2020-07-30 Nr. AB-14180-3-61-3-04040-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3533-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04040-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjas), 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 19 d. kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas prausiantis duše, nes jis buvo stebimas pro duryse įrengtą stebėjimo langelį, personalo darbuotojai (-os) neįspėję atidarydavo dušo duris, kol pareiškėjas dar nebūdavo apsirengęs. Pareiškėjas ne kartą dėl šios problemos kreipėsi į administraciją, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami ir trūkumai nebuvo šalinami. Be to, dušas nebuvo tinkamai dezinfekuojamas, neretai buvo purvina, dėl to pareiškėjas užsikrėtė (duomenys neskelbtini) (dar pirmaisiais laisvės atėmimo metais). Dėl netinkamo gydymo, pareiškėjas iki šiol negali išsigydyti (duomenys neskelbtini). Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažeminta pareiškėjo savigarba, orumas, jis patyrė stiprų gėdos jausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį. Nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,6 m. Į dušą nuteistuosius veda tos pašios lyties pareigūnai. Dušų patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai lygūs, lengvai valomi. Patalpose įrengta vieta apsirengti ir nusirengti, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose ir dušo patalpose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas. Pareigūnai laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2019 m. lapkričio 25 d., todėl praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, jog dušo patalpose nebuvo užtikrinama higiena, patalpos nebuvo tinkamai dezinfekuojamos, buvo purvina, dėl ko pareiškėjas užsikrėtė (duomenys neskelbtini), teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo atliekami reguliarūs patikrinimai, ir ginčui aktualių pažeidimų nenustatė. Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos neužtikrinimo yra nepagrįsti, o teiginiai dėl užsikrėtimo (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl laikytini nepagrįstais.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai pripažįstamas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę (ginčo laikotarpis – 3 metai), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai, priteisiant jam 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad: netinkamos kalinimo sąlygos pripažįstamos kankinimu, o skundams dėl kankinimo ieškinio senaties terminas netaikytinas; teismas pripažino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimą, tačiau tuo pačiu nurodė, kad jis nepateikė neaišku kokių įrodymų dėl jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumo; teismas aplaidžiai tyrė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis užsikrėtė (duomenys neskelbtini), nes gydytojas daugybę metų pareiškėjui skyrė vaistus, tačiau pastarasis nepagijo.

9. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką. Nurodo, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, todėl nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

11. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti. Teismas pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. birželio 19 d., konstatavo, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, o kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Jis su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, remdamasis iš esmės trimis argumentais: 1) ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas; 2) teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie jo patirtus neigiamus išgyvenimus dėl privatumo duše pažeidimo; 3 ) teismas aplaidžiai tyrė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis užsikrėtė (duomenys neskelbtini).

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi pagal EŽTT, kuris taiko ir aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, jurisprudenciją nėra draudžiama taikyti nacionaliniuose valstybių teisės aktuose įtvirtintą ieškinio (skundo) senaties terminą.

15. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT, spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų (aplinkybių), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie jo netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, tokios išvados irgi neturi pagrindo daryti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas, vertintinas kaip nepagrįstas. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo aspektu, pripažįsta, kad minėtas teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

16. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis dėl netinkamų higienos sąlygų duše užsikrėtė (duomenys neskelbtini), pirmiausiai pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas jo nurodytą žalą sveikatai (užsikėtimą (duomenys neskelbtini) siejo su higienos neužtikrinimu duše, todėl pirmiausia vertintina, ar egzistuoja pirmoji iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmų ar neveikimas šiuo aspektu, t. y., ar yra pagrindas pripažinti, kad ginčo laikotarpiu dušuose nebuvo palaikoma švara ir higiena.

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai). Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. vasario 28 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-171(16.16.8.10.12), 2017 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-286(16.16.8.10.12), 2017 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-1403(16.16.8.10.12) ir 2017 m. spalio 27 m. patikrinimo aktas Nr. PA.10-1698(16.16.8.10.12) patvirtina, kad dalį šioje byloje vertinamo laikotarpio Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų metu buvo nustatyta, kad įvairios dušinės patalpos dezinfekuojamos, švarios, todėl pažeidimų dėl dušinių dezinfekavimo ir valymo nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad nors vieno patikrinimo metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos būtų nustatęs pažeidimus dėl dušų nedezinfekavimo ir / ar nešvaros.

18. Dėl likusio ginčo laikotarpio, dėl kurio byloje nėra pateikta duomenų apie higienos sąlygų dušuose patikrinimus, pažymėtina, jog pagal LVAT praktiką šio pobūdžio bylose, nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms institucijoms dėl dušų neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, nėra. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. LVAT yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

19. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą neteisėtų veiksmų (žr. Nutarties 16 p.), todėl nenustačius higienos sąlygų neužtikrinimo duše fakto (t. y., neteisėtų veiksmų ar neveikimo), dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti (be kita ko, dėl žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, pasireiškė tuo, jog jis užsikrėtė (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra tikslinga pasisakyti.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimą, nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie jo patirtus neigiamus išgyvenimus dėl privatumo duše pažeidimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui pakankamai konkrečiai paaiškino, jog dėl privatumo duše neužtikrinimo jis patyrė gėdos jausmą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Vis dėlto, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, rėmėsi ir daugeliu kitų argumentų(žr. šios Nutarties 7 p.), kurie yra pakankami ir reikšmingi sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių kitų argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą žalą, kodėl su tuo susijusius vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė