28285a08-d814-4e2b-a577-428d08ce5ee9 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinės byla NrAdministracinės byla Nr. A822-2791/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01766-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 38; 79.1. (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. liepos 14 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui J.

R., atsakovo KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos atstovui E. I., pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gestor“ atstovui advokatui R. R., pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euroratas“ atstovui V. P., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjų uždarosios akcinės bendrovės „Gestor“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Euroratas“ skundus atsakovams KultÅ«ros paveldo departamentui prie KultÅ«ros ministerijos ir KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė:I. PareiÅ¡kėjas uždaroji akcinė bendrovė „Gestor“ (toliau – ir pareiÅ¡kėjas UAB „Gestor“, UAB „Gestor“) 2010 m. birželio 11 d. teismui padavė skundÄ (administracinė byla Nr. I-2608-602/2010) (t. I, b. l. 1-6), praÅ¡ydamas panaikinti KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba, Vertinimo taryba) 2010 m. gegužės 5 d. akto Nr. KPD-RM-1394 (toliau – ir Aktas) dalį dėl pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įtraukimo į Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksÄ , jam teisinės apsaugos suteikimo ir Å¡io pastato įraÅ¡ymo į KultÅ«ros vertybių registrÄ .PareiÅ¡kėjas uždaroji akcinė bendrovė „Euroratas“ (toliau – ir pareiÅ¡kėjas UAB „Euroratas“, UAB „Euroratas“) 2010 m. birželio 23 d. teismui padavė skundÄ (administracinė byla Nr. I-2758-624/2010) (t.

II, b. l. 1-6), praÅ¡ydamas panaikinti Akto dalį dėl pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įtraukimo į Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksÄ , jam teisinės apsaugos suteikimo ir Å¡io pastato įraÅ¡ymo į KultÅ«ros vertybių registrÄ .2010 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinės bylos Nr. I-2608-602/2010 ir Nr. I-2758-624/2010 sujungtos į vienÄ bylÄ (t. IV, b. l. 125). PareiÅ¡kėjai skunduose paaiÅ¡kino, kad vadovaujantis kultÅ«ros paveldo apsaugÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba prieÅ¡ priimdama sprendimÄ , kad pastatas yra nekilnojamoji kultÅ«ros vertybė, kuriai reikia teisinės apsaugos, turėjo aiÅ¡kiai nustatyti, kokios pastato savybės yra vertingos.

Nustačius, kad pastatas tokių savybių turi, Akte turėjo jas konkrečiai nurodyti. Akte iÅ¡vardintos tam tikros pastatų savybės, jų požymiai, tačiau nenurodoma, kokia Å¡ių savybių reikÅ¡mė etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiÅ«riu, nepaaiÅ¡kinama, kokia Å¡ių savybių reikÅ¡mė apskritai, tai nėra detalizuojama ir pačiame Akte. Ta aplinkybė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra neiÅ¡likusio dvaro teritorijoje, nėra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is pastatas turi vertingųjų savybių.

Akte taip pat nepagrįsta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, turi vertingų savybių, tik nurodyta, kad prie tvenkinių, iškastų 1557 m., buvo pastatytas naujas vandens malūnas. Akte nurodyta, kad pastatas pastatytas 1558-1560 m., rekonstruotas 1925 m., tačiau Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Nekilnojamojo turto registras) išraše-pažymėjime nurodyta, kad pastatas pastatytas 1920 m., rekonstruotas 1980-1994 m. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 3 straipsnio 4 dalį visi registre ir kadastre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Be to, Akte nepateikti įrodymai, kad pastatas iš tiesų yra malūnas, tai patvirtina pateikta nuotrauka. Kadangi pastatas pastatytas 1920 m., tuo metu, kai malūnas dar buvo, darytina išvada, kad malūnas buvo kitoje nei pastatas vietoje. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prieš nutardama, kad pastatams kaip kultūros vertybei reikalinga teisinė apsauga, turėjo atlikti istorinius, fizinius tyrimus, tačiau tai atlikta nebuvo, ji rėmėsi dviem šaltiniais (knyga „Klaipėdos dvarai“ ir Klaipėdos piliavietės ir senamiesčio archeologinių tyrimų ataskaita), kurie pareiškėjams susipažinti pateikti nebuvo.

Remiantis Nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų apraÅ¡o (toliau – ir ApraÅ¡as) 11.1 punktu, Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba nustatydama reikÅ¡mingumo lygį turėjo nurodyti ir pagrįsti, kurios pastatų savybės iliustruoja vystymosi etapus ar atskirÄ konkretų objekto ar vietovės tipÄ . Vadovaujantis ApraÅ¡o 20.3 punktu, vietinis reikÅ¡mingumo lygis gali bÅ«ti nustatomas tik tiems objektams, kurie pripažįstami reikÅ¡mingais vietos bendruomenei, o tokių duomenų Akte nėra.

Dėl Å¡ių priežasčių, pareiÅ¡kėjų nuomone, sprendimas suteikti pastatams teisinę apsaugÄ , juos registruojant kultÅ«ros vertybių registre, yra nepagrįstas. 2007 m. balandžio 5 d. patvirtintame Klaipėdos miesto bendrajame plane numatyta, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra komercinė teritorija. Taigi, Å¡is planas suteikė teisę pareiÅ¡kėjams pagrįstai manyti, kad visus statinius galima naudoti komercinei paskirčiai be jokių apribojimų.

Plane pažymėti objektai, turintys kultÅ«ros paveldo požymių bei kultÅ«rinės vietovės, tačiau nei pastatai, nei žemės sklypai nėra pažymėti, nors bendrasis planas buvo derinamas su KultÅ«ros paveldo departamentu prie KultÅ«ros ministerijos (toliau – ir Departamentas). Å i aplinkybė lėmė tai, kad pareiÅ¡kėjai, įsigydami pastatÄ , neturėjo galimybės numatyti, kad ginčijami pastatai yra nekilnojamoji kultÅ«ros vertybė, nes tokių duomenų nei vieÅ¡uosiuose registruose, nei bendrajame plane nebuvo.

Pareiškėjų teigimu, Aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų, nes Aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. I, b. l. 141-143; t. II, b. l. 44-46). Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 8 straipsniu bei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniais nuostatais, tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo.

Departamentas tvarko KultÅ«ros vertybių registrÄ , o Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos yra Å¡io registro duomenų teikėjai, atsakantys už duomenų tikslumÄ . Taigi, Departamentas nepriima sprendimo nei dėl vertybių įregistravimo registre, nei dėl jų reikÅ¡mingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Departamentui nesuteiktos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijos. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos sprendimai įforminami aktu, kurio vienas egzempliorių ne vėliau kaip per penkias darbo dienas perduodamas Departamentui, kuris vertybę registruoja registro duomenų bazėje.

Atsakovo nuomone, Aktas yra pagrįstas tyrimų duomenimis, priimtas iÅ¡analizavus turimÄ medžiagÄ . Pabrėžė, kad vertingosios savybės vertinamos kompleksiÅ¡kai, vertinant vertingųjų savybių, sudarančių objektÄ , visumÄ . Be to, reikÅ¡mingumo lygmuo nustatomas objektui, o ne atskirai vertingajai savybei. Atsakovas Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu į pareiÅ¡kėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. I, b. l. 40-45, t. II, b. l. 119-124). Nurodė, kad ginčijamame Akte nurodytos konkrečios vertingosios savybės, kurių reikÅ¡mingumÄ lemiantis pobÅ«dis yra architektÅ«rinis tipiÅ¡kas.

KompleksÄ sudarančių objektų – JoniÅ¡kės dvaro sodybos Å«kinio pastato, pastatyto 19 a. pab.-20 a. pr., ir Sendvario, Pilies vandens malÅ«no pastato, pastatyto 1558-1560 m., rekonstruoto 1925 m., pritaikant pastatÄ â€žKlaipėdos“ tekstilės fabrikui, vertingosios savybės taip pat iÅ¡vardintos. Akte nurodoma, kad JoniÅ¡kės dvaro sodybos Å«kinio pastato vertingųjų savybių pobÅ«dis yra architektÅ«rinis, tipiÅ¡kas, o viso komplekso – archeologinis, architektÅ«rinis tipiÅ¡kas ir kraÅ¡tovaizdžio.

Aktas nenumato definicijų skleidimo. Nors JoniÅ¡kės dvaras ir neiÅ¡liko, tai nereiÅ¡kia, kad Å¡io dvaro sodybai priklausęs Å«kinis pastatas yra istoriniu, architektÅ«riniu požiÅ«riu bevertis. Pateiktoje apie 1930 m. nuotraukoje matosi Senasis Pilies malÅ«nas prie MalÅ«no tvenkinio su vandens iÅ¡leidimo lataku. Akte neužsimenama apie vandens malÅ«no įrangÄ , nes ji nėra iÅ¡likusi. Pažymėjo, kad informacija surinkta ir pateikta laikantis ApraÅ¡o reikalavimų. Buvo surinkti duomenys vietoje, jie papildyti kita svarbia medžiaga.

Pažymėjo, kad Akte yra nurodytos pastabos: prieÅ¡ tvarkymo darbus atlikti istorinius fizinius tyrimus. Nurodė, kad konkrečios vertingosios savybės, jų kiekis ir sÄ lygojo Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos sprendimÄ , jog komplekso ir jo dalių reikÅ¡mingumo lygmuo nustatytas vietinis. Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiÅ¡kėjų skundus prašė juos nagrinėti teismo nuožiÅ«ra (t. II, b. l. 114-117; t. IV, b. l. 1-2, 8-9).

Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2010 m. gegužės 11 d. raÅ¡tu Nr. (1.27K1)2K1-24 gavo Departamento informacijÄ , kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba nutarė Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksui, susidedančiam iÅ¡ Sendvario, Pilies vandens malÅ«no ir JoniÅ¡kės dvaro sodybos Å«kinio pastato, suteikti teisinę apsaugÄ , įraÅ¡yti į KultÅ«ros vertybių registrÄ , apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikÅ¡mingumo lygmenį.

Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad sprendimÄ dėl objekto teisinės apsaugos, registravimo registre priima Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyrius nenumato teisės teikti savivaldybės tarybai skelbti saugomu ginčijamÄ objektÄ . Taip pat nurodė, jog neprieÅ¡tarauja, kad kultÅ«ros ministras kultÅ«ros paveldo objektus, esančius Klaipėdos mieste, skelbtų saugomais valstybės. Savivaldybė, neturėdama specialių žinių, negali ginčyti Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos narių iÅ¡vadų.Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į skundus prašė juos nagrinėti teismo nuožiÅ«ra (t.

IV, b. l. 110-112). Atsiliepime nurodė, kad pagal Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnį kultÅ«ros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ji neatsiejama nuo kultÅ«ros paveldo objekto. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 22 straipsnį, kai patvirtinus naujÄ teritorijų planavimo dokumentÄ ar jo tikslinimÄ Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (ar jo daliai) turi bÅ«ti taikomos papildomos specialiosios žemės naudojimo sÄ lygos, teritorijų planavimo dokumento ar jo patikslinimo organizatorius per vienÄ mėnesį nuo teritorijų planavimo dokumento ar jo patikslinimo patvirtinimo apie tai raÅ¡tu praneÅ¡a žemės sklypo savininkui arba valstybinės žemės naudotojui, nurodydamas konkrečias taikytinas ar panaikinamas specialiÄ sias žemės naudojimo sÄ lygas ir Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka pateikia registro tvarkytojui praneÅ¡imÄ , kurio pagrindu jis žemės sklypo registro įraÅ¡e padaro atitinkamÄ Å¾ymÄ apie taikomas specialiÄ sias žemės naudojimo sÄ lygas.

Jo teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė iÅ¡nuomojama be aukciono, jei ji užstatyta nuosavybės teise priklausančiais ar nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Nepriklausomai nuo to, ar pastatas bus įtrauktas į KultÅ«ros vertybių registrÄ , nuomos santykiai tarp Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinio (nuomotojo), ir pareiÅ¡kėjo (nuomininko) nepasikeis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 13 d. sprendimu pareiÅ¡kėjų UAB„Gestor“ ir UAB „Euroratas“ skundus tenkino ir įpareigojo DepartamentÄ iÅ¡registruoti iÅ¡ KultÅ«ros vertybių registro Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksÄ (unikalus objekto kodas KultÅ«ros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), kurį sudaro: Sendvario, Pilies vandens malÅ«no pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre (unikalus objekto kodas KultÅ«ros vertybių registre (duomenys neskelbtini));

JoniÅ¡kės dvaro sodybos Å«kinį pastatÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre (unikalus objekto kodas KultÅ«ros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), taip pat panaikino Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos AktÄ . Teismas pareiÅ¡kėjų UAB „Gestor“ ir UAB „Euroratas“ naudai iÅ¡ atsakovo Departamento priteisė po 100 litų žyminio mokesčio. Teismas pažymėjo, jog bylos dokumentai ir taikomos teisės normos patvirtina, kad ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iÅ¡ minėtų nekilnojamojo turto apsaugos bÅ«dų – apskaita.

Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaitÄ reglamentuoja Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaitÄ sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių iÅ¡aiÅ¡kinimas ir registravimas. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad konkrečių nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atskleidimÄ organizuoja Departamentas ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai.

Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių reikÅ¡mingumÄ , kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių vertingÄ sias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia sudarytos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, tokios vertybės registruojamos kaip kultÅ«ros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje yra nustatyta, kad Departamentas kiekvienai registruotai nekilnojamajai kultÅ«ros vertybei nustato kodÄ , jį įraÅ¡o KultÅ«ros vertybių registre ir tikslina jau įraÅ¡ytus kultÅ«ros paveldo objekto ar vietovės žemės sklypams ir kitiems objekto ar vietovės teritorijoje esantiems nekilnojamiems daiktams vieÅ¡o registro (Nekilnojamojo turto registro) suteiktÄ kodÄ ar kodus, taip pat kitus teisės aktų nustatytus duomenis.

Teismas konstatavo, kad nekilnojamÄ ja kultÅ«ros vertybe gali bÅ«ti statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais bÅ«ti arba vietovė, kurioje yra toks objektas, ir Å¡ios nuostatos nekilnojamÄ jÄ kultÅ«ros vertybę visais atvejais sieja su daiktinės teisės objektu. Ginčijamu atveju nekilnojamÄ ja kultÅ«ros vertybe yra pripažinti statiniai bei minėtu Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos Aktu nustatytos teritorijos, kuriose yra Å¡ie statiniai, ribos, kurios sutapo su įregistruotų ir suformuotų sklypų ribomis.

Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalį specialiosios žemės naudojimo sÄ lygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti Å«kinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo bÅ«do ir pobÅ«džio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Ä®raÅ¡ius KultÅ«ros vertybių registre minėtus statinius, minėtiems sklypams įsigaliojo Å«kinės veiklos apribojimai, nes Å¡iuose sklypuose yra statiniai įraÅ¡yti į KultÅ«ros vertybių registrÄ .

Nekilnojamojo turto registre yra įrašyti juridiniai faktai tiek dėl sklypų, tiek dėl statinių. Šie juridiniai faktai, pareiškėjų atžvilgiu pasireiškia ūkinės veiklos apribojimais statiniuose bei žemės sklypuose. Privatinės teisės požiūriu minėti juridiniai faktai reiškia pareiškėjų daiktinių teisių į žemę bei statinius suvaržymų nustatymu. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija.

Å i teritorija nuo kultÅ«ros paveldo objekto neatsiejama. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalį kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos nustatytos kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už Å¡io objekto apsaugÄ ar inicijavusi objekto paskelbimÄ saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimÄ .KultÅ«ros paveldo objekto apsauga kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija yra siejama su Å¡ios teritorijos planavimu.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje yra apibÅ«dinti saugomose teritorijose rengiami teritorijų planavimo dokumentai: saugomų teritorijų ir jų zonų planai (projektai) – specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatomos saugomų teritorijų arba atskirų jų dalių naudojimo ir apsaugos kryptys, funkcinio prioriteto bei kraÅ¡tovaizdžio tvarkymo zonų ribos ir reglamentai, konkrečios tvarkymo priemonės (25 p.); saugomų teritorijų tinklų ir atskirų jų dalių schemos – specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų tinklų formavimo, naudojimo ir apsaugos bendrÄ jÄ koncepcijÄ (26 p.).

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ specialieji planai rengiami, kai juos rengti yra numatyta pagal įstatymus ar kitus teisės aktus. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 4 punktas vienu iÅ¡ nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiųjų planų įvardina saugomų objektų ir vietovių žemėvaldų planus – rengiamus žemės sklypams formuoti, istorinėms posesijoms įteisinti, pertvarkyti, paimti, konsoliduoti, taip pat naudojimo sÄ lygoms (tikslinei paskirčiai, apribojimams, servitutams ir pan.) nustatyti.

Teismas nurodė, kad minėtos teisės normos leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentÄ , kuriam negali bÅ«ti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos aktu ruoÅ¡iamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedÅ«ra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo rengiant tokį planÄ bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedÅ«rų įgyvendinimo, bÅ«tent procedÅ«rų dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo.

Ginčijamu atveju buvo tiesiogiai pažeistas minėtas Žemės įstatymo 22 straipsnis, nes pareiÅ¡kėjams, kaip žemės sklypų teisėtiems naudotojams, bÅ«tent nuomininkams, nebuvo praneÅ¡ta apie naujai nustatomas žemės naudojimo sÄ lygas. Å is reikalavimas gali bÅ«ti įvykdomas teritorijos planavimo metu. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtinta, kad neįvykdžius teritorijų planavimo, nebuvo įvykdyti ir kiti įstatymų reikalavimai, bÅ«tent nebuvo pakeista žemės tikslinė paskirtis, apribojimai ir pan.

Pagal Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultÅ«ros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama Å«kinė veikla, nesusijusi su Å¡ių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiÅ«ra, tvarkymu ir apsauga. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11 dalis nustato pareigÄ vykdyti teritorijų planavimo procesÄ net ir rezervuojant teritorijÄ kultÅ«ros paveldo objektams.

KultÅ«ros paveldo objektų teritorijos ribų nustatymas bei Å¡ių konkrečių objektų nustatymas yra sudėtingesnis procesas, kurio metu gali bÅ«ti nustatomi konkrečių asmenų daiktinės teisės suvaržymai, todėl tai gali bÅ«ti atliekama tik Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka planuojant teritorijÄ . NurodytÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 12 dalies nuostata (apie saugomų teritorijų steigimÄ ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo su visuomene tvarka informuojami rengiant Å¡ių teritorijų ribų planus.

Saugomų teritorijų ribų planų rengimo tvarkÄ pagal Teritorijų planavimo įstatymÄ nustato Vyriausybės įgaliota institucija.). NurodytÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Saugomų teritorijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostata (Saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose). Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemės savininkai, valdytojai bei naudotojai, kurių žemės valdose numatoma steigti saugomÄ teritorijÄ , keisti esamų saugomų teritorijų statusÄ , nustatyti apribojimus arba pakeisti esamus, apie tai turi teisę gauti informacijÄ , jie yra informuojami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka rengiant saugomų teritorijų ribų planus arba kitus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais nustatomi reglamentai.

  Teismas konstatavo, kad ginčijamu atveju kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos nesilaikant teritorijų planavimo procedÅ«rų, todėl Departamentas negalėjo įraÅ¡yti registre Å¡ioje byloje ginčijamų įrašų. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatos patvirtina, kad nekilnojamÄ sias kultÅ«ros vertybes registruoja KultÅ«ros vertybių registre Departamentas. To paties įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo turto paveldo apsaugos valstybinį administravimÄ . 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad konkrečias nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymÄ atsako Departamentas, jis turi apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas ir teritorinius padalinius.

Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta Departamento kompetencija, kuris tvarko KultÅ«ros vertybių registrÄ , kuriame registruojamos nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su Å¡iuo registru susijusius dokumentus (12 p.), organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių Å¡io įstatymo reikalavimus, rengimÄ (17 p.). Teismas nurodė, kad, nustačius, kad veiksmas yra atliktas neteisėtai, Departamentas yra įpareigojamas panaikinti registre įraÅ¡Ä apie kultÅ«ros paveldo objekto duomenų patikslinimÄ (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTÄ®) 90 str., 88 str. 4 p.).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamÄ praktikÄ teismui priskirtinos nagrinėti bylos dėl nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių registravimo KultÅ«ros vertybių registre (2006 m. gruodžio mėn. 20 d. nutartis byloje Nr. A-7-2282/06, 2007 m. gruodžio mėn. 17 d. nutartis byloje Nr. A-469-1139/07, 2009 m. liepos mėn. 10 d. nutartis byloje Nr. AS-525-431/09, 2010 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Nr. A-556-97/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktikÄ , jog gali bÅ«ti sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos akto teisėtumo.Departamento nuostatai, Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba, nurodyta Å¡ioje byloje atsakovu, nėra juridinis asmuo, tai yra kolegiali institucija, neturinti subjektiÅ¡kumo (ABTÄ® 2 str. 4 d.).

Teismas teigė, kad skundžiamas aktas – tai dokumentas, kuris priimamas Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybai atliekant objektų ar vietovių vertinimÄ , tiesiogiai susijusį su laikmečio kultÅ«riniu tapatumu – poreikiu iÅ¡saugoti kultÅ«ros paveldo objektÄ ar vietovę; vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultÅ«rinio tapatumo formoms (ApraÅ¡o 5 p.). Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos vertinimas atliekamas mokslininkų, paskirtų į personalinę tarybos sudėtį (2005 m. birželio mėn. 9 d.

KultÅ«ros paveldo departamento direktoriaus įsakymas Nr. Ä®-259). 2005 m. balandžio 15 d. KultÅ«ros paveldo departamento direktoriaus įsakymu Nr. Ä®V-149 Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 10 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų nariais gali bÅ«ti kultÅ«ros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultÅ«rinio, architektÅ«rinio urbanistinio, inžinierinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategorijÄ , bei atitinkamos srities mokslininkai.

Teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba nėra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, jos veikla nėra susijusi su teisės taikymu bei vieÅ¡uoju administravimu. Teismas nurodė, kad kadangi pagal įstatymus kartu su nekilnojamÄ ja kultÅ«ros vertybe kartu nustatomos ir jos ribos, kurios nustatytos neteisėtai vien Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos planu, todėl visas procesas pripažįstamas neteisėtu ir ginčijamas aktas naikinamas. Teismas paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjai inicijavo šį teisminį procesÄ kaip žemės sklypų teisėti valdytojai bei kaip statinių, pripažintų kultÅ«ros paveldo objektais, savininkai, Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 39 punkto prasme (kultÅ«ros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas).

Šį procesÄ reglamentuoja to paties įstatymo 8 straipsnis, kuris nenustato žemės valdytojų teisių Å¡iame procese, jų dalyvavimo Å¡iame procese. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valdytojų teises, nustato, kad valdytojas turi teisę teikti pasiÅ«lymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo KultÅ«ros vertybių registre, paskelbimo saugomu kultÅ«ros paveldo objektu ar kultÅ«ros paminklu (4 p.).Teismas nurodė, valdytojai turi bÅ«ti informuojami apie šį procesÄ , jie turi turėti galimybę teikti pasiÅ«lymus, pastabas ir pretenzijas dėl jų turto įregistravimo KultÅ«ros vertybių registre.

Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjai nebuvo informuoti apie inicijuotÄ apskaitos procesÄ . Departamento 2010 m. gegužės 11 d. bei 2010 m. gegužės 25 d. raÅ¡tais pareiÅ¡kėjai buvo informuoti apie jiems nuosavybės teise priklausančių statinių įregistravimÄ KultÅ«ros vertybių registre (t. I, b. l. 20, t. II, b. l. 19). Dėl to, pareiÅ¡kėjai negalėjo įgyvendinti Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių bei minėtų Saugomų teritorijų įstatyme nustatytų teisių.

PareiÅ¡kėjai buvo informuoti tik apie įvykusį faktÄ . Savininko neinformavimas apie vykdomÄ Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaitos procesÄ prieÅ¡tarauja gero vieÅ¡ojo administravimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Departamentas, neužtikrinęs turto savininko dalyvavimo ir teisių Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaitos procese, vykdomame dėl privačių statinių, nuomos pagrindais pareiÅ¡kėjų naudojamuose žemės sklypuose, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalis (nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį (kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. IÅ¡ nieko negali bÅ«ti atimta jo nuosavybė, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai bÅ«tina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sÄ lygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais). Teismas nurodė, kad nors ir teisės aktai nenustato nekilnojamojo daikto savininko konkretaus dalyvavimo nustatant daiktinių teisių suvaržymus (bÅ«tent nekilnojamojo daikto įraÅ¡ymÄ Ä¯ nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių registrÄ ) pastatams, ir tokie faktai registruojami įgaliotos institucijos praÅ¡ymu, t.y. be savininko dalyvavimo, kuris sužino tik apie įvykusį procesÄ .

Dėl to, savininkų teisės turi būti užtikrinamos vadovaujantis minėtomis bendromis viešosios teisės normomis, nustatytomis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, nepaisant to, kad 8 straipsnyje dėl kultūros vertybių apskaitos ir nėra konkrečių nuostatų. Teisinė objekto apsauga įsigalioja ir nėra pagrindo jos išregistruoti nei iš Kultūros vertybių registro, nei nėra pagrindo išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro atitinkamų juridinių faktų, nepaisant to, kad konkretus objektas vėliau ir nėra paskelbiamas saugomu įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad be nekilnojamo daikto savininko dalyvavimo negali bÅ«ti tinkamai įgyvendintas ir tokio turto apskaitos procesas. Ginčo statiniams paveldosaugos reikalavimai faktiÅ¡kai taikomi pagal apskaitos duomenis, nurodytus KultÅ«ros vertybių registre. Prie apskaitos duomenų yra įraÅ¡omi bendri duomenys apie pastatÄ , trumpai apibÅ«dinama objekto (statinio ar jo dalies) aplinka bei pateikiamas trumpas objekto plano, tÅ«rio ir erdvių apibÅ«dinimas, pateikiama viena nuotrauka. Apskaitant KultÅ«ros vertybių registre statinius nėra pateikiami techninės apskaitos dokumentai (Kadastro ir registro dokumentai), dėl to KultÅ«ros vertybių registre yra pateikiami tik bendro pobÅ«džio duomenys apie statinius, kurie gali bÅ«ti netikslÅ«s dėl trumpų apraÅ¡ymų ir techninės apskaitos dokumentų nebuvimo.

Statinių be techninės apskaitos dokumentų įregistravimas KultÅ«ros vertybių registre negali bÅ«ti pripažintas iÅ¡samiu ir pagrįstu klausimo sprendimu. Pažymėtina, kad be statinio savininko dalyvavimo negali bÅ«ti įgyvendintos ir Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos dėl objekto tyrimo ir vertingųjų savybių atskleidimo. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Departamentas įregistravo KultÅ«ros vertybių registre Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksÄ , pažeisdamas pagrindines procedÅ«ras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimÄ bei sprendimo pagrįstumÄ , dėl to toks registravimas yra neteisėtas (ABTÄ® 89 str. 1 d. 3 p., 90 str.).

III. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu (t. V, b. l. 155-158) praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ UAB „Gestor“ ir UAB „Euroratas“ skundus atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų Departamento praÅ¡ymo netenkinti, tuomet Departamentas praÅ¡o panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad teismas priėmė sprendimÄ remdamasis bendromis Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų planavimo įstatymo normomis ir visiÅ¡kai neatsižvelgdamas į specialiÄ sias teisės normas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ .Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybas sudaro Departamentas, savivaldybių paveldosaugos padaliniai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų bei kitos valstybinės tyrimų institucijos.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 8.1 punkte taip pat yra įtvirtinta, kad šios tarybos turi teisę nuspręsti, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, o 7.3 punkte numatyta teisė apibrėžti kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. To paties įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatoma, kad registruojant vertybę Kultūros vertybių registre, be kitų privalomų duomenų, registruojamos ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos.

Departamentas nurodo, kad visos Å¡ios teisės normos aiÅ¡kiai nurodo, kad objektų, registruojamų KultÅ«ros vertybių registre, teritorijų ribas nustato, o jau registruotų, bet nepaskelbtų saugomais kultÅ«ros paveldo objektų teritorijų ribas tikslina nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, kurios reglamentuoja kultÅ«ros paveldo objektų, jau įraÅ¡ytų į KultÅ«ros vertybių registrÄ , paskelbimÄ saugomais.

Å io straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad bÅ«tent su skelbiamų saugoti, o ne visų kultÅ«ros paveldo objektų teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais visuomenė ir kultÅ«ros paveldo objekto valdytojai supažindinami Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka. Sprendime taip pat neatsižvelgta į Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ir 3 dalies 2 punktÄ , kuriuose numatyta, kad tik skelbiamų ar jau paskelbtų saugomais, o ne visų kultÅ«ros paveldo objektų teritorijos ribos nustatomos ar keičiamos kultÅ«ros paveldo teritorijų ribų specialiaisiais planais.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo specialiuoju teisės aktu Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis kultÅ«ros ministro ir aplinkos ministro 2005 m birželio 23 d. įsakymu Nr. Ä®V-261/D1-322. Å ių taisyklių 8 punkte yra nustatyta, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo tikslas yra teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais sprendiniais užtikrinti skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultÅ«ros paveldo objektų, jų teritorijų, steigiamų ar įsteigtų saugomų vietovių iÅ¡saugojimÄ , Å¡ių objektų ir vietovių apsaugos zonose taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimÄ .

Atitinkamai 11.2 punkte yra aiÅ¡kiai nurodyta, kad nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentų uždavinys yra nustatyti rengiant skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultÅ«ros paveldo objektų teritorijos ir apsaugos zonos ribas. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad KultÅ«ros vertybių registre registruojamų kultÅ«ros paveldo objektų ribos turi bÅ«ti nustatomos teritorijų planavimo dokumentais, o ne Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų aktais.Atitinkamai, neteisinga ir teismo sprendimo iÅ¡vada, kad Departamentas negalėjo įraÅ¡yti KultÅ«ros vertybių registre įraÅ¡us apie ginčo kultÅ«ros paveldo objekto registravimÄ KultÅ«ros vertybių registre ir jo teritorijos ribas.

Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, 17.7. punkte yra įtvirtinta, kad Kultūros vertybių registre turi būti nurodoma Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu (aktais) apibrėžtos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribos: kultūros paveldo objekto, vietovės žymėjimas plane, teritorijos koordinatės, nurodytas teritorijos plotas (matavimo vienetas, reikšmė). Šių teisės aktų nuostatų sisteminė analizė leidžia vienareikšmiškai teigti, kad ginčijamu Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Aktu nustatytos ginčo kultūros paveldo objekto ribos galėjo ir privalėjo būti registruojamos Kultūros vertybių registre.Departamentas teigia, kad teismo sprendimas prieštarauja ir susiformavusiai teismų praktikai.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ne kartÄ buvo nagrinėjamos bylos dėl Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų sprendimų (aktų ir protokolinių sprendimų) įtraukti į KultÅ«ros vertybių registrÄ vienÄ ar kitÄ objektÄ teisėtumo (2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-97/2010, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1139/07, 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1404/2010). Nei vienoje iÅ¡ Å¡ių bylų teismas nenaikino Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų sprendimų tuo pagrindu, kad kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų aktais, o ne nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais.

Pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nuo savo paties suformuotos praktikos (įsiteisėjęs 2010 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-707-437/2010). Šioje byloje teismas taip pat nenaikino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto minėtu pagrindu, nors ginčo kultūros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu.Departamentas nurodo, kad pavyzdinių Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatų 17 punkte išties yra numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti objektų valdytojai, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo klausimas įtrauktas į darbotvarkę.

Tačiau šiuose nuostatuose nėra numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos privalomai turėtų atsižvelgti į objektų valdytojų pastabas ir pasiūlymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7- 2282/2006).Departamentas teigia, kad šiuo atveju pareiškėjų teisės realiai nebuvo suvaržytos ir jie jas gina teisminiu keliu. Taigi, net ir pripažinus, kad tam tikri pažeidimai neinformavus pareiškėjų apie Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį ir buvo padaryti, tai nesudaro pagrindo pripažinti Akto neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nesiremdamas jokiomis konkrečiomis teisės normomis tik abstrakčiais teiginiais nepagrįstai konstatavo, kad be nekilnojamojo turto savininko dalyvavimo negali būti tinkamai įgyvendinamas objekto apskaitos procesas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos dėl objekto tyrimo ir vertingųjų savybių atskleidimo.Departamentas nurodo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų dalis, suteikianti teisę objektų valdytojams dalyvauti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose, įsigaliojo tik 2010 m. kovo 21 d.

Iki tol visi sprendimai dėl teisinės apsaugos suteikimo objektams būdavo priimami be valdytojų dalyvavimo. Taigi, jei sutikti su teismo sprendimo išvadomis, kurias jis daro remdamasis bendromis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis galiojusiomis jau nuo 2005 m. balandžio 20 d., visi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimai priimti iki 2010 m. kovo 21 d. yra neteisėti. Be to, duomenys, kurie turi būti kaupiami Kultūros vertybių registre, yra nurodyti Kultūros vertybių registro nuostatuose.

Å iame teisės akte (17 p.) pastatų techninės apskaitos duomenys nėra nurodyti kaip kauptini registre. Taigi, teismo sprendimo teiginiai prieÅ¡tarauja minėtam nutarimui.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ UAB „Euroratas“ (t. V, b. l. 163-165) praÅ¡o atmesti apeliacinį skundÄ kaip nepagrįstÄ ir palikti galioti nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , taip pat iÅ¡ atsakovo Departamento priteisti pareiÅ¡kėjo UAB „Euroratas“ naudai teismines iÅ¡laidas – 1 815,00 litus (už atstovavimÄ pirmos instancijos teisme – 605 litus., o už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme – 1 210,00 litus).Atsiliepime į apeliacinį skundÄ yra nurodoma, jog nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamas daiktas, jei yra nustatyta, kad jis yra nekilnojamoji kultÅ«ros vertybė, yra registruotinas KultÅ«ros vertybių registre, kuris yra įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl darytina iÅ¡vada, kad iÅ¡ esmės KultÅ«ros vertybių registre galima registruoti ir privatine nuosavybe valdomus nekilnojamuosius daiktus.Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, o tai reiÅ¡kia, kad taryba, kaip kolegiali institucija, bÅ«dama vieÅ¡ojo administravimo subjektu, privalo priimti sprendimÄ , kuris bÅ«tų prilyginamas norminiam administraciniam aktui, t.y. teisės aktui, nustatančiam elgesio taisykles, ir skirtam individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad nors Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba turi tam tikrÄ subjektiÅ¡kumÄ (yra vieÅ¡ojo administravimo subjektai), tačiau neturi įgaliojimų priimti individualių administracinių aktų, todėl ji pažeidė VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ .PareiÅ¡kėjas nurodo, kad ginčijamame akte tiek taikomos poveikio priemonės, tiek apskundimo tvarka nenurodyta, o pats aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis, nes Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba nustatė kultÅ«ros paveldo objekto bei vietovės vertingųjų savybių reikÅ¡mingumÄ , neatlikusi istorinių ir fizinių tyrimų kaip to reikalauja Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalis.

Fiziniai tyrimai nebuvo atliekami iÅ¡ viso, o istoriniai tyrimai, kaip paaiÅ¡kėjo iÅ¡ posėdžio, buvo atlikti epizodiÅ¡kai, t.y. pagal grožinę literatÅ«rÄ buvo bandoma istorijÄ pritemti prie minėtos teritorijos ir vertingos savybės buvo apraÅ¡omos, įvardijant pastatų dalis, nedetalizuojant jų reikÅ¡mės kaip kultÅ«ros vertybės, nenurodant dėl kokių priežasčių tos daug kartų tarybiniais metais perstatyto pastato dalys yra vertingos bendruomenei, t.y. nebuvo nurodyta, kokios tų pastatų savybės yra reikÅ¡mingos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiÅ«riu.

PareiÅ¡kėjas nurodo, kad pagal Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnį 4 dalį nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo teisinę apsaugÄ sudaro įstatymų nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultÅ«ros paveldo objektams, jų teritorijoms, vietovėms ir apsaugos zonoms. Nekilnojamojo turto, įraÅ¡yto į kultÅ«ros vertybių registrÄ , savininkas įgyja teises ir pareigas nurodytas Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnyje, 25 straipsnyje. Atvejis, kai su tokiu priimtu sprendimu nekilnojamojo turto savininkas yra nesupažindinamas, su juo nėra deramasi dėl atsiradusių nepatogumų ir nenumatytų nuostolių, prieÅ¡tarauja ne tik geram vieÅ¡am administravimui, bet ir yra neteisėtai pažeidžiamos savininkų tiek konstitucinės teisės, tiek absoliučios daiktinės teisės neliečiamumo principai.PareiÅ¡kėjas teigia, kad nors Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba padarė eilę teisės aktų pažeidimų, tačiau sutinka su teismo nuostata, kad ji Å¡ioje byloje nėra trauktina atsakovu, nes neturi subjektiÅ¡kumo.

Dėl visų Å¡ių padarytų teisės aktų pažeidimų atsakomybė tenka Departamentui, nes pagal Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymÄ konkrečias nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymÄ atsako Departamentas. PareiÅ¡kėjas UAB „Gestor“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. V, b. l. 173-175) praÅ¡o atmesti apeliacinį skundÄ kaip nepagrįstÄ ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . Atsiliepime į apeliacinį skundÄ yra nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentÄ , kuriam negali bÅ«ti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos aktu ruoÅ¡iamos tokios teritorijos planas.Atsižvelgiant į tokias byloje ginčijamo akto priėmimo pasekmes (specialiųjų žemės naudojimo sÄ lygų nustatymas žemė sklypo atžvilgiu), jo priėmimui taikytinos specialiųjų žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygų nustatymui Žemės įstatyme (22 str. 5 d.) ir Teritorijų planavimo įstatyme (17 str., 30-33 str.) numatytos procedÅ«ros, kurių paskirtis yra užtikrinti informacijos apie atliekamÄ teritorijų planavimÄ , numatomus veiklos apribojimus pateikimÄ Å¾emės sklypo savininkui ar naudotojui ir visuomenei bei jų dalyvavimÄ planavimo procese.

Å ios procedÅ«ros nustatant apribojimus pareiÅ¡kėjo naudojamam sklypui taikomos nebuvo ir tai sÄ lygojo ginčijamo akto neteisėtumÄ .Apeliacinio skundo argumentas, kad remiantis Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių teritorijų ribas apibrėžia Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos, nepaneigia ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumo, nes sprendimas motyvuotas ne tuo, kad byloje ginčijamas aktas priimtas nekompetentingos institucijos, o tuo, kad kultÅ«ros paveldo objekto ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentÄ , kuriam negali bÅ«ti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos aktu ruoÅ¡iamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedÅ«ra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo rengiant tokį planÄ bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedÅ«rų įgyvendinimo.Nekilnojamosios kultÅ«ros paveldo objektų apskaita yra bÅ«tina prielaida jų paskelbimui saugomais, todėl atmestini apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentų uždavinys yra nustatyti skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultÅ«ros paveldo objektų teritorijos ir apsaugos zonos ribas.Apeliacinis skundas grindžiamas dar ir tuo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjant analogiÅ¡kas bylas dėl Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų sprendimų (aktų ir protokolinių sprendimų) įtraukti objektus į KultÅ«ros vertybių registrÄ teisėtumo, Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų sprendimai nebuvo naikinami tuo pagrindu, kad kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų aktais, o ne nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimose bylose tokie argumentai ir negalėjo bÅ«ti nagrinėjami, nes proceso dalyviai jais nesirėmė. Tuo tarpu Å¡ioje byloje tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba savo atsiliepime rėmėsi Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsniu ir Žemės įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį jau suformuotiems žemės sklypams (pareiÅ¡kėjams priklausantys objektai, Å¡ioje byloje ginčijamu aktu įregistruoti KultÅ«ros vertybių registre, yra suformuotuose žemės sklypuose) papildomos specialiosios žemės naudojimo sÄ lygos nustatomos patvirtinus naujÄ teritorijų planavimo dokumentÄ ar jo patikslinimÄ .

Teismas, priimdamas sprendimÄ Å¡ioje byloje ignoruoti aukščiau nurodytų argumentų negalėjo.PareiÅ¡kėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde pripažįstama, kad buvo padarytas pažeidimas ir pažeistos pareiÅ¡kėjų teisės nepraneÅ¡ant pareiÅ¡kėjams apie Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos posėdį, tačiau teigiama, kad toks pažeidimas nesuvaržė pareiÅ¡kėjų teisių.PareiÅ¡kėjas teigia, kad nekilnojamojo turto savininkų (pareiÅ¡kėjų) dalyvavimo reikÅ¡mė tinkamai nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apskaitai akivaizdžiai iliustruojama byloje ginčijamo Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos Akto trÅ«kumais.

Akte, priimtame nedalyvaujant pareiÅ¡kėjams, nėra individualizuoti į nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių registrÄ Ä¯raÅ¡yti kultÅ«ros paveldo objektai. IÅ¡ Akto neaiÅ¡ku, kuris pareiÅ¡kėjo pastatas įraÅ¡ytas į registrÄ : adresu (duomenys neskelbtini) yra ne vienas, o trys UAB „Gestor“ priklausantys pastatai – sandėlis IFlp, sandėlis 2F2p, garažas 3Glp. Akte ir nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių registre pastatas neindividualizuotas nei Nekilnojamojo turto registro suteiktu unikaliu numeriu, nei žymėjimu plane, pateiktos tik pastato nuotraukos.

Departamentas apeliuoja į tai, kad Nekilnojamųjų kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų dalis, suteikianti teisę objektų valdytojams dalyvauti Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose, įsigaliojo tik 2010 m. kovo 21 d., iki tol visi sprendimai dėl teisinės apsaugos suteikimo objektams bÅ«davo priimami be valdytojų dalyvavimo. Su tokiais argumentais sutikti nėra jokio pagrindo, kadangi priimant ginčijamÄ AktÄ minėta nuostata jau buvo įsigaliojusi, o Departamento nurodyti teismų sprendimai buvo priimti dėl Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų aktų, priimtų iki 2010 m. kovo 21 d., todėl Departamentas neturi pagrindo remtis tuo, kad nurodytuose teismų sprendimuose aktai nebuvo naikinti aukščiau nurodytu pagrindu.PareiÅ¡kėjas nurodo, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos sprendimo motyvų, kuriais vadovaujantis Å«kinis pastatas (duomenys neskelbtini) (kaip ir pastatas (duomenys neskelbtini)) atrinktas įraÅ¡ymui į nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių registrÄ , nustatytas jo reikÅ¡mingumas, iÅ¡ Akto suvokti neįmanoma, Å¡is aktas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pagal kuriÄ individualus administracinis aktas turi bÅ«ti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi bÅ«ti motyvuotos.

IÅ¡ Akto visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kodėl Akte nurodytos pastatų savybės laikytos tipiÅ¡komis; kaip tipiÅ¡kumas pasireiÅ¡kia, kokį vystymosi etapÄ , objektÄ , vietovę reprezentuoja, su kuo lyginti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), kokių kitų objektų atžvilgiu jų savybės laikytos tipiÅ¡komis. Taigi, jokių motyvų dėl vertingųjų savybių tipiÅ¡kumo nustatymo Akte nėra.Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba, priimdama sprendimÄ dėl teisinės apsaugos suteikimo pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), grindžia I.

M. Klaipėdos piliavietės ir senamiesčio archeologinių tyrimų ataskaita, 2002, Å¡altinis – KultÅ«ros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. Tačiau KultÅ«ros paveldo centro 2010 m. lapkričio 16 d. raÅ¡te Vilniaus apygardos administraciniams teismui buvo nurodyta, kad tokia ataskaita KultÅ«ros paveldo centro paveldosaugos bibliotekai niekada nebuvo perduota, todėl Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos dokumentuose (sprendime pripažinti ginčo pastatÄ nekilnojamÄ ja kultÅ«ros vertybe) nurodyti klaidingi duomenys.

Kadangi Akte iÅ¡dėstyti sprendimai padaryti remiantis klaidingais duomenimis, Aktas negali bÅ«ti laikomas pagrįstu ir teisėtu.Pagal ApraÅ¡o 24 punktÄ nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atranka vykdoma kompleksiÅ¡kai, lyginant panaÅ¡ius to paties reikÅ¡mingumo lygmens objektus ar vietoves (įraÅ¡ytus ar neįraÅ¡ytus į registrÄ ) pagal reikÅ¡mingumo vertingųjų savybių gausÄ . IÅ¡ Akto ir pridėtų tyrimų medžiagos akivaizdu, kad atranka, kaip objekto atrinkimas įraÅ¡ymui į registrÄ , lyginant į jį panaÅ¡ius to paties reikÅ¡mingumo lygmens objektus, nevyko.

Tokiu bÅ«du Å«kinio pastato (duomenys neskelbtini), pastato (duomenys neskelbtini) atrinkimas įraÅ¡ymui į registrÄ niekuo nemotyvuotas ir padarytas pažeidžiant ApraÅ¡o 24 punktÄ .Akte JoniÅ¡kės dvaro sodybos Å«kinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas nekilnojamojo turto vertybe kaip komplekso, susidedančio iÅ¡ sendvario malÅ«no pastato ir JoniÅ¡kės dvaro Å«kinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Tačiau visoje Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos sprendimo rengimo medžiagoje nėra jokio pagrindo Å«kinį pastatÄ laikyti bendro su Klaipėdos malÅ«nu komplekso dalimi, nes Å¡ie pastatai nėra susiję funkciÅ¡kai (Å«kinis pastatas kaip sodybos dalis niekada nebuvo naudojamas malÅ«no reikmėms), statyti skirtingu laiku, skirtingų statytojų, priklausė skirtingiems savininkams.

Ginčijamu Aktu nustatytas kompleksas yra dirbtinis, nesant tyrimų duomenų apie objekto kompleksiÅ¡kumÄ pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo bÅ«dÄ , istorinę sudėties, apimties raidÄ . Be to, visiÅ¡kai nepagrįstai Akte nustatyta pastatų reikÅ¡mė vietos bendruomenei (vietinis reikÅ¡mingumo lygmuo). Bendruomenę atstovauja savivaldos institucijos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad neketinama skelbti objekto saugomu, t. y. vietos bendruomenę atstovaujanti savivaldos institucija yra iÅ¡reiÅ¡kusi savo valiÄ nelaikyti objekto svarbiu bendruomenei.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:IV.Apeliacinis skundas tenkintinas. Ginčas kilęs dėl KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gegužės 5 d. akto Nr. KPD-RM-1394 dalies dėl pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įtraukimo į Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksÄ , jiems teisinės apsaugos suteikimo ir Å¡ių pastatų įraÅ¡ymo į KultÅ«ros vertybių registrÄ , teisėtumo.2010 m. gegužės 5 d.

Tarybos aktu Nr. KPD-RM-1394 nustatyta registruoti KultÅ«ros vertybių registre kaip kompleksinį objektÄ nekilnojamÄ jÄ kultÅ«ros vertybę (unikalus objekto kodas KultÅ«ros vertybių registre (duomenys neskelbtini), vertybės vardas – Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų [P]), kompleksÄ sudaro 1) pastatas – Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų komplekso, Sendvario, Pilies vandens malÅ«no, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (unikalus objekto kodas KultÅ«ros vertybių registre (duomenys neskelbtini));

2) ūkinis pastatas – Klaipėdos malūno ir kitų pastatų komplekso, Joniškės dvaro sodybos, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)); apibrėžtos teritorijos ribos ir nustatytas vietinio reikšmingumo lygmuo kompleksui ir kompleksinėms dalims; bei atitinkamai registre nurodytos vertingosios komplekso savybės bei aktu nutarta, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga.Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vienu iš pagrindinių argumentų, kad Kultūros vertybių registre registruojamų kultūros paveldo objektų ribos nustatomos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktais, bet ne teritorijų planavimo dokumentais Teritorijų planavimo įstatymo prasme.

Ginčo santykius reglamentuoja Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nuostatos. Pagal Å¡io įstatymo 4 straipsnio (nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsauga) 1 dalį nekilnojamojo turto paveldo apsaugÄ sudaro apskaita (1 punktas); skelbimas saugomu (2 punktas); saugojimas – tvarkyba ir naudojimas (3 punktas); pažinimas, jo sklaida (4 punktas); atgaivinimas (5 punktas). Kaip teisingai yra nustatęs pirmosios instancijos teismas, ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iÅ¡ minėtų nekilnojamojo turto apsaugos bÅ«dų – apskaita.

Ä®statymo 8 straipsnio (nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaita) 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaitÄ sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių iÅ¡aiÅ¡kinimas ir registravimas; to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių reikÅ¡mingumÄ , kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių vertingÄ sias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos; o to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės registruojamos Vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga; tokios vertybės registruojamos kaip kultÅ«ros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės.Ä®statymo 9 straipsnyje (nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių pradinė apsauga) įtvirtinta kultÅ«ros paveldo objekto, registruoto KultÅ«ros vertybių registre, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, pradinė apsauga, kuri iÅ¡ esmės skiriasi nuo apsaugos, taikomos kultÅ«ros paveldo objektų, paskelbtų saugomais, apsaugos, nustatytos Ä®statymo 11, 13 ir kt. straipsniuose.

Savivaldybės paveldosaugos padalinys, nustatęs, kad kultÅ«ros paveldo objekto valdytojo pateiktuose projektiniuose siÅ«lymuose numatomi darbai žalotų vertingÄ sias savybes, per 15 dienų turi inicijuoti kultÅ«ros paveldo objekto skelbimÄ saugomu (Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pagal Å¡io įstatymo 9 straipsnio 5 dalį institucija, priėmusi sprendimÄ inicijuoti kultÅ«ros paveldo objekto skelbimÄ saugomu arba jau saugomo objekto naujai aptiktos vertingosios savybės nustatymÄ bei apsaugos reikalavimų pakeitimÄ , gali iki 6 mėnesių apriboti ar uždrausti darbus, kurie pačiame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje galėtų pažeisti vertingÄ sias savybes; o pagal to paties straipsnio 6 dalį pradinė apsauga netenka galios priėmus sprendimÄ skelbti kultÅ«ros paveldo objektÄ saugomu ar neskelbti saugomu arba pasibaigus terminui, nustatytam pagal Å¡io straipsnio 5 dalį.

Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad minėto įstatymo 9 straipsnyje yra nustatyta skirtinga apsauga kultÅ«ros paveldo objektui, registruotam KultÅ«ros vertybių registre, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, taip pat kultÅ«ros paveldo objektui, dėl kurio inicijuotas sprendimas skelbti jį saugomu, arba jau saugomo objekto, dėl kurio naujai aptiktų vertingųjų savybių nustatymo bei apsaugos reikalavimų pakeitimo inicijuotas sprendimas, apsauga, taip pat iÅ¡ minėto straipsnio nuostatų darytina iÅ¡vada, kad kultÅ«ros paveldo objektas, paskelbtas saugomu, naudojasi Ä®statyme nustatyta apsauga, kuri iÅ¡ esmės skiriasi nuo pradinės apsaugos, įtvirtintos minėto įstatymo 9 straipsnyje, iÅ¡ kurio aiÅ¡ku, kad pradinė apsauga yra labai ribota savo apimtimi, taip pat tam tikra prasme ribota laike.

Pagal Ä®statymo 11 straipsnio 1 dalį kultÅ«ros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Å i teritorija nuo kultÅ«ros paveldo objekto neatsiejama, o pagal to paties straipsnio 2 dalį kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis.Pirmosios instancijos teismas yra pagrįstai konstatavęs, kad ginčijamu atveju nekilnojamÄ ja kultÅ«ros vertybe yra pripažinti statiniai bei Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos aktu nustatytos teritorijos, kurioje yra Å¡ie statiniai, ribos, kurios sutapo su įregistruotų ir suformuotų sklypų ribomis.Pirmosios instancijos teismas yra padaręs iÅ¡vadÄ , kad kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentÄ , kuriam negali bÅ«ti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos aktu ruoÅ¡iamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedÅ«ra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo rengiant tokį planÄ bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedÅ«rų įgyvendinimo, bÅ«tent procedÅ«rų dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat laikėsi nuostatos, kad ginčijamu atveju kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos yra nustatytos nesilaikant teritorijų planavimo procedÅ«rų, dėl to Departamentas negalėjo įraÅ¡yti registre Å¡ioje byloje ginčijamų įrašų. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Ä®statymo 8 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos apskaitos etapÄ , 5 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos, vykdydamos apskaitÄ , tik apibrėžia kultÅ«ros paveldo objektų teritorijų ribas, bet jų nenustato.

IÅ¡ Ä®statymo 10 straipsnio nuostatų galima spręsti, kad teritorijų ribos yra nustatomos kultÅ«ros paveldo objekto skelbimo saugomu etape. Teisėjų kolegija, vertindama minėtas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, atsižvelgia į Ä®statymo 8 ir 10 straipsnio nuostatų sisteminį aiÅ¡kinimÄ ir daro iÅ¡vadÄ , kad įstatymo leidėjas nėra numatęs pareigos nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos apskaitos etape rengti teritorijų planavimo dokumentų vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu.

MinėtÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir kitos Ä®statymo nuostatos. Pagal Ä®statymo 10 straipsnio 2 dalį visuomenė ir kultÅ«ros paveldo objekto valdytojai Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka su sprendimo kultÅ«ros paveldo objektÄ paskelbti saugomu ir Å¡io objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais. Be to, pagal Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalį saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis Å¡io, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis, Ä®statymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardintas specialusis teritorijų planavimas – valstybės ir regiono lygio kultÅ«ros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų rengimas, kai valstybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultÅ«ros paveldo objektus; pagal Ä®statymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ tik skelbiamų saugomais kultÅ«ros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti ar pakeisti rengiami specialieji planai – kultÅ«ros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai.

Taip pat tik antrajame nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos etape, t. y. skelbiant kultÅ«ros paveldo objektÄ saugomu (Ä®statymo 10 straipsnis), ir įregistravus Departamento ar savivaldybės paveldosaugos padalinio sprendimÄ inicijuoti kultÅ«ros paveldo objekto paskelbimÄ saugomu KultÅ«ros vertybių registre, numatyta pareiga per 15 dienų po įregistravimo praneÅ¡ti raÅ¡tu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre (1 dalis); ir pareiga supažindinti visuomenę ir kultÅ«ros paveldo objekto valdytojus su sprendimo kultÅ«ros paveldo objektÄ paskelbti saugomu ir Å¡io objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka (2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu atveju buvo tiesiogiai pažeistos Žemės įstatymo 22 straipsnio nuostatos, nes pareiÅ¡kėjams, kaip žemės sklypų teisėtiems naudotojams, bÅ«tent nuomininkams, nebuvo praneÅ¡ta apie naujai nustatomas žemės naudojimo sÄ lygas, o Å¡is reikalavimas gali bÅ«ti įvykdomas teritorijos planavimo metu, taip pat nustatė, kad, neįvykdžius teritorijų planavimo, nebuvo įvykdyti ir kiti įstatymų reikalavimai, bÅ«tent nebuvo pakeista žemės tikslinė paskirtis, apribojimai ir pan., rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11 dalimi, kuri nustato pareigÄ vykdyti teritorijų planavimo procesÄ net ir rezervuojant teritorijÄ kultÅ«ros paveldo objektams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindama minėtas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas pirmiausia remiasi specialiu teisės aktu – Ä®statymu, kuris nenumato, kad apibrėžiant kultÅ«ros paveldo objektų ribas reikalinga vykdyti teritorijų planavimo procesÄ , taip pat Ä®statyme nėra nuorodos į Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11 dalį, kuri leistų nagrinėjamu atveju taikyti bÅ«tent Å¡iÄ teisės normÄ , bet to, vadovaujasi tuo, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypų teisėtų naudotojų teisių apribojimas yra sÄ lygotas tik nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių pradinės apsaugos, nustatytos Ä®statymo 9 straipsnio nuostatų, bei tuo, kad Å¡i pradinė apsauga nėra tapati kultÅ«ros paveldo objekto, paskelbto saugomu, apsaugai.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjai turėjo bÅ«ti informuoti apie vykdomÄ nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apskaitos procesÄ ir kad pareiga atitinkamai informuoti atitiktų gero vieÅ¡ojo administravimo bei konstitucinį teisinės valstybės principus. Tačiau pareiÅ¡kėjai nepateikė teismui tokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad minėtos pareigos informuoti pažeidimas sudaro esminį procedÅ«rinį pažeidimÄ priimant ginčijamÄ aktÄ ir lemiantį Å¡io aktÄ neteisėtumÄ .

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamÄ 2010 m. gegužės 5 d. aktÄ bei nepagrįstai įpareigojo KultÅ«ros paveldo departamentÄ prie KultÅ«ros ministerijos iÅ¡registruoti iÅ¡ KultÅ«ros vertybių registro Klaipėdos malÅ«no ir kitų pastatų kompleksÄ .PareiÅ¡kėjai skunduose yra paaiÅ¡kinę, kad Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ , kad pastatas yra nekilnojamoji kultÅ«ros vertybė, kuriai reikia teisinės apsaugos, aiÅ¡kiai nenustatė, kokios pastato savybės yra vertingos, be to, ginčijamas aktas yra nemotyvuotas.

Ä®statymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultÅ«ros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus, remiantis Å¡ių tyrimų duomenimis, nustatomas kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikÅ¡mingumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡iuose skunduose teismui pateiktus argumentus, laikosi nuostatos, kad jie yra nepagrįsti, ginčijamas aktas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas tyrimų duomenimis, priimtas iÅ¡analizavus turimÄ medžiagÄ , jame vadovaujamasi istoriniais Å¡altiniais, literatÅ«ra, vertingosios savybės vertinamos kompleksiÅ¡kai, vertinant vertingųjų savybių, sudarančių objektÄ , visumÄ , reikÅ¡mingumo lygmuo nustatytas objektui, o ne atskirai vertingajai savybei.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundai paremti pareiÅ¡kėjų prielaidomis, juose nepateikta duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčijamo akto neteisėtumÄ , procedÅ«rinių pažeidimų, leidžiančių pripažinti ginčijamÄ aktÄ neteisėtu, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytÄ teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, atmetant pareiÅ¡kėjų skundus, nes teismas, netinkamai iÅ¡aiÅ¡kinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ sprendimÄ (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).

Pabrėžtina, kad pareiÅ¡kėjo UAB „Euroratas“ reikalavimas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo yra nepagrįstas, nes teismo sprendimas yra ne jo naudai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a: Atsakovo KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos apeliacinį skundÄ tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ ir pareiÅ¡kėjų uždarosios akcinės bendrovės „Gestor“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Euroratas“ skundus atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

          Teisėjai                                                                                 Dainius Raižys         Virgilijus Valančius         Skirgailė Žalimienė