2016-10-04 Nr. AB-18888-3-61-3-03492-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1100-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03492-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RR Invest“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „RR Invest“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte Nr. (8.6-10)3-1880 (dėl rašymo apsirikimo pareiškėjas nurodo Nr. (8.6-10)3-1881) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – 2014 m. birželio 13 d. sprendimas), kuriuo Energetikos ministerija atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir leidimas).

Nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. raštu kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydamas išduoti leidimą. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimu atsisakė išduoti prašomą leidimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad planuojama vykdyti veikla neturės neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai, ar nesudarys prielaidų tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, t. y. visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (toliau – ir sprendimas). Pareiškėjo manymu, toks Energetikos ministerijos sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 1 straipsnio 2 ir 4 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytiems principams. Pareiškėjo teigimu, šios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos Energetikos ministerijos pernelyg dideliu formalumu, lėmusiu ilgą susirašinėjimą ir galiausiai formalaus sprendimo priėmimą. Pareiškėjo manymu, Energetikos ministerija skundžiamame 2014 m. birželio 13 d. sprendime nenurodė, kaip konkrečiai visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo. Taip pat nurodė, kad Energetikos ministerija nemotyvavo, kodėl leidimo išdavimas gali pakenkti visuomenės sveikatai. Atkreipė dėmesį, kad kitam elektros energijos gamintojui UAB „Area energy“ Energetikos ministerija išdavė leidimus, nereikalaudama poveikio visuomenės sveikatai vertinimo. Energetikos ministerija ginčijamo sprendimo priėmimo metu žinojo, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra paruošta ir pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui ir, kad pareiškėjas tikisi 2014 m. III-iame ketvirtyje reikalaujamą dokumentą (sprendimą) turėti. Pareiškėjas apie tai informavo Energetikos ministeriją 2014 m. birželio 9 d. raštu.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 (toliau – ir MVSC sprendimas) (b. l. 159–162), paaiškindamas, kad šis dokumentas yra pateiktas ir Energetikos ministerijai. Paaiškino, kad 2015 m. sausio mėn. pareiškėjas kreipėsi į Energetikos ministeriją, siekdamas nagrinėjamoje byloje sudaryti taikos sutartį, tačiau Energetikos ministerija su tuo nesutiko.

Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 137–140) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekdama įvertinti galimybę išduoti leidimą. Iš susirašinėjimo paaiškėjo, kad sprendimas gali būti pateiktas tik 2014 m. III ketvirtį.

Paaiškino, kad Energetikos ministerija niekada pareiškėjui nedavė pagrindo tikėtis, kad nepateikus sprendimo, Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Nurodė, kad pareiškėjas yra verslo subjektas ir turi elgtis apdairiai bei rūpestingai, įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui išduoti reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 168-172) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. birželio 26 d. prašymą Nr. 1 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje – plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, (duomenys neskelbtini) statant vėjo elektrinę, kurios pajėgumai 0,35 MW (b. l. 52). Energetikos ministerija 2013 m. liepos 18 d. raštu (b. l. 11–12) atsakė pareiškėjui, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, leidimas išduodamas, pateikus inter alia poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (išskyrus atvejus, kai elektrinės pajėgumai neviršija 0,3 MW). Šiuo raštu Energetikos ministerija pareiškėjui nenustatė termino, per kurį turi būti pateikti trūkstami dokumentai, įskaitant ir minėtą sprendimą. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 2 (b. l.

13) pateikė papildomus dokumentus, tačiau poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo nepateikė bei nenurodė to priežasčių. Energetikos ministerija 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu (b. l.

14) pakartotinai nurodė pareiškėjui, kokių dokumentų trūksta, pakartotinai paprašė pateikti sprendimą. Šiuo raštu taip pat pareiškėjui nebuvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti trūkstamus dokumentus. Atsakydamas į šį raštą, pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. raštu Nr. 1 (b. l.

15) informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros yra atliekamos ir sprendimas bus pateiktas iš karto, kai tik pareiškėjas jį gaus. Papildomai nurodė, kad tikisi, jog sprendimas bus gautas 2014 m. I ketvirtyje, t. y. 2014 m. sausio–kovo mėnesiais. Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštu (b. l.

16) informavo pareiškėją, kad trūkstamus dokumentus jis turi pateikti ne vėliau kaip iki 2014 m. sausio 17 d. Paskutinę Energetikos ministerijos nustatyto termino dieną, t. y. 2014 m. sausio 17 d., pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. liepos 22 d. sudarytos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutarties kopiją (b. l. 91–93), kurioje buvo numatyta, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugos turi būti suteiktos ir vertinimo ataskaita su visuomenės sveikatos centru turi būti suderinta tik 2014 m. I-II ketvirtį, t. y. 2014 m. sausio–birželio mėnesiais. Pateikdamas minėtos sutarties kopiją Energetikos ministerijai, pareiškėjas jokios papildomos informacijos nenurodė, neprašė pratęsti trūkstamų dokumentų pateikimo terminą. Energetikos ministerija 2014 m. gegužės 27 d. raštu (b. l.

19) dar kartą kreipėsi į pareiškėją, be kita ko, prašydama pateikti trūkstamą sprendimą. Minėtu raštu pareiškėjui buvo suteiktas galutinis terminas dokumentams pateikti, t. y. buvo nurodyta, kad iki 2014 m. birželio 10 d. nepateikus privalomų dokumentų, dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą bus priimtas neigiamas sprendimas. 2014 m. birželio 9 d. raštu pareiškėjas informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra pakartotinai pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui. Minėtu raštu pareiškėjas taip pat nurodė, kad reikiamą sprendimą tikisi gauti jau tik 2014 m. III ketvirtį, t. y. 2014 m. liepos–rugsėjo mėnesiais. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimu nurodė pareiškėjui, kad priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo, kaip neatitinkančiam Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 21 straipsnio 2 dalies ir AIEĮ 16 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teismas, remdamasis Elektros energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 21 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ 16 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, kad leidimų išdavimas yra siejamas su tam tikrų (privalomų) dokumentų pateikimu leidimus išduodančiai institucijai. Vienas šių dokumentų yra poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas. AIEĮ taip pat numato išimtis, kada minėto dokumento pateikti nereikia, tačiau šiuo atveju pareiškėjas į nurodytas išimtis nepatenka, t. y. jo atveju, elektrinės pajėgumai viršija 30 kW. Toks pat teisinis reguliavimas galiojo ir pareiškėjui teikiant prašymą, t. y. 2013 m. birželio 26 d., todėl jau tada pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma, kad minėtas sprendimas yra reikalingas, siekiant gauti leidimą. Atsižvelgus į nurodytų teisės normų imperatyvų pobūdį, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija pareiškėjui kėlė formalius reikalavimus.

Vadovaudamasi AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies norma, Energetikos ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir, nustačiusi, kad pateikti ne visi įstatyme nurodyti privalomi dokumentai, galėjo iš karto priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą. Pagal tuo metu galiojusių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380, 30 punktą, Energetikos ministerija turėjo teisę per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo dienos paprašyti papildomų duomenų ar dokumentų. Energetikos ministerija šia savo teise pasinaudojo ir 2013 m. liepos 18 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti trūkstamus dokumentus. Kaip minėta, termino dokumentams pateikti šiuo raštu Energetikos ministerija pareiškėjui nenurodė. Pagal nuo 2013 m. spalio 27 d. galiojančių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212, 33 punktą pareiškėjas trūkstamus dokumentus su lydraščiu privalėjo pateikti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Energetikos ministerijos rašto gavimo. Atsižvelgiant į tai, Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. rašte pagrįstai pareiškėjo paprašė trūkstamus dokumentus pateikti iki 2014 m. sausio 17 d. Kaip minėta, pareiškėjas iki šios datos trūkstamų dokumentų (visuomenės sveikatos centro sprendimo) nepateikė.

Taigi, byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija net keletą kartų informavo pareiškėją, kad šis pateiktų trūkstamus dokumentus, nurodė trūkstamų dokumentų nepateikimo pasekmes. Nors toks Energetikos ministerijos elgesys (dėl pakartotinių raginimų pateikti trūkstamus dokumentus) ir nebuvo numatytas AIEĮ bei minėtose taisyklėse, tačiau, teismo vertinimu, atitinka gero viešo administravimo principą ir yra leistinas pagal Viešojo administravimo įstatymą. Būtent toks Energetikos ministerijos elgesys įrodo, kad Energetikos ministerija situacijos nevertino formaliai, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde tvirtina, kad Energetikos ministerija priėmė formalų sprendimą, pažeidė viešo administravimo principus. Pareiškėjui Energetikos ministerija suteikė gana ilgą laikotarpį (nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2014 m. birželio 10 d.) pateikti dokumentus, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų (sprendimo) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kada konkrečiai Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimas buvo pateiktas Energetikos ministerijai. Iš į bylą teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovo pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas 2014 m. birželio 25 d., t. y. jau po ginčijamo Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjas neginčija fakto dėl minėto dokumento nepateikimo Energetikos ministerijai iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjas nesilaikė AIEĮ 16 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimo, todėl Energetikos ministerija teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą. Teismas sutiko su Energetikos ministerijos teiginiu, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, galimybes laiku gauti visus reikiamus leidimui dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

Pareiškėjo argumentas, kad ginčijamu 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Energetikos ministerija pažeidė AIEĮ tikslus ir uždavinius, t. y., atsisakiusi suteikti pareiškėjo prašomą leidimą, užkirto kelią pareiškėjui prisidėti prie Lietuvos valstybės energetikos politikos prioriteto – atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros, yra nepagrįstas, nes, vadovaujantis AIEĮ 20 straipsnio 11 dalimi, statyti vėjo elektrines pareiškėjui galimybė išliko. Energetikos ministerija tai patvirtino, atsiliepime nurodydama, kad pareiškėjas gali iš naujo siekti leidimo išdavimo, pateikiant naują prašymą ir visus teisės aktais nustatytus dokumentus. Tai, kad vėjo elektrinėms nebūtų taikomos skatinimo priemonės, numatytos AIEĮ, per se nereiškia, kad nebėra galimybės vėjo elektrinių statyti ir tokiu būdu prisidėti prie minėto Lietuvos valstybės energetikos politikos prioriteto. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad AIEĮ siektinas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus. Visuomenės sveikatos centro išduodamu sprendimu nurodoma, kokius visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka arba neatitinka, ir priimamas sprendimas, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje. Taigi, šiuo sprendimu iš esmės gali būti nurodoma taip pat ir tai, kad planuojama veikla pasirinktoje vietoje yra neleistina, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Padaryta išvada, kad šio viešojo intereso (visuomenės sveikatos saugos) užtikrinimas nėra formalus reikalavimas, todėl AIEĮ imperatyviai nustato, kad minėto sprendimo pateikimas Energetikos ministerijai yra būtinas. Teismas turiningojo teisinio teksto aiškinimo požiūriu, neturėdamas pagrindo manyti, kad AIEĮ reguliavimas nedera su teisės principais, neturėjo pagrindo nukrypti nuo teisinio teksto.

Teismas sprendė, kad Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas tiek objektyviais duomenimis (faktinėmis aplinkybėmis), tiek ir tinkamomis taikytų teisės aktų nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija skundžiamame sprendime turėjo nurodyti, kaip pareiškėjo prašomo leidimo išdavimas galėtų pakenkti visuomenės sveikatai. Energetikos ministerija, neturėdama minėto visuomenės sveikatos centro sprendimo tokio vertinimo negalėjo atlikti, atitinkamai, negalėdama įvertinti šios aplinkybės, negalėjo išduoti ir prašomo leidimo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RR Invest“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175-180), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir panaikinti šiuos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjui UAB „RR Invest“ leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus: 1) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (8.6-10)3-1881; 2) priteisti pareiškėjui UAB „RR Invest“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos proceso išlaidų atlyginimą (šių išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti teismui iki bylos nagrinėjimo pabaigos).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, dalyvaudamas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus plėtroje, prisideda prie AIEĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą, apsaugos užtikrinimo principus.

Todėl yra būtina, kad visos Lietuvos Respublikos institucijos užtikrintų tolesnį atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros procesą, įskaitant ir pareiškėjo vykdomo projekto – vėjo jėgainės statybos – įgyvendinimą. Todėl teisės aktų aiškinimas, numatant papildomus ribojimus atsinaujinančius energetikos išteklius naudojantiems energijos gamybos objektams, prieštarauja šiems įstatymuose numatytiems tikslams. 2013 m. kovo 27 d. Europos Komisijos ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo pažangos ataskaita“ COM (2013) 175 (final) kaip viena iš didžiausių atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo problemų nurodomos nepagrįstos administracinės kliūtys, trukdančios efektyviai ir sklandžiai įgyvendinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros projektus.

Dėl šios priežasties yra svarbu, kad tiek atsakovas, tiek kiti už energetikos sektoriaus planavimą atsakingi viešojo administravimo subjektai maksimaliai sumažintų administracinę naštą potencialiems investuotojams ir tokiu būdu, viena vertus, užtikrintų AIEĮ numatytų tikslų įgyvendinimą, kita vertus, skatintų investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, visiškai formaliai įvertino AIEĮ nurodytą reglamentavimą, neįvertindamas to, jog leidimo išdavimas pareiškėjui prisidėtų prie AIEĮ nurodytų tikslų įgyvendinimo.

Negana to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas de facto (nors ir vėliau pateikdamas atitinkamus dokumentus) atitiko AIEĮ ir EĮ nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, privalėjo įvertinti šį faktą ir, siekdamas viešojo intereso užtikrinimo, patenkinti pareiškėjo reikalavimus. Nors pareiškėjo skunde buvo pažymėta, jog šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai pažeidžia ne tik AIEĮ numatytus tikslus, tačiau taip pat ir privataus ūkio subjekto interesus, kadangi jis patirtų reikšmingus nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino ir sprendime dėl to nieko nenurodė.

Nors pareiškėjas šiuo atžvilgiu kurį laiką ir neturėjo poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, tačiau šiuo metu ji yra gauta, buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu laikytini neteisėtais, o pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, daugiau nei metus vykusio susirašinėjimo su pareiškėju metu, patvirtino galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Pats atsakovas keletą kartų atidėjo terminą, nustatytą dokumentams pateikti, nors AIEĮ 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atsakovas per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Tokie veiksmai aiškiai patvirtina atsakovo poziciją, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas nėra ta esminė dalis, dėl kurios leidimas negalėtų būti išduotas. Priešingu atveju, atsakovas per nurodytą 30 dienų terminą būtų aiškiai informavęs pareiškėją, kad jo prašymas dėl leidimo išdavimo netenkinamas. Pareiškėjas, pats siekdamas kuo operatyvesnio leidimo išdavimo, informavo atsakovą apie tai, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas turėtų būti netrukus pateiktas (2014 m. III ketvirtį), o tai tik patvirtina pareiškėjo siekį tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįsti ir neteisėti, lemiantys poreikį juos panaikinti ir tokiu būdu, viena vertus, užtikrinti viešojo intereso (atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros) gynimą, kita vertus, privataus ūkio subjekto atliekamų investicijų ir verslo modelio įgyvendinimo sėkmę.

3. Atsižvelgiant tiek į VAĮ 3 straipsnyje nurodytus objektyvus, efektyvumo, proporcingumo bei naujovių ir atvirumo permainoms principus, tiek ir į AIEĮ nurodytą atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros siekį, atsakovas, neišdavęs pareiškėjui leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus dėl vienintelio dokumento (sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių) nepateikimo, ne tik neatsižvelgė į AIEĮ nurodytus tikslus (vis labiau skatinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą), tačiau pažeidė ir minėtus viešojo administravimo principus. Atsakovas, tik formaliai vadovaudamasis AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies norma, visiškai nenurodė savo sprendimų priėmimą pagrindžiančių argumentų bei motyvų, t. y. kaip konkrečiai sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir todėl priėmė nepagrįstai formalų sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tokie pažeidimai nėra esminiai, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią viešojo administravimo subjektas privalo nurodyti aiškius argumentus dėl priimamo sprendimo (2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014) bei teisės doktrina (Lastauskienė G., Turiningasis teisinio teksto aiškinimas: panacėja ar pavojus? Jurisprudencija, 2006, Nr. 8 (86), p. 63-70) patvirtina, kad esminis dėmesys vertinant viešojo administravimo subjektų veiksmus tenka ne formaliam, tačiau į pasekmes nukreiptam teisės akto aiškinimui. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovas, įvertindamas ilgą laiką trunkantį susirašinėjimą su pareiškėju, atsižvelgdamas į jo atliktus veiksmus (dalyvavimą ir laimėjimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, sudarytą ketinimų protokolą, atliktas investicijas ir kitus veiksmus), taip pat į tai, kad pareiškėjas patikino atsakovą, jog artimiausiu metu bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai, turėjo priimti kitokį sprendimą. Šiuo atveju ginčijami sprendimai laikytini pernelyg formaliais ir nepagrįstais.

4. Atkreiptinas dėmesys į netinkamus ir neteisėtus atsakovo veiksmus, diskriminuojant atskirus energijos gamintojus. Skunde pareiškėjas nurodė apie du kitai bendrovei – UAB „Area energy“ – išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (Skundo priedas Nr. 9, eilutės Nr. 17769, 17770). Pareiškėjo žiniomis, šie leidimai minėtai bendrovei buvo išduoti nesilaikant AIEĮ 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo, t. y. negavus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Skunde pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo išreikalauti dokumentus, kurie pagrįstų tokias pareiškėjo prielaidas. Taip pat ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas prašė atsakovo paaiškinti, kokia yra situacija aptariamu klausimu. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 5 d. atrankos išvada dėl vėjo elektrinių Liūnų k., Telšių rajone, statybos poveikio aplinkai vertinimo Nr. (4)SR-S-1746. Joje aiškiai nurodoma, kad UAB „Area energy“ turi „kreiptis į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo tikslingumo.“ Tačiau atsakovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu negalėjo pateikti tokias pareiškėjo prielaidas paneigiančios informacijos, o pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime apskritai to neįvertino. Pareiškėjo nuomone, tokie veiksmai (kai tam tikriems ūkio subjektams netaikomi AIEĮ nustatyti reikalavimai, o kitiems subjektams (kaip pareiškėjui) tokie reikalavimai taikomi ir leidimą atsisakoma išduoti, nors poveikio sveikatai vertinimas yra atliktas) pažeidžia VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, taip pat ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus neprivilegijuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė ir kitus dokumentus (Skundo priedas Nr. 10), kurie patvirtina, jog kitai bendrovei – UAB „Alimera” – tokioje pačioje situacijoje, kurioje buvo ir UAB „Area energy“, buvo taikomi kitokie standartai, t. y. nebuvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 189-193), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, nuostatas bei Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikytina, kad leidimas išduodamas tik esant visų aplinkybių visumai, t. y.: 1) turi būti pateiktas prašymas; 2) kartu su prašymu turi būti pateikti visi reikalingi dokumentai; 3) tie dokumentai turi būti tinkamai įforminti; 4) dokumentai turi būti pateikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų, konkrečiai – sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (atsakingos institucijos priimto sprendimo, kad planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus, kai teisės aktų nustatyta tvarka atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, jei planuojamai ūkinei veiklai netaikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatyta tvarka), todėl leidimas jam nebuvo išduotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skundo pirmosios instancijos teismui dalyje „Faktinė situacija“ nurodoma svarbi aplinkybė, jog pareiškėjas pats pripažįsta, kad iki ginčijamo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (8.6-10)3-1880 gavimo taip ir nepateikė Energetikos ministerijos kelis kartus reikalaujamo dokumento, t. y. sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Tokį sprendimą pareiškėjas pateikė tik 2015 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. praėjus beveik 2 metams nuo prašymo pateikimo dienos ir beveik metams po administracinės procedūros išnagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą, privalėjo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, kaip tai numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punktas.

2. Energetikos ministerija, įgyvendindama vieną iš valstybės energetikos politikos prioritetų – atsinaujinančių išteklių plėtros – visada siekia sudaryti visas įmanomas galimybes pareiškėjams pateikti, pataisyti ar papildyti dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas netinkamai aiškina, kad Energetikos ministerija savo veiksmais patvirtino pareiškėjo galimybę de facto vykdyti veiklą be sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Vykusio susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekiant įvertinti galimybę pareiškėjui išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Energetikos ministerija savo raštuose pareiškėjui nustatė galutinius terminus, iki kada turi būti pateikti reikalaujami dokumentai, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų nustatytais terminais nepateikė. Energetikos ministerija kiekviename rašte, taip pat ir ginčijamame 2014 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (8.6-10)3-1880, pareiškėjui pateikė išsamius argumentus ir motyvus, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis (nustatyti principai) ir 8 straipsnis. Pažymėtina, kad Energetikos ministerijos ir pareiškėjo vykdytas susirašinėjimas tik patvirtina, kad Energetikos ministerija niekada nedavė pagrindo pareiškėjui tikėtis, kad nepateikus sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Be to, pareiškėjas, įgyvendindamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytus tikslus, privalo laikytis visiems subjektams nustatytų taisyklių ir jų nepažeisti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad jau tada pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma, kad minėtas sprendimas yra reikalingas, siekiant gauti leidimą, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija pareiškėjai kėlė formalius reikalavimus.

3. Pareiškėjas savo skunde cituodamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, nustatančią minėto įstatymo tikslą, nepamini šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkto, kuris nustato, kad šio įstatymo uždaviniu elektros energetikos sektoriuje iki 2020 m. yra vėjo elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 500 MW. Pasiekus 500 MW vėjo elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės vėjo elektrinių, perdavimo ir skirstomųjų tinklų, pažangiųjų tinklų ir elektros energijos akumuliavimo infrastruktūros plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad šis uždavinys, perkeltas iš 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), yra beveik pasiektas. Todėl pareiškėjas neteisus tvirtindamas, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslai yra pažeisti. Pabrėžtina, kad Elektros energetikos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose yra įtvirtinta, jog leidimai išduodami asmenims. pateikusiems Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos prašymą ir reikalaujamus dokumentus. išskyrus atvejus, kai leidimus išduodanti institucija, įvertinusi asmens pateiktus dokumentus, nustato, kad asmens planuojama vykdyti veikla neatitiks šių reikalavimų, tai yra <... > turės neigiamą poveikį žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar sudarys prielaidas tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, neatitiks aplinkos apsaugos reikalavimų.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, kuris yra lex specialis Elektros energetikos įstatymo atžvilgiu, 16 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta, kad asmuo, siekiantis gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, be kitų dokumentų, privalo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, patvirtinantį, kad nebus neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar nebus sudarytos prielaidos tokiam neigiamam poveikiui atsirasti ir tokiu būdu užtikrinama pusiausvyra taip ūkio subjektų ir visuomenės interesų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „visuomenės sveikatos centro išduodamu sprendimu nurodoma, kokius visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus planuojamos ūkinės veikos sąlygos atitinka arba neatitinka, ir priimamas sprendimas, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje. Taigi, šiuo sprendimu iš esmės gali būti nurodoma taip pat ir tai, kad planuojama veikla pasirinktoje vietoje yra neleistina, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad šio viešojo intereso (visuomenės sveikatos saugos) užtikrinimas nėra formalus reikalavimas, todėl AIEĮ imperatyviai nustato, kad minėto sprendimo pateikimas Energetikos ministerijai yra būtinas.“.

4. Pareiškėjas savo skunde mini dalyvavimą ir laimėjimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione. Pažymėtina, kad dėl specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013): „Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.“. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos (atliktos investicijos) tenka pačiai įmonei, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

5. Nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad kitiems subjektams išduodant leidimus gaminti elektros energiją ar leidimą didinti pajėgumus, buvo taikomi kitokie standartai ir priimami kitokie sprendimai. Atsakovas pagal savo kompetenciją objektyviai vertina visų subjektų pateikiamus prašymus ir dokumentus. Energetikos ministerija, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais ir laikydamasi lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principų, kiekvieną prašymą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nagrinėja atskirai: vertinamas prašymas ir kartu su juo pateiktų dokumentų visuma, dėl kiekvieno prašymo priimamas atskiras sprendimas. Pareiškėjo minimu atveju kitas ūkio subjektas buvo pateikęs visus dokumentus, pagrindžiančius reikalavimus, keliamus teisės aktuose, siekiant gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus. Kita vertus, paminėtina, kad administracinio sprendimo, priimto dėl kito ūkio subjekto, nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su UAB „Area energy“ ir UAB „Alimera“, nepasisako, nes tai atskiri subjektai, nesusiję su šia byla. Taip pat paminėtina, kad įmonė, siekdama vykdyti energetikos veiklą, teisės aktų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai turi teisę pateikti naują prašymą išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje ir visus teisės aktais nustatytus dokumentus.

6. Pareiškėjo argumentai dėl Energetikos ministerijos per didelio formalumo, kuris, anot pareiškėjo, prieštarauja viešojo administravimo principams ir gero valdymo imperatyvui, yra nepagrįsti. Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, darytina išvada, kad Energetikos ministerija negali pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Energetikos ministerija, priimdama 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1880, tiksliai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais, 8 straipsniu, Energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, bei veikdama savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl teismas atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindinius argumentus, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo priimto sprendimo atitikties viešojo administravimo objektyvumo, efektyvumo, proporcingumo bei naujovių ir atvirumo permainoms principams, neatsižvelgė į AIEĮ nurodytus tikslus.

Administracinio akto teisminės kontrolės turinys nustatytas ABTĮ 3 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų bei vykdydamas teisminę kontrolę, neatlieka administravimo subjektui priskirtų funkcijų.

Administravimo subjektas privalo veikti teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir savo veiklą grįsti teisėtumo principu ir veiksmingai jį užtikrinti. Priimti aktai turi būti pagrįsti teisės normomis, o aktų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovo sprendimas atitinka teisėtumo reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, veikdamas formaliai, pažeidė viešojo administravimo principus bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytus tikslus bei privataus ūkio subjekto interesus yra nepagrįstas.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Todėl teismas, tikrindamas sprendimo priėmimo teisėtumą, patikrina ir sprendimo priėmimo faktinį pagrindą, t. y. sprendimo metu buvusias faktines aplinkybes. Užbaigus administracinę procedūrą sprendimo priėmimu, po jo atsiradusios naujos aplinkybės nėra reikšmingos ir gali būti pagrindu pradėti kitą administracinę procedūrą (VAĮ 22 str.), kurios metu administravimo subjektas privalo įvertinti naujus dokumentus ir priimti sprendimą, kuris kilus ginčui gali būti nauju teisminės kontrolės dalyku. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nevertino Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimo reikšmės šiam ginčui, kadangi jis buvo priimtas 2014 m. birželio 25 d., t. y. jau po atsakovo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo, kurį šioje byloje ginčija pareiškėjas.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.), kuris taikytinas pareiškėjo prašymo nagrinėjimui, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas prieš priimant sprendimą išduoti leidimą, todėl atsakovas, nesant minėto dokumento, negalėjo patenkinti pareiškėjo prašymo ir išduoti leidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir su tuo sutiktina, kad atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad minėto sprendimo nereikia, pareiškėjui nesuteikė, tačiau, priešingai, nuosekliai informuodamas pareiškėją, kad pasirinktai jo ūkinei veiklai poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas.

Todėl atsakovo veiksmai negali būti pripažinti ultra vires, kaip viršijantys įgaliojimus ir pažeidžiantys pareiškėjo teises. Teismas, nustatęs, kad atsakovas veikė teisėtai ir pareiškėjo teisės aktais garantuotų teisių neapribojo, neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo nurodytų atvejų, kai, jo manymu, leidimai buvo išduoti kitiems ūkio subjektams, nepaisant AIEĮ 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo, t. y. negavus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo.

Pažymėtina, kad lygybės įstatymui principas įpareigoja administravimo subjektą objektyviai tapačius atvejus vertinti vienodai, todėl jei, pareiškėjo manymu, kažkuriuo atveju buvo pažeistas įstatymas, tai pagal minėtą principą tokiais atvejais negali būti remiamasi siekiant dar plačiau taikyti neteisėtą praktiką. Dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminacijos yra nepagrįsti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas