2017-07-26 Nr. AB-14418-3-61-3-05315-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1190-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05315-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 42.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą Nr. 62-449 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir nutarimas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2015 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 2S-4571 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad nutarimu jam skirta nuobauda už draudimo rūkyti laikino laikymo kameroje pažeidimą. Paaiškino, kad šio pažeidimo jis nepadarė ir negalėjo padaryti, nes yra nerūkantis. Nurodė, kad kameroje buvo apie 10–15 nuteistųjų, beveik visi jie rūkė, o į kamerą įėjęs pareigūnas nesiaiškino, kas iš tikrųjų rūkė, o kas ne. Pareigūnas įspėjo pareiškėją, nes jis stovėjo arčiausiai kameros durų.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–33). Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 d. apie 15 val. būdamas laikino laikymo kameroje Nr. 3 rūkė, nors apie draudimą rūkyti buvo įspėtas. Raštu pareiškėjas pasiaiškinti atsisakė, tačiau žodžiu nurodė, kad nepripažįsta galiojančios tvarkos. Pareiškėjui buvo skirtas papeikimas. Pasak atsakovo tokia nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41–43). Nurodė, kad neturi faktų, jog pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kuriuose buvo užfiksuotas pažeidimas, neatitiko tikrovės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas) 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 76–80).

Teismas konstatavo, kad teisės normos, reikalaujančios paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Teismas pripažino, kad pareiškėjui apie draudimą rūkyti buvo žinoma. Teismas informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusiame teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. I-6776-968/2015 pareiškėjas pripažino, kad tuo metu buvo rūkantis. Teismas pažymėjo, kad minėto posėdžio ir ginčijamos nuobaudos paskyrimo datos sutampa. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis neturėjo galimybės nusipirkti tabako gaminių nėra reikšminga, nes tabako gaminių pareiškėjas galėjo gauti iš kitų asmenų. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 143 straipsnio 7 dalį dėl nuobaudos skyrimo direktoriaus nutarimu, atmetė pareiškėjo argumentą, kad nuobaudos skyrimas nebuvo svarstytas drausmės komisijoje.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 89–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti ginčijamus Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą. Pareiškėjas prašo teismo nagrinėti jo apeliacinį skundą žodine tvarka vaizdo konferencijos būdu, nes naujai iškilo aplinkybės, kurios nebuvo iškilusios pirmosios instancijos teisme. Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, padarė pažeidimus, sukliudžiusius tinkamai jam ginti savo teises. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neatliko savo vaidmens ir neišreikalavo iš Lukiškių TI-K visų reikalingų įrodymų, kuriais remiantis pareiškėjas būtų įrodęs savo teisumą. Teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų. Teismas nenustatė, kas su pareiškėju kartu buvo kameroje, kai buvo nustatytas pareiškėjo rūkymo faktas. Teismas šių asmenų (12 nuteistųjų) neapklausė liudytojais, taip pat neapklausė pareigūnų, kurie teigė, kad pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti. Teismas nesikreipė į prokuratūrą, kad būtų minėti pareigūnai atpažintų pareiškėją iš 4 asmenų. Teismas neišreikalavo patalpos plano, iš kurio būtų matyti, kad atidarius kameros duris dėl užstojusios sienos pareigūnas nematė ir negalėjo matyti, kad pareiškėjas rūkė. Teismas nevertino pareiškėjo pateikto įrodymo, kad jis neturi lėšų tabako gaminiams įsigyti, nevertino ir netyrė pareiškėjo argumentų, kad ginčo laikotarpiu nebuvo jokių įspėjimų apie draudimą rūkyti. Teismas nevertino ir visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymo minėtoje laikino laikymo kameroje sąlygomis.

2. Teismas neteisingai taikė teisės normas, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose.

3. Pareiškėjas nei vienoje byloje nėra pareiškęs, kad yra rūkantis, todėl tokia aplinkybė teismo buvo konstatuota nepagrįstai.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo išreikalauti iš Lukiškių TI-K rūkymų vietų nuotraukas, surinkti iš Lukiškių TI-K ir konvojavimo tarnybos 2015 m. rugpjūčio 20 d. apie 15 val. laikino sulaikymo patalpoje laikytų 12 nuteistųjų pavardes ir juos apklausti, taip pat apklausti byloje dominuojančius du pareigūnus ir leisti užduoti jiems klausimus bei gauti jų atsakymus.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 103–106).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė G. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjo pozicija yra aiškiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paliko galioti pareiškėjui paskirtą nuobaudą (papeikimą) už tai, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 d. apie 15 val. rūkė Lukiškių TI-K Priėmimo-paskirstymo skyriaus laikino laikymo patalpoje Nr. 3.

Pareiškėjas mano, kad teismas tinkamai nerinko ir netyrė su ginčo aplinkybėmis susijusių įrodymų, todėl neteisingai išsprendė bylą.

ABTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. birželio 9 d.) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir, be kita ko, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Šiuo aspektu svarbu tai, kad įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kviesti liudyti pareigūnus ir dvylika nuteistųjų, kurie 2015 m. rugpjūčio 20 d. apie 15 val. buvo kartu su pareiškėju lakino laikymo patalpoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė, kas konkrečiai iš kartu su pareiškėju buvusių asmenų matė, kad pareiškėjas tą dieną apie 15 val. nerūkė. Lukiškių TI-K nurodė, kad neturi duomenų apie tai, kokie asmenys tuo metu buvo kartu su pareiškėju. Liudytojų šaukimas į bylą turi būti pagrįstas ir užtikrinti racionalų procesą. Pareiškėjo prašymas kviesti liudyti 12 nuteistųjų, konkrečiai jų net neįvardijant, šių reikalavimų neatitinka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio pareiškėjo prašymo.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pažeidimo padarymą (pareiškėjo rūkymo laikino laikymo kameroje faktą) konstatavo iš esmės remdamasis tik byloje esančiais dviem identiško turinio pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. l. 35–36). Pareiškėjas kategoriškai nesutiko su jam inkriminuoto pažeidimo padarymu, todėl teismas, siekdamas pašalinti byloje kilusius prieštaravimus, į teismo posėdį turėjo kviesti liudytojais tarnybinius pranešimus surašiusius ir tiesiogiai nagrinėjamame įvykyje dalyvavusius bei jį fiksavusius pareigūnus (Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuosius prižiūrėtojus P. B. (P. B.) ir V. B.) bei juos apklausti, nes šių pareigūnų parodymai gali turėti esminės reikšmės nustatant byloje svarbias faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galimai padarytu pažeidimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nesurinko visų galimų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, rinkdamas naujus įrodymus nepašalino byloje egzistuojančių prieštaravimų, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikina, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė