2020-03-10 Nr. AB-5302-3-61-3-02110-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3233-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02110-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu teismo prašė: 1) pripažinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos (toliau – ir Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU) 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 13VR-4478 „Dėl M. K., kuris naudojasi bendrijos laisvo judėjimo teise neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ (toliau – ir VSAT sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-332 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui M. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra Latvijos Respublikos pilietis ir 2019 m. gegužės 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš Maskvos per tarptautinį Vilniaus oro uostą. Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, nes pasienio tikrinimo metu buvo nustatyta, kad egzistuoja pareiškėjo, kuris naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise, neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastys. Pareiškėjui šios priežastys paaiškintos nebuvo, buvo įteiktas VSAT 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas ir nurodyta išvykti iš Lietuvos. Vėliau gavo Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą, kurio pagrindu buvo priimtas VSAT 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas.

3. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu priimti skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

4. Pareiškėjas iš skundžiamų sprendimų turinio sprendė, kad nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją išimtinai tik dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 6, 8 ir 10 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Įstatymas nedetalizuoja kokių vertybių pažeidimas būtų suprantamas kaip grėsmė valstybės saugumui, pabrėžė, kad Migracijos departamentas turėjo motyvuotai nustatyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Iš Migracijos departamento sprendimo nėra aišku, kokie pareiškėjo veiksmai buvo pagrindas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Vien tas faktas, kad pareiškėjas gali būti siejamas su tam tikru informaciniu portalu, nėra pakankamas pagrindas jam uždrausti atvykti į Lietuvą. VSAT sprendime apskritai nenurodomi sprendimo priėmimo motyvai. Skundžiamų sprendimų motyvų išdėstymas yra akivaizdžiai neadekvatus taikomos priemonės griežtumui, motyvai nėra aiškūs ir tikrai nepakankami, o faktinis sprendimų priėmimo pagrindas yra nesuprantamas.

5. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jis nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, jam niekad nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir nepaskirtos jokios poveikio priemonės, jis niekad nebuvo įspėtas neatlikti kokių nors veiksmų ir neegzistavo jokie įstatyme ar tarptautiniuose teisės aktuose numatyti pagrindai uždrausti pareiškėjui atvykti ir įleisti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėją.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad jam ne tik nebuvo žinoma apie priimtą Migracijos departamento sprendimą prieš atvykstant į Lietuvą, bet ir atvykus į Lietuvą ir priėmus VSAT sprendimą, tokio sprendimo motyvai nebuvo paaiškinti ir Migracijos departamento sprendimas, kurio pagrindu priimtas VSAT sprendimas, jam nebuvo įteiktas.

7. Pareiškėjas vertino, kad individualus jo situacijos tyrimas ir vertinimas bei atsakomybės individualizavimas, kurių reikalauja teisės aktai, iš esmės net nebuvo atlikti, o jeigu ir buvo atliekami, tai labai paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai. Iš skundžiamų sprendimų nematyti, kad būtų vertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuva ir koks būtų priimtų sprendimų poveikis jo asmeniniam gyvenimui. Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, kai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu įvertinti informaciją apie pareiškėją. Migracijos departamento sprendimas priimtas vieną dieną iki pareiškėjui atvykstant į Lietuvą, kas leidžia manyti, kad Migracijos departamentas pats apskritai niekaip nevertino pateiktos informacijos, jos netikrino ir jokių papildomų aplinkybių nenustatinėjo, o paskubomis uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tiesiog automatiškai tenkindamas VSD prašymą. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl asmens veiksmų būtų atsižvelgiama į visas reikšmingas bylos aplinkybes, individualiai įvertinus asmens galimai neteisėtus veiksmus. Visa tai šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą skundžiamus sprendimus panaikinti kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius įstatymo viršenybės, teisingumo ir gero administravimo principams.

8. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo VAĮ 3 straipsnio 3 punkte nustatytu proporcingumo principu. Migracijos departamentas nustatė maksimalų 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą pagal Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį. Sprendime nurodoma tik tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui 10 metų laikotarpiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, tačiau skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų, kuriais remiantis buvo nustatytas maksimalus draudimo terminas, o ne pasirinktas trumpesnis draudimo terminas ar apskritai nuspręsta taikyti kitas poveikio priemonės. Valstybės institucijų elgesys ypatingos skubos tvarka uždraudžiant Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiui naudotis jam garantuojama laisvo judėjimo teise gali būti pateisinamas tik esant labai realiam ir labai rimtam pavojui valstybės saugumui, kas nebuvo nustatyta. Skundžiamas sprendimas priimtas ne dėl realaus gresiančio pavojaus, kuris kiltų tuo atveju, jeigu pareiškėjas atvyktų į Lietuvos Respubliką, o dėl to, kad praeityje atitinkamame interneto portale buvo paskelbti valstybės įstaigų neigiamai vertinami straipsniai. Skundžiamame sprendime niekaip nemotyvuojama kaip draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką užkirs kelią sprendime nurodomų straipsnių publikacijai, kas valstybės įstaigų vertinama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Migracijos departamento sprendime nurodomi straipsniai galėjo ir galės būti skelbiami, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas turės galimybę atvykti į Lietuvą, ar ne, taigi taikomos poveikio priemonės tikslas yra nesuprantamas – internetinis portalas, tikėtina, ir toliau tęs savo įprastą veiklą.

9. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jam taikoma poveikio priemonė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką – yra niekaip nesusijusi su valstybės įstaigų deklaruojamu siekiu užtikrinti valstybės saugumą ir yra ne tik neproporcinga, bet net nenukreipta į deklaruojamo tikslo užtikrinimą ir tai tapo kliūtimi laisvam asmenų judėjimui.

10. Pareiškėjas, akcentuodamas VSD ir Antrojo Operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimų turinį, sprendė, kad vien dėl to, kad pareiškėjas yra siejamas su atitinkamu portalu, jo paties grėsmė nacionaliniam saugumui yra taip pat automatiškai vertinama kaip tokia didelė ir tokia reali, kad lemia būtinybę ypatingos skubos tvarka taikyti griežčiausią priemonę tiesiogiai ribojant (ir iš esmės paneigiant) jo judėjimo laisvę, garantuojamą Europos Sąjungos teise, ir, maža to, ribojant ją maksimaliam įstatyme numatytam 5 metų laikotarpiui.

11. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, t. y. vien dėl savo ryšio su atitinkamu internetu portalu pareiškėjas vertinamas kaip pavojingas nacionaliniam saugumui ir nors nėra jokių duomenų apie tai, kad jis gali atlikti veiksmus, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui. Bendrijos teisėje draudžiama priimti ribojamąsias priemones bendrosios prevencijos sumetimais. Asmens galima neįleisti tik tuomet, jei asmuo savo asmeniniu elgesiu iš tikrųjų padarytų visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos pažeidimus. Šiuo metu Lietuvoje nėra numatyta jokių sankcijų už dalyvavimą bet kokios žiniasklaidos priemonės veikloje, tame tarpe ir tokiose, kurios valstybės institucijų nuomone gali būti laikomos kaip keliančios grėsmę nacionaliniam saugumui. Nors atsakovų vertinimu skundžiamuose sprendimuose nurodyto informacinio portalo veikla tariamai kelia grėsmę Lietuvos saugumui, Lietuvoje šio portalo veikla yra neribojama ir jis yra laisvai prieinamas bet kuriam Lietuvos gyventojui. Šiuo metu Lietuvos valstybė nesiima visiškai jokių veiksmų ar kitokių veiksmingų priemonių Lietuvos piliečių atžvilgiu, kuriomis būtų siekiama kovoti su tokiu elgesiu, kuriuo yra kaltinamas pareiškėjas. Pareiškėjui pritaikius skundžiamuose sprendimuose nurodytas priemones, jis yra diskriminuojamas Lietuvos piliečių atžvilgiu ir toks laisvės judėti apribojimas negali būti laikomas teisėtu.

12. Atsakovas VSAT atsiliepime skundą prašė atmesti.

13. VSAT, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (ES) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 8 straipsnio ir Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad tarnybos pareigūnai privalo patikrinti, ar asmuo, kuris naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, nėra laikomas keliančiu grėsmę bet kurios iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, be kita ko, patikrinant Šengeno informacinę sistemą ir kitas atitinkamas Sąjungos duomenų bazes ir tai nedaro poveikio nacionalinių ir Interpolo duomenų bazių tikrinimui.

14. VSAT paaiškino, kad 2019 m. gegužės 28 d. 10.25 val. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU Vilniaus oro uosto PKP reisu iš Maskvos (Rusijos Federacija) į Lietuvos Respubliką vyko Latvijos Respublikos pilietis – pareiškėjas. Patikrinus pareiškėjo pasienio kontrolei pateiktus kelionės dokumentus, paaiškėjo, jog pareiškėjui vadovaujantis skundžiamu Migracijos departamento sprendimu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Užsieniečių registro duomenimis buvo nustatyta, kad uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas – užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Informacinėse sistemose buvo pažymėta kad, institucija, kuri kreipėsi dėl asmens įtraukimo į nepageidaujamus sąrašus, yra VSD. VSAT pareigūnai, vykdydami savo veiklą, privalo vykdyti Migracijos departamento priimtus sprendimus ir nedisponuoja informacija, kokia informacijos apimtimi remiantis ši institucija priima sprendimus dėl uždraudimo užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Tokiu būdu pareiškėjas neatitiko vienos iš būtinų atvykimo sąlygų, nustatytų Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalies b) punkte ir VSAT pareigūnai priėmė skundžiamą sprendimą dėl pareiškėjo neįleidimo, kuris pareiškėjui buvo įteiktas, perskaitytas, išaiškintas ir išverstas į jam suprantamą kalbą.

15. VSAT pažymėjo, kad skundžiamas VSAT sprendimas yra skundžiamo Migracijos departamento sprendimo pasekmė, o vadovaujantis Užsieniečių registro duomenimis, institucija, kuri kreipėsi dėl pareiškėjo įtraukimo į nepageidaujamus sąrašus – VSD. Skundžiamas VSAT sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.

17. Migracijos departamentas nurodė, kad 2019 m. gegužės 27 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. gegužės 27 d.

18. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigia skundžiamame sprendime nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas yra atitinkamo portalo kuratorius ir vyriausiasis redaktorius nuo 2017 m., t. y. jo veiksmai kuruojant ir redaguojant portalą, sprendžiant dėl to, kokie straipsniai turi būti skelbiami, negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar atsitiktiniai, pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti kitokias išvadas. Įvertinus aplinkybę, kad skundžiamas sprendimas priimtas gavus įslaptintą informaciją, sprendime nurodyto pareiškėjo veiksmų aprašymo detalumas yra pakankamas, buvo vertinama jų visuma, taip pat kita susijusi informacija.

19. Migracijos departamentas nesutiko su skundo teiginiu, kad skundžiamas sprendimas paremtas bendro pobūdžio spėjimais. Paaiškino, kad grėsmė valstybės saugumui grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjas kuruoja ir vykdo vyriausiojo redaktoriaus funkcijas portale, sistemingai skleidžiančiame propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą. Įvertinus duomenų visumą, priimta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ateityje. Skundžiamas sprendimas priimtas nešališkai, pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, t. y. skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus užsieniečių grėsmės valstybės saugumui bylose. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą.

20. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus remiasi VSD, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio ir Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pateiktais duomenimis ir išvadomis.

21. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, kad skundžiamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Todėl skundo teiginiai, kad pareiškėjui nebuvo skirtos jokios sankcijos, yra teisiškai nepagristi, šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

22. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis (5 metai) yra proporcingas, buvo nustatytas atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 40.3 papunktyje nustatytą teisinį reglamentavimą.

23. Migracijos departamentas teigė, kad skundžiamame sprendime yra įtvirtintas šio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, pakankami motyvai, įvertintas sprendimo proporcingumas. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo poreikį atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitus teisinius gėrius – valstybės ir visuomenės interesus ir saugumą, galimą grėsmę šiems interesams. Skundžiamas sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o skundžiamu sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjo patirti tam tikri nepatogumai dėl to, kad jis negali atvykti į Lietuvos Respubliką, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

24. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatyme, nei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančiose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) nėra numatyta pareiga apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti. Įstatymo 133 straipsnio 9 ir 10 dalių, Taisyklių 12 punkto 3 pastraipos nuostatos patvirtina, kad Migracijos departamentas, neapklausdamas pareiškėjo, nepažeidė teisės aktų ir dėl šios priežasties nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

25. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas, ko neginčija, neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, todėl buvo pritaikytas Tvarkos 40.3 papunktis. Taisyklių 6 ir 10 punkto nuostatos paneigia skundo argumentus dėl paskubomis priimto sprendimo.

26. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjo asmeninis elgesys buvo įvertintas kaip keliantis realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniams visuomenės interesams, o taikoma priemonė, kaip būtina siekiamiems tikslams (užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą), todėl skundo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo laisvės judėti ES atmestini. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesais pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT).

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašė skundą atmesti.

28. VSD nurodė, kad skundžiami sprendimai yra priimti atsakovų kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

29. VSD pažymėjo, kad, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 19-677S Migracijos departamentui teikė informaciją, reikšmingą priimant skundžiamus sprendimus. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 6–8 dalių pagrindu. Sprendime aiškiai įtvirtintas faktinis pagrindas, t. y. duomenys ir aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas skundžiamas aktas – pareiškėjo veikla, susijusi su jo, kaip atitinkamo informacinio portalo kuratoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus veikla, sistemingai skleidžiant propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką.

30. VSD nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad skundžiamus sprendimus priėmusios institucijos yra įgaliotos priimti šio pobūdžio sprendimus ir jų įgaliojimai nustatyti įstatymais, be to, sprendimuose nurodytas aiškus teisinis pagrindas.

31. VSD teigimu, Migracijos departamento draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas, priimtas atžvelgiant į VSD 2019 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 19-677S pateiktus duomenis, įvertinus pareiškėjo nuoseklią nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią propagandinę veiklą. Nurodytame rašte pateikta informacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui tiek šiuo metu, tiek ateityje.

32. VSD pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas sutinka, kad draudimai riboti judėjimo laisvę, nėra absoliutūs. Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Skundžiami sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo elgesį, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

II. 33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

34. Teismas nustatė, kad 2019 m. gegužės 28 d. 10.25 val. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU Vilniaus oro uosto PKP reisu SU2104 iš Maskvos (Rusijos Federacija) į Lietuvos Respubliką vyko Latvijos Respublikos pilietis – pareiškėjas. VSAT pareigūnams patikrinus VSAT informacinėse sistemose per valstybės sieną vykstančio pareiškėjo pasienio kontrolei pateiktus kelionės dokumentus, paaiškėjo, jog pareiškėjui, vadovaujantis skundžiamu Migracijos departamento sprendimu, nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas – užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Informacinėse sistemose buvo pažymėta, kad dėl asmens įtraukimo į nepageidaujamus sąrašus kreipėsi VSD. VSAT pareigūnai, 2019 m. gegužės 28 d. tikrindami vykimo per valstybės sieną sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas neatitiko vienos iš būtinų atvykimo sąlygų, nustatytų Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalies b) punkte. Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o VSAT pareigūnai, atsižvelgdami į Migracijos departamento sprendimą, užtikrino, kad pareiškėjas nepatektų į Lietuvos Respublikos teritoriją. VSAT pareigūnai 2019 m. gegužės 28 d. įteikė pareiškėjui sprendimą dėl neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, kuriame aiškiai nurodyta jo neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastis – asmens buvimas kelią realią, dabartinę ir gana rimtą grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui, valstybių narių vidaus saugumui arba tarptautiniams santykiams ar grėsmę visuomenės sveikatai. Sprendimas pareiškėjui buvo perskaitytas, išaiškintas, išverstas į jam suprantamą kalbą, jam įteikta sprendimo kopija.

35. Teismas, įvertinęs skundžiamo Migracijos departamento sprendimo turinį, nustatė, kad šis sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 6 dalies pagrindu, gavus įslaptintą informaciją iš VSD. Sprendime nurodytas detalus pareiškėjo veiksmų aprašymas, buvo vertinami konkretūs duomenys. Skundžiamame sprendime grėsmė valstybės saugumui grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, o konkrečiais duomenimis – pareiškėjas kuruoja ir vykdo vyriausiojo redaktoriaus funkcijas portale, kuris skleidžia propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, kas leidžia daryti išvadą, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui ateityje. Skundžiamas sprendimas priimtas nešališkai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvuotas ir aiškus, teisėtas ir proporcingas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Skundžiamame sprendime nebuvo galima pateikti visos informacijos (duomenų) apie galimą pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kadangi dalis jos pagal Lietuvos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra įslaptinta. Migracijos departamento sprendime aiškiai įtvirtintas teisinis pagrindas – Įstatymo 133 straipsnio 6, 7 ir 8 dalys, Tvarkos 40.3 punktas.

36. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, sprendimo priėmimui užtenka nustatyti bent vieną iš pagrindų – keliamą grėsmę saugumui arba viešajai tvarkai. Migracijos departamentas sprendime nurodė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo skirtos jokios administracinės ar baudžiamojo poveikio priemonės neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai.

37. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento sprendime nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimtas atsižvelgiant į VSD 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 19-677S (dalis šio rašto yra įslaptinta) pateiktą informaciją ir pareiškėjo veiklos vertinimą.

38. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjo nuoseklią nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią propagandinę veiklą, atsižvelgė į tai, kad pateikta informacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui tiek šiuo metu, tiek ateityje ir priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui taikomi apribojimai yra proporcingi ir būtini, atsižvelgiant į valstybės interesus.

39. Teismas pažymėjo, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto tikslas – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Migracijos departamentas sprendimą priėmė įvertinęs pareiškėjo poreikį atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės interesus, galimą grėsmę šiems interesams bei saugumui. Migracijos departamento sprendimu nepažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjui taikytos priemonės yra proporcingos, būtinos siekiamam tikslui užtikrinti – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiams, kurių buvimas joje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.

40. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 9 dalimi, nustatė, kad pareiškėjo atveju atsakovas nustatė priežastis, dėl kurių informacija apie priimtą sprendimą užsieniečiui neteikiama. Tokiu būdu Migracijos departamentas, neapklausdamas pareiškėjo, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas šeiminių ryšių Lietuvoje neturi, todėl jo atžvilgiu pritaikytas Taisyklių 10 punktas.

41. Teismas, akcentuodamas Taisyklių 6, 10 punktų nuostatas, nesutiko su skundo argumentais dėl skuboto sprendimo priėmimo.

42. Teismas, akcentuodamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus, pažymėjo, kad ES teisės aktai, o būtent Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – ir Direktyva) 27 straipsnis numato galimybę apriboti Sąjungos piliečių judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių.

43. Teismas darė išvadą, jog skundžiami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo elgesį, duomenis apie pareiškėją yra proporcingi, atitinkantys Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Atsakovai išsamiai, detaliai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. 44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir jo skundo reikalavimus tenkinti, priteisti iš atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenagrinėjo ir nevertino skundo motyvų dėl 5 metų ir 1 dienos nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino, kuris viršija Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje nustatytą maksimalų 5 metų terminą. Migracijos departamentas, priimdamas tokį sprendimą, viršijo jam teisės aktais nustatytas kompetencijas ribas. Todėl toks sprendimas, net nepriklausomai nuo jame išdėstytų motyvų, yra neteisėtas, prieštaraujantis įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principams.

46. Pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė, koks pareiškėjo asmeninis elgesys buvo atsakovų vertinamas. Vien tai, kad taikoma priemone siekiama užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, priešingai, nei nurodo teismas, niekaip nepagrindžia teismo išvados, kad pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos laisvės judėti ES atmestini kaip nepagrįsti. Sekant teismo logiką, bet kuri priemonė, kuria siekiama užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, visais atvejais pateisina žmogaus laisvės judėti ES apribojimą, nors Bendrijos teisėje draudžiama priimti ribojamąsias priemones bendrosios prevencijos sumetimais ir ESTT Bonsignore byloje yra pažymėjęs, kad dėl to negalima atsižvelgti į šalutinius klausimus, kurie nėra susiję su konkrečiu asmeniu. Asmenį galima neįleisti tik tuomet, jei asmuo savo asmeniniu elgesiu iš tikrųjų padarytų visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos pažeidimus.

47. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nevertino jo argumentų dėl diskriminacijos Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu.

48. Pareiškėjas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime tik pacitavo Direktyvos nuostatas, tačiau jų netaikė nagrinėjamam atvejui, apsiribojo tik konstatavimu, kad ES teisė leidžia riboti pareiškėjo laisvę laisvai judėti nacionalinio saugumo sumetimais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokia valstybės teisė nėra absoliuti – valstybės įstaigų priimami sprendimai, kuriais ribojama ES piliečio teisė laisvai judėti, turi būti grindžiami asmeniniu tokio asmens elgesiu, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti taikomas bendrosios prevencijos tikslais, o taikomos poveikio priemonės negali būti diskriminacinio pobūdžio.

49. Pareiškėjas nurodo, kad VSD raštas, su kuriuo turiniu jis nesutinka ir kuriuo pagrindu buvo priimtas skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, buvo svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu įrodymu byloje. Nepaisant to, teismas dėl šio įrodymo nepasisakė ir jo nevertino, neanalizavo jame nurodytų aplinkybių, jų teisingumo ir patikimumo bei ryšio su nagrinėjama byla. Pareiškėjui ginčijant VSD rašte nurodomas aplinkybes, atsakovai privalėjo jas įrodyti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nepaisant to, VSD raštas yra iš esmės vienintelis į bylą pateiktas įrodymas ir aplinkybės, nesusijusios su pareiškėju, o su portalu nebuvo įrodinėjamos. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamame sprendime pateikta bylos nagrinėjimo praktika yra nepriimtina ir iš esmės ydinga, kadangi sudaro prielaidas neribotai riboti asmenų teises slaptomis pažymomis, kurių priėmimą nei asmenys, nei teismas negali kontroliuoti ir su kuriomis asmenys net negali susipažinti, kadangi tokios pažymos yra įslaptinamos. Tokiais atvejais teisingumo vykdymas iš esmės yra patikimas žvalgybą vykdančioms institucijoms, kurių pažymos yra teismų nekvestionuojamos ir laikomos pakankamais ir galutiniais įrodymais. Tai yra nepriimtina teisinėje demokratinėje valstybėje, nesuderinama su teisės į gynybą, teisės į teisingą teismą, teisės viršenybės principais.

50. Pareiškėjas, akcentuodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją dėl skundžiamų sprendimų neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, pažymi, kad teismas, taip pat kaip ir atsakovai, nenurodė jokių asmeninių pareiškėjo veiksmų, kurie gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

51. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija vertinant skundžiamo Migracijos sprendimo proporcingumą per Migracijos departamento nurodytą tikslą, jį įvardindamas kaip siekį užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiams, kurių buvimas joje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo teigimu, tokio pobūdžio sprendimų tikslas yra apsaugoti valstybės saugumą nuo asmenų, keliančių pavojų tokiam saugumui, o ne uždrausti asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką. Aiškinant Migracijos departamento tikslą per jo nurodytą ir teismo pakartotą siekį, bet kokie tokio pobūdžio Migracijos departamento sprendimai būtų neproporcingi patys savaime, o draudimo terminas netektų prasmės.

52. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino kaip skundžiamu Migracijos departamento sprendimu yra pasiekiamas deklaruojamas tikslas, t. y. kaip draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką užkirs kelią Migracijos departamento sprendime nurodomų straipsnių publikacijai, kas valstybės įstaigų vertinama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Taikomos poveikio priemonės tikslas yra nesuprantamas. Internetinis portalas, tikėtina, ir toliau tęs savo įprastą veiklą, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas turės galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką, ar ne. Juo labiau, kad portalas veikė ir iki pareiškėjui tampant jo vyriausiuoju redaktoriumi. Be to, VSD duomenimis, portalo lankytojų skaičius Lietuvoje yra nedidelis, todėl pagrįstai galima abejoti, ar tokio portalo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui iš tikrųjų šiuo metu yra reali ir didelė. Taigi, taikomos poveikio priemonės – draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką – yra niekaip nesusijusios su valstybės įstaigų deklaruojamu siekiu užtikrinti valstybės saugumą ir yra ne tik neproporcingos, bet net nenukreiptos į deklaruojamo tikslo užtikrinimą. Šiuo atveju taikomas apribojimas yra toks neproporcingas, kad tapo kliūtimi laisvam asmens judėjimui.

53. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į argumentus, kad Migracijos departamento sprendime nėra jokių motyvų, kuriais remiantis buvo nustatytas toks draudimo terminas, o ne pasirinktas trumpesnis draudimo terminas ar apskritai nuspręsta taikyti kitas poveikio priemones pareiškėjui. Migracijos departamentas savo sprendimą nustatyti konkretų terminą niekaip nemotyvavo.

54. Pareiškėjas vertina, kad teismas skundžiamame sprendime apsiribojo neesminių pareiškėjo argumentų vertinimu, nepasisakė dėl visų pagrindinių argumentų, t. y. dėl Migracijos departamento veikimo ultra vires (viršijant įgaliojimus), dėl skundžiamų sprendimų prieštaravimo ES teisei, dėl taikomų priemonių proporcingumo siekiamo tikslo ir nustatyto termino prasme ir kt. Be to, didelę dalį skundžiamo sprendimo sudaro teisės normų ir priimtų sprendimų ir įrodymų citavimas, niekaip neanalizuojant nei tokių teisės normų turinį, nei jas pritaikant konkrečioms aplinkybėms ir nevertinant byloje esančių įrodymų. Skundžiamas teismo sprendimas yra nenuoseklus, teismas po kelis kartus kartoja tas pačias aplinkybes, o savo išvadas tiesiog konstatuoja, niekaip išsamiau jų neargumentuojant. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jo nemotyvavo, kadangi iš esmės nurodė ne savo, o atsakovų argumentus, be kita ko, su klaidomis, pateikdamas juos kaip savo ir teisingumą vykdydamas tik formaliai.

55. Pareiškėjo teigimu, teismas deklaratyviai nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybėms narėms yra palikta teisė pačioms reguliuoti užsieniečių atvykimo į šalį, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš šalies tvarką. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra akivaizdus Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas. Nei teismas, nei atsakovai negali byloje nurodyti nei vieno straipsnio ar publikacijos, už kuriuos yra atsakingas pareiškėjas. Atsakovai teismo posėdžiuose negalėjo nurodyti nei vieno atvejo, kuomet pareiškėjas netinkamai skleidė įsitikinimus ar kitaip netinkamai elgėsi. Tačiau tuo pat metu ir teismas ir atsakovai tvirtina, kad skundžiamos priemonės yra taikomos už jo vykdytą žurnalistinę veiklą. Konvencija garantuoja teisę į saviraiškos laisvę. Tuo atveju, kai taikomos sankcijos už netinkamą naudojimąsi saviraiškos laisve, atsakovai privalo įrodyti, o teismas konstatuoti konkrečius pareiškėjo veiksmus. Byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio pareiškėjo nuoseklią nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią propagandinę veiklą ar jo, kaip žurnalisto, netinkamą elgesį.

56. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VSD raštas yra iš dalies įslaptintas, todėl pareiškėjas negali su juo susipažinti bei užginčyti jame nurodomas aplinkybes.

57. Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

58. Atsakovas VSAT, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu nuodugniai ištyrė faktines aplinkybes ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

59. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu.

60. Migracijos departamentas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra viena diena ilgesnis nei leidžia teisės aktai, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Atsakovo teigimu, terminas nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.119 straipsnio 1 dalimi, iki 2024 m. gegužės 27 d. Pareiškėjas, manydamas, kad Migracijos departamentas nustatė jam per ilgą draudimo atvykti terminą, turi teisę Taisyklėse nurodyta tvarka kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu sutrumpinti jam nustatytą draudimo laikotarpį.

61. Migracijos departamentas pažymi, kad pagal ginčui aktualų Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą valstybės narės teisė užtikrinti savo bei savo visuomenės saugumą ir sveikatos apsaugą yra aukštesnė už Europos Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti. Atsakovas, akcentuodamas ESTT išaiškinimus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo asmeninis elgesys buvo įvertintas kaip keliantis realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniams visuomenės interesams, o taikoma priemonė – kaip būtina siekiamiems tikslams (užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą), todėl skundo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo laisvės judėti Europos Sąjungoje nepagrįsti.

62. Migracijos departamentas dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu, nurodo, jog Lietuvos Respublikos piliečiams teisė atvykti į Lietuvos Respubliką yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tuo tarpu pareiškėjas, kaip ir kiti Europos Sąjungos valstybių narių ar trečiųjų šalių piliečiai, norėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką, privalo atitikti teisės aktų reikalavimus.

63. Migracijos departamentas akcentuoja, kad būtent VSD teisės aktais yra pavesta vykdyti grėsmių valstybės saugumui vertinimą, todėl Migracijos departamentas ir teismas pagrįstai vadovavosi VSD pateikta informacija. Atsižvelgiant į tai, kad VSD buvo iš dalies išslaptinęs turimą informaciją apie pareiškėją, su kuria pareiškėjas susipažino ir turėjo galimybę teikti dėl jos paaiškinimus, taip pat į tai, kad buvo vertinama visa turima informacija apie pareiškėją, o likusi įslaptinta informacija apie pareiškėją tik patvirtino išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, pareiškėjo skundo argumentai, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas neturėjo teisės vadovautis VSD išvada, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

64. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

65. VSD teigimu, pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose dokumentuose, tiek posėdžio metu teiktais paaiškinimais, tiek apeliaciniu skundu nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Atitinkamai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti reikalavimai laikytini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pateiktus faktus, nurodė, kad skundžiamas sprendimas tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant jokių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. VSD 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 19-677S teikė Migracijos departamentui turimą žvalgybos informaciją apie pareiškėją, kuri buvo pateikta ir vertinama bylą nagrinėjant ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nuoseklią nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią propagandinę veiklą, atsižvelgė į tai, kad VSD pateikta informacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui tiek šiuo metu, tiek ateityje, įvertino valstybės saugumą kaip esminę reikšmę turinčią vertybę ir priėmė sprendimą, kuriuo taikomi apribojimai pareiškėjui yra proporcingi ir būtini atsižvelgiant į valstybės interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 66. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės institucijų sprendimų, kuriais Latvijos Respublikos piliečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat jis neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją.

67. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

68. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Be to, ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalo būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

69. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo, kaip atsikirtimai, pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019).

71. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

72. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų pareiškėjo pagrindinių argumentų.

73. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad vienas iš argumentų, kuriuos pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui buvo tai, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo jam įstatymu suteiktas kompetencijos ribas, nustatydamas draudimo Europos Sąjungos piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, kuris yra ilgesnis nei įstatymu nustatytas maksimalus 5 metų laikotarpis. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad toks pareiškėjo argumentas yra esminis, dėl kurio pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenagrinėjo šių pareiškėjo skundo motyvų ir dėl jų nepasisakė.

74. Apeliantas teigia, kad VSD raštas, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, buvo svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu įrodymu byloje. Nepaisant to, Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl šio įrodymo skundžiamame sprendime nepasisakė ir jo nevertino. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta šiuos pareiškėjo argumentus pagrįstais.

75. Iš pareiškėjo argumentų seka, kad jis nesutinka su apibendrinančiojo pobūdžio VSD išvada, kad M. K. redaguojamame portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Esant tokiai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas, vertindamas VSD pateiktą apibendrinančiąją išvadą, privalėjo įvertinti, ar ji atitinka pradinius dokumentus, t. y. portalo publikacijas. Bet byloje nėra nė vienos „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos, kurios pagrindu tokios išvados galėtų būti daromos. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo jų teismas ir netyrė ir dėl VSD apibendrinančiojo pobūdžio išvadų teisingumo niekaip nepasisakė.

76. Pareiškėjas teigė, kad kai kurios VSD rašto aplinkybės neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, VSD rašte nurodoma, kad „M. K. yra dirbęs su Rusija siejamame radijuje „(duomenys neskelbtini)“ Latvijoje“, pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis niekada nėra dirbęs nurodomoje darbovietėje. Pirmosios instancijos teismas tokių pareiškėjo argumentų netyrė ir nevertino, ar faktai atitinka realybę, ar jie turi reikšmę galutinei išvadai, paminėtai šios nutarties 75 punkte. Apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik apsiribojo konstatavimu, kad Migracijos departamento sprendimas yra priimtas VSD rašto pagrindu bei pacitavo beveik visą VSD raštą, neanalizuodamas jame nurodytų aplinkybių, jų teisingumo ir patikimumo bei ryšio su nagrinėjama byla.

77. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

78. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1, 2 p., 146 str. 1 d.).

79. Kadangi šiuo atveju byla nėra užbaigiama, t. y. nėra priimtas galutinis teismo sprendimas vienos iš proceso šalių naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.), pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliekamas nenagrinėtu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan