AS-602-84-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-84/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02512-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. spalio 1 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) įpareigoti Marijampolės pataisos namus: parduoti jam dirbtinį medų, sutirštintą pasaldintą kondensuotą pieną, pievagrybius, permatomą lipnią juostą, rašalines juodas kapsules; išbraukti iš kortelės sąrašo kompiuterinio žaidimo aparatą „Playstation-2“; pateikti sąrašą daiktų, už kurių naudojimą jis apmoka elektros išlaidas, bei pateikti čekius;

2) įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) įgyvendinti pareiškėjo projektą, palengvinantį nuteistiesiems savarankiškai užsiregistruoti į priėmimą pas įstaigos administraciją, sveikatos priežiūros tarnybą ir kt., elektroniniu būdu siųsti prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus, naudotis biblioteka;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 25 000 Lt neturtinę žalą;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 30 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde nurodė, jog 2012 m. liepos 8 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų, taip pat eilę kartų kreipėsi į Marijampolės pataisos namus: 2012 m. gegužės 23 d. su prašymu Nr. 49/07-776 dėl prekių parduotuvėje įsigijimo, 2012 m. gegužės 23 d. dėl kompiuterinio žaidimo aparato išregistravimo, 2012 m. birželio 4 d. dėl sąrašo daiktų, už naudojimąsi kuriais, jis moka už sunaudotą elektros energiją, pateikimo. Pažymėjo ir tai, jog Kalėjimų departamentas raštu Nr. 25-4255 atsisakė įgyvendinti jo projektą. Taip pat nurodė, jog neteisėtų veiksmų pablogėjo jo teisinė padėtis, kilo emocinė depresija, atsirado nepatogumai ir padaryta skriauda.

Prie savo skundo pareiškėjas, be kita ko, pridėjo Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. 2S-4255, kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 23 d. pateiktą kreipimąsi bei atsisakoma įgyvendinti pareiškėjo idėjas dėl elektroninio ryšio galimybių nuteistiesiems; Marijampolės pataisos namų 2012 m. birželio 14 d. raštą, kuriuo atsakoma į jo prašymą Nr. 49/07-776 bei jis informuojamas apie apsipirkimo nuteistųjų parduotuvėse tvarką; 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą atmesti V. K. pareiškimą, kuriuo atmestas jo pareiškimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą byloje dėl asmeninio kompiuterio „Sony Playstation-2“ vagystės iš pataisos namų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2012 m. spalio 19 d. pašalinti skundo trūkumus: pateikti teismui tiek patikslinto skundo egzempliorių, kiek yra proceso šalių, jame nurodant skundžiamus veiksmus (sprendimus), jų įvykdymo (priėmimo) datą ir tinkamai nurodant skundo reikalavimus skundžiamų aktų (veiksmų) atžvilgiu; prašomos priteisti neturtinės žalos dydžius pagrindžiančius įrodymus.

Teisme 2012 m. spalio 16 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, tačiau skundo trūkumai pašalinti tik iš dalies, todėl teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartyje nustatė pareiškėjui terminą iki 2012 m. spalio 31 d. pašalinti skundo trūkumus: pateikti Departamentui ir Marijampolės pataisos namams adresuotų savo skundų kopijas, nurodyti, ar gavo atsakymus į šiuos skundus ir ar juos skundžia; sukonkretinti reikalavimus taip, kad jie atitiktų teismo galimas priimti teismo sprendimų rūšis, nurodytas ABTĮ 88 straipsnyje; nurodyti, kokius konkrečiai atsakovų veiksmus ar neveikimą skundžia, pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kuriomis yra grindžiami reikalavimai; pateikti reikiamą skundo su priedais egzempliorių skaičių.

III. Pareiškėjas 2012 m. spalio 29 d. (pagal gavimo datą) pateikė patikslintą skundą.

Patikslintame skunde išdėstė, jog pirmosios instancijos teismas įpareigojo jį pateikti dokumentus, kurių jam skundžiama įstaiga neišduoda. Teigia, jog konkrečiu atveju teismas turėjo atlikti už jį tuos veiksmus, kurių jis pats atlikti negali. Pareiškėjas taipogi prašė teismo priimti skundą vienu egzemplioriumi bei atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą nutarė laikyti nepaduotu.

Teismas pažymėjo, jog nors 2012 m. spalio 29 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, tačiau skundo trūkumai, nurodyti 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. spalio 17 d. nutartyse nepašalinti. Išdėstė, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. liepos 8 d. skundu kreipėsi į Departamentą dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų, taip pat eilę kartų kreipėsi į Marijampolės pataisos namus: 2012 m. gegužės 23 d. su prašymu Nr. 49/07-776 dėl prekių parduotuvėje įsigijimo, 2012 m. gegužės 23 d. dėl kompiuterinio žaidimo aparato išregistravimo, 2012 m. birželio 4 d. dėl sąrašo daiktų, už naudojimąsi kuriais jis moka už sunaudotą elektros energiją, pateikimo, tačiau, nurodydamas šią informaciją, nepateikė ją pagrindžiančių įrodymų, taip pat nenurodė, ar gavo atsakymus į prašymus, ar ginčijo juos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ar gavo atsakymus į skundus, ar teismui skundžia šiuos atsakymus, t. y. tinkamai nesuformulavo savo reikalavimų ABTĮ 88 straipsnio prasme.

Pridūrė, jog pareiškėjas patikslintame skunde, kurį teismas gavo 2012 m. spalio 16 d., nurodė, kad, negavęs atsakymo iš valstybės įstaigos, jos veiksmus apskundė per du mėnesius, nors pagal ABTĮ 32 straipsnio 2 dalį per du mėnesius gali būti skundžiamas institucijos neveikimas, nenurodė įstaigos, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių konkrečios institucijos neveikimą. Be to, patikslintame skunde pareiškėjas nesuformulavo skundo reikalavimų skundžiamų aktų (veiksmų) atžvilgiu, nepateikė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžius pagrindžiančių įrodymų.

Teismas sprendė, jog pareiškėjas patikslintame skunde, kurį teismas gavo 2012 m. spalio 29 d., nepašalino jokių skundo trūkumų, nenurodė jokių reikalavimus pagrindžiančių aplinkybių, taip pat nepateikė jokių skunde suformuluotų reikalavimų patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui terminas pašalinti skundo trūkumus buvo nustatytas du kartus: pirmą kartą – 2012 m. spalio 5 d. nutartyje, pakartotinai – 2012 m. spalio 17 d., kadangi pirmą kartą pareiškėjas skundo trūkumus pašalino tik iš dalies, į tai, kad pareiškėjas patikslintuose skunduose trūkumų pilnai nepašalino, bei vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui, jeigu per teismo nustatytą terminą skundo trūkumai nepašalinami, konstatavo, kad pareiškėjo skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui.

V. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 30), kuriuo prašo ginčijamą nutartį panaikinti ir įpareigoti teismą priimti jo skundą nagrinėti teisme.

Atskirajame skunde nurodo, jog mano, kad pirmosios instancijos teismas suvokė, kokius valstybės įstaigų veiksmus jis skundė. Teigia, jog jo skundas buvo nepriimtas nepagrįstai bei neatsižvelgus į jo teisinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos objektas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria teismas pareiškėjo teiktą skundą nutarė laikyti nepaduotu.

Iš bylos duomenų matyti, jog tokią nutartį teismas priėmė, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, t. y. konstatavęs, jog pareiškėjas visiškai nepašalino 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. spalio 17 d. nutartyse jam nurodytų skundo trūkumų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ nustato procedūrą, kurios metu pareiškėjui sudaroma galimybė pašalinti nustatytus skundo trūkumus. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, terminas trūkumams pašalinti nustatomas, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų. Jeigu per teismo nustatytą terminą yra nepašalinami skundo trūkumai, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Akcentuotina, jog trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Tuo tarpu aplinkybės, kurios gali būti išsiaiškinamos rengiant bylą nagrinėjimui arba nagrinėjant bylą iš esmės nėra pagrindas priimti nutartį trūkumams šalinti.

Iš ginčijamos nutarties turinio matyti, jog pareiškėjo skundas nepaduotu laikytas, nustačius, jog jis tinkamai nesuformulavo savo reikalavimų ABTĮ 88 straipsnio prasme, taip pat nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes bei neturtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija dėl kiekvieno bylos išsprendimui reikšmingo aspekto patogumo dėlei pasisakys atskirai.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimų atitikimo ABTĮ 88 straipsnyje nurodytoms sprendimų rūšims

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012). Pridurtina, jog neaiškūs ir nekonkretūs skundo reikalavimai, nedetalizuotos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, daro pareiškėjo kreipimąsi į teismą ydingu.

Pažymėtina ir tai, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Analizuojant pirminį pareiškėjo teismui pateiktą skundą matyti, jog pareiškėjas juo iš esmės prašė įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus. Toks jo prašymas nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, atitiko ABTĮ 88 straipsnyje įvardijamas sprendimų rūšis. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo reiškiamas reikalavimas buvo pakankamai aiškus, t. y. iš jo suprastina, kokius konkrečiai veiksmus konkretūs viešojo administravimo subjektai (Marijampolės pataisos namai ir Kalėjimų departamentas), pareiškėjo nuomone, turėtų atlikti (parduoti jam prekes, įpareigoti pateikti jam daiktų sąrašą, už kurį jis moka sąskaitą už elektros išlaidas bei išbraukti iš tokio sąrašo jo nurodomą kompiuterį, įpareigoti įgyvendinti jo siūlytą projektą, palengvinantį galimybes nuteistiesiems savarankiškai užsiregistruoti į priėmimus pas įstaigos administraciją ir kt.). Be to, iš pareiškėjo dėstomų aplinkybių matyti, jog jo nurodomi viešojo administravimo subjektai atsisakė minėtus veiksmus atlikti, todėl tai sudarė pareiškėjui pagrindą reikšti savarankišką reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Tuo tarpu vien tai, jog pareiškėjas nepateikė visų savo prašyme nurodomų dokumentų, nesudarė pagrindo teigti, jog jo reikalavimai neatitiko ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų rūšių ir tai skundo priėmimo stadijoje darė administracinę teiseną negalimą. Todėl teismo nuomone, skundo dalykas buvo pakankamai aiškus ir tai nesudarė pirmosios instancijos teismui esminių kliūčių priimti skundą nagrinėti.

Dėl minėtus reikalavimus pagrindžiančių įrodymų

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog reikalavimas pateikti įrodymus, susijusius su skundo reikalavimo faktinėmis aplinkybėmis administracinių teismų taip pat gali būti taikomas ribotai, kadangi pareiškėjo pateiktų įrodymų pakankamumo klausimas svarstytinas nagrinėjant bylą iš esmės bei sprendžiant pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, o ne skundo priėmimo stadijoje (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-898/2011).

Nurodytina, jog pareiškėjas, kuriam yra atimta laisvė, savo skunduose taip pat akcentavo, jog turi ribotas galimybes rinkti jo aplinkybes pagrindžiančių dokumentų (b. l. 22), nes, kaip suprastina, juos skunde minimi subjektai jam teikti atsisako. Todėl teismas, matydamas, kad trūksta pareiškėjo aplinkybes pagrindžiančių duomenų ir kad pareiškėjas jų savo jėgomis surinkti negali, galėjo savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, juo labiau, jog pareiškėjas skunde nurodė kreipęsis į Marijampolės pataisos namus su prašymu atlikti minėtus veiksmus.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą ir ją pagrindžiančių įrodymų

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo taip pat matyti, jog jis prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturtinę žalą. Teismas savo ruožtu trūkumų šalinimo nutartimis įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, pagrindžiančius neturtinės žalos dydį.

Šiuo aspektu nurodytina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011). Vis dėlto, skundo priėmimo stadijoje iš pareiškėjo taip pat neturėtų būti reikalaujama nepagrįstai detaliai išdėstyti aplinkybes kaip pasireiškė prašoma priteisti žala, t. y. kokias galbūt neigiamas pasekmes pareiškėjas patyrė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo siekis buvo aiškus – jis pareikalavo atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Marijampolės pataisų namų ir Kalėjimo departamento veiksmų. Skunde pareiškėjas taip pat išdėstė, jog dėl, jo manymu, neteisėtų veiksmų jam kilo depresija, pablogėjo jo teisinė padėtis, atsirado nepatogumai ir padaryta skriauda. Todėl, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasiūlydamas patikslinti skundą ir, pateikti įrodymus, pagrindžiančius neturtinės žalos dydį, nemotyvavo, kodėl neįmanoma pradėti bylos teisenos remiantis tomis aplinkybėmis ir tais įrodymais, kuriuos nurodė ir pateikė pareiškėjas. Juo labiau, jog neturtinės žalos atlyginimas savo pobūdžiu visuomet siejasi su poreikiu kompensuoti materialiai sunkiai įkainojamomis vertybėms padarytą žalą, todėl ir konkrečius įrodymus, bylojančius apie tai, kokiu būdu ir kaip minėta žala pasireiškė, kartais pateikti gali būti objektyviai neįmanoma.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog išvardyti skundo trūkumai, remiantis kurių nepašalinimu skundą nutarta laikyti nepaduotu, nesudarė kliūčių bylos nagrinėjimui. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Spręstina, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. teismo nutartį, kuria pareiškėjo skundą nutarta laikyti nepaduotu, ir skundo priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį ir pareiškėjo V. K. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius