2024-08-14 Nr. AB-12015-3-61-3-01600-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2205-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01600-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. S., Z. S., nepilnamečių I. S., F. S., M. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės F. S., apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. S., Z. S., nepilnamečių I. S., F. S., M. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės F. S., skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai F. S., Z. S., nepilnamečiai I. S., F. S., M. S., atstovaujami įstatyminės atstovės, (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 24M21679 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą iš naujo.

2. Pareiškėjai patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 5 d. priėmė Sprendimą Tadžikistano pilietės F. S. ir jos vaikų atžvilgiu, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką, uždrausti F. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo ir įvesti į SIS perspėjimą dėl F. S. draudimo atvykti ir apsigyventi, neuždrausti Z. S., I. S., F. S., M. S. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja F. S. prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog ji grįžti į Tadžikistaną negali, nes bus visiškai priklausoma nuo vyro ir jo šeimos. Pareiškėja artimųjų neturi, yra neraštinga. Tadžikistane ji būtų nubausta arba netgi užmušta, nes jos sutuoktinis bei jo artimieji smurtavo prieš ją ir vaikus. Galimybės palikti sutuoktinį yra ribotos, nes sudėtinga išsiskirti, o nukentėjusios nuo smurto moterys nesulaukia pagalbos iš valstybės institucijų.

2.2. Atsakovo priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Migracijos departamento apklausoje, vykusioje 2022 m. balandžio 21 d., pareiškėja apie vyro smurtą ir baimę grįžti su juo į Tadžikistaną nepasakojo, nes tuo metu vis dar gyveno su juo, bijojo apie tai pasakoti atsakovui, nes manė, kad jos niekas neapsaugos, o vyrui apie tai sužinojus, bus dar labiau smurtaujama prieš ją ir jos vaikus. 2022 m. gegužės 9 d. pareiškėjos sutuoktiniui pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2022 m. lapkričio 11 d. pripažintas įtariamuoju, o 2022 m. gegužės 17 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjos sutuoktiniui skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo pareiškėjos ir jos vaikų. Atsakovo neigiamas Sprendimas priimtas jau po teismo nutarties, kuria pareiškėjos sutuoktiniui skirta kardomoji priemonė – gyvenimas skyrium – priėmimo, todėl ji buvo įsitikinusi, kad atsakovui yra žinomas smurto faktas. Pirmą kartą pareiškėja savo sutuoktinį po patirto smurto pamatė tik teismo posėdyje, kuriame jis ją įžeidinėjo ir grasino. Iš nurodyto seka, kad pareiškėjos pasakojimas apie baimę patirti fizinę prievartą savo ir vaikų atžvilgiu, nevykdant sutuoktinio nurodymų duoti melagingus parodymus atsakovui prieglobsčio procedūroje, yra suderinama su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir turėjo būti vertinami pareiškėjos naudai.

Nepaisant to, atsakovas gretina sutuoktinio, kurio smurtavimo faktas oficialiai užfiksuotas, parodymus su pareiškėjos parodymais, nurodydamas, kad jos paaiškinimai prieštarauja jos sutuoktinio paaiškinimams, ir konstatuoja, kad pareiškėjos pirminiai parodymai, kuriuos ji teikė atsakovui, rodo jos bendrą nepatikimumą. Atitinkamai, jos istorijos vertinimui netaikomos išlygos, leidžiančios ignoruoti tam tikrus nustatytus neesminius trūkumus, tokiu būdu netaikoma abejonės privilegija, ir duomenys, negalintys būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami.

Tokiais veiksmais nepagrįstai kaltinama smurto auka ir neužtikrinamas objektyvus, nešališkas ir išsamus prieglobsčio prašymo tyrimas. Atsakovas konstatavo, kad nei pasakojimas apie patirtą smurtą Tadžikistane, nei Lietuvoje, įvertinus bendrą pareiškėjos nepatikimumą ir pasakojimo trūkumus, nelaikomas patikimu. Pasakojimas apie smurtą, patirtą Lietuvoje, pripažintas nustatytu remiantis išimtinai ikiteisminio tyrimo medžiaga, atsakovui vėl gi akcentuojant sutuoktinio apklausos parodymus, kuriais jis neigia smurtavęs prieš pareiškėją, kas jau savaime nėra teisėta ir pagrįsta.

Taip pat atsakovas Sprendime pamini PPC išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėja yra neraštinga, nemoka skaityti ir rašyti, jai diagnozuotas neurologinis sutrikimas, tačiau nenurodė, kad toje pačioje išvadoje prie nurodytų simptomų, iš kurių būtų galima matyti, ar pareiškėja turi psichikos sveikatos sutrikimų, nurodoma, kad asmuo „patiria simptomus, būdingus PTSD, košmarai naktimis, nepasitikėjimas kitais, nerimas, baimė <...> skundžiasi nuolatinėmis įkyriomis mintimis, kad gali nutikti kažkas blogo. Patiria liūdesį, nerimą, kartais beviltiškumą.

Emocinė būsena ne itin stabili, gali staigiai pasikeisti. Klientei būdingi simptomai į PTSD“.

2.3. Atsakovas jau konstatavo, kad pareiškėja yra neįgijusi išsilavinimo, nemoka skaityti ir rašyti, dėl ko jos galimybės integruotis į darbo rinką, rasti būstą ir juo labiau išlaikyti 4 vaikus yra itin mažos, todėl, grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, ji su vaikais liktų priklausoma nuo sutuoktinio tiek psichologiškai, tiek materialiai. Taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjos sutuoktinis ne tik smurtavo prieš ją, bet ir grasino, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad jai net ir sugebėjus išsiskirti su juo, sutuoktinis prieš ją nebesmurtaus, jos nepersekios, neįvertinęs, kad pagal paties surinktą kilmės valstybės informaciją smurtas artimoje aplinkoje nėra kriminalizuotas, o visoje šalyje veikia tik 4 prieglaudos, teikiančioms pagalbą nukentėjusioms moterims; moterų, patyrusių smurtą, apsauga nuo smurtautojų realiai neegzistuoja.

2.4. Atsakovas, priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėjus į kilmės šalį, neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjos atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjų prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą. Pareiškėjų vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti egzistuojant pasislėpimo pavojui, o grįsti sprendimą vien hipotetinėmis prielaidomis nėra pagrįsta bei teisėta. Nesant pasislėpimo pavojaus, atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atžvilgiu iš karto taikė priverstinę išsiuntimo procedūrą, t. y., priverstinis išsiuntimas taikytas formaliai, neįvertinus pareiškėjų individualios padėties.

2.5. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas nepagrįstai nagrinėtas skubos tvarka, taip pat net ir pripažinus poreikį nagrinėti skubos tvarka, terminų nebuvo laikomasi. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jie atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Be to, šiuo atveju nėra motyvų, kodėl perspėjimas į SIS turėtų būtų įvestas. Perspėjimo įvedimas į SIS iš esmės motyvuotas vien neteisėtu atvykimu, pareiškėjai pasiprašant prieglobsčio (po atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėja nepažeidė atvykimo / išvykimo taisyklių). Atitinkamai, sprendimas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, negali būti laikomas pagrįstu ir proporcingu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad:

4.1. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. 2022 m. balandžio 7 d. F. S. ir jos sutuoktinis S. S. kartu su savo keturiais vaikais pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šeimos vardu pateiktame prieglobsčio prašyme užsieniečiai nurodė, kad prašo laikino prieglobsčio Lietuvoje. Jie gyveno (duomenys neskelbtini). Jie nori ramaus gyvenimo su šeima ir gerų mokslų vaikams. 2022 m. birželio 2 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs F. S. šeimos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priėmė sprendimą Nr. 22M17741 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą. Minėtą sprendimą 2022 m. birželio 2 d. prieglobsčio prašytojai apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas 2022 m. lapkričio 30 d. tenkino F. S. ir jos vaikų skundą, panaikino Migracijos departamento spendimą Nr. 22M17741 ir įpareigojo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Atsižvelgdamas į teismo sprendimą, atsakovas F. S. bei jos vaikų prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjo iš naujo, atskirai nuo jos sutuoktinio S. S. prašymo suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas surinko naujausią kilmės valstybės informaciją, įvertino F. S. bei jos vaikų individualią situaciją bei atliko pareiškėjų apklausas. Pažymėjo, kad pareiškėja, skunde nurodydama savo argumentus dėl galimai patirto smurto Tadžikistane, sąmoningai teikė selektyvią ir iškraipytą Sprendime pateiktą ir surinktą informaciją. Nurodė, kad pareiškėjo sutuoktiniui skirta kardomoji priemonė dėl jo veiksmų būnant Lietuvos Respublikoje, o ne dėl galimų veiksmų Tadžikistane.

4.2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateiktuose pasakojimuose skirtingų apklausų metu nustatyti tiek vidiniai, tiek išoriniai nesutapimai ir prieštaravimai, kurių ji įtikinamai nepaaiškino (prieštaringi paaiškinimai dėl santuokos sudarymo, darbo, apsilankymų pas gydytojus, smurto ir t. t.). Nurodžius neatitikimus, pareiškėja skųsdavosi atminties sutrikimais. Nors kai kurie nustatyti pasakojimo trūkumai galėtų būti paaiškinami patirta psichologine trauma, kuri sąlygoja nenorą dalintis skaudžia ir traumuojančia patirtimi (vyro smurtas), visgi pažymėjo, jog aplinkybės, nesusijusios su traumuojančiais įvykiais (F. S. santuoka, darbas, persikraustymas į šeimos namus), pareiškėjos taip pat buvo pateiktos nenuosekliai, nedetaliai ir neišsamiai. Atsižvelgiant į tai, kad F. S. bendras patikimumas vertintas kritiškai, jos pasakojimui apie tariamai Tadžikistane patirtą smurtą, jame nustačius trūkumus, nebuvo taikytina abejonės privilegija bei pasakojimas nelaikytas patikimu įrodymu.

4.3. Pareiškėjai skunde ignoravo kitas nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėja sąmoningai klaidino Migracijos departamentą, teigdama, jog šeimos pasus paėmė Baltarusijos pasieniečiai, nors iš tikrųjų asmens dokumentus ji turėjo su savimi. Šios aplinkybės parodė, kad pareiškėjos bendras patikimumas vertintinas kritiškai, o jos istorijos vertinimui netaikomos išlygos, leidžiančios ignoruoti tam tikrus nustatytus neesminius trūkumus. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos teismų ir policijos sprendimus, laikė nustatytu faktu, kad Lietuvoje F. S. sutuoktinis įtariamas smurtavęs prieš pareiškėjus ir jam paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo F. S. ir jos vaikų.

4.4. Nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai, kad dėl to, jog ji yra neįgijusi išsilavinimo, nemoka skaityti ir rašyti, dėl ko jos galimybės integruotis į darbo rinką, rasti būstą ir juo labiau išlaikyti 4 vaikus yra itin mažos, todėl, grąžinus ją į kilmės šalį, ji su vaikais lieka priklausoma nuo sutuoktinio tiek psichologiškai, tiek materialiai. Visų pirma, pareiškėja akivaizdžiai ignoravo Migracijos departamento Sprendime surinktą kilmės valstybės informaciją apie suaugusiųjų švietimą, įsidarbinimo galimybes, socialines programas, teikiančias pagalbą, gydymo paslaugas ir t. t. Atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, tikėtina, jog esant poreikiui pareiškėja galėtų kreiptis dėl paramos, pagalbos, išsilavinimo ir kitų paslaugų gavimo į valstybines ar nevyriausybines organizacijas, teikiančias pagalbą sunkiai besiverčiantiems asmenims. Be to, dviem pareiškėjos vaikams jau sukako 18 metų. Pareiškėja teikė selektyvią informaciją ir ignoravo duomenų visumą. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią ir su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją, bei atsižvelgiant į tai priėmė Sprendimą.

4.5. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatė pagrindo prielaidai, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja Tadžikistane negalėtų pasinaudoti savo teise į skyrybas su sutuoktiniu. Ji su vaikais taip pat turi galimybę apsigyventi savo tėvų arba pusbrolių namuose (arba prieglaudoje), todėl rizika patirti sutuoktinio ar jo šeimos smurtą iš esmės išnyksta. Be to, persekiojimo vykdytojas (sutuoktinis) yra nevalstybinis subjektas, neveikiantis valstybės vardu. Nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjos sutuoktinis) galėtų veikti valstybės vardu arba vienašališkai pasitelkti valstybės aparatą vykdant persekiojimą. Taip pat nebuvo nustatyta ir faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog Tadžikistano valstybės institucijos negalėtų arba nenorėtų apsaugoti pareiškėjos nuo hipotetiškai galimos grėsmės iš vyro pusės. Remiantis surinkta informacija, tuo atveju, jei grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjos sutuoktinis jai grasintų, ji turi galimybę kreiptis į valstybines institucijas, taip pat nevyriausybines organizacijas bei gauti reikiamą teisinę, psichologinę ar kitokio pobūdžio pagalbą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių individualių aplinkybių, sąlygojančių tikimybę pareiškėjams kilmės valstybėje patirti kankinimus, mirties bausmę, arba bet kokią realią žalą, reikalaujančią tarptautinės apsaugos. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta jokių papildomų individualių aplinkybių, susijusių su tuo, kad I. S., F. S. bei M. S. yra nepilnamečiai, kurios galėtų sąlygoti tikimybę jiems patirti papildomą tyrimo metu neįvertintą žalą. Individualių aplinkybių nebuvo nustatyta ir pilnametės Z. S. atveju.

4.6. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Šios išvados pareiškėjai nepaneigė, o tik deklaratyviai nesutiko su ja.

4.7. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėja sąmoningai klaidino Migracijos departamentą, teigdama, kad šeimos pasus paėmė Baltarusijos pasieniečiai, nors iš tikrųjų asmens dokumentus ji turėjo su savimi.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjų F. S., Z. S., nepilnamečių I. S., F. S., M. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės, skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

6.1. Pareiškėja su vyru 2022 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog Tadžikistane buvo sunku gyventi, trūko pinigų, todėl išvyko į (duomenys neskelbtini), kur vyras dirbo statybininku, o ji melžėja. Prasidėjus karui išvyko į Baltarusijos Respubliką, o iš ten norėjo patekti į (duomenys neskelbtini), tačiau buvo neįleisti. Baltarusiams pamačius, jog jie turi (duomenys neskelbtini) vizą, jie buvo atvežti iki upelio Lietuvos Respublikos pasienyje ir jiems buvo liepta eiti į Lietuvos pusę. Prašyme nurodė, jog nori su šeima gyventi normalų gyvenimą, normalioje šalyje.

6.2. Migracijos departamentas 2022 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 22M1774 nesuteikti pareiškėjams (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą, kurį Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m lapkričio 30 d. sprendimu panaikino.

6.3. Migracijos departamentas pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą ir 2024 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24M21679, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką, uždrausti F. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl F. S. draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti Z. S., I. S., F. S. bei M. S. atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Teismas apžvelgė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatas, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktą. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja 2022 m. balandžio 7 d. nurodė, jog prašo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dėl sunkios ekonominės padėties Tadžikistano Respublikoje, tačiau vėliau šį motyvą pakeitė ir teigė, jog jai ir jos vaikams prieglobstis turėtų būti suteiktas dėl to, jog patiria sutuoktinio smurtą ir bijo, jog grįžus į kilmės valstybę vyras ir jo šeima ir toliau smurtautų arba netgi ją užmuštų.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja apklausų metu nurodė, jog Tadžikistane kreipėsi į teisėsaugą bei į teismą dėl patirto smurto 2009–2010 m. Nurodė, jog palaikė ryšius su savo broliu, tačiau į jį pagalbos nesikreipė. Priešingai, 2021 m. išvyko su vyru ir vaikais į (duomenys neskelbtini), siekdami užsidirbti. Taip pat nurodė, jog neturi jokių dokumentų, nes viską paimdavo vyras, ar jo tėvai, tačiau Migracijos departamento Sprendime užfiksuota, jog priešingai nei teigė pareiškėja, ji su savimi turėjo tiek savo, tiek vaikų pasus. Be to, Migracijos departamento pareigūnų apklaustų pareiškėjos vaikų parodymai nesutapo. I. S. 2023 m. gruodžio 18 d. apklausoje nurodė, jog policija lankėsi 2–3 kartus, tuo tarpu F. S. 2023 m. gruodžio 18 d. nurodė, jog dėl smurto policija nebuvo atvykusi. Iš pačios F. S. apklausos metu nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog policija buvo kviesta tuo laiku, kai pareiškėja buvo nusprendusi pasikreipti į teismą dėl vyro smurto, t. y. 2009–2010 m. Šiuo atveju, tiek I. S. (gimęs (duomenys neskelbtini)), tiek F. S. (gimusi (duomenys neskelbtini)) buvo mažamečiai, kurie dėl savo amžiaus, teismo vertinimu, nei atsiminti, nei tinkamai atpasakoti įvykusių įvykių negalėtų.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog atsakovas išsamiai išanalizavo pareiškėjos ir jos vaikų pateiktą informaciją, itin detaliai ir išsamiai išanalizavo pasakojimų neatitikimus. Be to, surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, kuri pagrindė priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nors Tadžikistano Respublikoje smurtas artimoje aplinkoje vis dar tebėra didelė problema, tačiau Migracijos departamentas pateikė aktualiausią kilmės šalies informaciją, iš kurios buvo matyti, jog situacija šalyje keičiasi ir asmenys, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, sulaukia pagalbos iš valstybės institucijų. Be to, Migracijos departamento surinkta informacija bei pareiškėjos ir jos vaikų pasakojimų nenuoseklumas leido daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos informacijos selektyvus teikimas bei prašymo motyvai pakito dėl siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, žinant, kad ekonominės priežastys nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui.

10. Teismo nuomone, pareiškėjų nuogąstavimas dėl galimo smurto ateityje grįstas prielaidomis. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų tikėtiną pareiškėjų baimę, jog grįžus į Tadžikistano Respubliką jiems grėstų pavojus patirti smurtą iš tėvo ir / ar jo šeimos, nebuvo pagrindo pareiškėjų teiginius vertinti kaip pagrįstus. Teismas sutiko su atsakovo sprendime padaryta išvada, jog realios rizikos, kad prieglobsčio prašytojų sutuoktinis / tėvas smurtaus jos ar vaikų atžvilgiu, tyrimo metu nenustatyta.

11. Pareiškėja teismui pateikė Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-53-1072/2024, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos vyras laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. gegužės 9 d. sistemingai, tiksliai nenustatytomis datomis ir laiku, Pabėgėlių priėmimo centre, tyčia fiziškai smurtaudavo prieš savo nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę. Pareiškėjos argumentas, jog priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis pagrindžia jos prieglobsčio prašymo motyvus, teismo atmestas kaip nepagrįstas. Iš pateiktos nutarties matėsi, jog pareiškėjos sutuoktinis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už smurto atvejus prieš pareiškėją ir vaikus laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. gegužės 9 d. jiems būnant Lietuvoje, o ne gyvenant Tadžikistane ir tai neįrodė, jog pareiškėjos sutuoktinis visą pareiškėjos nurodytą laiką smurtavo prieš ją ar vaikus, be to, ši nutartis nepagrindė pareiškėjos teiginio, jog jis ar jo šeima smurtaus ateityje.

12. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjų paaiškinimai apie galimybę patirti smurtą artimoje ateityje iš vyro ar jo šeimos, grįžus į Tadžikistano Respubliką, yra prieštaringi ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjų pateiktos faktinės aplinkybės nedetalizuotos, abstrakčios, bendro pobūdžio ir paneigtos byloje surinktais įrodymais. Šiuo atveju, smurtautojas nėra valstybė ar jos institucija.

13. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjų nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybę bei į pareiškėjų kilmės valstybę.

14. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog nesuteikus prieglobsčio pareiškėjams jų kilmės valstybėje kiltų pavojus. Taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjų teiginius, surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, todėl, teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjų skundo argumentai, kad Migracijos departamentas, netinkamai įvertino surinktą informaciją ir pareiškėjų nurodytas aplinkybes.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismo įsitikinimu, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nebuvo pateikta.

16. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į Tadžikistano Respubliką atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

17. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados.

18. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pareiškėjai nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

19. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendime įvertino surinktus duomenis, o būtent, tai, jog pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę sieną neleistinoje vietoje ir prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti. Be to, vengė pateikti teisingus duomenis ir dokumentus, todėl teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai sprendė, kad esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjai galėtų vengti išvykti iš Lietuvos Respublikos ir pasislėpti. Be to, atsakovas, įvertinęs tai, jog šiuo atveju prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka bei tai, jog pareiškėja tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, priėmė pagrįstą sprendimą uždrausti jai atvykti į Lietuvą 3 metus.

20. Teismas pažymėjo, kad netenkinus pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento sprendimą, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo. Ir nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III. 21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

22. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Pareiškėjos pasakojimas dėl patirto smurto Tadžikistane atmestas dėl pasakojimo trūkumų, atsakovui akcentuojant jos bendrą nepatikimumą, nurodant, kad pirminio prieglobsčio prašymo metu (kai jos ir jos vaikų prieglobsčio prašymas buvo nagrinėjamas kartu su jos sutuoktinio), ji atsakovui teikė kitokią istoriją, t. y., bijodama sutuoktinio veiksmų (dėl savęs ir vaikų), nenurodė apie smurtą ir pasakojo istoriją, kurią jai liepė nurodyti sutuoktinis. Analogiški argumentai akcentuoti ir pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tačiau, kaip nurodyta ir skunde, anksčiau teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, Migracijos departamento apklausoje, vykusioje 2022 m. balandžio 21 d., pareiškėja apie vyro smurtą ir baimę grįžti su juo į Tadžikistaną nepasakojo, nes tuo metu vis dar gyveno su juo, bijojo apie tai pasakoti atsakovui, nes manė, kad jos niekas neapsaugos, o vyrui apie tai sužinojus, bus dar labiau smurtaujama prieš ją ir jos vaikus, t. y., atsakovui melavo, bijodama dėl savo ir vaikų sveikatos / gyvybės. Be to, atsakovas gretina sutuoktinio, kurio smurtavimo faktas jau užfiksuotas oficialiai (baudžiamosios bylos medžiaga), parodymus su pareiškėjos parodymais, tokiu būdu nurodydamas, kad jos paaiškinimai prieštarauja jos sutuoktinio paaiškinimams, bet ir konstatuoja, kad pareiškėjos pirminiai parodymai, kuriuos ji teikė atsakovui, rodo jos bendrą nepatikimumą. Pareiškėjos istorijos vertinimui netaikomos išlygos, leidžiančios ignoruoti tam tikrus nustatytus neesminius trūkumus, tokiu būdu netaikoma abejonės privilegija, ir duomenys, negalintys būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, bei tuo grindžiamas jai nustatytas draudimo atvykti terminas, nes, anot atsakovo, pareiškėja „savo veiksmais <..> tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jie atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus“. Tokiais veiksmais nepagristai kaltinama smurto auka ir neužtikrinamas objektyvus, nešališkas ir išsamus prieglobsčio prašymo tyrimas.

22.2. Be prieglobsčio prašytojos visapusiško bendradarbiavimo Migracijos departamentas neturi galimybės nustatyti visas tyrimui reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų argumentų dėl jų pažeidžiamumo, t. y., nors atsakovas ir disponavo Ruklos pabėgėlių priėmimo centro (toliau – ir RPPC) pažeidžiamumo vertinimu iki Sprendimo priėmimo, pareiškėjams netaikė specialiųjų procedūrinių garantijų nei apklausos metu, nei vertinant pareiškėjų patikimumą, tokiu būdu nepagrįstai eliminuojant abejonės privilegijos taikymą pasakojimo dalims, nepatvirtintoms rašytiniais įrodymais, – neužtikrintas objektyvus ir išsamus jų prieglobsčio prašymo tyrimas. Nors atsakovas Sprendime išsamiai aprašo bendrus patikimumo vertinimo kriterijus, tačiau niekur neužsimena apie pareiškėjai būdingus PTSD, t. y. potrauminio streso sutrikimo simptomus, tokius, kaip nepasitikėjimas aplinkiniais (taigi ir pirmą kartą matomu Migracijos departamento darbuotoju), atminties sutrikimai, baimė bei nerimas, ir nevertina kokią įtaką tai turėjo jos pasakojimui bei jos pasakojimo patikimumo vertinimui. Atsakovas ne tik, kad neatsižvelgė į pareiškėjos pažeidžiamumą priimdamas Sprendimą, bet ir nesiėmė jokių papildomų priemonių, kurios užtikrintų pareiškėjai procedūrines garantijas apklausos metu, todėl Migracijos departamento vykdytos prieglobsčio procedūros neatitinka prieglobsčio teisės standartų.

22.3. Priešingai nei konstatuoja atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, aktualiausia bei naujausia kilmės valstybės informacija vis dar liudija apie iš esmės nepasikeitusią smurto šeimoje aukų padėtį Tadžikistane, t. y., smurtautojai iš esmės nebaudžiami, o teisėsaugos institucijos yra nepajėgios užtikrinti aukų apsaugos ir smurtautojų nubaudimo, kas indikuoja, kad, priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėją grąžinus į kilmės šalį, išlieka pagrįsta tikimybė, kad asmuo ir toliau susidurs su įvairiomis smurto formomis, negaunant jokios realios apsaugos (net jei pareiškėjai ir pavyktų išsiskirti, nėra instrumento, apsaugančio ją ir jos vaikus nuo tolimesnio sutuoktinio smurto). Pagrįsta persekiojimo grėsmės tikimybė turi būti nustatoma, jei ji yra daugiau nei tik hipotetinė, teorinė, menka ar neapibrėžta (Aprašo 99.1 p.). Įvertinus pareiškėjų individualias aplinkybes, jų pasakojimų suderinamumą su skunde pateikta kilmės valstybės informacija, laikytina, kad pareiškėjų baimė patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus yra pagrįsta ir reali.

22.4. Smurto šeimoje situacija gali sąlygoti pabėgėlio statuso suteikimą, nes veiksmai nukreipti į smurto aukas, šiuo atveju į pareiškėją ir jos vaikus, atitinka Aprašo 99.1.1 papunktyje numatomą persekiojimo apibrėžimą, anot kurio persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį (t. y. teisė į gyvybę, kankinimų ir vergijos draudimas, principo nėra bausmės be įstatymo pažeidimas), arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Pareiškėjos ir jos vaikų grąžinimo į Tadžikistaną atveju jiems gresia smurtiniai veiksmai, kurie pažeidžia jų teisę į gyvybę bei kankinimų draudimą. Konstatavus persekiojimą, turėtų būti vertinama, ar jų persekiojimas yra sąlygotas vienos iš persekiojimo priežasčių, įvardintų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjos atveju taip pat aktualus priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Turi būti vertinama, ar asmuo susidurtų su veiksmais prilygstančiais persekiojimui 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme dėl savo lyties. Pareiškėja yra moteris, gyvenanti Tadžikistane ir dėl savo lyties susiduria su visuomenėje plačiai paplitusia diskriminacija, kurią patvirtina kilmės valstybės informacija. Jungtinių Tautų Moterų organizacija nurodo, kad moterys Tadžikistane nuolat susiduria su diskriminacija ir nelygybe socialinėse, politinėse ir ekonominėse gyvenimo srityse. Įvertinus moterų padėtį Tadžikistane, priežastinis ryšys tarp pareiškėjai gresiančio persekiojimo (smurto artimoje aplinkoje) ir jos priklausymo tam tikrai socialinei grupei egzistuoja, todėl jai ir jos vaikams turėjo būti suteiktas prieglobstis.

22.5. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai ir jos vaikams nekyla grėsmė patirti smurtinių veiksmų, o jei ir kiltų, valstybė pajėgi juos apsaugoti, kas iš esmės nesuderinama su aktualia kilmės valstybės informacija ir individualia pareiškėjų padėtimi, taigi, atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjams klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjų individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjai dėl jų paaiškintų aplinkybių nebus persekiojami savo kilmės valstybėje bei kad jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.

22.6. Atsakovas, priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėjus į kilmės šalį, neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjų atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjų prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą. Pareiškėjų vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti egzistuojant pasislėpimo pavojui, akcentuojant, kad pareiškėjai buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu (nuo 2022 metų) nė karto nebandė išvykti iš Lietuvos, net kai ir buvo priimtas pirminis neigiamas sprendimas jų prieglobsčio byloje, o grįsti Sprendimą vien hipotetinėmis prielaidomis nėra pagrįsta bei teisėta. Taip pat, Sprendime nėra motyvų, kodėl šis atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pažymint, kad perspėjimo įvedimas į SIS iš esmės motyvuotas vien neteisėtu atvykimu, pareiškėjai pasiprašant prieglobsčio (po atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėja nepažeidė atvykimo / išvykimo taisyklių).

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas atsiliepime nurodo:

24.1. Iš pateiktos Vilniaus apygardos teismo nutarties matosi, jog pareiškėjos sutuoktinis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už smurto atvejus prieš pareiškėją ir vaikus laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. gegužės 9 d. jiems būnant Lietuvoje, o ne gyvenant Tadžikistane ir tai neįrodo, jog pareiškėjos sutuoktinis visą pareiškėjos nurodytą laiką smurtavo prieš ją ar vaikus, be to, ši nutartis nepagrindžia pareiškėjos teiginio, jog jis ar jo šeima smurtaus ateityje kilmės valstybėje. Neginčijant fakto, jog pareiškėja Lietuvoje yra galimai patyrusi smurtą artimoje aplinkoje, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje paskatins tokio pobūdžio smurto pasikartojimą ateityje. Pareiškėjos atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

24.2. Prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo vertinimą reglamentuoja Aprašo 35 punktas, kuriuo vadovaujantis įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atsižvelgęs į minėtame punkte institucijų pateiktą kompleksinį vertinimą, įvertina specialiųjų procedūrinių garantijų poreikį prieglobsčio prašytojui ir, nustatęs tokių garantijų poreikį, pažymi jas asmens byloje, t. y. Migracijos departamento įgaliotas asmuo turi diskrecijos teisę priimti tokį sprendimą. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas poreikis tokių garantijų taikymui.

24.3. Priešingai nei teigia pareiškėjai apeliaciniame skunde, Migracijos departamentas nekvestionavo jų pasakojimo dalies apie patirtą smurtą artimoje aplinkoje. Tokių aplinkybių tyrimas, konstatavimas, kvestionavimas ar paneigimas, neįeina į Migracijos departamento kompetenciją. Migracijos departamentas šią aplinkybę (galimą smurtą artimoje aplinkoje Lietuvos Respublikoje) vertino iš perspektyvinės pusės, kaip galimybę patirti persekiojimą ateityje.

24.4. Pareiškėja akivaizdžiai ignoruoja Migracijos departamento Sprendime surinktą kilmės valstybės informaciją apie suaugusiųjų švietimą, įsidarbinimo galimybes, socialines programas teikiančias pagalbą, gydymo paslaugas ir t. t. Atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, tikėtina, jog esant poreikiui pareiškėja galėtų kreiptis dėl paramos, pagalbos, išsilavinimo ir kitų paslaugų gavimo į valstybines ar nevyriausybines organizacijas, teikiančias pagalbą sunkiai besiverčiantiems asmenims. Be to, dviem pareiškėjos vaikams jau sukako 18 metų.

24.5. Pareiškėja dalį savo skundo grindžia Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, o konkrečiai vienu šaltiniu apie smurtą šeimoje Tadžikistane. Tačiau pareiškėja teikia selektyvią informaciją ir ignoruoja duomenų visumą. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė Sprendimą.

24.6. Vertinant prieglobsčio prašytojos baimę patirti persekiojimą iš savo vyro ir / ar jo giminių pusės remiantis Aprašo 99.1.1 punktu, „persekiojimu“ yra laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra nevalstybinis subjektas. Įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį nenustatyta.

24.7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėja sąmoningai klaidino Migracijos departamentą, teigdama, kad šeimos pasus paėmė Baltarusijos pasieniečiai, nors iš tikrųjų asmens dokumentus ji turėjo su savimi. Atsižvelgiant į išdėstyta, tikėtina, jog atsisakius suteikti asmenims prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

24.8. Kritiškai vertinami pareiškėjos skundo argumentai, kad šis atvejis nėra pakankamai adekvatus, kad būtų priimtas sprendimas įtraukti perspėjimą į SIS. Įvertinus tai, kad pareiškėjai išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos, ir tai, kad jie ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, F. S. duomenys, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami SIS.

24.9. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką, uždrausti F. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl F. S. draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti Z. S., I. S., F. S., M. S. atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, bei tai, kad šiuo atveju prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, o pareiškėja tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, priėmė pagrįstą sprendimą uždrausti jai atvykti į Lietuvą 3 metus, pareiškėjų skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad netenkinus pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento sprendimą, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nurodė visus motyvus, pagrindžiančius atsakovo Sprendimo neteisėtumą, įskaitant, bet neapsiribojant, dėl pareiškėjų pažeidžiamumo nevertinimo bei specialiųjų procedūrinių garantijų netaikymo tiek apklausos, tiek sprendimo priėmimo metu, kas lėmė netinkamą pareiškėjų pasakojimo patikimumo vertinimą, dėl selektyvios kilmės valstybės informacijos pateikimo Sprendime, dėl netinkamo pareiškėjų baimės patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumo vertinimo, dėl pareiškėjų nepriskyrimo socialinei grupei, kuri patiria persekiojimo veiksmus iš nevalstybinio subjekto, kai valstybė, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjų teigimu, šie esminę reikšmę turintys argumentai pirmosios instancijos teismo apskritai nevertinti (nutylėti), kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto sprendimo priėmimui. Pareiškėjų nuomone, atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymams suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritardamas Sprendimo išvadoms, netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes.

28. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tokio persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo tokių veiksmų.

31. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

32. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

33. Aprašo 97 punkte nurodyta, kad surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

34. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

35. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritardamas Sprendimo išvadoms, netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad teismas vertina bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

37. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

38. Pareiškėjai grindė 2022 m. balandžio 7 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės sunkia ekonomine padėtimi Tadžikistano Respublikoje, tačiau vėliau šį motyvą pakeitė ir teigė, jog pareiškėjai ir jos vaikams prieglobstis turėtų būti suteiktas dėl to, jog patiria sutuoktinio smurtą ir bijo, jog grįžus į kilmės valstybę vyras ir jo šeima, toliau smurtaus arba netgi ją užmuš.

39. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pareiškėja apklausų metu teigė, jog Tadžikistane kreipėsi į teisėsaugą bei į teismą dėl patirto smurto 2009–2010 m. ir nors palaikė ryšius su savo broliu, tačiau į jį pagalbos nesikreipė. Pareiškėja, kartu su sutuoktiniu ir vaikais, 2021 m. išvyko į (duomenys neskelbtini), siekdami užsidirbti. Taip pat pareiškėja nurodė, jog neturi jokių dokumentų, nes viską paimdavo vyras, ar jo tėvai, tačiau Migracijos departamento Sprendime užfiksuota, jog priešingai nei teigia pareiškėja, ji su savimi turėjo tiek savo, tiek vaikų pasus. Be to, Migracijos departamento pareigūnų apklaustų pareiškėjos vaikų parodymai nesutampa. I. S. 2023 m. gruodžio 18 d. apklausoje nurodė, jog policija lankėsi 2–3 kartus, tuo tarpu F. S. 2023 m. gruodžio 18 d. nurodė, jog dėl smurto policija nebuvo atvykusi. Iš pačios F. S. apklausos metu nurodytų aplinkybių padaryta išvada, jog policija buvo kviesta tuo laiku, kai pareiškėja buvo nusprendusi pasikreipti į teismą dėl vyro smurto, t. y. 2009–2010 m. Šiuo atveju, tiek I. S. (gimęs (duomenys neskelbtini)), tiek F. S. (gimusi (duomenys neskelbtini)) buvo mažamečiai, kurie dėl savo amžiaus, teismo vertinimu, nei atsiminti, nei tinkamai atpasakoti įvykusių įvykių negalėtų. Taigi, įvertinus byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas išsamiai išanalizavo pareiškėjos ir jos vaikų pateiktą informaciją, itin detaliai ir išsamiai išanalizavo pasakojimų neatitikimus. Be to, surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, kuri pagrindžia priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nors Tadžikistano Respublikoje smurtas artimoje aplinkoje vis dar tebėra didelė problema, tačiau Migracijos departamentas pateikė aktualiausią kilmės šalies informaciją, iš kurios matyti, jog situacija šalyje keičiasi ir asmenys, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, sulaukia pagalbos iš valstybės institucijų. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamento surinkta informacija bei pareiškėjos ir jos vaikų pasakojimų nenuoseklumas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos informacijos selektyvus teikimas bei prašymo motyvai pakito dėl siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, žinant, kad ekonominės priežastys nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui.

40. Aiškinant „visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas“, „visiškai pagrįstos persekiojimo baimės“ turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi išaiškinimų, kad: „visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė; todėl „visiškai pagrįstos baimės“ sąlyga apima ir objektyvius, ir subjektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar „baimė“ iš tikrųjų yra „visiškai pagrįsta“ (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010); persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte išvardytų sąlygų, atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas; galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų sąlygų turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę; persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

41. Vertinant pareiškėjos baimę patirti persekiojimą iš savo vyro ir / ar jo giminių pusės, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu įvertinimu, kad pareiškėjų nuogąstavimas dėl galimo smurto ateityje grįstas prielaidomis. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų ne tik tikėtiną pareiškėjų baimę, jog grįžus į Tadžikistano Respubliką jiems grėstų pavojus patirti smurtą iš tėvo ir / ar jo šeimos, nėra pagrindo pareiškėjų teiginius vertinti kaip pagrįstus. Taigi, nagrinėjamu atveju, nebuvo nustatyta realios rizikos, kad pareiškėjos sutuoktinis ar jo giminaičiai smurtaus pareiškėjos ar vaikų atžvilgiu. O ir pareiškėjos pateikta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-53-1072/2024 pagrindžia tik tai, jog pareiškėjos sutuoktinis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už smurto atvejus prieš pareiškėją ir vaikus laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. gegužės 9 d. jiems būnant Lietuvoje, o ne gyvenant Tadžikistane ir tai neįrodo, jog pareiškėjos sutuoktinis visą pareiškėjos nurodytą laiką smurtavo prieš ją ar vaikus, be to, ši nutartis nepagrindžia pareiškėjos teiginio, jog sutuoktinis ar jo šeima smurtaus ateityje.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir apklausų metu teikti pareiškėjos paaiškinimai atsakovui, ir pirmosios instancijos teismui nurodyti argumentai nepaneigia atsakovo išvadų dėl esminių pareiškėjų pasakojimų prieštaringumų, o pareiškėjų paaiškinimai apie galimybę patirti smurtą artimoje ateityje iš vyro ar jo šeimos, grįžus į Tadžikistano Respubliką, yra prieštaringi ir nepagrįsti objektyviais duomenimis, pateiktos bendro pobūdžio faktinės aplinkybės ir paneigtos byloje surinktais įrodymais. Kaip tinkamai pastebėta pirmosios instancijos teismo, šiuo atveju, smurtautojas nėra valstybė ar jos institucija.

43. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, priešingai nei tvirtina pareiškėjai, atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jiems kyla individuali persekiojimo grėsmė, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepaneigė tų pačių aplinkybių vertinimo, pateikto pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl nėra jokio teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

44. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsakovas nenustatė individualios grėsmės pareiškėjams sugrįžti į kilmės šalį, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

45. Aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).

46. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, todėl dėl jų papildomai nepasisakoma.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų F. S., Z. S., nepilnamečių I. S., F. S., M. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės F. S., apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė