2013-08-08 Nr. AB-4171-3-61-3-01782-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-856/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01782-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 13.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. K. ir E. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos E. K. ir E. K. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu (b. l. 54-60) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos:

1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą (raštą) Nr. A256-478(2.15.2.36MP8) „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (butų Nr. 4) rekonstravimo projekto“ atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą ir įpareigoti atsakovą patikrinti projektą;

2) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento nurodymą prieš nustatant specialiuosius architektūros reikalavimus pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstruoti kreiptis į to paties departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrių su prašymu tarpininkauti tarp Kultūros paveldo departamento ir kultūros paveldo statinių valdytojų neteisėtu ir įpareigoti atsakovą nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus projektuojamam pastatui;

3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. raštą Nr. A51-25177(3.3.4.3-EM4) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų“, 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“ ir įpareigoti atsakovą suderinti projekto pasiūlymus.

Pareiškėjos paaiškino, jog architektas Ž. S. rengdamas projektą „Butas (7.3), (duomenys neskelbtini) Vilnius. Rekonstravimas” pagal jų įgaliojimą 2012 m. kovo 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Šiam pastatui 2006 m. vasario 28 d. jau buvo išduotas statybos leidimas Nr. GR/231/06-0210, tačiau, kai statytojas S. K. 2010 m. sausio 25 d. mirė, statytojo teisės ir pareigos perėjo jo šeimai – žmonai E. K. ir dukrai E. K.. Pažymėjo, jog naujas statybos leidimas buvo reikalingas papildomiems statybos darbams, kurie ankstesniame projekte nebuvo numatyti, t. y. įstiklintai verandai pristatyti ir atsisakyti anksčiau numatyto dviejų butų sujungimo į vieną, o palikti du butus.

Nurodė, jog prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą Ž. S. pateikė, nes pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ IV skyriaus 7, 7.4 punktus projektas rengiamas vadovaujantis iki projektavimo sąlygų išdavimo datos galiojusiais normatyviniais teisės dokumentais. Butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektavimo sąlygų sąvadas Nr. RPS 2640 išduotas 2005 m. gruodžio 5 d. pagal tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 29 punktą.

Pareiškėjos nurodė, jog atsakovas 2012 m. kovo 22 d. raštu atsisakė išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nurodydamas, kad kultūros paveldo statinių tvarkybos projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas. Atsakydamas į prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius pateikė 2012 m. balandžio 24 d. raštą Nr. A51-25177(3.3.4.3-EM4) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų“. Rašte pateiktos trys pastabos, dėl kurių buvo atsisakyta pritarti minėtiems projektiniams pasiūlymams, t. y. dėl to, kad projektuojamas pastatas yra kultūros paveldo statinys ir patenka į kultūros paveldo vietovės, t. y. Vilniaus senamiesčio, apsaugos zoną, o Ž. S. turima architekto kvalifikacija nesuteikia teisės projektuoti tokių statinių ir parengti projektiniai pasiūlymai neatitinka nurodytų projektų rengimo taisyklių.

Pareiškėjos su tokiomis atsakovo išvadomis nesutiko ir teigė, kad projektuojamas pastatas yra Vilniaus senamiesčio apsaugos zonoje, bet projektavimui neprivalomi kultūros paveldo objektams taikomi reikalavimai. Kultūros paveldo statinys, kultūros paveldo objektas, apsaugos zona įstatymuose apibrėžiami skirtingai. Suabejojęs pastabų pagrįstumu ir teisėtumu, Ž. S. 2012 m. gegužės 7 d. pateikė atsakovui raštą, kuriame išdėstė savo abejones ir argumentus, prašydamas dar kartą peržiūrėti prašymą tarpininkauti paveldosaugos reikalavimams gauti. Ž. S. 2012 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertingųjų savybių“ suteikti informaciją apie projektuojamo pastato vertingąsias savybes, jeigu tokių yra. Atsakydamas į raštą ir prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius pateikė 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“, kuriame nurodė, jog pastatas yra kultūros paveldo statinys, nes atitinka vieną iš kriterijų dėl amžiaus cenzo, pagal kuriuos nustatomos vertingosios savybės, tačiau vertinimo dokumentų ar kitos tai patvirtinančios informacijos nepateikė.

Pareiškėjos nurodė, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą, savivaldybės tarpininkavimas tarp valdytojų ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas), išduodant projektavimo sąlygas, yra neteisėtas. Pareiškėjų nuomone, atsakovas interpretuoja teisės aktus nesilaikydamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje numatytų principų. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo“ patvirtino Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą (toliau – ir Aprašas), kuriame apibrėžiamas amžiaus cenzas yra tik vienas iš vertinimo proceso (amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros, reikšmingumo nustatymo, teritorijos apibrėžimo ir reikšmingumo lygmens nustatymo) sudedamosios dalies kriterijų. Pagal Aprašo 7 punktą objekto ar vietovės amžiaus cenzas turi reikšmę vertintiniems vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms, bet pats savaime nėra vertingoji savybė, todėl teiginys apie pastato vertingąsias savybes, nepateikus duomenų ar informacijos apie jų vertinimą, yra nepagrįstas, nes pastatas, turintis ir galintis turėti vertingųjų savybių, nėra vienas ir tas pats. Šiuo atveju statinys nėra registruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, be to, numatomi statybos darbai nėra tvarkybos darbai taip, kaip jie išvardyti ir apibrėžti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas).

Nurodė, kad Ž. S., kaip architekto, kvalifikacija suteikia teisę būti statinio projekto vadovu gyvenamiesiems pastatams ypatingų statinių kategorijoje, kuri apima ir kultūros paveldo statinius. Šiuo atveju projektinių pasiūlymų rengėjo atestacijos reikalavimai nėra apibrėžti ir negali būti priežastis atmesti projektinius pasiūlymus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų E. K. ir E. K. skundą (b. l. 66-70) prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog skundžiami raštai negali būti laikomi individualiais administraciniais aktais, nes jie pareiškėjoms tiesiogiai nenustatė teisių ir pareigų, jais nebuvo išreikšti valiniai nurodymai pareiškėjų atžvilgiu. Atsisakymas pritarti pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams nesukėlė materialių teisinių pasekmių, o skundu iš esmės siekiama atitinkamų faktų konstatavimo. Projektiniai pasiūlymai patys savaime nėra statybą leidžiantis dokumentas ir įvertinti atsisakymo pritarti pateiktiems projektiniams pasiūlymams pagrįstumą turi teisę projektavimo sąlygas išduodanti institucija.

Pažymėjo, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitinka Aprašo III skyriaus 7 punkto kriterijų dėl amžiaus cenzo (valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) pažymėjime pastato (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai nurodyti 1961 m.), taigi jis yra saugotinas. Pastatas, kuriame pareiškėjos siekia daryti rekonstrukciją, yra Vilniaus senamiestyje. 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 Vilniaus senamiestis (unikalus objekto kodas 16073) yra paskelbtas kultūros paveldo objektu, o pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos teritorijoje. Atitinkamai, atsakovas pagrįstai nurodė, jog statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į Kultūros vertybių registre įrašytos kultūros paveldo vietovės Vilniaus senamiesčio (unikalus objekto kodas 16073) apsaugos zoną ir atliekant pastato (duomenys neskelbtini) tvarkybą privaloma vadovautis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas), Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis.

Pabrėžė, jog pagal Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146 (toliau – ir Taisyklės), V skyriaus 9 punktą kultūros paveldo stalinių tvarkybos projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą, suteikiantį pirmą kvalifikacijos kategoriją. Tokio atestato pareiškėjų atstovas Ž. S. nei Vilniaus miesto savivaldybei, nei teismui nepateikė. Ž. S. pateiktas atestatas Nr. A1171 nesuteikia teisės vadovauti tvarkomųjų statybos darbų projektams rūšimi objektuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje ar saugomoje vietovėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų E. K. ir E. K. skundą (b. l. 75-76) prašė administracinę bylą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau pastatas patenka į Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16073) apsaugos zoną, kurios ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-512 „Dėl Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 16073) teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, t. y. nėra kultūros paveldo objektas, todėl šiuo atveju pastatui esant kultūros paveldo vietovės apsaugos zonoje Kultūros paveldo departamentas specialiųjų paveldosaugos reikalavimų neišduoda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 89-94) tenkino pareiškėjų E. K. ir E. K. skundą iš dalies ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“, taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Teismas kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo tikrinti pareiškėjų projektą, pritarti projektiniams pasiūlymams ir specialiųjų architektūrinių reikalavimų neišdavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėjo, jog statinio projektas – normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma (Statybos įstatymo 2 str. 27 d.). Statybos įstatymo 3 straipsnis nustato, kad teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Teismas pažymėjo, jog iš sisteminės Statybos įstatymo nuostatų analizės matyti, kad statinio projektas yra būtinas dokumentas statybos leidimui išduoti, jis rengiamas vadovaujantis įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais, normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais ir kita pagal statytojui išduotą statinio projektavimo sąlygų sąvadą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-740/2005). Teismas pažymėjo, jog be statinio projekto statinio statyba iš esmės yra neįmanoma (išskyrus teisės aktuose numatytas išimtis, susijusias su nesudėtingais (laikinais) statiniais). Tinkamas statinio projekto parengimas leidžia užtikrinti, kad statinys, kurį ketinama pastatyti, rekonstruoti ar suremontuoti, atitiks esminius statinio reikalavimus, nepažeis kitų asmenų interesų, sudarys reikiamas sąlygas kultūros paveldo, aplinkos, kraštovaizdžio ar kitų vertybių apsaugai.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, jog 2012 m. kovo 22 d. sprendimu (raštu) Nr. A256-478(2.15.2.36MP8) atsakovas pranešė pareiškėjų įgaliotam asmeniui Ž. S., kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal pateiktą projektą ir nusprendė, kad projektas tikrinti neperduodamas, nes nepridėti specialieji architektūros reikalavimai. Pareiškėjų atstovas Ž. S. 2012 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui pateikė prašymą patikrinti projektinius pasiūlymus rekonstruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Atsakydamas į prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius pateikė 2012 m. balandžio 24 d. raštą Nr. A51-25177(3.3.4.3-EM4) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų”, kuriame buvo paaiškinta, kad statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į kultūros vertybių registre įrašytos kultūros paveldo vietovės Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, todėl vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams turi teisę aplinkos ir kultūros ministrų nustatyta tvarka atestuotas darbų vadovas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pateiktiems projektiniams pasiūlymams pritarti negali. 2012 m. gegužės 7 d. Ž. S. atsakovui pateikė raštą, prašydamas dar kartą peržiūrėti prašymą ir pritarti pastato (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektiniams pasiūlymams ir 2012 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą suteikti informaciją apie projektuojamo pastato vertingąsias savybes, jeigu tokių yra. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius 2012 m. birželio 5 d. rašte Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“ paaiškino, kad pastatas yra kultūros paveldo statinys, nes atitinka vieną iš kriterijų dėl amžiaus cenzo, pagal kuriuos nustatomos vertingosios savybės. Teismas pažymėjo, jog, pareiškėjų teigimu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiko kultūros paveldo statiniu ir nepagrįstai nurodė, kad Ž.

S. turima architekto kvalifikacija nesuteikia teisės jam vadovauti kultūros paveldo stalinių tvarkomųjų statybos darbų projektams.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pažymėjo, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jis patenka į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, kurios ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-512 „Dėl Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 16073) teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“.

Nurodė jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia vertinimo tarybos. Šias vertinimo tarybas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalį sudaro Kultūros paveldo departamentas, savivaldybių paveldosaugos padaliniai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų bei kitos valstybinės tyrimų institucijos. Taigi tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. IV-149 (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai), 8.1 punkte taip pat yra įtvirtinta, kad šios tarybos turi teisę nuspręsti, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, 7.1 punkte – nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, 7.2 punkte – nustatyti nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, 7.3 punkte – apibrėžti kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas. Tarybų sprendimai įforminami aktu, kurio forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446.

Pabrėžė, jog pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 12 punktą Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Pagal Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 (toliau – ir Kultūros vertybių registro nuostatai), 9 punktą Kultūros ministerija yra vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, o Kultūros paveldo departamentas yra registro tvarkymo įstaiga. Pagal Kultūros vertybių registro nuostatų 6.1 punktą vertinimo tarybos yra Kultūros vertybių registro duomenų teikėjai. Teismas taip pat nurodė, jog Aprašas reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga teisinė apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą. Aprašu privalo vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, juridiniai ir fiziniai asmenys, rengiantys ir teikiantys vertinimo taryboms reikalingus duomenis, registro tvarkytojas, registruojantis nekilnojamąsias kultūros vertybes registre ar keičiantis įregistruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenis, institucijos, inicijuojančios saugomų vietovių steigimą ir steigiančios saugomas vietoves, bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, atliekantys nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą.

Remdamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, teismas sprendė, jog atsakovas nepagrįstai priskyrė pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kultūros paveldo statiniams, nes subjektyviai spręsti apie pastatų vertingumą ir jų priskyrimą kultūros paveldo statiniams negalima ir tik vertinimo tarybos yra Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo.

Pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas pagrįstai nurodė, kad Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 1 d.) yra nustatyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis Kultūros paveldo departamento išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje. Pastatui, esant kultūros paveldo vietovės apsaugos zonoje, remiantis šia Statybos įstatymo nuostata, Kultūros paveldo departamentas neišduoda specialiųjų paveldosaugos reikalavimų. Šiuo atveju pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, t. y. jis nėra kultūros paveldo objektas.

Pabrėžė, jog pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 36 punktą tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą. Pagal šio straipsnio 37 punktą tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo statinyje ar jo teritorijoje. Taigi teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstravimą priskyrė prie tvarkomųjų paveldosaugos darbų, nes šis pastatas nėra kultūros paveldo vertybė.

Teismas rėmėsi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi ir nurodė, jog vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams, tokiems darbams, projekto vykdymo priežiūrai, tokio statinio projekto ekspertizei, statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka atestuotas darbų vadovas, jei jis turi verslo liudijimą arba dirba įmonėje, kuri yra atestuota aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra kultūros paveldo objektas, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad šiam pastatui projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjų skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti 2012 m. birželio 5 d. sprendimą (raštą) Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“ yra pagrįsta, todėl skundžiamą 2012 m. birželio 5 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad šis raštas nesukėlė pareiškėjoms materialių teisinių pasekmių, kadangi atsakovui nepritarus projektiniams pasiūlymams pareiškėjos negali vykdyti pastato rekonstravimo darbų.

Teismas atmetė pareiškėjų skundo reikalavimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimo (rašto) Nr. A256-478(2.15.2.36MP8) „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (butų Nr. 4) rekonstravimo projekto“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. rašto Nr. A51-25177(3.3.4.3-EM4) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų“ panaikinimo ir su šiais sprendimais (raštais) susijusiais įpareigojimais kaip nepagrįstus. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, jog pareiškėjos praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą ir neprašė šio termino atnaujinti.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 103-105) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjų E. K. ir E. K. skundą tenkino, ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai pažymima, jog atsakovas pagrįstai nurodė, kad teisę vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams turi tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą.

Atsakovas nurodo, jog pagal Taisyklių V skyriaus 9 punktą pirmąją kvalifikacinę kategoriją turintys specialistai gali užsiimti nurodyta atestate veiklos rūšimi objektuose (kurie nėra kultūros paveldo objektai), esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje ar saugomoje vietovėje. Taigi kultūros paveldo statinių tvarkybos projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą, suteikiantį pirmą kvalifikacijos kategoriją. Tokio atestato pareiškėjų atstovas Ž. S. nei Vilniaus miesto savivaldybei, nei kartu su skundu nepateikė. Ž. S. pateiktas atestatas Nr. A1171 nesuteikia teisės jam vadovauti tvarkomųjų statybos darbų projektams rūšimi objektuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje ar saugomoje vietovėje.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4), kuriuo pareiškėjos buvo informuotos apie teisės aktų nuostatas, kuriomis reikia vadovautis atliekant pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstrukciją. 2012 m. birželio 5 d. raštas Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) yra informacinio pobūdžio pranešimas, nesukeliantis pareiškėjoms pasekmių. Atsakovo nuomone, tikrinant administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, turi būti vertinama, ar ginčijamas dokumentas sukelia pareiškėjams materialines teisines pasekmes ir ar laikytinas individualiu administraciniu aktu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-321/2011).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas materialinių teisinių pasekmių nesukuria, jis negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. ASl46-201/2009, Nr. AS438-135/2009).

Pareiškėjos E. K. ir E. K. atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (b. l. 111-112) prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Kultūros paveldo departamentas patvirtino pareiškėjų argumentus ir išreiškė poziciją, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra kultūros paveldo objektas.

Pabrėžia, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštas Nr. A654-310 nėra informacinio pobūdžio. Šis raštas buvo atsakovo atsisakymų atlikti privalomus veiksmus dalis, t. y. juo buvo atsisakyta tikrinti projektą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros metu, nes pareikalauta naujų specialiųjų architektūrinių reikalavimų; atsisakyta išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus, nes pareikalauta specialiųjų paveldosaugos reikalavimų; atsisakyta tarpininkauti, išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (kreiptis tiesiogiai į Kultūros paveldo departamentą pareiškėjos neturi galimybės, taip buvo paaiškinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, Kultūros paveldo departamente), pateikiant projektinius pasiūlymus, nes pareikalauta kultūros paveldo apsaugos specialisto atestacijos. Nurodo, jog pareiškėjų skundas buvo pateiktas dėl visų trijų atsakovo atsisakymų ir šiuos veiksmus reikėtų vertinti atsižvelgiant į jų visumą. Dėl neteisėtų atsakovo reikalavimų pareiškėjos negali gauti minimų dokumentų, statybą leidžiančio dokumento ir negali įgyvendinti statytojų teisės, numatytos Statybos įstatymo 3 straipsnyje.

Pabrėžia, jog atsakovas skundžiamuose raštuose nurodė, kad atsakymai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (b. l. 113) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Papildomai trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog nepagrįstais laikytini atsakovo teiginiai, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra kultūros paveldo statinys, taip pat apeliacinio skundo teiginiai, kad projektinę dokumentaciją turi rengti tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir nurodo, jog pastatui esant kultūros paveldo vietovės apsaugos zonoje Kultūros paveldo departamentas neišduoda specialiųjų paveldosaugos reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 22 d. rašto Nr. A256-478(2.15.2.36MP8) „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (butų Nr. 4) rekonstravimo projekto“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. rašto Nr. A51-25177(3.3.4.3-EM4) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų“, 2012 m. birželio 5 d. rašto Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“, nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo suderinti projekto pasiūlymus, patikrinti projektą, nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus projektuojamam pastatui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjų E. K. ir E. K. skundą iš dalies ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“, taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Pirmosios instancijos teismas kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija ta apimtimi, kuria teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“ ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Atsižvelgusi į tai, kad proceso šalys nekelia ginčo dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė proceso teisės pažeidimų, todėl dėl šių aspektų pasisakytina atskirai.

Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštas Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) yra informacinio pobūdžio pranešimas, nesukeliantis pareiškėjoms teisinių pasekmių ir kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šio akto pobūdį. Tačiau tokiems atsakovo argumentams teisėjų kolegija nepritaria.

Šiuo aspektu pasisakytina, jog pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas inter alia vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis, savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams, Kultūros paveldo departamento išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.06.2010 „Statinio projektavimas“ (2011 m. sausio 30 d. redakcija) (toliau – ir STR) 7 punktą projektas rengiamas, be kita ko, vadovaujantis projekto rengimo dokumentais. Pažymėtina, jog kaip vieni iš projekto rengimo dokumentų STR 7.2.1 punkte yra įvardijami ir projektiniai pasiūlymai. Projektiniai pasiūlymai yra suprantami kaip eskizinis projektas, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti (Statybos įstatymo 2 str. 31 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodytų teisės normų matyti, kad projekto rengimo metu reikia atsižvelgti į projektinius siūlymus, jei jie yra parengti, kadangi jie, remiantis STR 7.2.1 punktu, yra priskiriami projekto rengimo dokumentams. Pažymėtina, jog iš esmės tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2231/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmenims teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Be to, sprendžiant, ar atitinkamas aktas sukelia asmenims teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį akto turinį, ar jais yra išreiškiami tam tikri valinio pobūdžio patvarkymai.

Nagrinėjamu atveju iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. rašto Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) (b. l. 49), 2012 m. gegužės 7 d. prašymų, į kuriuos buvo atsakyta nurodytu raštu (b. l. 45-48), turinio matyti, kad juo atsakovas iš esmės atsisako atlikti atitinkamus veiksmus, nepritaria projektiniams pasiūlymams, nurodo, jog pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą, todėl šiuo konkrečiu atveju šio akto negalima laikyti vien tik informacinio pobūdžio, nesukeliančio pareiškėjoms teisinių pasekmių. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, pagrįstai nagrinėjo administracinę bylą iš esmės ir pasisakė dėl šio skundžiamo akto teisėtumo, pagrįstumo, su juo susijusio pareiškėjų pateikto reikalavimo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra kultūros paveldo statinys ir ar atsakovas pagrįstai teigia, kad šiam pastatui projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą ir pagrįstai jis šiuo pagrindu pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams nepritarė. Siekiant aiškumo dėl šių aspektų šioje teismo nutartyje pasisakytina atskirai.

Dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priskyrimo kultūros paveldo statiniui

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusiam administraciniam ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, byloje esančius įrodymus, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitinka Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau – ir Aprašas) III skyriaus 7 punkto kriterijų dėl amžiaus cenzo (VĮ Registrų centro pažymėjime pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos pabaigos metai nurodyti 1961 m.) ir todėl jis savaime yra saugotinas, yra kultūros paveldo statinys.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2008 m. rugpjūčio 25 d. redakcija) (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) nuostatos.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra: 1) pavienis objektas – vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių; 2) kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma; 3) vietovė.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis numato, jog kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Kultūros paveldo statinys yra apibrėžiamas kaip vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 17 d.).

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalis nustato, jog nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės. Ši norma, kaip matyti, iš esmės atitinka ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, jog detalią tokių objektų registracijos tvarką numato Kultūros vertybių registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 (2009 m. spalio 2 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 2 punktas numato, kad registro paskirtis yra registruoti įstatymų nustatytus registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti fiziniams ir juridiniams asmenims registro duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus. Registro objektai yra nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros vertybės (Nuostatų 3 p.). Nuostatų 16 punktas numato, jog nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės. Kultūros vertybė laikoma įregistruota registre nuo jos duomenų įrašymo į registro duomenų bazę dienos (Nuostatų 26 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš nurodytų normų sisteminio aiškinimo matyti, kad kultūros paveldo objektai yra registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Tokie Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 str. 12 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reglamentavimas gali būti siejamas su tuo, kad tik įregistravus šiuos objektus kaip kultūros vertybes yra išviešinamas atitinkamas ypatingas šių objektų statusas ir juo susiję taikytini apribojimai. Be to, tokiu būdu valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti šių objektų apsaugą, suteikiant patikimą informaciją apie šiuos objektus, jų savybes.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pabrėžia, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip tai numato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis, Nuostatų 16, 26 punktai, todėl atitinkamai nėra pagrindo jį vertinti kaip kultūros paveldo statinį ir taikyti tokiems objektams priskirtą teisinį reguliavimą.

Papildomai teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atitinkamų institucijų kompetencijos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, pabrėžia, jog, remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas saugomu; 3) saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; 4) pažinimas, jo sklaida; 5) atgaivinimas (reabilitacija). Kitaip tariant, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro keletas atskirų etapų.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas ir registravimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Pažymėtina, jog iš esmės tokį teisinį reguliavimą numato ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (2010 m. kovo 21 d. redakcija) (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatai), 7 punktas, numatantis, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kad jos turi teisę nuspręsti, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga (8.1 p.).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtintas Aprašas (2012 m. gegužės 20 d. redakcija) detaliai reglamentuoja tokių nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga teisinė apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą (1 p.). Juo turi vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, juridiniai ir fiziniai asmenys, rengiantys ir teikiantys vertinimo taryboms reikalingus duomenis, registro tvarkytojas, registruojantis nekilnojamąsias kultūros vertybes registre ar keičiantis įregistruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenis, institucijos, inicijuojančios saugomų vietovių steigimą ir steigiančios saugomas vietoves, bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, atliekantys nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą (Aprašo 2 p.). Aprašas reglamentuoja procesą nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą. Be to, pažymėtina, jog pagal Aprašo 25 punktą už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakinga institucija (Kultūros paveldo departamentas arba savivaldybės administracija), nustačius nekilnojamosios kultūros vertybės nors vienos reikšmingumą lemiančios vertingosios savybės pakeitimą, kuris sumenkino kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą, privalo kreiptis į atitinkamą vertinimo tarybą ir inicijuoti pakartotinį to objekto reikšmingumo nustatymą, ir, reikalui esant, apibrėžtos objekto teritorijos tikslinimą.

Remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog subjektyviai spręsti apie pastatų vertingumą ir jų priskyrimą kultūros paveldo statiniams negalima, atitinkamai turi būti laikomasi teisės aktų nustatytų procedūrų. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumo, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingųjų savybių. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad būtų buvę atliktos nurodytos procedūros, kad buvo įvertintas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, reikšmingumas, vertingosios savybės ir atitinkamai dėl jo statuso priimtas sprendimas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitinka Aprašo III skyriaus 7 punkto kriterijų dėl amžiaus cenzo (VĮ Registrų centro pažymėjime pastato (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai nurodyti 1961 m.) ir todėl yra saugotinas, pažymi, jog teisės normos negali būti taikomos ir aiškinamos atsietai, turi būti atsižvelgiama į teisinio reguliavimo visumą. Iš Aprašo 6 punkto normos matyti, kad pats nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo procesas susideda iš amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros, reikšmingumo nustatymo, teritorijos apibrėžimo, reikšmingumo lygmens nustatymo. Po vertinimo proceso yra vykdomas atrankos procesas, kurio metu yra atliekamas įvertintų objektų ir vietovių atrinkimas įrašymui į Kultūros vertybių registrą (Aprašo 3 p., 23–24 p.). Taigi, kaip matyti iš nurodytų Aprašo nuostatų, amžiaus cenzas yra vienas iš kriterijų vertinimo etape ir jis pats savaime neleidžia teigti, jog atitinkamas objektas yra saugotinas ar yra vertintinas kaip kultūros paveldo statinys. Be to, šiuo atveju administracinėje byloje nėra duomenų, kad kompetentingų subjektų būtų atliktas išsamus vertinimo procesas, atranka teisės aktų nustatyta tvarka, dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statuso būtų priimtas sprendimas.

Pasisakydama dėl atsakovo teiginių, susijusių su pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, saugojimu, teisėjų kolegija pažymi, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu. Remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Kultūros paveldo departamentas ar savivaldybės paveldosaugos padalinys sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu privalo registruoti Kultūros vertybių registre ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 3 dalis numato, kad savivaldybės taryba savivaldybės paveldosaugos padalinio teikimu kultūros paveldo objektus skelbia saugomais savivaldybės, tuo tarpu pagal nurodyto straipsnio 4 dalį Kultūros ministras kultūros paveldo objektus skelbia saugomais valstybės. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra pateiktas atitinkamas sprendimas paskelbti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, saugomu ar inicijuoti tokį skelbimą. Todėl atsakovo teiginiai dėl nurodyto pastato saugojimo laikytini deklaratyviais ir teisiškai nereikšmingais.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, pastebi, jog valdžios institucijų sistema yra sukurta taip, kad kiekviena institucija turi jos paskirtį atitinkančias priskirtas funkcijas, kompetenciją, kurių privalo laikytis. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (3 str. 1, 4 p.). Pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, 2010, Nr. 20).

Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės institucijos turi laikytis joms priskirtų teisės aktuose kompetencijos ribų, negali jų peržengti. Manytina, jog, nurodant, kad atitinkamam objektui suteikiamas ypatingas statusas, turi būti įvertinama, ar buvo laikytasi teisės aktuose numatytų procedūrų dėl jo pripažinimo tokiu, ar toks jo statusas yra įregistruotas ir išviešintas kaip to yra reikalauja taikytini teisės aktai. Šiuo atveju, kaip buvo nurodyta, atsakovas nepagrįstai pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertino kaip saugotiną, kaip kultūros paveldo statinį, atsižvelgęs į tai, kad įstatymų nustatyta tvarka nebuvo atliktos procedūros dėl jo reikšmingųjų savybių nustatymo, jis nebuvo įregistruotas kaip kultūros paveldo objektas.

Dėl projektinių pasiūlymų projekto vadovo kvalifikacijos reikalavimų

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, taip pat nesutinka su atsakovo pozicija, kad ginčo atveju projektinę dokumentaciją turi rengti tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. Pažymėtina, jog atsakovas šią poziciją grindė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi ir kitais teisės aktais, todėl dėl jų pasisakytina atskirai.

Pasisakydama dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies taikymo, teisėjų kolegija nurodo, jog įvardinta nuostata numato, kad vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams, tokiems darbams, projekto vykdymo priežiūrai, tokio statinio projekto ekspertizei, statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę Lietuvos Respublikos aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka atestuotas darbų vadovas, jei jis turi verslo liudijimą arba dirba įmonėje, kuri yra atestuota Lietuvos Respublikos aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka. Kaip buvo nurodyta šioje teismo nutartyje, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra kultūros paveldo objektas, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad šiam pastatui projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, nurodo, jog įvardinta faktinė situacija neatitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies dispozicijos ir atitinkamai atsakovas nepagrįstai ja rėmėsi.

Pažymėtina, jog atsakovas argumentą, kad ginčo atveju projektinę dokumentaciją turi rengti tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą, taip pat grindė Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146 patvirtintų Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklių (2006 m. lapkričio 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės) V skyriaus 9 punktu.

Pasisakydama dėl nurodytos normos taikymo, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalis numato, kad parengti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus, paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, vadovauti tokiems darbams turi teisę Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuotas specialistas. Kai kuriuos darbus gali atlikti neatestuoti pagalbininkai, prižiūrimi atestuoto specialisto, atsakančio už tokius darbus. Teisę fiziniams ir juridiniams asmenims būti tokios veiklos rangovais ar paslaugų teikėjais nustato šis ir kiti įstatymai. Pažymėtina, jog atestavimo procedūrų ir taisyklių Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nenustato. Vykdant įstatymų leidėjo pavedimą (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 18 str. 2 d., 23 str. 6 d.) buvo patvirtintos Taisyklės. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjų ketinama atlikti pastato rekonstrukcija patenka į Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies taikymo sritį ir ar atitinkamai jai yra taikomas Taisyklėse numatytas teisinis reguliavimas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Taisyklės reglamentuoja specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestuojamas veiklos rūšis, sritis, kvalifikacines kategorijas, taikomus kvalifikacinius reikalavimus ir atestavimo tvarką (Taisyklių 1 p.).

Taisyklių II skyriaus 4 punktas numato, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatai išduodami šioms veiklos rūšims: nekilnojamojo kultūros paveldo taikomųjų mokslinių ardomųjų tyrimų vykdymui; tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimui; tvarkomųjų paveldosaugos darbų atlikimui; paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimui; tvarkomųjų paveldosaugos darbų vadovavimui. Taisyklių IV skyriaus 6 punktas numato, jog tokie atestatai išduodami veiklai šiose srityse: objektuose (kurie nėra kultūros paveldo objektai), esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje ar saugomoje vietovėje; kultūros paveldo objektuose; kultūros paminkluose. Tuo tarpu Taisyklių V skyriaus 9 punktas numato, jog pirmąją kvalifikacinę kategoriją turintys specialistai gali užsiimti nurodytąja atestate veiklos rūšimi objektuose (kurie nėra kultūros paveldo objektai), esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje ar saugomoje vietovėje.

Remiantis nurodytų teisės normų sisteminiu aiškinimu darytina išvada, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatai išduodami tik dėl Taisyklėse įvardintų veiklos rūšių ir dėl veiklos objektuose, kurie yra įvardinti Taisyklėse. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas siejamas su tuo, kad tokio atestavimo tikslas yra įvertinti ir patikrinti specialistų, kurių profesinės veiklos rezultatai ir sprendimai lemia nekilnojamojo kultūros paveldo išlikimą, jo vertės požymius bei autentiškumą, kvalifikaciją, praktinę veiklą, profesinį patyrimą, nustatyti jų atestuojamas veiklos rūšis, sritis, specializacijas bei skatinti jų kvalifikacijos kėlimą, apsaugoti nekilnojamąjį kultūros paveldą nuo nekompetentingos ir nekvalifikuotos veiklos pasekmių (Taisyklių 2 p.).

Kaip nurodyta, Taisyklės yra taikomos dėl atitinkamų darbų atlikimo, todėl siekiant įvertinti, ar nagrinėjamu atveju yra taikytinas Taisyklių V skyriaus 9 punktas turi būti atskleistas šioje normoje, Taisyklėse įvardintų veiklos rūšių pobūdis. Juos šiuo atveju padeda atskleisti ir įvertinti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnyje pateiktos definicijos.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34 dalį tvarkyba yra apibrėžiama kaip kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: tyrimas (taikomasis), remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, pritaikymas, restauravimas, atkūrimas, šių darbų planavimas ir projektavimas. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 36 punktą tvarkomieji paveldosaugos darbai yra suprantami tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą, o pagal 37 punktą tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo statinyje ar jo teritorijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies, Taisyklių turinio matyti, kad Taisyklės iš esmės yra taikomos vykdant atitinkamas veiklos rūšis, iš esmės susijusias su tvarkomaisiais paveldosaugos darbais, t. y. kai tvarkybos darbai yra atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekia atlikti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstravimą ir atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, kodėl jis šios kategorijos statybos darbus priskyrė prie darbų, kuriems yra taikytinas Taisyklėse numatytas teisinis reguliavimas. Tokių argumentų atsakovas nepateikė ir administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Be to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog administracinėje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos teritorijoje, kurios ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-512 „Dėl Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 16073) teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį apsaugos zonos apibrėžiamos kaip greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 6 dalį saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona. Ši zona gali turėti vieną arba abu šiuos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: 1) apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį, t. y. už kultūros paveldo objekto teritorijos esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, taip pat miško ir vandens plotai, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms; 2) vizualinės apsaugos pozonį, t. y. už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.

Teisėjų kolegija, vertindama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 6 dalies normas sistemiškai, pabrėžia, jog iš apsaugos zonos sampratos galima teigti, kad jos nustatymu iš esmės ja siekiama saugoti ne pačią apsaugos zonos teritoriją ar joje esančius objektus. Pagrindinis tokios zonos nustatymo tikslas yra nustatyti greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės teritoriją, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio. Teisėjų kolegija, vertindama Taisyklių IV skyriaus 6 punkte, V skyriaus 9 punkte numatytą teisinį reguliavimą, pažymi, jog Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatai nėra išduodami dėl atitinkamos Taisyklėse įvardintos veiklos apsaugos zonos teritorijoje. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas iš esmės galėtų būti siejamas ir su pačių tokių atestatų išdavimo tikslu (Taisyklių 2 p.)

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Taisyklių V skyriaus 9 punktas šiuo atveju negali būti taikomas nei pagal pareiškėjų ketinamų atlikti darbų pobūdį, nei pagal teritoriją, kurioje darbai bus atliekami. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tik atsižvelgus į pareiškėjų ketinamų atlikti darbų pobūdį galima teigti, kad atsakovas nurodymo dėl Kultūros paveldo departamento išduodamo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestato turėjimo taip pat negalėjo grįsti ir Paveldo tvarkybos reglamente PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės”, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 (2011 m. birželio 10 d. redakcija), numatytu teisiniu reguliavimu, jo 20.2 punktu (reglamento 1 p.). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šias nurodytas išvadas patvirtina ir tai, kad administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujantis Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos taip pat nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, kad projektinę dokumentaciją šiuo atveju turi rengti tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą (b. l. 75-76, 113).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, šioje teismo nutartyje padarytas išvadas, pastebi, jog valstybės institucija, vadovaudamasi VAĮ įtvirtintais nepiktnaudžiavimo valdžia, įstatymo viršenybės principais, negali reikalauti, kad atitinkami subjektai turėtų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatus, kai pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą to nėra reikalaujama, tuo, be kita ko, išplečiant teisės aktuose numatytą teisinį reguliavimą. Šiuo atveju tokių reikalavimų nustatymu yra varžomos asmenų teisės, pažeidžiami jų interesai.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra kultūros paveldo objektas ir atsakovas nepagrįstai teigia, kad šiam pastatui projektinę dokumentaciją rengti gali tik atestuotas specialistas, turintis Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-35246(3.3.4.3-EM4) „Dėl patalpų (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų ir projektavimo sąlygų“.

Kita vertus, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, kadangi toks įpareigojimas yra iš esmės susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. kovo 22 d. rašte Nr. A256-478(2.15.2.36MP8) išreikštu atsisakymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą (b. l. 10). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi, patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektinių siūlymų ir projektavimo sąlygų.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, vertino administracinėje byloje esančius įrodymus, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis atsižvelgus į šioje teismo nutartyje išdėstytus motyvus yra atitinkamai tikslinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią dalį pakeisti, ją išdėstant taip:

„įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektinių siūlymų ir projektavimo sąlygų“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas