2021-05-05 Nr. AB-9962-3-61-3-04217-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1108-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04217-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Sodbeta“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. L. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Nr. KT-77 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba (toliau – ir Taryba) 2019 m. lapkričio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjas, kaip teismo ekspertas, pažeidė Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 9.1 papunktyje nustatytą įpareigojimą ir jam pareiškė įspėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Taryba, skirdama teismo ekspertui drausminę nuobaudą, formaliai ją grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019, kurioje teismas „dėl atliktos teismo ekspertizės išvadų vertinimo“ nurodė, jog „ matydamas, kad pagal byloje esančius duomenis negalės duoti išvados dėl tam tikrų bylai reikšmės turinčių aplinkybių (byloje nebuvo dokumentų, fiksuojančių prastovos faktą: darbo laiko apskaitos žiniaraščių, direktoriaus įsakymų dalies), ekspertas galėjo prašyti pateikti jam reikalingą papildomą medžiagą (dokumentus, informaciją), tačiau šia Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 214 straipsnio 2 dalyje numatyta teise nesinaudojo, todėl ekspertizės išvada laikytina nepilna, atlikta neišnaudojant įstatyme numatytų galimybių surinkti visą reikalingą medžiagą, kurios pakaktų išsamiai ir visapusiškai atlikti tyrimus (skaičiavimus) bei pateikti objektyvias išvadas“.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalis, kurioje teismo Tarybai buvo pavesta nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų, nustatant, kad Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų. Tarybai yra suteikti įgaliojimai vertinti, ar teismo ekspertai, atlikdami ekspertinį tyrimą, nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų teismo ekspertų profesinės veiklos principų.

4. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtino Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamentą (toliau – ir Tarybos darbo reglamentas), kurio 2 punkte nustatyta, jog Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, įskaitant skundus dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundus, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai. Taryba yra kompetentinga vertinti, ar teismo ekspertas savo veiksmais nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų principų, nevertinant ekspertinio tyrimo išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Taryba Sprendime ir sutiko su eksperto 2019 m. rugsėjo 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytais motyvais, nurodydama jog „teismo sprendimas nesivadovauti ekspertizės aktu pats savaime nėra pagrindas konstatuoti teismo eksperto veikloje profesinės etikos pažeidimų“ bei teigė, kad „kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai“, tačiau iš esmės jokio savarankiško visų aplinkybių įvertinimo, t. y. nei eksperto procesinio elgesio / veiksmų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų eksperto teisių ir pareigų pažeidimų, ekspertui surašant 2019 m. kovo 4 d. ekspertizės aktą, ne tik neatliko, bet pagal suteiktą kompetenciją ir negalėjo atlikti, todėl savo išvadą išimtinai grindė tik Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019, kurioje kolegija nesivadovavo ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis bei jų įrodomosios reikšmės (net) nevertino (CPK 185 str., 218 str.).

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019, teisėjų kolegija nusprendė „aplinkybes dėl ginčijamo ieškovės patirtų nuostolių dydžio vertinti pagal kitus byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus bei pagal apeliacinės instancijos teisme priimtus naujus įrodymus“. Taigi, pareiškėjo nuomone, ši teismo išvada tik patvirtina, jog iš esmės ekspertizės aktas (išvada) yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, kurioje daromos išvados iš kitų faktinių duomenų, todėl iš dalies tai yra išvestinis įrodymas.

6. Pareiškėjas nurodė, kad teismas byloje pasirinko vertinti pirminius įrodymus, nes teismui eksperto išvada yra neprivaloma ir vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Pareiškėjo nuomone, dėl teismų praktikoje ir civiliniame procese nustatytų įrodinėjimo taisyklių, teismo ekspertui negali kilti drausminė atsakomybė. Pareiškėjas teigė, kad Tarybos sprendimu yra formuojama netinkama drausminių bylų nagrinėjimo praktika, nes neatliekant savarankiško ir objektyvaus visų proceso aplinkybių įvertinimo, ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. sprendimą formaliai grindžiant tik apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurios padarytos vertinant ekspertizės aktą kaip įrodymą (CPK 185 str.), iš esmės drausminė atsakomybė turėtų būti pradėta taikyti kiekvienam ekspertui, kurio ekspertizės aktas bus atmestas kaip vienas iš įrodymų, priimant teismui sprendimą. Tokie sprendimai paneigtų esmines civilinio proceso nuostatas, jog yra galima papildoma ir pakartotinė ekspertizė (CPK 219 str.), o ekspertui iškeliama užduotis visada surašyti ekspertizės aktą taip, kad jis taptų teismui „privalomu“.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 13 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog, atlikdamas teismo ekspertizę, ekspertas yra nepriklausomas, savarankiškai pasirenka atliekamų tyrimų būdus, savo išvadas jis teikia remdamasis tik specialiomis žiniomis ir atliktų tyrimu rezultatais. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019 nėra atskiroji nutartis, priimta pagal CPK 332 straipsnį, apeliacinės instancijos teismo CPK 299 straipsnio numatytais atvejais ir tvarka. Įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar konkrečioje byloje yra pagrindas atskirajai nutarčiai priimti, be to, net byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimai tokią nutartį priimti teismui nėra privalomi. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019 teismas nepasakė / nenustatė, kad ekspertas procese, ar surašydamas ekspertizės aktą, netinkamai laikėsi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, pasirinko netinkamus teisės aktų atlikimo būdus ar metodikas.

8. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. kovo 4 d. ekspertizės aktas yra išsamus ir pagrįstas byloje esančiais ir ekspertizei atlikti pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, viešo registro duomenimis. Jokių argumentų teismo nutartyje, kad ekspertizės akto išvados yra nepatikimos ar neobjektyvios nenurodyta. Taryba skundžiamame sprendime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu, Tarybos darbo reglamentu, savarankiškai nepasisako dėl ekspertinio tyrimo išvadų išsamumo bei pasirinktų tyrimo būdų pagrįstumo ir teisėtumo, nes pripažįsta, kad toks ekspertizės akto nagrinėjimas priskirtinas teismo kompetencijai. Eksperto D. L. 2019 m. kovo 4 d. ekspertizės aktas ir/ar jo išvados teismo sprendimu nėra panaikintas/os (net nebuvo ginčijamos). Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sodbeta“ neginčijo ekspertizės akto išvadų iki pat Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019 priėmimo, nors teisės aktuose visais atvejais numatyta galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims kreiptis į teismą dėl kitų asmenų veiklos, kai jų manymu, ši veikla vykdoma / vykdyta neteisėtai arba pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu, UAB „Sodbeta“ rėmėsi eksperto išvada kaip pagrįsta, paskyrus ir atliekant ekspertizę, nepateikė naujų įrodymų, neinformavo eksperto, jog po ekspertizės akto surašymo į bylą pateikė naujų įrodymų ir kaip proceso šalis galimai pati netinkamai ir / ar nesąžiningai vykdė savo procesines pareigas, t. y. žinodama, jog naujai apeliacinėje instancijoje pateikti įrodymai gali daryti įtaką ekspertizės akto išvadai, nerealizavo CPK 219 straipsnyje įtvirtintos proceso šaliai teisės – prašyti atlikti papildomą ekspertizę ir / ar skirti pakartotinę ekspertizę.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019 nurodyta, jog ekspertas galėjo prašyti pateikti jam reikalingą papildomą medžiagą (dokumentus, informaciją), remiantis CPK 214 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, tačiau šia teise nesinaudojo, todėl teismas įvertino, kad ekspertizės išvada laikytina nepilna, nes atlikta neišnaudojant įstatyme numatytų galimybių surinkti visą reikalingą medžiagą. Nurodė, kad CPK 214 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata yra dispozityvi – ekspertas galėjo, turėjo teisę, o ne imperatyvi, kuri nustato ekspertui privalomą elgesį ir / ar pareigą, t. y. norma nenustato, kad ekspertas „privalėjo“, „turėjo pareigą“ (šioje vietoje dar kartą pažymėtina apie procesų šalių skundo 6 punkte aptartą teisę – prašyti skirti papildomą ir / ar atlikti pakartotinę ekspertizę – šalis nusprendė savo teise nesinaudoti).

Net ir nesant pareigos, t. y. imperatyvios normos pažeidimo, ekspertas teisme motyvuotai paaiškino, kodėl pasirinko būtent tokį procesinio elgesio / atliktų veiksmų modelį: ekspertizė buvo paskirta apeliacinėje instancijoje, kurioje yra ribojamas naujų įrodymų pateikimas (CPK 314 str.); Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi, paskyrus atlikti ekspertizę, žalos dydis buvo pavestas nustatyti pagal byloje pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties 34 punktas, kuriame pažymėta, jog „ekspertas ne kartą akcentavo, kad specifines ekspertinio tyrimo sąlygas sukėlė paties teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užduotų ekspertui klausimų formuluotė – pateikti išvadas pagal byloje esančius buhalterinės apskaitos dokumentus“; skundą Tarybai pateikęs asmuo – ieškovė UAB „Sodbeta“ turėjo sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir nustatytomis procesinėmis pareigomis (Civilinio kodekso 42 str. 5 d.), nes pati prašė skirti ekonominę ekspertizę ir pavesti ją atlikti ekspertui D.

L., kas patvirtina faktą, jog neabejojo eksperto objektyvumu ir profesionalumu, todėl būdama juridiniu asmeniu ir atstovaujama kvalifikuoto teisininko, turėjo procesinę pareigą – savalaikiai pateikti visą turimą medžiagą, kuri reikalinga objektyviam ekspertizės atlikimui, informuoti ekspertą apie naujų įrodymų pateikimą teismui proceso metu – apie kuriuos ekspertui tapo žinoma tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019 priėmimo. Skundą pateikusio asmens pozicija buvo prieštaringa ir po ekspertizės akto atlikimo, t. y. proceso metu savo reikalavimus ieškovė grindė ekspertizės aktu – nei eksperto procesiniuose veiksmuose, nei ekspertizės akte – trūkumų nebuvo pastebėta, tačiau gavus sau nepalankią 2019 m. gegužės 22 d. teismo nutartį, pradėta teigti, „<...> kad ekspertas pagal byloje esančius apskaitos dokumentus negalėjo apskaičiuoti visų galimų ieškovės sąnaudų <...>“ (2019 m. rugpjūčio 14 d. skundo 18 p.).

10. Pareiškėjas paaiškino, kad laikėsi visų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų keliamų reikalavimų, gerbė visus proceso dalyvius. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti tik dėl skunde nurodytų galimų pažeidimų, dėl kurių Taryba sprendime nepasisakė, motyvuojant tuo, kad skundžiami teismo eksperto veiksmai yra procesiniai veiksmai, kurių vertinimo išimtinė prerogatyva priklauso teismui. Tačiau, visgi, toliau Tarybos sprendime, skiriant ekspertui drausminę nuobaudą, yra perrašinėjama Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019, ir joje padarytų išvadų motyvai ir argumentai, kurie pateikti siekiant išspręsti įrodymų konkurencijos klausimą, o ne nustatant eksperto padarytus įstatymų pažeidimus. Pareiškėjo vertinimu, drausminė nuobauda – įspėjimas – ekspertui taikyta visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, todėl naikintina.

11. Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad Tarybos turimos kompetencijos ribas apibrėžia teisės aktai, o Taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, jame išsamiai pasisakė dėl savo ir teismo kompetencijų atskyrimo. Paaiškino, kad Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, skundų dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundų, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai (Teismo ekspertizės įstatymo 41 str. 2 d., Tarybos darbo reglamento 2 p.). Taryba privalo nagrinėti skundus pagal jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, ši pareiga negali būti suprantama plečiamai ir paneigti išimtinę teismo kompetenciją vertinti ekspertizės aktą ir ekspertinio tyrimo eigą (procesą). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti ekspertizės akto ir teismo eksperto veiksmų atitiktį Etikos kodekso nuostatoms, buvo būtina įvertinti ekspertizės akto turinį bei teismo ekspertų procesinius veiksmus, kurių vertinimo išimtinė prerogatyva priklauso teismui. Skundžiamame sprendime buvo atkreiptas dėmesys, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019 pateikė teismo eksperto procesinių veiksmų ir ekspertizės akto išvadų įvertinimą, todėl juo vadovaudamasi Taryba yra kompetentinga vertinti teismo eksperto veiksmų atitiktį Etikos kodekso reikalavimams. Atitinkamai, vertindama teismo eksperto profesinę etiką, aptariamoje situacijoje Taryba atsižvelgė į konkrečius Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje pateiktus argumentus ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, savo vertinimą grindė ne vien tuo faktu, jog ekspertizės aktu civilinėje byloje buvo atsisakyta vadovautis.

13. Atsakovas nurodė, kad aptariamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konkrečiai įvardytos priežastys, dėl kurių nuspręsta nesivadovauti ekspertizės aktu, be kita ko, konstatuojant, jog būtent „dėl šioje nutartyje pirmiau išdėstytų aplinkybių ir teisinių argumentų, susijusių su ekspertizės akto tiriamosios dalies, atsakant į antrą bei trečią ekspertui užduotus klausimus, turinio vertinimu, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog nebuvo įvykdytas įstatymo reikalavimas ekspertizės akte smulkiai aprašyti atliktus tyrimus, kurių pagrindu yra padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus“. Šie ir kiti Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateikti motyvai buvo akcentuoti ir skundžiamame sprendime. Jais remdamasi bei atsižvelgusi į specifinę teismo eksperto, kaip procesinį statusą turinčio asmens, padėtį ir vaidmenį valstybės teisės sistemoje, reikšmę, vykdant teisingumą bei jam keliamus griežtesnius elgesio reikalavimus, Taryba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, nesilaikydamas CPK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo, sukėlė teismui abejones savo parengtu ekspertizės aktu.

14. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje pažymėjo ir tai, kad „ekspertizės išvada laikytina nepilna, atlikta neišnaudojant įstatyme numatytų aplinkybių surinkti visą reikalingą medžiagą, kurios pakaktų išsamiai ir visapusiškai atlikti tyrimus (skaičiavimus) bei pateikti objektyvias išvadas“. Atsižvelgiant į tokį teismo vertinimą, Taryba sprendime konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekse įtvirtintą pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms principą, įpareigojantį teismo ekspertą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (Etikos kodekso 9.1. p.) bei elgtis taip, kad teismai, teisėsaugos institucijos ir visuomenė pasitikėtų teismo ekspertais ir jų teikiamomis ekspertinių tyrimų išvadomis (Etikos kodekso 9.2. p.).

15. Atsakovas nurodė, kad tai, jog civilinę bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nepasisakė teismo eksperto profesinės etikos klausimais ir nepriėmė atskirosios nutarties, nereiškia, jog Taryba negalėjo konstatuoti Etikos kodekso pažeidimų. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje aiškiai konstatavo, kokių teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pareiškėjas nesilaikė, t. y. CPK 214 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei CPK 216 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Taryba, ištyrusi susiklosčiusią situaciją, priimdama sprendimą vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą nagrinėti skundus pagal įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus ir pagrįstai konstatavo Etikos kodekso pažeidimus. Pažymėjo, kad CPK 214 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti, kai teismas nagrinėja bylą, pateikti šalims, tretiesiems asmenims ar liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą, jeigu tai reikalinga išvadai duoti.

Tuo tarpu Etikos kodekso 12.3 papunktyje įtvirtinta, jog ekspertas privalo prašyti ekspertiniam tyrimui reikalingos papildomos medžiagos, jeigu mano, kad pateikta medžiaga yra nepakankama ekspertiniam tyrimui atlikti. Taigi, atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai teismo ekspertui nustato ne tik teisę, bet ir pareigą prašyti tyrimui reikalingos papildomos medžiagos. Šios teismo eksperto teisės ir pareigos įgyvendinimas nepriklauso nei nuo kitų proceso šalių veiksmų, nei nuo to, kurioje instancijoje yra nagrinėjama byla, juo labiau nuo to, kokius klausimus teismo ekspertui pateikia teismas, priimdamas nutartį skirti teismo ekspertizę.

Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje pabrėžė, jog „ekspertas pagal byloje esančius apskaitos dokumentus negalėjo apskaičiuoti visų galimų ieškovės veiklos sąnaudų, kas turėjo įtakos ekspertizės akto išsamumui ir visapusiškumui“, taigi tai, kad pareiškėjas neprašė teismo papildomos medžiagos, turėjo esminės reikšmės teismui atsisakant vadovautis pateiktame ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis. Pareiškėjas suvokė, kad pateiktos medžiagos išsamiai atlikti tyrimą neužtenka, tačiau dėl to į teismą nesikreipė, neprašė pateikti papildomų dokumentų, kurie leistų apskaičiuoti ieškovės veiklos sąnaudas ir atliko tyrimą tik pagal 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi pateiktą medžiagą.

Remiantis tuo, Taryba Sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad teismo ekspertas pažeidė Etikos kodekse numatytą tyrimo išsamumo (12.3. p.) principą. Taryba yra kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kurios nariai dirba neatlygintinai, t. y. Taryba nėra juridinis asmuo ir neturi nei biudžeto, nei atsiskaitomosios sąskaitos, todėl jeigu teismo sprendimas bus priimtas ne Tarybos naudai, Taryba prašo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sodbeta“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jo netenkinti bei priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ekspertizę civilinėje byloje prašė atlikti atsakovas UAB „Sodbeta“, pasitikėdamas ne konkrečiai ekspertu D. L., bet tuo faktu, kad šis asmuo yra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, kas neabejotinai reiškia, jog pareiškėjo kvalifikacija yra tinkama, o ekspertizės atlikimas atitiks Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų ir teismo ekspertų veiklos principus.

17. Tyrimas buvo atliekamas dėl kitos įmonės – ieškovo UAB „Ausnė“ veiklos, remiantis UAB „Ausnė“ civilinėje byloje pateiktais buhalteriniais dokumentais, todėl UAB „Sodbeta“ negalėjo savo iniciatyva „savalaikiai pateikti tyrimui (ekspertui) reikiamų ir / ar papildomų dokumentų“, kaip nurodoma skunde. Ekspertizės atlikimui ekspertui buvo pateikta visa civilinė byla, todėl nėra aišku – apie kokių „papildomų įrodymų pateikimą į bylą ekspertas nežinojo“, atlikdamas tyrimą. Atlikus ekspertizę, UAB „Sodbeta“ rėmėsi akto išvadomis, kurios buvo palankios atsakovui, todėl negalėjo „pastebėti trūkumų“, kaip nurodoma pareiškėjo skunde. Priešingai, iki Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties priėmimo, atsakovas neturėjo pagrindo manyti, jog teismas atmes eksperto tyrimo išvadas kaip nemotyvuotas, neišsamias ir pan. Šis faktas aiškiai įrodo, jog pareiškėjas, atlikdamas eksperto darbą, nesilaikė Etikos kodekso 9.1 punkte įtvirtinto principo elgtis taip, kad teismai, teisėsaugos institucijos ir visuomenė pasitikėtų teismo ekspertais ir jų teikiamomis ekspertinių tyrimų išvadomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sodbeta“ ne tik prarado pasitikėjimą teismo ekspertine institucija, kuri suteikia atitinkamą statusą asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, jis patyrė turtinę žalą, ne dėl „įrodymų konkurencijos“, kaip teigiama pareiškėjo skunde, bet dėl to, jog ekspertas negalėjo apginti savo išvadų. Jokios „įrodymų konkurencijos“ byloje nebuvo, buvo vienintelis pareiškėjo atliktos ekspertizės aktas, tačiau teismas iš esmės nepalaikė tai ekspertiniu tyrimu, todėl iš atsakovo UAB „Sodbeta“ ieškovui UAB „Ausnė“ priteisė 25 577,23 Eur žalos atlyginimo (netiesioginių nuostolių).

18. UAB „Sodbeta“ sutiko Tarybos Sprendime padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas pažeidė tyrimo išsamumo principą, nes šis principas reiškia, jog teismo ekspertas privalo: pagal kompetenciją išsamiai ištirti visą ekspertiniam tyrimui pateiktą medžiagą ir duomenis, įvertinti gautus rezultatus ir pateikti ekspertinio tyrimo išvadą; vengti ekspertinio tyrimo proceso skubotumo ir paviršutiniškumo, tačiau jo nevilkinti; prašyti ekspertiniam tyrimui reikalingos papildomos medžiagos, jeigu mano, kad pateikta medžiaga yra nepakankama ekspertiniam tyrimui atlikti. Nurodė, kad 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjo surašytas Ekspertizės aktas neatitiko Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų, Etikos kodekso reikalavimų, dėl ko Taryba Sprendimu pagrįstai pareiškė ekspertui įspėjimą.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat priteisė iš D. L. 331,76 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Sodbeta“ naudai.

20. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo teismo ekspertui D. L. pareikštas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1R-34 patvirtintų Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatų II skyriumi „Tarybos uždaviniai ir funkcijos“, Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, Tarybos darbo reglamento 2 dalimi ir nurodė, jog Tarybos kompetencijai priskirta vertinti, ar teismo ekspertas savo veiksmais nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų principų, tačiau procesinių veiksmų, ekspertinio tyrimo išvadų teisingumo ir pagrįstumo vertinimas Tarybos kompetencijai nepriskiriamas.

22. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje įvertino ekspertizės aktą kitų įrodymų kontekste ir, suabejojęs jo patikimumu ir objektyvumu, bei konstatavęs, kad eksperto išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nusprendė ekspertizės aktu nesivadovauti. Teismas pritarė Tarybos išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekse įtvirtintą pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms principą.

23. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas ekspertizės aktą, nurodė, jog „matydamas, kad pagal byloje esančius duomenis negalės duoti išvados dėl tam tikrų bylai reikšmės turinčių aplinkybių <...>, ekspertas galėjo prašyti pateikti jam reikalingą papildomą medžiagą (dokumentus, informaciją), tačiau šia CPK 214 straipsnio 2 dalyje numatyta teise nepasinaudojo, todėl ekspertizės išvada laikytina nepilna, atlikta neišnaudojant įstatyme numatytų galimybių surinkti visą reikalingą medžiagą, kurios pakaktų išsamiai ir visapusiškai atlikti tyrimus (skaičiavimus) bei pateikti objektyvias išvadas“. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje taip pat nurodė, kad „ekspertas pagal byloje esančius apskaitos dokumentus negalėjo apskaičiuoti visų galimų ieškovės veiklos sąnaudų, kas turėjo įtakos ekspertizės akto išsamumui ir visapusiškumui, nors eksperto teisė prašyti patikslinti arba papildyti klausimus, kuriais gautina eksperto išvada, arba prašyti papildomos medžiagos ekspertizei atlikti nebuvo apribota (CPK 214 str. 2 ir 3 d. nuostatos)“. Teismas taip pat citavo Etikos kodekso 12.3 punktą, Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad nors ekspertas suvokė, jog jam pateiktos medžiagos išsamiai ir objektyviai atlikti tyrimą nepakanka, jis nesikreipė į teismą, neprašė papildomų dokumentų ir atliko tyrimą tik pagal 2018 m. lapkričio 14 d. teismo nutartimi pateiktą medžiagą. Nurodė, kad Taryba pagrįstai ir teisėtai konstatavo Etikos kodekso 12.3 punkto numatyto tyrimo išsamumo principo pažeidimą.

24. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgtina ir į tai, jog civilinę bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje nepasisakė teismo eksperto profesinės etikos klausimais ir nepriėmė atskirosios nutarties eksperto atžvilgiu. Teismas savo nutartyje nurodė, kad ekspertas nesilaikė CPK 214 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei CPK 216 straipsnio 1 d. nustatytų reikalavimų. Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, išnagrinėjo UAB „Sodbeta“ skundą pagal Tarybai suteiktus įgaliojimus, pagrįstai ir teisėtai konstatavo Etikos kodekso pažeidimus.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Taryba savo kompetencijos ribose vertino, ar pareiškėjas savo veiksmais nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų principų, o nustačiusi, kad pareiškėjas savo parengtu ekspertizės aktu sukėlė pagrįstas abejones, nes Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė vadovautis pateiktame ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis, Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui pareiškė įspėjimą. Teismas nenustatė Sprendimo panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Teismas tai pat priteisė iš D. L. 331,76 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Sodbeta“ naudai.

III. 27. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir jo pagrindu pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą – įspėjimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai iš atsakovo Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjas teigia, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos vykdyti teisingumą, nes sprendimas priimtas iš esmės pažeidžiant tiek materialinės teisės normas – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, 8 straipsnio 1 dalį, Ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymą Nr. 1R-54 „Dėl teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento patvirtinimo“, Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso, tiek procesines teisės normas – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, todėl Sprendimas yra naikintinas.

29. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tiek aprašomojoje sprendimo dalyje, tiek konstatuojamojoje sprendimo dalyje tik perrašė pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019, tačiau jokių savarankiškų išvadų dėl skunde nurodytų argumentų nepadarė, t. y. konstatuojamojoje dalyje tik formaliai nurodė, jog „pritaria Tarybos išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekse įtvirtintą pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms principą“.

30. Pareiškėjas pažymi, kad Tarybos Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuris pagrįstai privalo būti priimtas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas paaiškina, kad Tarybai negalint vertinti eksperto procesinių veiksmų bei surašyto ekspertizės akto pagrįstumo ir teisėtumo, bet siekiant reaguoti į UAB „Sodbeta“ skundą, jokie eksperto paaiškinimai bei pateikti įrodymai objektyviai negalėjo būti vertinami, o tai suponuoja akivaizdų lygiateisiškumo principo pažeidimą bei priimto individualaus administracinio akto nepagrįstumą. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde jis aiškiai išsakė abejonę, jog konkrečiu atveju pagal nustatytą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 „Dėl teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento patvirtinimo“) Tarybai nėra suteikta kompetencija taikyti drausminės atsakomybės institutą pareiškėjo atžvilgiu.

31. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog „atsižvelgtina į tai, kad civilinę bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje nepasisakė teismo eksperto profesinės etikos klausimais ir nepriėmė atskirosios nutarties eksperto atžvilgiu, tačiau atsižvelgiama į tai, jog atskiroji nutartis nepriimta, jokių savarankiškų motyvų, pritariant Tarybos padarytai išvadai, nepadaryta”, tačiau nukrypo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendime suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. eI-368-595/2019. Teigia, kad ginčo atveju, vadovaujantis analogiška byla racio decidendi (turintis precedento galią), teismui nepriėmus atskirosios nutarties dėl pareiškėjo atlikto ekspertinio tyrimo neatitikimo jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, nesant priimto teismo sprendimo, kuriuo būtu pareiškėjo ekspertizės akto išvados panaikintos (t.y. jis iki šiol yra galiojantis), negali būti konstatuojamas Etikos kodekso normų, nustatančių eksperto atsakomybę už nepagarbą teisės aktams pažeidimas (Etikos kodekso 9.2 p.).

32. Pareiškėjas vadovaujasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-368-595/2019 ir daro išvadą, kad tiek šalys, tiek teismas galėjo būti aktyvūs, jei matė poreikį dėl ekspertizės papildymo, tačiau Taryba, neturėdama kompetencijos vertinti proceso veiksmų, už visų proceso dalyvių prisiimtą procesinį vaidmenį byloje, nustatytą dispozityviose teisės normose (CPK 214 str., 216 str., 219 str.) – drausminę atsakomybę konkrečioje byloje taikė ekspertui.

33. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas Tarybos išvadai dėl drausminės atsakomybės taikymo bei perrašinėdamas Tarnybos Sprendime ar atsiliepime pateiktus argumentus, iš esmės konstatuoja visiškai prieštaringas pozicijas, kurios negali atitikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 „Dėl teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintos Tarybos kompetencijos, t. y. teismas sutinka su Tarybos pozicija, jog Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, įskaitant skundus dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau toliau paskirtos ekspertui nuobaudos pagrįstumą palaiko Tarybos nurodytu argumentu, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-21-330/2019, ekspertas nesilaikė CPK 214 straipsnio 2 ir 3 dalių bei CPK 216 straipsnio 1 d. nustatytų reikalavimų. Tačiau ši teismo išsakyta nuomonė bei sprendime paminėtos civilinio proceso teisės dispozityvios normos yra tiesiogiai susijusios su eksperto procesiniu elgesiu, kurį konkrečiu atveju gali vertinti tik teismas, o ne Taryba. Taigi, pareiškėjas teigia, jog vertintina, kad sprendimu Tarybai leidžiama formaliai skirti ekspertui drausminę nuobaudą už teismo pasisakymą, vertinant Ekspertizės išvadą kaip įrodymą konkrečioje byloje, nevertinant objektyviai nei kitų proceso dalyvių elgesio, nei objektyviai išsiaiškinus, kodėl ekspertas pasirinko tokį procesinį elgesį konkrečiu atveju. Tokia skundo pozicija grindžiama tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino nei skunde, nei teismų praktikoje minėtų CPK 214 ir 219 straipsnių nuostatų, nei kitų proceso dalyvių elgesio, eksperto paaiškinimų pagrįstumo, kodėl pasirinko būtent tokį procesinio elgesio / atliktų veiksmų modelį.

34. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, jog „nors ekspertas suvokė, kad jam pateiktos medžiagos išsamiai ir objektyviai atlikti tyrimą nepakanka, jis nesikreipė į teismą, neprašė papildomų dokumentų ir atliko tyrimą tik pagal 2018 m. lapkričio 14 d. teismo nutartimi pateiktą medžiagą“, nes ekspertas teismo posėdyje nurodė visiškai priešingai – jo vertinimu – jei jis būtų paprašęs bendrovės pateikti laiko apskaitos žiniaraščius, vadovo įsakymus dėl pravaikštų, tai iš ilgametės patirties žino, kad tokius dokumentus būtų ir gavęs, tačiau tokių dokumentų gavimas pareikalavus – neatspindėtų objektyvios vykdomos buhalterinės apskaitos bendrovėje ir kaip tik sudarytų pagrindo abejoti jo ekspertizės išvadomis. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pravaikštos buvo fiksuotos kitame rašytiniame įrodyme (neatitinkančiame Buhalterinės apskaitos keliamų reikalavimų) – šalies pateiktoje pažymoje. Pareiškėjas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino eksperto duotų paaiškinimų nei dėl ekspertizės akto, nei dėl pasirinkto procesinio elgesio, nei dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog po ekspertizės atlikimo jokių naujų įrodymų, kurių ekspertas neįvertino, klaidingai paminėtų Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje – nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino ir priešingą poziciją byloje turintis suinteresuotas asmuo – UAB „Sodbeta“.

35. Teigia, kad teismas sprendime iš viso nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, nevertino ginčo Ekspertizės akto išsamumo, eksperto kaip teismo proceso dalyvio teisių ir pareigų, kitų proceso dalyvių procesinio elgesio, eksperto ir UAB „Sodbeta“ atstovo paaiškinimų bei iš jų naujai paaiškėjusių aplinkybių dėl naujų įrodymų nebuvimo, atsakovo kompetencijos vertinti eksperto atliekamus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilinę bylą bei ekspertinio akto išsamumą.

36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Taryba, priimdama Sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog kiekviena byloje pateikta eksperto išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismo vertinama pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nevertino pareiškėjo atlikto ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, jo atitikimo įstatymams, kadangi tokia kompetencija teisės aktais jam nėra suteikta. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos, todėl yra naikintinas.

37. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

38. Atsakovas teigia, jog vien tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pritarė Tarybos Sprendime išdėstytiems argumentams, t. y. būtent atsakovo pozicijai, negalima daryti išvados, jog priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

39. Paaiškina, kad Taryba Sprendime išsamiai paaiškino dėl savo ir teismo kompetencijų atskyrimo, atsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje pateikė pareiškėjo procesinių veiksmų ir 2010 m. kovo 4 d. ekspertizės akto įvertinimą, vadovaujantis konkrečiais Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstytais argumentais, pasisakė dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Etikos kodekso reikalavimams.

40. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad „Taryba <...> nustačiusi, kad pareiškėjas savo parengtu ekspertizės aktu sukėlė pagrįstas abejones, nes Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė vadovautis pateiktame ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis, sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui pareiškė įspėjimą“. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. eI-368-595/2019 ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės.

41. Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Taryba, pripažindama tyrimo išsamumo principo (Etikos kodekso 12.3 p.) pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas, atlikdamas teismo ekspertizę, suprato, jog turimos medžiagos nepakanka išsamiai ir visapusiškai atlikti tyrimą, nes apie tai pats nurodė tiek ekspertizės akte, tiek teismo posėdžio metu – tai konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas, atsisakęs vertinti ekspertizės akto įrodomąją reikšmę.

42. Atsakovas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo susidariusią situaciją, įvertino tiek pareiškėjo, tiek Tarybos argumentus, tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, todėl motyvuotai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažeidė Etikos kodekso 12.3 papunktyje numatytą tyrimo išsamumo principą, taip pat pritarė atsakovo atsiliepime į skundą nurodytiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas perrašė pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019, tačiau jokių savarankiškų išvadų dėl skunde nurodytų argumentų nepadarė. Pareiškėjo nuomone, Taryba negalėjo vertinti eksperto procesinių veiksmų bei surašyto ekspertizės akto pagrįstumo ir teisėtumo, todėl Tarybos Sprendimas, kaip administracinis aktas, nėra pagrįstas. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendime suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. eI-368-595/2019. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, nevertino ginčo Ekspertizės akto išsamumo, eksperto kaip teismo proceso dalyvio teisių ir pareigų, kitų proceso dalyvių procesinio elgesio, eksperto ir UAB „Sodbeta“ atstovo paaiškinimų bei iš jų naujai paaiškėjusių aplinkybių dėl naujų įrodymų nebuvimo, atsakovo kompetencijos vertinti eksperto atliekamus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilinę bylą bei ekspertinio akto išsamumą.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

47. Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2721 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 4 d.) ir Etikos kodeksas.

48. Teismo ekspertizės įstatymas nustato teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, teismo ekspertų veiklos principus, atsakomybę už Lietuvos Respublikos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimus, kvalifikacinius reikalavimus teismo ekspertams, teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo tvarką, specialių žinių panaudojimo atliekant teismo ekspertizes sąlygas bei tvarką ir reikalavimus teismo ekspertizės aktui (1 str.). Ekspertinis tyrimas – pagal teismo ar teisėjo nutartį, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno užduotį arba fizinio ar juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinių prašymą atliekamas tyrimas, kuriam reikia specialių žinių ir kurio eiga, analitiniai rezultatai ir su jais tiesiogiai susietas aiškinimas fiksuojami ekspertizės akte ar specialisto išvadoje (3 str. 1 d.). Specialios žinios – išsilavinimo ir specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar bet kokios kitos žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti (3 str. 2 d.). Teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais. Šių principų turinys apibrėžiamas Teismo ekspertų profesinės etikos kodekse. Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksą tvirtina Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba (41 str. 1 d.). Paminėtina, kad teismo ekspertai be procesinių pareigų (12 str. 1 d.), turi ir kitas pareigas, be kita ko, pareigą garantuoti išsamų visų pateiktų duomenų ištyrimą (12 str. 2 d. 3 p.).

49. Etikos kodekso 9.1 papunktyje nustatyta, kad teismo ekspertas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, o 12.3 papunktyje nustatyta, jog teismo ekspertas privalo prašyti ekspertiniam tyrimui reikalingos papildomos medžiagos, jeigu mano, kad pateikta medžiaga yra nepakankama ekspertiniam tyrimui atlikti.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Taryba negalėjo vertinti eksperto procesinių veiksmų bei surašyto ekspertizės akto pagrįstumo ir teisėtumo, todėl Tarybos Sprendimas, kaip administracinis aktas, nėra pagrįstas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Teismo ekspertizės įstatymą Tarybai nėra suteikti įgaliojimai vertinti eksperto proceso veiksmus (41 str. 2 d.), todėl Taryba, vertindama teismo ekspertų veiklą, susijusią su Etikos kodekso laikymusi, turi galimybę remtis teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytais motyvais dėl ekspertizės akto turinio ir teismo eksperto proceso veiksmų. Tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2484-1062/2020). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Tarybos Sprendime yra konstatuota, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019, pateiktas teismo eksperto procesinių veiksmų ir ekspertizės išvadų įvertinimas, kuriuo vadovaudamasi Taryba yra kompetentinga vertinti teismo ekspertų veiksmų atitiktį Etikos kodekso reikalavimams. Vadinasi, pareiškėjo argumentai apie Tarybos Sprendimo nepagrįstumą, kai Taryba rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019, pateiktais vertinimais, nėra pagrįsti faktiniais duomenimis, nes pareiškėjas nepaneigė Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019, pateiktų išvadų apie ekspertizės akto neišsamumą, nepagrindė savo neprocesinės pareigos garantuoti išsamų visų pateiktų duomenų ištyrimą tinkamą įvykdymą; juolab, kad pats suprato, jog turimos medžiagos nepakanka išsamiai ir visapusiškai atlikti ekspertinį tyrimą (žr. šios nutarties 41 punktą). Vadinasi, tiek Taryba, tiek pirmosios instancijos teismas, pasiremdami Lietuvos apeliacinio teismo nustatytais vertinimais, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatliko išsamaus visų pateiktų duomenų ištyrimo, nepareikalavo papildomų duomenų, atitinkamai pažeidė Etikos kodekso 9.1, 12.3 papunkčius.

51. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas perrašė pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-21- 330/2019, tačiau jokių savarankiškų išvadų dėl skunde nurodytų argumentų nepadarė. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, nevertino ginčo Ekspertizės akto išsamumo, eksperto kaip teismo proceso dalyvio teisių ir pareigų, kitų proceso dalyvių procesinio elgesio, eksperto ir UAB „Sodbeta“ atstovo paaiškinimų bei iš jų naujai paaiškėjusių aplinkybių dėl naujų įrodymų nebuvimo, atsakovo kompetencijos vertinti eksperto atliekamus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilinę bylą, bei ekspertinio akto išsamumo.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais pareiškėjo teiginiais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.).

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, tinkamai išklausė pareiškėją, jo atstovę advokatę, trečiojo suinteresuoto asmens atstovę, vertino bylos duomenis, be kita ko, proceso dalyvių procesinius dokumentus, daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo pritarimas Tarybos išvadoms, grindžiamoms Lietuvos apeliacinio teismo nustatytais vertinimais, yra pakankamai motyvuotas, atliktas nepažeidžiant paminėtų procesinių nuostatų.

52. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendime suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. eI-368-595/2019. Šiame kontekste paminėtina, jog Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016, 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1524-556/2020).

Šiame kontekste paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje nurodomos aplinkybės panašesnės į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2484-1062/2020 aptartąsias, todėl konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, nėra teisinio pagrindo.

53. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

55. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

56. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinės instancijos teisme prašo priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia 2020 m. kovo 25 d. sąskaita už teisines paslaugas AM 2020 Nr. 008 ir 2020 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 329).

57. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Šioje byloje trečiasis suinteresuotas asmuo buvo atsakovo pusėje, todėl jos teisės buvo apgintos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

58. Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme (kaip yra šios bylos atveju), taikytinas koeficientas – 1.3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslauga apmokėta 2020 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2019 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 317,6 Eur, todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 712,88 Eur (1 317,6 × 1,7). Taigi trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 200 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisiama iš pareiškėjo 200 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Sodbeta“ iš pareiškėjo D. L. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Ernestas Spruogis Vaida Urmonaitė-Maculevičienė