažinti akivaizdžiai žeminančiais pareigūno vardą, o dviejų pareigūnų, taip pat ir vyresniojo pareigūno, kuriam tiesiogiai visi kiti buvo pavaldūs ir kuris savo konkliudentiniais veiksmais sankcionavo jų veiksmus, veiksmai buvo įvertinti kaip nustatytos tarnybos veiklos pažeidimas, už kurį atsakomybė nustatyta Statuto 33 straipsnio 2 dalyje. Minėti du pamainos pareigūnai, matydami ir toleruodami specialiųjų poveikio priemonių taikymą sulaikyto neblaivaus pažeidėjo T. S. atžvilgiu, joms pritarė ir nelaikė akivaizdžiai žeminančiomis policijos pareigūno vardą. Be to, vienam iš pareigūnų, kuris jau turėjo galiojančią nuobaudą – griežtą papeikimą, nepaisant Statuto 33 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatų, pakartotinai buvo skirtas tik griežtas papeikimas.

38. Bet toks policijos specialiųjų poveikio priemonių taikymas pats savaime žemina žmogaus, kurio atžvilgiu jos taikomos, orumą. Remiantis Policijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, antrankiai ir surišimo priemonės yra pačios švelniausios iš visų policijos specialiųjų priemonių, nes, esant tam tikroms aplinkybėms, jas galima taikyti ir prieš nepilnamečius bei akivaizdžiai nėščias moteris. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad buvo pagrindas neblaivaus sulaikyto pažeidėjo atžvilgiu taikyti prievartą, tačiau jis nesutiko su specialiųjų priemonių taikymo būdu.

39. Pateikta 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-1S-81 dėl kito atvejo patvirtina, kad Klaipėdos apskrities VPK pripažino tinkamu policijos specialiųjų poveikio priemonių – antrankių ir virvės – taikymą, surakinant laikinai sulaikyto asmens rankas ir pririšant prie durų, surišant kojas ir paguldant asmenį, pririštą prie durų, ant kameros grindų. Teisėtu šių specialiųjų priemonių taikymo pagrindu buvo pripažinti sulaikyto asmens veiksmai – kameros durų daužymas ir nepaklusimas pareigūnų perspėjimui liautis. Šioje tarnybinėje išvadoje suformuota atsakovo pozicija taip pat prisidėjo prie Klaipėdos apskrities VPK OVS pareigūnų suvokimo apie tinkamo / leidžiamo specialiųjų poveikio priemonių taikymo ypatumus.

40. D. M. nebuvo supažindintas su jokiu rašytiniu dokumentu ir žodiniais nurodymais, konkrečiai nustatančiais policijos specialių priemonių panaudojimo techniką ir neleistinais šių priemonių panaudojimo būdais. Specialiosios priemonės T. S. atžvilgiu buvo taikomos tik po įspėjimo nutraukti neteisėtus veiksmus bei perspėjimo dėl antrankių ir virvės panaudojimo.

41. Klaipėdos apskrities VPK OVS laikino sulaikymo kameros nėra tinkamai pritaikytos neblaiviems ir neadekvačiai besielgiantiems sulaikytiems asmenis, nevykdantiems teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nutraukti neteisėtus veiksmus, laikyti. Šių kamerų sienos yra mūrinės, grindys – betoninės, išklotos akmens masės plytelėmis, prie galinių sienų yra mediniai suolai aštriais kampais, metalinėmis kojomis pritvirtinti prie betoninių grindų, o tai sudaro sąlygas neadekvačiai besielgiantiems asmenims patirti sužalojimų. Kamerose nėra įrengta jokia speciali vieta, prie kurios būtų galima prirakinti neadekvačiai besielgiantį neblaivų ar nuo narkotinių priemonių apsvaigusį pažeidėją, o skyriaus pareigūnai iki nurodyto įvykio nebuvo aprūpinti tinkamomis tokių asmenų judesių ribojimo priemonėmis.

42. Atleidimo iš tarnybos dieną pareiškėjas turėjo 19 metų 10 mėnesių ir 24 dienų stažą vidaus tarnyboje, t. y. iki teisės gauti pareigūno pensiją buvo likęs mėnuo ir 6 dienos. Per tarnybos laiką jis ne kartą buvo skatintas už nepriekaištingą tarnybą ir galiojančių nuobaudų neturėjo. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, vertinant D. M. skirtos pačios griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos – pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

44. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kaip pažeminęs pareigūno vardą, teisėtumo bei pagrįstumo.

45. Pareiškėjo elgesiu, kuriuo jis pažemino pareigūno vardą, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakyme Nr. 30-TE-145 laikoma tai, kad 2016 m. gruodžio 20 d. 3.53 val. policijos pareigūnui V. A. įėjus į sulaikymo patalpą, priėjus prie ant suoliuko sėdinčio ir jam nesipriešinusio T. S., antrankiais už nugaros surakinus rankas, vyresniajam patruliui R. Š. laikant T. S. už rankos, vyriausiasis postinis D. M. laikė atidarytas duris, kol V. A., tempdamas virve antrankiais už nugaros surakintas rankas į viršų, pervėrė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, tada uždarė duris, o V. A. virvės galą patempęs į apačią, užfiksavo už kameros durų rankenos. Vėliau D. M. nereagavo į tai, kad papildomai įtempus virvę, T. S. liko kabėti antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, įtemptomis į viršų, ir tokioje padėtyje buvo 57 minutes, nors šaukėsi pagalbos.

46. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad D. M. tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei jam kančių nesukėlė, be to, nežinojo apie specialiųjų priemonių taikymo pagrįstumą sulaikytojo atžvilgiu, sprendė, kad pareiškėjas Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nepažeidė, tačiau konstatavo, kad būdamas policijos pareigūnu, kuris privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, ir matydamas kito policijos pareigūno V. A. veiksmus bei tai, kad sulaikytasis ilgą laiką garsiai šaukė ir rėkė, turėjo suprasti, kad pastarasis yra kankinamas ir žeminamas.

47. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vertinant D. M. veiksmus Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu, jie nepripažintini šiurkščiais, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikytinos Statuto numatytos pasekmės – atleidimas iš pareigų. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo įsakymo dalis, kuria D. M. buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, buvo panaikinta, jis buvo grąžintas į ankstesnes pareigas bei pareiškėjui buvo priteistas vidutinis tarnybinis atlyginimas. Teismas sprendė, kad D. M. už padarytą nusižengimą turi būti skiriamas griežtas papeikimas.

48. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas nepagrįstai D. M. veikoje neįžvelgė pareigūno vardo pažeminimo.

49. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, susijusioms su pareiškėjui taikytos tarnybinio patikrinimo procedūros teisėtumu. Pareiškėjas buvo informuotas apie jo atžvilgiu atliekamą patikrinimą, žinojo, kokios neteisėtos veikos padarymu yra kaltinamas, turėjo galimybę išsakyti savo poziciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atliekant minėtą tarnybinį patikrinimą, buvo pažeistos kokios nors esminės procedūros, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir objektyviam visų aplinkybių įvertinimui.

50. Pasisakydama dėl byloje ginčijamo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 pagrįstumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp šalių nėra ginčo dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių pozicija dėl D. M. veikos vertinimo Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu.

51. Iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas ėjo Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo atsakomybės klausimą, pagrįstai buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatomis.

52. Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. veikos, kuria pareiškėjas galbūt pažemino pareigūno vardą, atlikimo metu) 2 straipsnio 5 dalis nustatė, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (aktualios Statuto redakcijos 62 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra galima, kai nustatoma minėtų aplinkybių visuma, todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tai reiškia, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal minėtą Statuto nuostatą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

54. Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).

55. Pareiškėjas, pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, yra davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (gindama) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Laikytina, kad pareiškėjas, būdamas pareigūnu, davusiu priesaiką, žinojo jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jo elgesys – veiksmai ar neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, nors jis ir nesiekė neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kilo dėl jo teisei priešingo elgesio, jo kaltė konkrečioje situacijoje kvalifikuotina kaip netiesioginė tyčia.

56. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo veiksmai nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, jie nepripažinti šiurkščiais ir akivaizdžiai žeminančiais pareigūno vardą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo veikos vertinimu nesutinka.

57. Pareiškėjas veikė kartu su kitais pareigūnais, betarpiškai naudojusiais specialiąsias priemones prieš T. S., o vėliau nesiėmė jokių priemonių, kad nutraukti kankinančius šį asmenį veiksmus. Ši bendra policijos pareigūnų veika sukėlė neigiamas pasekmes – T. S. kankinimą, žeminimą ir sveikatos sutrikdymą, o kartu ir vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą ir jos kompromitavimą. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veika taikant specialiąsias priemones sulaikytam asmeniui, konstatuotina, jog pareiškėjas sąmoningai prisidėjo prie tokio neteisėto specialiųjų priemonių panaudojimo būdo ir vėliau toleravo kitų policijos pareigūnų atliktus nežmoniškus, kankinančius kitą asmenį, žeminančius žmogaus orumą veiksmus, nesiėmė jokių neatidėliotinų priemonių, kad juos nutraukti, o tai sudaro pakankamą teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

58. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendime byloje G. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 21048/12) yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu visiškai uždraustas bet koks nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys ar baudimas, kad ir koks būtų susijusio asmens elgesys. Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, jog tam, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, netinkamas elgesys turi pasiekti atitinkamą žiaurumo lygį. Tokio žiaurumo lygio netinkamas elgesys paprastai sukelia faktinį kūno sužalojimą ir dideles fizines ar psichologines kančias. Asmens laisvės atėmimo atveju arba tiesiog jam susidūrus su teisėsaugos pareigūnais, bet koks fizinės jėgos panaudojimas, jei jis nėra griežtai būtinas dėl šio asmens elgesio, žemina žmogaus orumą ir iš esmės nėra suderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje numatyta teise.

59. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomomis aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas siekia pateisinti savo elgesį. Tai, kad sulaikytas asmuo buvo įspėtas ir jam buvo pademonstruotos galimos taikyti specialiosios priemonės; sulaikytas asmuo kėlė pavojų policijos turtui ir savo paties sveikatai, pareiškėjas nebuvo tokių priemonių taikymo iniciatorius ir neatliko tiesioginių aktyvių veiksmų, nepateisina pareiškėjo (statutinio valstybės tarnautojo) elgesio ir nešalina jo atsakomybės.

60. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nebuvo supažindintas ar apmokytas, kaip konkrečiai negalima taikyti specialiųjų priemonių, o tai yra palikta spręsti patiems pareigūnams, nepatvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamoje susiklosčiusioje situacijoje turėjo toleruoti tokį minėtų specialiųjų priemonių panaudojimo būdą. Nors pareiškėjas mini 2016 m. birželio 20 d. Klaipėdos apskrities VPK tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-1S-81 , kuri, jo manymu, patvirtina, kad virvės ir antrankių panaudojimas buvo pripažintas teisėtu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtu atveju šios specialiosios priemonės buvo panaudotos kitu būdu, tik fiksuojant tarpusavyje asmens galūnes ir paguldžius sulaikytąjį ant grindų, tuo apribojant jo galimybę judėti. Toks specialiųjų priemonių panaudojimo būdas, skirtingai nuo aptariamo šioje byloje, nesiekė atitinkamo žiaurumo lygio, nesukėlė asmeniui ypatingų kančių, fizinio skausmo ar sveikatos sutrikdymo. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai, jog jis ankstesnių precedentų pagrindu laikė kitų pareigūnų veiksmus teisėtais ir pagrįstais, atmestini.

61. Kaip jau minėta, Tarnybinio patikrinimo išvada, kuri yra sudėtinė ginčijamo Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ dalis, patvirtina, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas dėl to, kad nesilaikė pagarbos žmogui, pavyzdingumo principų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose bei Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktus, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 26 straipsnio 1 dalį ir Etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3 bei 4.6 punktuose nustatytus reikalavimus. Tyčiniais veiksmais D. M. taip pat pažeidė Statuto 13 straipsnį.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusiu minėtas teisės aktų nuostatas. D. M., kaip valstybės tarnautojas, privalėjo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises ir laisves ( Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), deramai atlikti savo pareigas (Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktas), o kartu būdamas ir policijos pareigūnu, privalėjo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves ( Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Etikos kodekso 4.1 punktas); užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba ( Etikos kodekso 4.2 punktas); neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų (Etikos kodekso 4.3 punktas); saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4.6 punktas). Savo elgesiu – padėjimu neteisėtai taikyti specialiąsias priemones ir vėlesniu neveikimu taip, kaip teisės aktai reikalauja, jis leido kilti neigiamoms pasekmėms – asmens sveikatos sutrikdymui, vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimui, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimui arba jos kompromitavimui, kas akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl elgesio, kurio visuomenė gali tikėtis iš pareigūnų, tokia veika pažeidė Statuto 13 straipsnyje numatytą pareigūno priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą.

62. Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuota, kad atsakovas pagrįstai Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytus pareiškėjo veiksmus vertino kaip akivaizdžiai žeminančius pareigūno vardą, todėl nagrinėjamu atveju atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos šios pasekmės taikymui negali turėti įtakos. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, jog tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015). Taigi, atsakovui nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo taikyti.

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymų visetą byloje, kurie patvirtina pareiškėjo neteisėtą veiką, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė išvadas, neatitinkančias byloje surinktų objektyvių duomenų, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, yra keistinas, o apeliacinis skundas tenkintinas.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, tarnybinio patikrinimo išvadą, konstatuoja, kad pareiškėjas D. M. iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą) pagrindu atleistas teisėtai ir pagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį, kurioje pareiškėjo skundas buvo tenkintas. Pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ panaikinimo atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ dalis, kuria pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, D. M. grąžintas į Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas ir jam priteistas vidutinis tarnybinis atlyginimas už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir šioje dalyje pareiškėjo D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius