2019-04-03 Nr. AB-8309-3-65-3-00099-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-416-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00099-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.2; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Deliuvis“, perėmęs reikalavimo teisę iš A. T., kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, Administracija) Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 20 d. rašte Nr. 8A-18.14-5784 išdėstytą sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo A. T. atsisakyta išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato žemės sklype (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) statybai bei įpareigoti atsakovą išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad A. T. 2003 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. A. T. 2012 m. kovo 14 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių, prašydamas išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, tam, kad galėtų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pradėti priestato statybos darbus. Pažymėjo, kad atsakovas 2012 m. kovo 20 d. rašte Nr. 8A-18.14-5784 išdėstytu sprendimu atsisakė išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, atsisakymą grįsdamas Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 (toliau – ir Bendrasis planas), sprendiniais, pagal kuriuos, teritorija, kurioje yra žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), įvardinta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatyta rekreacinė šios teritorijos paskirtis, todėl jokia nauja statyba šioje teritorijoje nėra galima.

3. Pareiškėjas su ginčijamame sprendime išdėstyta pozicija nesutiko ir teigė, kad teritorijos, kurioje yra jam priklausantis žemės sklypas, naudojimo paskirtis Bendruoju planu pakeista neteisėtai, nesilaikant įstatymuose numatytos nekilnojamojo turto savininkų informavimo tvarkos ir paskirties keitimo tvarkos, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę naudotis žemės sklypu pagal paskirtį. Pareiškėjas akcentavo, jog Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtino Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas), kuris taip pat riboja statybos pareiškėjo žemės sklype galimybę. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė pradėti Bendrojo ir Specialiojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūrą bei šiuose planuose nustatytų sprendinių, susijusių su pareiškėjo žemės sklypui taikytinu režimu, teisėtumo tyrimą Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) norminių aktų atžvilgiu.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Deliuvis“ pagal 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo- pardavimo sutartį iš A. T. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad 2016 m. Panevėžio miesto savivaldybės tarybai patvirtinus Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimą, tebegalioja Specialiuoju planu nustatyti sprendiniai, kurie apriboja pareiškėjo nuosavybės teisę bei galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą jam priklausančiame žemės sklype, todėl pakartotinai kreipiantis dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo, jie nebūtų išduodami, o parengus projektą, jis nebūtų derinamas, ir jokia statyba toje teritorijoje nebūtų leidžiama.

5. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Panevėžio miesto bendruoju planu (korektūra), patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 nustatytais sprendiniais. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto bendrasis planas buvo parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimais. Pagal Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendinius, teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pateko į konservacinės paskirties zoną, kurioje jokia statyba negalima. Atsakovo nuomone, ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakyta išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas (korektūra), pagal kurį, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pateko į rekreacinės paskirties želdynų teritoriją, ir teritoriją, kuri Bendrojo plano sprendiniuose apibrėžiama bei įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis. Bendrajame plane taip pat nurodyta, jog ji privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais nei želdinama aukštaūgiais želdiniais ir žymėti čia buvusį būdingą, vėjo malūnų gausa praeityje pasižymėjusį Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos agrarinį kraštovaizdį. Teismas vertino, kad aptarti Bendrojo plano sprendiniai patvirtina, jog teritorijai nustatyta rekreacinė paskirtis ir nauja statyba žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Sprendimo priėmimo dieną nebuvo galima. Teismas pažymėjo, kad 2003 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi A. T. įsigyjant Žemės sklypą, Bendrasis planas jau galiojo, todėl pripažino, jog A. T. negalėjo nežinoti apie jo įsigyjamam Žemės sklypui Bendruoju planu nustatytus apribojimus.

9. Atsižvelgdamas į Bendrojo plano sprendinius, teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas tuo metu galiojusio teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, atitinka tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Nenustatęs pagrindo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.

10. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti Bendrojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams teisės aktams bei Specialiojo plano sprendinių ir jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-408 patvirtino Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimą ir 2017 m. sausio 18 d. jį įregistravo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre. Atkreipė dėmesį, kad nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos ne kartą buvo keičiamas ir Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, o 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2573 Statybos įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. sausio 1 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Administracijos 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. 19-704(4.5) buvo informuotas apie Bendrojo plano keitimo patvirtinimą bei įsigaliojimą, minėtame rašte, be kita ko, nurodyta, jog patvirtinus Bendrojo plano keitimą, neliko ginčijamame sprendime nurodyto pagrindo pareiškėjo pageidaujamos statybos ribojimui (pagal Bendrojo plano keitimo sprendinius Žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją), taip pat buvo išaiškintos naujos Statybos įstatymo normos, pagal kurias nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius reikalavimus, tačiau pareiškėjui pageidaujant juos gauti, buvo pasiūlyta pateikti prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus. Be to, Savivaldybės taryba 2016 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. TSP-40 nusprendė pradėti rengti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano keitimą, kuriuo siekiama užtikrinti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos išsaugojimą ir teritorijoje bei apsaugos zonoje taikomų paveldosaugos reikalavimų įsiteisinimą.

11. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad Specialusis planas, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo taikomas, ginčijamo sprendimo priėmimo metu Specialusis planas dar nebuvo patvirtintas, o pareiškėjas savo prašymą tirti šio norminio akto teisėtumą sieja tik su prielaidomis, jog ateityje Specialusis planas galėtų būti kliūtimi gauti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjo pageidaujamai statybai Žemės sklype. Dėl nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atlikti ginčijamo sprendimo metu galiojančio Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumo tyrimą atmetė.

III.

12. Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo:

1) ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ir šio Bendrojo plano priėmimo procedūros, neprieštaravo ir neprieštarauja: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 daliai (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija); Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija); Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, 10 straipsnio 5 daliai, 31 straipsnio 4 daliai (2004 m. sausio 15 d.

įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), 17 straipsnio 6 daliai, 18 straipsnio 2 daliai, 27 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-679 redakcija); Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 4, 6, 7 dalims (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija); Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 daliai, 22 straipsnio 1 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo IX-2452 redakcija); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ patvirtintų taisyklių 8, 11 punktams (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1278 redakcija);

Nekilnojamo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklių 15 punktui (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 486), nuostatoms ir pripažinus, kad nurodyti Bendrojo plano sprendiniai prieštarauja minėtų įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, Bendrojo plano sprendinius panaikinti;

2) ištirti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialaus plano patvirtinimo“ patvirtintas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialus planas, ir jo priėmimo procedūros neprieštaravo: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 daliai (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. IX-912 redakcija); Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai (2004 m. sausio 15 d.

įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), 17 straipsnio 6 daliai, 18 straipsnio 2 daliai, 27 straipsnio 4 daliai, 31 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-679 redakcija); Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 3 daliai, 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo IX-2452 redakcija); Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 6, 7 dalims (2001 m. gruodžio 4 įstatymo Nr. IX-628 redakcija); Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 33 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d.

įstatymo Nr. X-1722 redakcija) nuostatoms ir pripažinus, kad Specialusis planas prieštarauja minėtų įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, Specialųjį planą panaikinti.

13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino įstatymo normas, ignoravo esmines ginčo nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

14. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2012 m. kovo 20 d.) galiojo Panevėžio miesto Bendrasis planas, patvirtintas 2008 m. spalio 30 d. Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos sprendimu Nr. 1-25-1. Savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. kovo 31 d. aktu Nr. PN-RM-18 138,97 ha Panevėžio miesto istorinis centras buvo pripažintas vertinga urbanistine vietove ir įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, todėl tvirtinant ir rengiant 2008 m. Bendrąjį planą Panevėžio miesto istorinė dalis sudarė 138,97 ha ploto, į kurį neįėjo ginčo Žemės sklypas. Pareiškėjas nurodo, kad patvirtinto 2008 m. Bendrojo plano pagrindu, 2009 m. kovo 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-294 buvo pradėtos Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo teritorijų planavimo procedūros. Pareiškėjo nuomone, Vertinimo taryba, 2011 m. gruodžio 9 d. pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką, protokoliniu nutarimu Nr. KPV-22 praplėtė Panevėžio miesto istorinės dalies ribas, nustatydama šiai vertybei 314,13 ha ploto teritoriją, į kurią jau pateko ginčo Žemės sklypas. Pareiškėjo teigimu, siekiant nustatyti ribojimus platesnei teritorijai, pirmiausia reikėjo ją paskelbti saugoma ir parengti naują vertinimo tarybos aktą, tuo tarpu Vertinimo tarybos posėdžio protokole Nr. KPV-22 užfiksuotas sprendimas nėra dokumentas, nustatantis vertingąsias kultūros vertybės savybes ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribas, todėl tokiu protokoliniu nutarimu nebuvo galima plėsti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribų. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad tokio ploto (314,13 ha) Savivaldybės saugomas (istorinis) objektas nebuvo ir nėra įregistruotas Kultūros paveldo registre, todėl Savivaldybės administracija, toliau tęsdama neteisėtas procedūras ir pažeisdama įstatymų reikalavimus, Panevėžio miesto istorinę dalį 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1119 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas (duomenys neskelbtini) kultūros vertybių registre) paskelbimo savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu“ paskelbė Savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu.

15. Pareiškėjo nuomone, būtent dėl šių atsakovo pažeidimų, Žemės sklypas nepagrįstai ir neteisėtai pateko į Vizualinio identiteto zoną ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonį, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, jog ginčijamas sprendimas atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėjas prašo ištirti norminio akto – 2008 m. Bendrojo plano sprendinių ir procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos ir Vyriausybės teisės aktų įstatymų nuostatoms.

16. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad su jo skunde išvardintais teisiniais argumentais sutiko ir Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-459-362/2015, kurioje konstatavo, jog Specialusis planas buvo rengiamas ir patvirtintas pažeidžiant imperatyviąsias teritorijų planavimo įstatymų normas. Pabrėžia, kad nors Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas neįsiteisėjo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016 panaikino minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą išimtinai dėl procesinių nagrinėjimo trūkumų, nenagrinėdamas bylos aplinkybių iš esmės.

17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindas atmesti skundą buvo pasikeitusio teisinio reguliavimo įtaka nagrinėjamam ginčui. Pažymi, kad Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-140 patvirtinta 2016 m. Bendrojo plano korektūra, pagal kurią visas ginčo Žemės sklypas patenka į vizualinio identiteto zoną, kurioje nauja statyba reglamentuojama specialiuoju planu. Tuo tarpu 2013 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintas Specialusis planas, draudžiantis bet kokias statybas Žemės sklype, tebegalioja šiuo metu, todėl vienareikšmiškai taikytinas ginčo santykiams. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės visos bylos kontekste.

18. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ištirti Bendrojo ir Specialaus plano sprendinių ir procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos ir Vyriausybės teisės aktų įstatymų nuostatoms. Teigia, kad byloje kilęs ginčas ir pareiškėjo teisių pažeidimas yra faktinis, o ne hipotetinis. Mano, kad tiek Bendrojo, tiek Specialaus plano teisėtumo ištyrimas yra aktualus visai visuomenei, Panevėžio miesto gyventojams, todėl šis ginčas neabejotinai turi viešą interesą ir teismas privalėjo tirti minėtų norminių aktų teisėtumą.

19. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas sprendimas atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nes Sprendimas priimtas vadovaujantis 2008 m. Bendrojo plano sprendiniais. Teigia, kad įsigaliojus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimui Nr. 1-408 neliko pagrindo, kuriuo vadovaujantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas ir atsisakyta išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, kadangi dalis pareiškėjo žemės sklypo yra teritorijos (duomenys neskelbtini) mažo užstatymo intensyvumo zonoje, kurioje galimi žemės naudojimo būdai: komercinės paskirties objektų teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, o kita dalis žemės sklypo – teritorijos (duomenys neskelbtini) specializuotų kompleksų zonoje, kurioje galimi žemės naudojimo būdai: komercinės paskirties objektų teritorijos, rekreacinės teritorijos.

21. Atsakovas nurodo, kad informavo buvusį žemės sklypo savininką A. T. 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. 19-704(4.5.) apie tai, jog neliko ginčo pagal pareiškėjo skundą Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. 1-67-279/2017 dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir nurodė, kad atsakovas išduoda specialiuosius reikalavimus, vadovaujantis Statybos įstatymu ir Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašu, bei pasiūlė, atsižvelgiant į 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusią naują Statybos įstatymo redakciją, kur nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius reikalavimus, vadovaujantis Aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22, patvirtintu Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašu, pateikti prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus.

22. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nes prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla ir teismui nekilo abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Atkreipia dėmesį, kad 2008 m. Bendrojo plano sprendiniai, kuriais remdamasis atsakovas buvo priėmęs ginčijamą sprendimą, nuo 2017 m. sausio 18 d. nebegalioja, todėl netikslinga tirti norminį aktą, kuris yra negaliojantis ir pareiškėjui nesukelia teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 20 d. rašte Nr. 8A-18.14-5784 išdėstyto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

24. Bylos duomenimis, A. T., kuris 2003 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, 2012 m. kovo 14 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių, prašydamas išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus tam, kad galėtų šiame žemės sklype pradėti priestato statybos darbus. Atsakovas 2012 m. kovo 20 d. rašte Nr. 8A-18.14-5784 nurodytu sprendimu atsisakė išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, motyvuodamas Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, sprendiniais, pagal kuriuos teritorija, kurioje yra žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), įvardinta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatyta rekreacinė šios teritorijos paskirtis, dėl ko jokia nauja statyba šioje teritorijoje nėra galima. A. T., nesutikęs su šiuo sprendimu, apskundė jį teismui, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti išduoti šiuos statinio specialiuosius architektūros reikalavimus.

25. Skunde A. T. prašė ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), įvardyta ir apibrėžta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatyta rekreacinė šios teritorijos paskirtis ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo likti neužstatyta jokiais naujais statiniais, taip pat ar šio bendrojo plano priėmimo procedūros atitinka įstatymų nuostatas.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi tenkinęs pareiškėjo A. T. prašymą dėl Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, sprendinių teisėtumo ištyrimo, sustabdė nagrinėjamą bylą ir pradėjo šio akto teisėtumo tyrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi, panaikinęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą, nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai norminę administracinę, pradėtą tenkinus UAB „Deliuvis“ ir A.

T. pareiškimus, kuriuose buvo prašoma:

1) ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr.

2) ir A. T. priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1), įvardinta ir apibrėžta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį, ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, taip pat šio Bendrojo plano priėmimo procedūros neprieštaravo Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) bei neprieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. XII-411 redakcija), neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 5 dalies, 31 straipsnio 4 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) ir neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 2 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), neprieštaravo Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 4 dalies (2001 m. gruodžio 4 d.

įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), neprieštaravo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) ir neprieštarauja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 8, 10, 11 punktų (2000 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1278 redakcija) ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 6, 9, 10 punktų (2014 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 44 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško sąlygų“ 87 punkto (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija), neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 486 patvirtintų „Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklių“ 15 punkto (patvirtintos) nuostatoms, ir pripažinus, kad nurodyti Bendrojo plano sprendiniai prieštarauja minėtų įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, Bendrojo plano sprendinius panaikinti;

2) ištirti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtintas „Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialusis planas“ (toliau – ir Specialusis planas), esantis Panevėžio miesto bendrojo plano sudėtine dalimi, ir jo priėmimo procedūros neprieštaravo Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. IX-912 redakcija) ir neprieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. XII-411 redakcija), neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio 4 dalies, 31 straipsnio 4 dalies (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-679 redakcija) ir neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), neprieštaravo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPA įstatymas) 8 straipsnio 9 dalies, 10 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2004 m. rugsėjo 28 d.

įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), neprieštaravo Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 4 įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 33 punkto (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško sąlygų“ 87 punkto (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) nuostatoms, ir pripažinus, kad Specialusis planas prieštarauja minėtų įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, Specialųjį planą panaikinti.

26. 2017 m. kovo 13 d. raštu Panevėžio miesto savivaldybės administracija informavo A. T. apie tai, jog jam gali būti išduoti specialieji architektūros reikalavimai, todėl, jeigu pastarasis pageidauja juos gauti, turi kreiptis su nauju prašymu. UAB „Deliuvis“ 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijus iš A. T. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 24 d. nutartimi nutarė pareiškėją A. T. pakeisti ir laikyti pareiškėju UAB „Deliuvis“.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad Sprendimas, pagrįstas tuo metu galiojusio teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, atitinka tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti nėra pagrindo. Nenustatęs pagrindo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinių skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinių skundų ribų.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota oficialią konstitucinę teismo precedento doktriną, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (žr. pvz., 2006 m. kovo 28 d. ir lapkričio 21 d. nutarimus, 2007 m. spalio 24 d. nutarimą), pažymi, jog šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4359-556/2017, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas UAB „Deliuvis“ skundas dėl Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. rašte Nr. 8A-18.14-582 išdėstyto sprendimo atsisakyti išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato žemės sklype, esančio (duomenys neskelbtini), statybai ir įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.

Minėtoje 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-4359-556/2017, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad: atsisakyme išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus nurodytas vienintelis pagrindas – pagal Panevėžio miesto bendrąjį planą pareiškėjui priklausantis sklypas patenka į konservacinės paskirties zoną, kurioje negalima jokia statyba; iš administracinėje byloje surinktos medžiagos matyti, kad 2012 m. kovo 14 d. atsisakyme minimas dokumentas yra Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas Bendrasis planas, su vėliau atliktomis (tiek iki ginčijamo atsisakymo priėmimo, tiek po jo) korektūromis, bet iš esmės ginčo, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype pagal Bendrąjį planą iš tikro negalima jokia statyba, nėra, ką patvirtina administracinės bylos šalių paaiškinimai; nors pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą suponuoja neteisėtas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribų praplėtimas, tačiau toks argumentas atmestinas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016), kurioje siekta ištirti Bendrojo plano bei kitų teisės aktų, susijusių su šioje byloje pateiktais reikalavimais, atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, tačiau byla buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Taigi pagrindas, kuriuo remiantis prašyta panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą, paneigtinas, o, nesant kitų esminių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl teismo sprendimo panaikinimo, pareiškėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas; ginčo teisinių santykių reguliavimas nuo 2012 m. kovo 14 d. (kada surašytas atsisakymas) yra reikšmingai pasikeitęs: Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. I-408 buvo patvirtintas Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimas, kuris 2017 m. sausio 18 d.

įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre; įsigaliojo nauja Statybos įstatymo redakcija. Panevėžio miesto savivaldybės administracija pasiruošusi, pareiškėjui pageidaujant, spręsti dėl specialiųjų sąlygų išdavimo. Esant tokioms aplinkybėms bei vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais skundo patenkinimas nėra galimas.

30. Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamoje byloje taikytinas reglamentavimas yra iš esmės analogiškas, o reikšmingos faktinės aplinkybės itin panašios, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-4359-556/2017, teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė