2022-01-12 Nr. AB-1184-3-61-3-03610-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-75-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03610-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 28.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. T. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Ž. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba) 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2020 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Tarnybą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 8 d. neskundžiamos nutarties baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo medžiagoje) Nr. (duomenys neskelbtini) apskundimo konstitucinės justicijos tvarka. Tarnyba jos prašymą patenkino ir advokatą paskyrė tik po trijų mėnesių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi byloje Nr. 3P-201/2018 atsisakė priimti kasacinį skundą dėl praleisto termino, kurį pareiškėja praleido dėl Tarnybos kaltės, ir būtent dėl to Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1951-484/2018 priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjos nuomone, pareiškėjos skundas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nepriimtas dėl Tarnybos vilkinimo paskirti jai advokatą.

3. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raštu pasiūlė pareiškėjai per trisdešimt dienų tinkamai suformuluoti savo prašymą ir nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjai reikalinga antrinė teisinė pagalba. 2020 m. birželio 19 d. ji pateikė patikslintą prašymą Tarnybai ir papildomus dokumentus, tačiau 2020 m. liepos 9 d. nuvykusi į Tarnybą pareiškėja gavo Tarnybos 2020 m. birželio 29 d. raštą Nr. TPS-11144, kuriame dar kartą pasiūlyta tinkamai suformuluoti prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyboje ji susitiko su advokatu G. S., kuris pareiškėjos teigimu nesutiko pakonsultuoti, be to, nurodė, kad Tarnyba nesiims šios bylos, nes ji neperspektyvi, pasiūlė kreiptis į privačią advokatų kontorą.

4. Pareiškėja 2020 m. liepos 17 d. pateikė prašymą Tarnybos vedėjai, kuriuo prašė paaiškinti, ar dėl advokato nurodytų priežasčių netenkinamas jos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau atsakymo nesulaukė. Tarnyba 2020 m. liepos 24 d. raštu pakartotinai pasiūlė pareiškėjai per 30 dienų tinkamai suformuluoti reikalavimą, atitinkantį Konstitucinio Teismo kompetenciją, ir tik po keturių mėnesių, kai terminas pateikti skundą teismui buvo galutinai pasibaigęs, Tarnyba 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (8.1) TP-20-T-1024-1008l paskyrė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatą A. T. paruošti individualų skundą Konstituciniam Teismui. Tarnyba nepateikė pareiškėjai advokato A. T. išvados, nors ji buvo pateikusi prašymą. Advokatas tinkamai nepasirašė skundo, teikto Konstituciniam Teismui, todėl pareiškėjos nuomone, šiais veiksmais Tarnyba ir Tarnybos paskirtas advokatas apribojo pareiškėjai galimybę gauti jai reikalingą antrinę teisinę pagalbą.

5. Pareiškėja teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nesutinka su advokato atsiliepime nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad advokatas vengė tinkamai pateikti skundą Konstituciniam Teismui, o Tarnyba delsė jai paskirti advokatą ir jį paskyrė tik po keturių mėnesių.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjai teikiamuose raštuose Tarnyba detaliai išaiškino, kokiais pagrindais galima kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kokias bylas šis teismas nagrinėja. Tarnyba atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja aiškiai nenurodė kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindų, 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (8.1.) TPS-14409 paprašė advokato A. T., išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, reg. Nr. (8.1) VTP-1024 ir pateiktus papildomus dokumentus, bei susitikus su pareiškėja, o taip pat, esant būtinybei, pareikalavimus iš kompetentingų įstaigų dokumentų, susijusių su reikalavimu, pateikti išvadą, ar nėra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Advokatas 2020 m. rugpjūčio 24 d. Tarnybai pateikė išvadą reg. Nr. (8.1) TPP-3949, tačiau šioje išvadoje nepasisakė dėl perspektyvumo kreipiantis į Konstitucinį Teismą. Tarnyba 2020 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (8.1) TPS-16350 pakartotinai paprašė advokato A. T. pateikti išvadą, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų kreipiantis į LRKT. Advokatas 2020 m. rugsėjo 4 d. pateikė papildomą išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjos prašyme nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 2 dalis prieštarauja principui, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Tarnyba įvertinusi visą turimą informaciją, 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą konstitucinės justicijos byloje, pateikiant individualų skundą Konstituciniam Teismui. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą A. T.

8. Pareiškėja savo raštuose nurodė daug aplinkybių, susijusių su 2008 m. turto areštu, turto pardavimu, iš kurių nebuvo galimybės identifikuoti reikalavimo teisės. Tarnyba, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo kompetenciją ir kreipimosi sąlygas, kreipėsi į pareiškėją siekdama identifikuoti reikalavimą ir priimti tinkamą sprendimą. Sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir advokato įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu ir tokia apimtimi suteikia advokatui teisę teikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja, gavusi Konstitucinio Teismo raštą, nesikreipė į Tarnybą dėl advokato veiksmų ir apie aplinkybes, kad minėtas advokatas galbūt netinkamai suteikė paslaugas, Tarnyba sužinojo tik iš pareiškėjos skundo administraciniam teismui. Tarnyba neįtakojo advokato veiksmų, dėl ko individualus konstitucinis skundas nebuvo užregistruotas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. A. T. nurodė, kad prašymai ir jų priedai Konstituciniam Teismui gali būti teikiami ir asmeniškai atvykus į teismą. Jis apie tai informavo pareiškėją ir jie sutarė, kad pareiškėja pateiks skundą asmeniškai, tačiau vietoj bendradarbiavimo teikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą yra konstatavęs, kad asmuo, kuriam teikiama teisinė pagalba, turi aktyviai dalyvauti šiame procese ir bendradarbiauti su tais asmenimis, kurie jam tokią pagalbą teikia, kad būtų realizuotas efektyvumo ir ekonomiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-1579-10).

11. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja piktybiškai vengė savo pačios skundo pateikimo teismui, gavusi Konstitucinio Teismo raštą, taip pat nesikreipė į Tarnybą dėl jo pakeitimo kitu advokatu, o modeliuodama pasipelnymo situacijas teikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

13.1. Tarnyba 2020 m. gegužės 19 d. gavo pareiškėjos prašymą reg. Nr. (8.1) VTP-1034 suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėja siekia kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 8 d. neskundžiamos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodyta, jog prašoma skirti advokatą A. T.

13.2. Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (8.1) TPS-9214 (po savaitės) kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos patikslinti prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti, nurodant reikalavimą, kurio pagrindu pareiškėja nori kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat paprašė pridėti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus.

13.3. Pareiškėja Tarnybai 2020 m. birželio 19 d. pateikė papildomus paaiškinimus, susijusius su teismų priimtais sprendimais, išreiškė nepasitenkinimą teisėjų, pareigūnų, antstolių atžvilgiu, tačiau Tarnybos vertinimu, aiškiai nesuformulavo savo reikalavimo. Tarnyba pakartotinai 2020 m. birželio 29 d. raštu Nr. (8.1) TPS-11144 (po dešimt dienų) kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 30 dienų, tinkamai suformuluoti reikalavimą, atitinkantį kreipimosi į Konstitucinį Teismą kriterijus.

13.4. Pareiškėja 2020 m. liepos 17 d. pateikė papildomus dokumentus, taip pat nurodė, kad nori kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pažeistų pareiškėjos teisių, pareiškė nepasitikėjimą pareigūnų ir teisėjų veiksmais ir jų neveikimu, dėl kurių daug metų neturi galimybės sutvarkyti dokumentus, laisvai disponuoti savo turtu, pakeisti savo gyvenamąją vietą. Nurodė, kad pateikė SB „Jurginas“ bendrojo naudojimo žemės nuomos sutartį Nr. N01/95-2638, kuri plačiąja prasme, pareiškėjos nuomone, yra aktas, todėl nori, kad Konstitucinis Teismas nustatytų, ar šis aktas ar jo dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagal normų turinį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjai buvo nesąžiningi ir korumpuoti, jų sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodeksuose nustatytai tvarkai. Taip pat prašė paskirti advokatą A. T. tinkamai suformuluoti Konstituciniam Teismui reikalavimą dėl pareiškėjos pažeistų teisių.

13.5. Tarnyba 2020 m. liepos 24 d. raštu Nr. (8.1) TPS-13153 (po savaitės) pakartotinai paprašė pareiškėjos patikslinti savo reikalavimą, kuris atitiktų Konstitucinio Teismo kompetenciją.

13.6. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateikė papildomus dokumentus, taip pat išdėstė susirašinėjimo eigą, tačiau nepateikė jokių papildomų argumentų ar tinkamai suformuluoto reikalavimo.

13.7. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, kuri nustato, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (8.1) TPS-14409 kreipėsi į advokatą A. T. dėl išvados pateikimo. 2020 m. rugpjūčio 24 d. Tarnyba gavo advokato išvadą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai“, kurioje advokatas nepasisakė dėl bylos perspektyvumo kreipiantis į Konstitucinį Teismą.

13.8. Tarnyba 2020 m. rugsėjo 2 d. pakartotinai paprašė advokato pateikti išvadą. Tarnyba, įvertinusi pateiktą pareiškėjos prašymą, pateiktus rašytinius įrodymus bei advokato 2020 m. rugpjūčio 10 d. ir 2020 m. rugsėjo 2 d. išvadas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai“, 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr. (8.1)TP-20-T-1024-10086 (per savaitę nuo advokato išvados gavimo), kuriuo nusprendė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą konstitucinės justicijos byloje, pateikiant individualų skundą Konstituciniam Teismui. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą A. T. Apie priimtą sprendimą informavo pareiškėją.

14. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, rašytinius bylos įrodymus ir faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad atsakovas gavęs pareiškėjos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, laikėsi Įstatyme nustatytos prašymų nagrinėjimo tvarkos, t. y. gavęs pareiškėjos prašymus kreipėsi į pareiškėją dėl prašymų patikslinimo bei papildomų dokumentų patiekimo, kreipėsi į advokatą dėl išvados pateikimo, o gavęs papildomus rašytinius įrodymus juos įvertino ir priėmė argumentuotą sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai. Teismas konstatavo, jog tai, kad pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba tik po to, kai pareiškėjos buvo paprašyta pašalinti prašymo trūkumus ir po to, kai buvo gauta advokato išvada dėl pareiškėjos siekiamos inicijuoti bylos perspektyvumo Konstituciniame Teisme, savaime nedaro atsakovo atstovo veiksmų neteisėtų, nes atsakovas, priimdamas sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalo įvertinti siekiamai inicijuoti bylai skiriamas lėšas, bylos perspektyvumą.

15. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nepateisinamų delsimo spręsti pareiškėjos prašymą skirti jai antrinę teisinę pagalbą laikotarpių. Teismas iš Konstitucinio Teismo kanclerio 2020 m. spalio 13 d. rašto nustatė, kad pareiškėjai buvo nurodyta, kad advokatas du kartus teikė šiam teismui pareiškėjos vardu individualų kasacinį skundą, tačiau jis nebuvo registruotas, kadangi neatitiko reikalavimų, keliamų skundams/prašymams, teikiamiems elektroninių ryšių priemonėmis. Duomenų, kad pareiškėja būtų prašiusi atnaujinti terminą skundui/prašymui Konstituciniam Teismui pateikti ar kėlusi advokato pakeitimo klausimą ir kreipusis į Tarnybą dėl advokato keitimo, teismas nenustatė. Neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus privalo įrodyti pareiškėja, tačiau ji neneigia, kad Tarnybai prašymo dėl advokato pakeitimo nepateikė, nusiskundimų dėl advokato veiklos kokybės nereiškė.

16. Teismas nustatė, jog Sprendimo paskirti antrinę teisinę pagalbą 6.1 punktu (paryškintu šriftu) pareiškėja buvo informuota, kad gavusi sprendimą, ji turėtų susisiekti su jai paskirtu advokatu per kuo trumpesnį laiką ir susitarti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo eigos. Tarnybos sprendimo 6.2 punktu buvo informuota, kad pareiškėja privalo bendradarbiauti su Tarnyba ir advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos sprendimo 6.5 punktu pareiškėja informuota, kad ji turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, jog sprendimo, kuriuo suteikiama antrinė teisinė pagalba, pagrindu tolimesnis bendravimas ir bendradarbiavimas vyksta tarp advokato ir pareiškėjos, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba ir šiame procese Tarnyba nedalyvauja. Tarnyba, neturėdama pareiškėjos nusiskundimų advokato darbu, neturėjo pagrindo imtis veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti, kad Tarnyba būtų atlikusi neteisėtus veiksmus.

17. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti jai iš Tarnybos neturtinę žalą pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė reikalavimo neturtinei žalai atlyginti objektyviais įrodymais. Pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp konstitucinės justicijos skundo nepriėmimo ir jos nurodomos patirtos neturtinės žalos. Įvertinęs bylos medžiagą teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Sprendė, jog Tarnyba veikė įstatymų nustatytuose ribose, suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, parinko ir paskyrė jos pageidaujamą advokatą, išaiškindama pareiškėjai pareigas bei teises antrinės teisinės pagalbos gavimo procese. Neįrodžius pareiškėjai valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėja Ž. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą. Taip pat pareiškėja teismo prašo išreikalauti rašytinius įrodymus iš advokato A. T. ir valstybės įmonės Registrų centro, prireikus pritaikyti ABTĮ 111 straipsnį, kuris numato, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius, apie tai praneša prokurorui.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su individualaus skundo pateikimu Konstituciniam Teismui, advokato veiksmų teikiant individualų skundą. Teismas neįvertino Tarnybos veiksmų, kai Tarnyba teismo nutartimi buvo įpareigota pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, tačiau jos nepateikė.

15.2. Teisėja, nagrinėjusi bylą pirmosios instancijos teisme turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes buvo suinteresuota bylos baigtimi, prieš tai nagrinėjo kitas pareiškėjos bylas kituose teismuose. Taigi, byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

16. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. Todėl į apeliacinį teismą pasikreipusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde nurodyti tik tai, kad jis nesutinka su priimtu sprendimu, nurodyti tuos pačius reikalavimus ar motyvus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo arba jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

17.2. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Kadangi pareiškėja nepateikė jokių argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, Tarnyba į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios nepatenka į nagrinėjamos bylos apimtį, nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų (neveikimo) ir (ar) advokato veiksmų tinkamai neparengus jai kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė – nenustatęs neteisėtų Tarnybos veiksmų (neveikimo) teismo priėjo prie išvados, kad negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas atlyginti patirtą neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

18. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, nurodydama, kad Tarnybos veiksmai neteisėti, dėl advokato neveikimo buvo praleistas terminas pateikti individualų skundą Konstituciniam Teismui.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į paminėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abtrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos veiksmais (neveikimu) nagrinėjant pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir paskiriant advokatą A. T. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia abstraktaus pobūdžio argumentais, kad priimtas sprendimas yra be motyvų, teismas nesiaiškino ginčui aktualių aplinkybių, teisėja, priėmusi skundžiamą sprendimą buvo neobjektyvi ir šališka, tačiau nekonkretizuoja motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu, nesiremia įstatymų nuostatomis bei bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų naikinti, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

24. Nors pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundą atmetė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjos argumentai dėl jos teigimu, netinkamai suteiktos antrinės teisinės pagalbos – advokato paskyrimo, jo veiklos koordinavimo, teisinių paslaugų teikimo ir kt., priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas ir priimtas neišsiaiškinus bylos faktinių aplinkybių, yra nepagrįsti ir atmestini. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstų išvadų.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. gegužės 19 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą konstitucinės justicijos byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 8 d. neskundžiamos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Prašė skirti advokatą A. T. Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (8.1) TPS-9214 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos patikslinti prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti, nurodant reikalavimą, kurio pagrindu pareiškėja nori kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat prašė papildomai pateikti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėja Tarnybai 2020 m. birželio 19 d. pateikė papildomus paaiškinimus, susijusius su teismų priimtais sprendimais, išreiškė nepasitenkinimą teisėjų, pareigūnų, antstolių atžvilgiu, tačiau taip ir nesuformulavo aiškaus reikalavimo. Tarnyba pakartotinai 2020 m. birželio 29 d. raštu Nr. (8.1) TPS-11144 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 30 dienų, tinkamai suformuluoti reikalavimą, atitinkantį kreipimosi į Konstitucinį Teismą kriterijus. Pareiškėja 2020 m. liepos 17 d. pateikė papildomus dokumentus, taip pat nurodė, kad nori kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pažeistų pareiškėjos teisių, pareiškė nepasitikėjimą pareigūnų ir teisėjų veiksmais ir jų neveikimu, dėl kurių daug metų neturi galimybės sutvarkyti dokumentus, laisvai disponuoti savo turtu, pakeisti savo gyvenamąją vietą.

Pateikė SB „Jurginas“ bendrojo naudojimo žemės nuomos sutartį Nr. N01/95-2638, kuri plačiąja prasme, pareiškėjos nuomone, yra aktas, todėl nori, kad Konstitucinis Teismas nustatytų, ar šis aktas ar jo dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagal normų turinį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjai buvo nesąžiningi ir korumpuoti, jų sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodeksuose nustatytai tvarkai. Taip pat prašė paskirti advokatą A.

T. tinkamai suformuluoti Konstituciniam Teismui reikalavimą dėl pareiškėjos pažeistų teisių.Tarnyba 2020 m. liepos 24 d. raštu Nr. (8.1) TPS-13153 pakartotinai paprašė pareiškėjos patikslinti savo reikalavimą, kuris atitiktų Konstitucinio Teismo kompetenciją. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateikė papildomus dokumentus, taip pat išdėstė susirašinėjimo eigą, tačiau nepateikė jokių papildomų argumentų ar tinkamai suformuluoto reikalavimo. Todėl Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (8.1) TPS-14409 kreipėsi į advokatą A.

T. dėl išvados pateikimo. 2020 m. rugpjūčio 24 d. Tarnyba gavo advokato išvadą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai“, kurioje advokatas nepasisakė dėl bylos perspektyvumo kreipiantis į Konstitucinį Teismą. Tarnyba 2020 m. rugsėjo 2 d. pakartotinai paprašė advokato pateikti išvadą. Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymą, rašytinius įrodymus bei advokato 2020 m. rugpjūčio 10 d. ir 2020 m. rugsėjo 2 d. išvadas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai“, 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr. (8.1)TP-20-T-1024-10086, kuriuo nusprendė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą konstitucinės justicijos byloje, pateikiant individualų skundą Konstituciniam Teismui.

Antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą A. T.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog Tarnyba jai neužtikrino tinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, vilkino procesą antrinei teisinei pagalbai paskirti.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog Tarnybos uždavinys – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą; priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą (Įstatymo 9 str. 3 d. 2–4 p.); atlieka kitas funkcijas. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką nustato Įstatymo 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kaip parenkamas advokatas antrinei teisinei pagalbai teikti, bei nurodytos aplinkybės, kurioms esant advokatas gali būti keičiamas. Akcentuotina, kad Įstatymo nuostatos nenustato, jog Tarnyba savo iniciatyva nuolat turi kontroliuoti paskirtą advokatą, ar jis teikia ir (arba) suteikė pagal konkretų sprendimą antrinę teisinę pagalbą.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjai pateikus prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba priėmė sprendimą ją suteikti ir paskyrė pareiškėjos pageidaujamą advokatą A. T. Nusiskundimų dėl pareiškėjai nesuteiktų ir (arba) netinkamai suteiktų teisinių paslaugų ar prašymo pakeisti advokatą Tarnyba iš pareiškėjos negavo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nes Tarnyba įvykdė Įstatymo reikalavimus. Iš Tarnybos sprendimo matyti, kad pareiškėja apie bendravimą ir bendradarbiavimą su advokatu bei galimybę jį pasikeisti buvo informuota, tad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde reiškia abejones dėl bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos objektyvumo ir šališkumo, teisėtos sudėties teismo.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teismo šališkumo objektyviąja prasme), pirmiausiai pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

31. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą Indra prieš Slovakiją).

32. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., 2007 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimą byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

33. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

34. Pareiškėjos nurodyti sprendimą priėmusios teisėjos procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėja traktuoja kaip pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas). Teisėjos šališkumas nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais arba argumentais. Tai, kad teismas ginčą išsprendė ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisės į neobjektyvų ir nešališką teismą pažeidimą.

35. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 43 straipsnio 1 dalį, administraciniuose teismuose bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, 131 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bylas dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, bylas dėl administracinių ginčų komisijų ir kitų kolegialių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, taip pat šio įstatymo 99 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Iš pirmosios instancijos skundžiamo sprendimo matyti, jog bylą, susijusią su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, išnagrinėjo viena teisėja – J. Einikienė, tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia pareiškėja, laikėsi taisyklės, numatytos ABTĮ 43 straipsnio 1 dalyje dėl administracinio teismo sudėties ir pagrindo teigti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nėra.

36. Pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo ir VĮ Registrų centro rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjos skundą, atsakovo atstovą įpareigojo pateikti visą turimą su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą. Jokių pretenzijų dėl šio įpareigojimo įvykdymo tinkamumo pareiškėja pirmosios instancijos teismui nereiškė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai surinko ir įvertino administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų pareiškėjos teiginiams apie Tarnybos galbūt neteisėtus veiksmus (galimą neveikimą) įvertinti ir tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėja nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai neišreikalavęs konkrečių įrodymų, kuriuos buvo būtina išreikalauti, teisėjų kolegija tokios aplinkybės taip pat nenustatė.

37. Tuo pačiu pareiškėja teismo prašo prireikus taikyti ABTĮ 111 straipsnį, pagal kurį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio pareiškėjos apeliacinio skundo prašymo, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius nėra priskirtini prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinių administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 111 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jeigu nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 111 straipsnyje. Pareiškėjai neužkirstas kelias pačiai kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė