2022-09-07 Nr. AB-22533-3-63-3-00329-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-512-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00329-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M. ir Ž. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. ir Ž. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. M. ir Ž. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 20 850,00 Eur turtinę žalą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2018 m. birželio 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymas Nr. XI11-1281 (toliau – ir Įstatymas). Pareiškėjai aiškiai suprato, kad Įstatyme numatytą subsidiją galima panaudoti: 1) būsto statybai; 2) būsto pirkimui; 3) būsto statybai ir pirkimui, – vadinasi, pareiškėjų teigimu, galima pirkti ir nebaigtos statybos būstą. Pareiškėjai teigė, kad, nors ir buvo įsitikinę Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies aiškinimu, dar iki Įstatymo įsigaliojimo, telefonu kreipėsi į Ministeriją, kurios darbuotojai, nors ir keisdami poziciją, informavo, jog, Ministerijos nuomone, Įstatyme numatyta subsidija negalima pasinaudoti perkant nebaigtos statybos būstą. Pareiškėjai akcentavo, jog pagrįstų motyvų iš Ministerijos darbuotojų nesulaukė.

3. Prašymai dėl Įstatyme numatytos subsidijos gavimo teikiami per socialinės paramos šeimai informacinę sistemą (toliau – ir SPIS sistema), todėl, nepaisant nepagrįstos Ministerijos pozicijos, pareiškėjai buvo linkę teikti paraišką subsidijai gauti Įstatymo nustatyta tvarka. Pildant prašymą dėl Įstatyme numatytos subsidijos gavimo per SPIS sistemą, buvo galima pasirinkti tik du būsto kredito pirmajam būstui įsigyti naudojimo variantus: 1) būstui pirkti; 2) būstui statyti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai planavo įsigyti nebaigtos statybos būstą, prarado galimybę gauti Įstatyme įtvirtintą subsidiją pirmajam būstui įsigyti.

4. Pareiškėjai nurodė, kad 2021 m. vasario 3 d. pateikė Ministerijai pretenziją dėl 20 850,00 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurią grindė tuo, jog dėl Ministerijos klaidos neteko galimybės gauti valstybės subsidijos. Pareiškėjai 2021 m. kovo 2 d. gavo Ministerijos atsakymą į pateiktą pretenziją, kuriame nepaneigta, jog jiems kyla civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, o tik apsiribota pozicija, kad civilinės atsakomybės sąlygas gali nustatyti tik teismas, todėl Ministerija negali tenkinti pretenzijos.

5. Pareiškėjų vertinimu, šioje byloje yra visos Ministerijos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad Ministerija, rengdama medžiagą dėl Įstatymo taikymo apimties aiškinimo, nepagrįstai susiaurino ir eliminavo aktualų finansinės paskatos gavimo būdą – būstui pirkti ir statyti. Ministerijos veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio požiūriu pasireiškė tuo, kad Ministerija netinkamai, paskubomis, neatsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, parengė prašymo formą dėl finansinės paskatos jaunoms šeimoms įsigyjant pirmąjį būstą skyrimo.

Pažymėjo, kad tai, be kita ko, patvirtina ir aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. A1-448 patvirtintas Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms teikimo organizavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) buvo patvirtintas tik priešpaskutinę dieną iki Įstatymo įsigaliojimo. Teigė, kad nurodytos aplinkybės paneigia Ministerijos 2021 m. kovo 2 d. atsakyme nurodytą informaciją, jog jaunos šeimos turėjo faktinę galimybę kreiptis dėl subsidijos gavimo ir tais atvejais, kai būsto kreditas pirmajam būstui įsigyti būtų naudojamas būstui pirkti ir statyti.

Pareiškėjai pažymėjo, kad, net ir po Įstatymo įsigaliojimo, siekė išsiaiškinti Ministerijos poziciją raštu dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. ar finansinė paskata gali būti skiriama nebaigtos statybos būsto įsigijimui (būstui pirkti ir statyti), 2018 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Ministerijos ministrą ir atitinkamo skyriaus vedėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies taikymo išaiškinimo (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjai Prašymu siekė išsiaiškinti teisinius argumentus, kodėl pagal įstatymą valstybės paramą jaunos šeimos gali gauti tik pirmajam būstui pirkti ar statyti ir taip nepagrįstai yra eliminuojamas trečiasis variantas – būstui pirkti ir statyti.

Nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. gavo Ministerijos atsakymą į Prašymą, kuriame nėra paneigta aplinkybė, jog nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. gauti Įstatyme numatytą subsidiją galima tik būstui pirkti arba būstui statyti. Taip pat Ministerija informavo, kad vykdys Įstatymo nuostatų stebėseną, todėl, siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, Įstatymo nuostatos, esant poreikiui bus tikslinamos. Atkreipė dėmesį, kad Ministerija su pareiškėjų pozicija, jog Įstatymo pagrindu galima gauti finansinę paskatą ir nebaigtos statybos būstui įsigyti, sutiko tik pavėluotai, t. y.

Įstatymo įsigaliojimo pradžioje Ministerija laikė, jog įstatyme numatytą subsidiją nėra galima panaudoti būsto statybai ir pirkimui, tačiau nepakeitus Įstatymo nuostatomis, šią poziciją pakeitė.

6. 2018 m. lapkričio mėn. pareiškėjai iš spaudos sužinojo, kad pagal Įstatymą valstybės paramą galima gauti: (1) būstui statyti; (2) būstui pirkti; (3) būstui pirkti ir statyti. Patikrinus SPIS sistemą, per kurią reikia teikti prašymą dėl valstybės paramos gavimo, informacija, nurodyta spaudoje, pasitvirtino, t. y. pagal Įstatymą valstybės paramą jau galima gauti ne tik būstui pirkti ar būstui statyti, bet ir būstui pirkti ir statyti. Taigi, pareiškėjai priėjo prie išvados, kad, kad nors dėjo maksimalias pastangas, jog Ministerija vadovautųsi Įstatymu nuo pat jo įsigaliojimo dienos, tačiau Ministerija savo akivaizdžią klaidą pripažino pavėluotai.

7. Pareiškėjai įvertino, kad dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų patyrė žalą, nes, jeigu Ministerija būtų tinkamai taikiusi Įstatymo normas ir tinkamai būtų parengusi prašymo dėl finansinės paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formą per SPIS sistemą, tai būtų gavę finansinę naudą pasinaudoję Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjai atitiko ir neabejotinai galėjo pretenduoti į finansinę paskatą pagal Įstatymą. Pareiškėjai tik 2018 m. rugsėjo 27 d. įsigijo savo pirmąjį šeimos būstą (nebaigtos statybos), t. y. po Įstatymo įsigaliojimo. Kadangi po pirmojo būsto įsigijimo buvo pakeisti galimi variantai SPIS sistemoje, pareiškėjai mėgino pateikti prašymą paramai gauti jau po būsto įsigijimo. Šis prašymas buvo patenkintas 2019 m. vasario 25 d. ir gauta pažyma patvirtino faktą, kad pareiškėjai turėjo teisę pretenduoti į finansinę paskatą pagal Įstatymą. Pareiškėjai su šia pažyma kreipėsi į banką, tačiau iš banko buvo gautas atsakymas, kad atgaline data subsidijos pritaikyti negalima. Atkreipė dėmesį į tai, kad ir Ministerija 2021 m. kovo 2 d. atsakyme neprieštarauja, jog pareiškėjai atitiko ir turėjo teisę gauti Įstatyme numatytą subsidiją.

8. Sprendžiant dėl patirtos žalos dydžio, Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog būsto kredito pirmajam būstui įsigyti suma, pagal kurią apskaičiuojama jaunai šeimai suteikiama subsidija, negali būti didesnė kaip 87 tūkstančiai eurų arba šios sumos ekvivalentas kita valiuta. Paaiškino, kad po Įstatymo įsigaliojimo įsigijo būstą, kurio kredito suma – 83 400,00 Eur. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad subsidijos suteikiamos jaunoms šeimoms, auginančioms du vaikus, kuriems (ar vienam iš jų) gali būti nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), dydis – 25 procentai būsto kredito pirmajam būstui įsigyti sumos. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini), t. y. jau po pirmojo būsto įsigijimo, susilaukė 2 vaikų, todėl atitinkamai būtų suteikta 20 850,00 Eur valstybės parama Įstatymo nustatyta tvarka

9. Pareiškėjai manė, kad Ministerijos neteisėtus veiksmus ir patirtą žalą sieja priežastinis ryšys, nes patirta žala, susijusi su negauta finansine paskata Įstatymo nustatyta tvarka, tiesiogiai sietini su Ministerijos neteisėtais veiksmais, nes, jei būtų laikomasi Įstatymo nuostatų ir nebūtų neapdairiai, paviršutiniškai rengiama finansinės paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo forma, tai pareiškėjai būtų gavę finansinę paskatą Įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės institucijų padarytos klaidos turi būti aiškinamos asmens naudai. Kaip nurodyta aukščiau, siekiant gauti valstybės paramą įsigyjant pirmąjį būstą, prašymą reikia teikti per SPIS sistemą, kurios valdytojas yra Ministerija.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. gautas pareiškėjų prašymas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų išaiškinimo. Pažymėjo, kad, išnagrinėjusi pareiškėjų kreipimąsi, 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (32.9-24)SD-4986 pažymėjo, jog Ministerija nėra įgaliota aiškinti teisės aktų bei jų taikymo, todėl pateikiama Ministerijos specialistų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečios situacijos sprendimu. Tvirtino, jog papildomai informavo pareiškėjus, kad yra vykdoma Įstatymo nuostatų stebėsena, o, esant poreikiui, bei siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, Įstatymo nuostatos bus tikslinamos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjams taip pat buvo paaiškinta atsakymo apskundimo tvarka. Gavę atsakymą pareiškėjai turėjo teisę jį apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (apie teisę skųsti atsakymą buvo informuoti), tačiau šia teise nepasinaudojo.

12. Pažymėjo, kad išnagrinėjusi pareiškėjų pretenziją dėl turtinės žalos atlyginimo, Ministerija pagal kompetenciją pateikė informaciją apie nagrinėtų aplinkybių metų galiojusį teisinį reglamentavimą, faktinį aplinkybių vertinimą, žalos atlyginimo galimybes bei paaiškino atsakymo apskundimo tvarką. Nurodė, kad, priėmus Įstatymą, kuris įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 1 d., įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę teikti finansinę paskatą jaunoms šeimoms, imančioms būsto kreditą pirmajam būstui pirkti ar (ir) statyti, skiriant subsidiją būsto kredito daliai apmokėti arba jaunos šeimos prašymu – pradiniam įnašui padengti (toliau – subsidija) (Įstatymo 3 str. 1 d.). Įstatymo nuostatoms įgyvendinti patvirtintas Aprašas, kurio nuostatos buvo tobulinamos, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir tinkamo Įstatymo nuostatų įgyvendinimo (priėmus socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. A1-662 ir vėlesnius šio įsakymo pakeitimus). Nurodė Aprašo redakcijos, galiojusios bylai reikšmingų aplinkybių metu (t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d.), nuostatas. Pažymėjo, kad, vadovaujantis tiek Įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, tiek Aprašo nuostatomis, pažymą, patvirtinančią jaunos šeimos teisę į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms, išduoda savivaldybės administracija. Kitaip tariant, sprendimą dėl finansinės paskatos suteikimo priima savivaldybės administracija, kurios kaip atskiro viešojo administravimo subjekto sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, remiantis SPIS duomenimis, 21 jaunai šeimai, 2018 m. rugsėjo mėn. pateikusiai prašymą dėl finansinės paskatos (20 prašymų gauta elektroniniu būdu, 1 kreipiantis į savivaldybės administraciją), buvo priimtas sprendimas dėl finansinės paskatos suteikimo būsto pirkimo ir statybų atveju, t. y. išduotos pažymos toms šeimoms, kurios savo prašymuose dėl finansinės paskatos nurodė, kad būsto kreditą pirmajam būstui įsigyti naudos būstui pirkti ir statyti. Teigė, kad jaunos šeimos turėjo faktinę galimybę kreiptis dėl subsidijos gavimo ir tais atvejais, kai būsto kreditas pirmajam būstui įsigyti būtų naudojamas būstui pirkti ir statyti.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas nurodė, kad atmestina pareiškėjų pozicija, jog nebuvo jokios galimybės teikti prašymą dėl finansinės paskatos būstui pirkti ir statyti Įstatymo įsigaliojimo metu. Akcentavo, kad teisinis reglamentavimas taip pat numatė kelis prašymo pateikimo būdus, todėl, susidūrę su prašymo pateikimo nesklandumais SPIS sistemoje, pareiškėjai galėjo ir, būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi siekdami savo tikslo, turėjo galimybę teikti prašymą kitu būdu. Sprendimą tiesiogiai lėmusį pareiškėjų padėtį, t. y. neteikti prašymo, priėmė patys pareiškėjai. Atsakovas nurodė, kad prašymų dėl teisės į finansinę paskatą patvirtinimo pateikimo, jų nagrinėjimo, pažymų, patvirtinančių jaunų šeimų teisę į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms, suformavimo procese nedalyvauja. Atsižvelgiant į tai, kad tiesioginių sprendimų dėl teisės į finansinę paskatą nėra ir nebuvo priėmusi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, šiuo atžvilgiu Ministerija negali būti ir atsakovu administracinėje byloje.

15. Pažymėjo, kad Ministerija nėra įgaliota aiškinti teisės aktų, ji gali pateikti tik Ministerijos specialistų nuomonę atskirais klausimais, kuri nėra privaloma ir nelaikytina oficialiu teisės akto aiškinimu, todėl nei 2018 m. rugsėjo 17 d., nei 2021 m. kovo 2 d. atsakymai pareiškėjams nelaikytini oficialiu teisės aktų aiškinimu ar individualiais teisės aktais, sukėlusiais teisines pasekmes pareiškėjams.

16. Atsakovas nurodė teisės aktus ir teismų praktiką, susijusią su civilinės atsakomybės sąlygomis. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Atsakovas akcentavo, kad nebuvo pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes veikė savo kompetencijos ribose, laikėsi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taip pat atliko naujai priimto teisės akto įgyvendinimo stebėseną ir, atsižvelgdamas į kylančias problemas ir / ar neatitikimus, jį tobulino ir šalino trūkumus.

Šiuo atveju galimą žalos atsiradimo faktą sąlygojo ne Ministerijos atlikti veiksmai, o pačių pareiškėjų pasirinkimas. Pastebėjo, kad pareiškėjai būtų patyrę realią žalą, jei būtų kreipęsi su prašymu dėl subsidijos skyrimo į savivaldybės administraciją ir jų prašymas būtų nepatenkintas, nors jie atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus, arba prašymas būtų patenkintas, tačiau Ministerija nebūtų suformavusi nustatytos formos paraiškos kredito davėjui dėl lėšų pervedimo, tačiau nagrinėjamu atveju (t. y. 2018 m. rugsėjo mėnesį) pareiškėjai nesikreipė ir prašymo nepateikė, t. y. net nebuvo sprendžiama, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus dėl subsidijos skyrimo, atitinkamai nebuvo atliekami ir kiti procedūriniai veiksmai, todėl negalima teigti, kad pareiškėjams kilo žala dėl tam tikrų atsakovo veiksmų.

Atsakovas argumentavo, kad sprendimą tiesiogiai lėmusį pareiškėjų padėtį, t. y. neteikti prašymo, priėmė patys pareiškėjai; į bylą pateiktas įrodymas patvirtino, kad kitiems asmenims, 2018 m. rugsėjo mėn. pateikusiems prašymus dėl finansinės paskatos, buvo priimtas sprendimas dėl finansinės paskatos suteikimo būsto pirkimo ir statybų atveju. Taigi, atsakovas padarė išvadą, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp galimos žalos ir Ministerijos veikimo ar neveikimo, kaip teigė pareiškėjai, o reikalavimas negalėtų būti tenkinamas iš esmės, nes visų pirma 2018 m. rugsėjo mėnesį nesikreipė su prašymu dėl subsidijos gavimo, antra – sprendimą dėl subsidijos suteikimo, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, būtų priėmusi savivaldybės administracija, o ne Ministerija.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas visų pirma nurodė, kad administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės 20 850 Eur žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams, kurią jie kildina iš atsakovo atstovo Ministerijos neteisėtų veiksmų.

19. Teismas, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą Ministerijai dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų išaiškinimo. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjų kreipimąsi, 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (32.9-24)SD-4986 atsakė, kad nėra įgaliota aiškinti teisės aktų bei jų taikymo, todėl pateikiama specialistų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečios situacijos sprendimu. Nurodė, kad, Ministerijos nuomone, įsigyti dalinai baigtą (80 proc. baigtumo) namą (kotedžą) pareiškėjai galėtų, jei jis atitinka statybos bei specialiųjų normų reikalavimus. Nurodytame rašte pareiškėjai informuoti, kad yra vykdoma Įstatymo nuostatų stebėsena, o, esant poreikiui, bei siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, Įstatymo nuostatos bus tikslinamos. Pareiškėjams taip pat buvo paaiškinta atsakymo apskundimo tvarka. Pareiškėjai 2021 m. vasario 3 d. Ministerijai pateikė pretenziją dėl turtinės žalos atlyginimo. Ministerija 2021 m. kovo 2 d. raštu Nr. (32.3E-24)SD-1086 pateikė informaciją apie nagrinėtų aplinkybių metu galiojusį teisinį reglamentavimą, faktinį aplinkybių vertinimą, žalos atlyginimo galimybes bei paaiškino atsakymo apskundimo tvarką.

20. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad prašymai dėl Įstatyme numatytos subsidijos gavimo teikiami per socialinės paramos šeimai informacinę sistemą, todėl, nepaisant Ministerijos pozicijos, buvo linkę teikti paraišką subsidijai gauti Įstatymo nustatyta tvarka. Akcentavo, jog, pildant prašymą dėl Įstatyme numatytos subsidijos gavimo per SPIS sistemą, buvo galima pasirinkti tik du būsto kredito pirmajam būstui įsigyti naudojimo variantus: 1) būstui pirkti; 2) būstui statyti. Pareiškėjai teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą (turtinius nuostolius), t. y. dėl anksčiau nurodytos priežasties (SPIS sistemoje pateiktos formos) negalėjo ir prarado galimybę gauti Įstatyme įtvirtintą subsidiją pirmajam būstui įsigyti, kadangi planavo įsigyti nebaigtos statybos būstą.

21. Teismas, įvertinęs Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 ir 3 dalis, Aprašo 1, 3 ir 6 punktus, pažymėjo, kad jauna šeima, pageidaujanti gauti finansinę paskatą, turi teikti prašymą su reikiamais dokumentais į savivaldybės, kurios teritorijoje ketina įsigyti pirmąjį būstą, administraciją. Pareiškėjas teismo posėdyje nesutiko, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėtų būti savivaldybės administracija ir teigė, kad žala atsirado dėl netinkamo Ministerijos išaiškinimo ir Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje paskelbtos prašymo formos. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti, kadangi iš atsakovo 2018 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (32.9-24)SD-4986 matyti, kad pareiškėjams buvo nurodyta, jog Ministerija nėra įgaliota aiškinti teisės aktų bei jų taikymo, todėl pateikiama specialistų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečios situacijos sprendimu. Be kita ko, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokio fakto, kad atsakovo išaiškinimas pareiškėjams sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes, nes pareiškėjai nurodyto individualaus administracinio akto nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Įvertinęs aptartas teisės aktų nuostatas, teismas nusprendė, jog pareiškėjams žalą (neigiamas pasekmes) galėjo sukelti tik savivaldybės administracijos priimtas sprendimas tenkinti arba netenkinti jų prašymą gauti finansinę paskatą pirmam būstui įsigyti.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neneigia aplinkybės, jog niekada nesikreipė prašymu gauti finansinę paskatą pirmam būstui įsigyti į savivaldybės, kurios teritorijoje ketino įsigyti pirmąjį būstą, administraciją. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad savivaldybės, kurioje pareiškėjai siekė įsigyti pirmąjį būstą, administracija nėra priėmusi jokių Įstatymo 3 dalyje nurodytų sprendimų, kadangi patys pareiškėjai neteikė prašymo jai dėl finansinės paskatos pirmam būstui įsigyti. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl prašymo formos Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje inter alia (be kita ko) pažymėjo, kad Aprašas nustato, jog prašymas gali būti pateiktas:

1) tiesiogiai atvykus į savivaldybės administraciją, 2) atsiųsti registruotu laišku, 3) elektroniniu būdu (Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje). Taigi, nepaisant to, jog Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje, teikiant prašymą, buvo galima pasirinkti tik du būsto kredito pirmajam būstui įsigyti naudojimo variantus, pareiškėjai turėjo visas galimybes prašymą dėl finansinės paskatos pirmam būstui įsigyti teikti tiesiogiai ar registruotu paštu savivaldybės administracijai. Teismas akcentavo, kad atsakovas į bylą pateikė duomenis, jog asmenims, kurie 2018 m. rugsėjo mėn. pateikė prašymus dėl finansinės paskatos pirmam būstui įsigyti, buvo priimtas sprendimas dėl finansinės paskatos suteikimo būsto pirkimo ir statybų atveju.

Taigi, teismas padarė išvadą, jog Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje buvusi prašymo forma nebuvo kliūtis kitiems asmenims kreiptis prašymu dėl finansinės paskatos suteikimo statybų atveju, taip pat savivaldybės administracijoms tokį prašymą tenkinti. Nagrinėjamu atveju patys pareiškėjai pasirinko savo elgesio variantą, t. y. nesikreipė į savivaldybės administraciją prašymu skirti finansinę paskatą pirmam būstui įsigyti. Nesant priimtų atitinkamų savivaldybės administracijos sprendimų, teismas nurodė, kad pareiškėjų argumentai, jog finansinė paskata nebūtų buvusi skirta, yra tik jų pačių subjektyvi nuomonė, kurios nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys ar įrodymai.

Taigi, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas ir faktinę situaciją, teismas nusprendė, kad šiuo atveju neteisėtų atsakovo veiksmų dėl to, jog pareiškėjai negavo finansinės paskatos pirmam būstui įsigyti, nėra, nes patys pareiškėjai neteikė prašymo savivaldybės, kurioje siekė įsigyti būstą, administracijai dėl šios finansinės paskatos skyrimo.

23. Dėl pareiškėjo teismo posėdyje nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3137-643/2016 2016-02-01 sprendimo, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra vertintinas jokių teisės aktų (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų ir pan.) teisėtumas. Atsakovo 2018 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. (32.9-24)SD-4986 buvo tik Ministerijos specialistų pateikiama nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečios situacijos sprendimu. Teismo vertinimu, pareiškėjai, gavę nurodytą atsakymą, galėjo jį vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, ir, jei manė, jog turi teisę gauti siekiamą finansinę paskatą, turėjo įstatymų nustatyta tvarka teikti prašymą savivaldybės administracijai.

24. Dėl pareiškėjų argumentų, kad jiems žodžiu (telefonu) buvo suteikta neteisinga konsultacija, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju vien tik pareiškėjų paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Ministerijos 2018 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. (32.9-24)SD-4986 patvirtina, kad pareiškėjams buvo pateikta tik Ministerijos specialistų nuomonė. Išskyrus pareiškėjų paaiškinimus, bei atsakovo 2018 m. rugsėjo 17 d. raštą, kitų įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų pateikęs klaidingą informaciją, į bylą nepateikta. Taigi, teismas padarė išvadą, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. suteikė klaidingą informaciją, dėl kurios pareiškėjai patyrė turtinę žalą (ABTĮ 56 str.).

25. Teismo vertinimu, atsakovo neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjams kilo žala, nėra. Pareiškėjai neįrodė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kitos neturtinės žalos sąlygos nevertintinos, nes šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingos. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo teismo įvertintas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 26. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

27. Pareiškėjai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, kad Ministerija neteisėtų veiksmų neatliko. Teigia, kad teismas neanalizavo Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formos ir Aprašo atitikimo Įstatymui, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neginčijo aplinkybės, jog pagal Įstatymą nuo pat jo įsigaliojimo dienos finansinę paskatą pirmajam būstui įsigyti buvo galima trims variantams: 1) būstui pirkti; 2) būstui statyti; 3) būstui pirkti ir statyti. Tačiau, nepaisant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo, Ministerija klaidingai interpretavo šią teisės normą ir priėmė Įstatymo neatitinkantį Aprašą bei sukūrė Įstatymo neatitinkančią Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formą. Aprašo priede Nr. 1 (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.) yra Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo forma, kurios trečiame punkte numatyta, kad būstui kreditą pirmajam būstui įsigyti galima gauti būstui pirkti ar būstui statyti, t. y. trečio Įstatyme numatyto varianto – būstui pirkti ar statyti, nėra. Aprašo redakcijos, galiojusios 2018 m. rugsėjo 1 d., prieš pildant prašymo formą dėl Paskatos pirmajam būstui įsigyti Ministerijos valdomoje socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje buvo paaiškinta, kad į sampratą „būstui pirkti“ nebaigtos statybos būstas neįeina, t. y. nurodyta, kad perkant nebaigtos statybos būstą finansinė paskata neteikiama. Nuo 2018 m. lapkričio 27 d. Aprašo priedas Nr. 1 buvo pakoreguotas, 2 punkte numatant, kad būsto kreditą pirmajam būstui įsigyti taip pat galima naudoti būstui pirkti ir statyti, t. y. Ministerija, nepasikeitus Įstatymui, panaikino savo sprendimą ir pripažino, kad pagal Įstatymą finansinė paskata pirmajam būstui įsigyti galima skirti ir pagal trečią variantą, – būstui pirkti ir statyti.

28. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Ministerija neatliko neteisėtų veiksmų. Ministerijos veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio požiūriu pasireiškė tuo, kad Ministerija netinkamai, paskubomis, neatsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, parengė Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formą. Tai, be kita ko, pareiškėjų vertinimu, patvirtina aplinkybė, jog Aprašas buvo patirtintas tik priešpaskutinę dieną iki Įstatymo įsigaliojimo. Pažymi, kad Ministerija neatsakingai įvertino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, savo funkcijas vykdė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl Ministerija, nepagrįstai nuo Įstatymo įsigaliojimo, klaidingai aiškindama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies normą, ją pažeidė, o pareiškėjams dėl to kilo turtinė žala, – negalėjo pretenduoti į finansinę paskatą pirmajam būstui įsigyti. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas aplinkybių – kokį turtinį poįstatyminį teisės aktą (Aprašą) priėmė Ministerija, priėmė naikintiną išvadą.

29. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino, ar pareiškėjai patyrė žalą bei priežastinį ryšį tarp Ministerijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos. Pareiškėjai teigia, kad jie dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų patyrė žalą (CK 6.249 str. 1 d.). Pareiškėjų atveju, jeigu Ministerija būtų tinkamai taikiusi Įstatymo normas ir būtų parengusi Įstatymą atitinkančią Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formą, tai pareiškėjai būtų gavę finansinę naudą pasinaudoję Įstatymo nuostatomis. Be to, pareiškėjai pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei Ministerija neginčijo, jog pareiškėjai atitiko Įstatyme numatytus kriterijus. Pareiškėjų žalos dydžio nei Ministerija, nei pirmosios instancijos teismas taip pat neginčijo.

30. Pareiškėjai pažymi, kad Ministerijos neteisėtus veiksmus ir pareiškėjų patirtą žalą neabejotinai sieja priežastinis ryšys. Pareiškėjų patirta žala, susijusi su negauta finansine paskata Įstatymo nustatyta tvarka, tiesiogiai sietina su Ministerijos neteisėtais veiksmais, nes, jei būtų laikomasi įstatymo nuostatų ir nebūtų neapdairiai, paviršutiniškai rengiama Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo forma, tai pareiškėjai būtų gavę finansinę paskatą įstatymo nustatyta tvarka.

31. Pareiškėjai paaiškina, kad tiesioginio Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formos įteikimo būdu pareiškėjai neturėjo galimybės pažymėti jų situaciją atitinkantį variantą dėl būsto kredito pirmajam būstui įsigyti panaudojimo būdo. Akcentuoja, kad šioje byloje dėl Įstatymo neatitinkančio Aprašo – poįstatyminio teisės akto, parengimo, pareiškėjai patyrė žalą.

32. Pareiškėjų vertinimu, Ministerija, priimdama Įstatymui prieštaraujantį poįstatyminį teisės aktą – Aprašą, ne tik pažeidė Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3137-643/2016), bet ir pažeidė atsakomybės už prisiimtus sprendimus principą, kadangi nesutiko pareiškėjams atlyginti jų patirtą žalą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas pareiškėjų nurodyta administracinio teismo praktika, priėmė nepagrįstą sprendimą.

33. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Ministerijos pateiktomis aplinkybėmis, kurios nėra tinkamai ištirtos. Tiek Ministerija, tiek pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad 2018 m. rugsėjį Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formoje buvo tik du būsto kredito pirmajam būstui įsigyti naudojimo variantai, t. y. trečio varianto – būstui pirkti ir statyti, nebuvo. Tuo tarpu, Ministerija į bylą pateikė lentelę, kurioje matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo patenkintas 21 prašymas dėl finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančios jaunoms šeimoms, kurių paskirtis – būstui pirkti ir statyti. Tad, pareiškėjai kelia klausimą – kaip galėjo būti nurodyta paskirtis – būstui pirkti ir statyti, jeigu tokios varianto tuo metu apskritai nebuvo, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino.

34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

35. Ministerijos vertinimu, teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato, jog poįstatyminiai teisės aktai gali būti keičiami, tik keičiantis įstatymų nuostatom, todėl pareiškėjų argumentai, jog, nepasikeitus Įstatymui, Ministerija pakeitė Aprašą, laikytini teisiškai nereikšmingais. Pažymi, kad Ministerija, priimdama Aprašą, laikėsi teisės aktų hierarchijos principo ir tai, kad Aprašas buvo patvirtintas tik priešpaskutinę dieną iki Įstatymo įsigaliojimo, niekaip neįrodo ir nepatvirtina pareiškėjų teiginio, jog Ministerija netinkamai ir paskubomis parengė Paskatos pirmajam būstui įsigyti prašymo formą. Todėl Ministerijos darbo vertinimas laikytinas subjektyvia pareiškėjų nuomone, nepagrįsta jokiais faktiniais ar teisiniais įrodymais.

36. Pažymi, kad pareiškėjų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės patvirtino, kad Ministerija priėmė klaidingą Įstatymo aiškinamąjį aktą – Aprašą, laikytinas subjektyvia pareiškėjų nuomone, savaip interpretuojant ir aiškinant priimtą teismo sprendimą, todėl yra atmestinas kaip nepagrįstas.

37. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, atsakovas teigia, kad pareiškėjų teiginys, jog Ministerija, priimdama Įstatymui prieštaraujantį poįstatyminį teisės aktą – Aprašą, pažeidė Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas įstatymų interpretavimas.

38. Atsakovas paaiškino, kad nėra pagrindo abejoti SPIS duomenų pagrįstumu, todėl pareiškėjų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Ministerija į bylą pateikė duomenis, jog asmenims, kurie 2018 m. rugsėjo mėn. pateikė prašymus dėl finansinės paskatos, buvo priimtas sprendimas dėl finansinės paskatos suteikimo būsto pirkimo ir statybų atveju, atmestini kaip nepagrįsti.

39. Akcentuoja, kad pareiškėjų skundas grindžiamas subjektyvią jų nuomone, ignoruojant esamus faktus ir keliant nepagrįstas abejones. Ministerijos nuomone, darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė, jog Ministerija pažeidė teisės aktus ir taip atliko neteisėtus veiksmus, todėl jų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ar Ministerija, parengusi, pareiškėjų nuomone, klaidingą prašymo dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms formą, turi atlyginti pareiškėjams turtinę žalą.

41. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

42. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai vertino, jog Ministerija neteisėtų veiksmų neatliko. Taigi, visų pirma, byloje kilo įrodymų vertinimo klausimas. Dėl šių apeliantų argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

43. Teisėjų kolegija, taikydama procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų.

44. 2018 m. birželio 21 d. priėmus Įstatymą, kuris įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 1 d., įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę teikti finansinę paskatą jaunoms šeimoms, imančioms būsto kreditą pirmajam būstui pirkti ar (ir) statyti, skiriant subsidiją būsto kredito daliai apmokėti arba jaunos šeimos prašymu – pradiniam įnašui padengti (Įstatymo 3 str. 1 d.).

45. Šios bylos kontekste yra svarbus įstatymo nuostatos „būsto kreditas pirmajam būstui pirkti ar (ir) statyti“ aiškinimas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas išaiškino, kad būstas šiame įstatyme suprantamas taip, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (čia ir toliau remiamasi įstatymų, galiojančių 2018 m. birželio 21 d., redakcijomis) 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad būstas yra vienbutis gyvenamasis namas, butas ar kitos gyvenamosios patalpos arba jų dalys, tinkami gyventi vienam asmeniui ar šeimai ir atitinkantys statybos bei specialiųjų normų (higienos, gaisrinės saugos ir kitų) reikalavimus. Taigi, akivaizdu, kad būstas yra specialus teisinis terminas, turintis įstatymo leidėjo apibrėžtą turinį.

46. Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 punkte buvo išaiškinta, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį. Taigi, Įstatyme panaudotas terminas „statyti“ irgi yra specialus teisinis terminas, turintis įstatymo leidėjo apibrėžtą turinį. Sistemiškai aiškinant paminėtus teisės aktus akivaizdu, kad būsto kreditas „pirmajam būstui pirkti ar (ir) statyti“ skirtas plačiausiai įmanomam turtui įsigyti ar pastatyti, t. y. tiek jau tinkamiems gyventi būstams įsigyti, tiek būstui pastatyti, t. y. pastatyti nepradėtą statyti būstą, ar baigti statyti pradėtą statyti, bet nebaigtą statyti ir netinkamą gyventi. Iš Aprašo matyti, kad jame priešingų nuostatų įstatymui nėra. Apeliantų teiginiai, kad Aprašas ar jo forma prieštarauja įstatymui, yra subjektyvus apeliantų vertinimas, kurį teismas atmeta.

47. Įstatymo 3 ir 5 straipsnyje nustatyta, kokioms šeimoms skiriama finansinė paskata. Įstatymų leidėjas nustatė konkrečius kriterijus, kam skiriama finansinė paskata. Įstatyme nėra nuostatos, kad finansinė paskata neskiriama šeimoms, kurios užpildė klaidingai atsakovo patvirtintą ginčo formą. Pareiškėjų teiginys, kad pildant prašymą dėl Įstatyme numatytos subsidijos gavimo per SPIS sistemą, buvo galima pasirinkti tik du būsto kredito pirmajam būstui įsigyti naudojimo variantus: 1) būstui pirkti; 2) būstui statyti ir dėl to pareiškėjai, kurie planavo įsigyti nebaigtos statybos būstą, prarado galimybę gauti Įstatyme įtvirtintą subsidiją pirmajam būstui įsigyti, neatitinka aukščiau išdėstytos teisės. Taip pat neatitinka ir faktinės situacijos, kadangi šioje byloje yra teismui pateikti įrodymai, kad 21 jaunai šeimai, 2018 m. rugsėjo mėn. pateikusiai prašymą dėl finansinės paskatos (20 prašymų gauta elektroniniu būdu, 1 kreipiantis į savivaldybės administraciją), buvo priimtas sprendimas dėl finansinės paskatos suteikimo būsto pirkimo ir statybų atveju, t. y. išduotos pažymos toms šeimoms, kurios savo prašymuose dėl finansinės paskatos nurodė, kad būsto kreditą pirmajam būstui įsigyti naudos būstui pirkti ir statyti.

48. Pareiškėjai akcentuoja nesugebėjimą pateikti paraiškos elektroniniu būdu. Bet Aprašo redakcija, galiojusi bylai reikšmingų aplinkybių metu (t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d.), numatė, kad prašymai teikiami savivaldybės, kurioje ketinama įsigyti būstą, administracijai (Aprašo 3 p.). Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, prašymas ir, jeigu reikia, papildomi dokumentai gali būti pateikti tiesiogiai atvykus į savivaldybės administraciją, atsiųsti registruotu laišku arba elektroniniu būdu. Teismui nėra pateikti pakankami paaiškinimai, kodėl pareiškėjai nepateikė prašymo savivaldybei tiesiogiai ar registruotu laišku, jeigu susidūrė su neaiškumais ir kliūtimis SPIS sistemoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjai turėjo visas galimybes prašymą dėl finansinės paskatos pirmam būstui įsigyti teikti tiesiogiai ar registruotu paštu savivaldybės administracijai.

49. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertindamas byloje pateiktus įrodymus padarė pagrįstas išvadas, kad iš atsakovo 2018 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (32.9-24)SD-4986 matyti, jog pareiškėjams buvo nurodyta, kad Ministerija nėra įgaliota aiškinti teisės aktų bei jų taikymo, todėl pateikiama specialistų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečios situacijos sprendimu. Byloje nėra įrodytas faktas, kad atsakovo išaiškinimas pareiškėjams sukėlė jų nurodytą žalą.

50. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai niekada nesikreipė su prašymu gauti finansinę paskatą pirmam būstui įsigyti į savivaldybės, kurios teritorijoje ketino įsigyti pirmąjį būstą, administraciją, ir savivaldybės, kurioje pareiškėjai siekė įsigyti pirmąjį būstą, administracija nėra priėmusi jokių Įstatymo 3 dalyje nurodytų sprendimų. Administracine tvarka liko neįvertinta, ar aplamai pareiškėjai turi teisę gauti finansinę paskatą. Nesant priimtų atitinkamų savivaldybės administracijos sprendimų, laikytina, kad pareiškėjų argumentai, kad finansinė paskata nebūtų buvusi skirta, yra tik jų pačių subjektyvi nuomonė, kurios nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys ar įrodymai.

51. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar pareiškėjai patyrė žalą bei nenustatė priežastinio ryšio tarp Ministerijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos, būtina įvertinti ir kitas sąlygas Ministerijos civilinei atsakomybei kilti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė paminėtą teisę ir pagrįstai nustatęs, kad nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, manė, jog kitos neturtinės žalos sąlygos nevertintinos, nes šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingos.

52. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų A. M. ir Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius