2017-11-22 Nr. AB-21603-3-61-3-02471-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2592-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02471-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose; kamerų sanitariniame mazge nebuvo šilto vandens, todėl prausdamasis ir skalbdamas pareiškėjas persišaldydavo ir negalėjo tinkamai pasirūpinti asmens higiena, be to, toje pačioje kriauklėje reikėdavo praustis ir plauti indus, nebuvo išduodamos indų plovimo priemonės; dušai buvo antisanitarinės būklės, jais naudotis buvo galima tik vieną kartą per savaitę; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per mažo ploto, o jų būklė – antisanitarinė (pastato sienos apaugusios pelėsiu, kuris sausu metu dulkėjo, be to, tuose pačiuose kiemeliuose galėjo vaikščioti ir džiova sergantys asmenys, kiemeliuose nebuvo apsaugos nuo lietaus); sanitarinis mazgas kamerose neturėjo atskiros ventiliavimo sistemos ir nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, buvo matomas per durų stebėjimo langelį, todėl atliekant gamtinius reikalus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, be to, kamerose nuolat tvyrodavo blogas kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, nukrito svoris, nusilpo imuninė sistema, sutriko visavertis gyvenimas, pasidarė nervingas ir uždaras, prarado pasitikėjimą savimi, dėl naktinio kamerų apšvietimo pablogėjo rega ir sutriko miegas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Paaiškino, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje asmenų skaičiui. Kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų; už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems išduodamas reikalingas inventorius; kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus resursus. Paaiškino, kad teisės aktai nenustato, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turi būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi pareigūnų etikos, vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Suimtųjų pasivaikščiojimas vykdomas laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K veiksmų fakto, todėl nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 146 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo reikalavimo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.; pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, kai vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės, iš viso 191 dieną. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

7. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5 punkto, Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015, redakcija, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 12 punkto nuostatomis. Teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant kalinimo sąlygas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. Atsakovo atstovo nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y., kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažinta, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės buvo pagrįsti. Konstatavus teisės aktų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nenagrinėti.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis laikymo Lukiškių TI-K metu turėjo naudotis antisanitarinės būklės dušais ir pasivaikščiojimo kiemeliais yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamos dušų ir pasivaikščiojimo kiemelių sanitarinės būklės teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai. Šiuo metu nebuvo galimybės nustatyti minėtų patalpų sanitarinės būklės pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti su šiomis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusių pažeidimų.

9. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas teikė prašymus Lukiškių TI-K administracijai išduoti priemones indų plovimui ir atsakovo atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą priimti / patenkinti. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taigi, tiekdamas į kameras tik šaltą vandenį atsakovo atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir pareiškėjas to neginčijo, kad pasivaikščiojimai gryname ore trukdavo po 1 val. per parą, t. y. pasivaikščiojimų trukmė atitiko Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys dėl per trumpos pasivaikščiojimų gryname ore trukmės atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėta, kad pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktą teismui informaciją, daryta išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankamo ploto. Duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumą byloje nėra pateikta, o vien abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl netinkamų pasivaikščiojimo sąlygų nepakanka konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

11. Pareiškėjas teigė, kad dušu jis galėjo naudotis kartą per savaitę, minėtą aplinkybę patvirtino ir byloje esanti medžiaga. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju naudojimosi dušu dažnumas atitiko teisės aktų reikalavimus, o dušų skaičiaus ir buvimo juose laiko teisės aktai nereglamentuoja, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K nustatyta naudojimosi dušu tvarka pažeidė teisės aktų reikalavimus.

12. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama dušų, pasivaikščiojimo kiemelių būkle ir kitų šioje dalyje aptartų aplinkybių, nėra nustatytas.

13. Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 191 dienas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad byloje esančios S. S. asmens sveikatos istorijos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Teismas, įvertinęs S. S. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 146 Eur (6 Eur x 191 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 10 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

14. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nebuvo pagrindo spręsti išlaidų atlyginimo klausimo. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokio dokumento, įrodančio patirtų išlaidų pagrįstumą, todėl atsakovo atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

III. 15. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

16. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

17. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą pareiškėjo nurodytų nusiskundimų, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju iš viso 191 dieną pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko nustatytos minimalios vertės, be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, o kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, ir nusprendė, kad 1 146 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

21. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, ir 191 dieną jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas, nustatytas vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

24. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

25. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

27. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 1 146 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

31. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys