2018-11-28 Nr. AB-21930-3-61-3-04262-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1838-525-2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04262-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alaus puta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-123/16.

2. Nurodė, kad atsakovas paskyrė 200 Eur baudą, nes 2016 m. rugsėjo 1 d. Bendrovės bare, esančiame Gedimino g. 66, Kaišiadorys (toliau – ir Baras), apie 11 val. 59 min. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro.

3. Pareiškėja pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas yra netaikomas viešojo maitinimo vietoms, atitinkamai pardavimo būdas neturi ir negali turėti jokios reikšmės. Teigė, jog Baras yra viešojo maitinimo vieta, jis įrengtas laikantis visų maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų ir jame yra ruošiamas, gaminamas bei realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Faktą, jog Baras yra viešojo maitinimo vieta, taip pat patvirtinta Bendrovės turima licencija, kurios pagrindu vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, bei viešai skelbiamas Kaišiadorių rajono savivaldybės išduotų ir galiojančių licencijų alkoholiui sąrašas. Departamento subjektyvi nuomonė dėl prekybos būdo (veiklos) negali pakeisti Baro, kaip viešojo maitinimo vietos, statuso ir (ar) nulemti AKĮ taikymą.

4. Pareiškėjo nuomone, Departamentas visiškai nepagrįstai AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto išimties taikymo sąlygas sieja su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytose pakuotėse ir vartojimui vietoje. Pažymėjo, kad Departamento reikalavimas alkoholinius gėrimus rugsėjo 1 d. parduoti atidarytose pakuotėse ir vartojimui vietoje yra paremtas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, kadangi alkoholiniai gėrimai Bare buvo parduoti iki 22 val. taip pat atkreipė dėmesį, jog Departamentas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi, kuri nėra analogiška nagrinėjamam atvejui.

5. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjui priklausančiame Bare 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais (t. y. alkoholiniai gėrimai buvo parduodami išsinešimui). Toks alkoholinių gėrimų pardavimo būdas viešojo maitinimo vietoje, kai tik imituojamas viešasis maitinimas, o nesiimama organizacinių priemonių užtikrinti maisto ruošą, gaminimą ir realizavimą, laikytinas mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo veikla, todėl darė išvadą, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. Bendrovės viešojo maitinimo ir prekybos vietoje (Bare), parduodant alkoholinius gėrimus išsinešimui buvo vykdoma prekybos veikla, kuriai netaikomos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo išimtys.

7. Teigė, kad pareiškėjas prekiaudamas rugsėjo 1 d. alkoholiniais gėrimais, skirtais išsinešti, o ne vartoti vietoje, faktiškai veikė ne kaip viešojo maitinimo įstaiga, o kaip mažmeninės prekybos vieta. Nors Bendrovei formaliai priskirtas viešojo maitinimo vietos statusas, tačiau vykdoma prekyba atitiko ne viešojo maitinimo vietos veiklos sampratą, o mažmeninės prekybos veiklą. Atkreipė dėmesį, jog Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodžio „baras“ reikšmę aiškina kaip nedidelis restoranas, kur užkandžiai ir gėrimai parduodami prie bufeto. Taigi prekyba alkoholiniais gėrimais, skirtais vartoti ne vietoje, bet išsinešti, prieštarauja ne tik pačiai baro, kaip viešojo maitinimo paslaugą teikiančios įstaigos esmei, tačiau ir viešojo maitinimo veiklos sampratai. Suteikiant galimybę viešojo maitinimo vietoms užsiimti prekybine veikla alkoholiniais gėrimais išsinešti rugsėjo 1 d., netaikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto nustatyto draudimo, būtų paneigiama tiek paties draudimo esmė, tiek įstatymo tikslai.

8. Atsakovo nuomone, tai, jog pareiškėjas pažeidė įstatymą, patvirtina ir nuotraukos, kuriose akivaizdžiai matyti, kad prekių išdėstymas (prekės išdėstytos mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo vietoms būdingose prekių lentynose, įvairiuose prekių stovuose, šaldytuvuose ir pan.), didelis parduodamų alkoholinių gėrimų asortimentas ir kiekis, akivaizdžiai neatitinkantis įrengtų, neva, alkoholinių gėrimų vartojimui vietoje skirtų vietų skaičiaus (matomas tik vienas stalas ir dvi kėdės), atsiskaitymo už prekes vieta (įrengta mažmeninės prekybos vietoms būdingu būdu už prekystalio), taip pat taikoma savitarnos sistema prekybos salėje akivaizdžiai įrodo, kad Bendrovė faktiškai vykdė ne viešojo maitinimo, bet mažmeninės prekybos veiklą. Pabrėžė, kad pareiškėjo veiklos vykdymo vietoje nėra viešojo maitinimo veiklai būdingų taurių, indų, stalo serviravimo priemonių.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, pareiškėjai UAB „Alaus puta“, kurios veiklos tikslas – prekyba (b. l. 9), 2014 m. spalio 14 d. išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Bare. Prekybos būdas – išsinešti ir vartoti vietoje. Prekybos laikas – nuo 8 iki 8 val. (b. l. 36).

11. Departamento ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių r. policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK Kaišiadorių r. PK) atstovai, patikrinę pareiškėjo Barą, 2016 m. rugsėjo 1 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK2-150 užfiksavo, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. apie 11.59 val. iš baro išėjo du asmenys nešini Bare įsigytais alkoholiniais gėrimais – alumi (butelis su kamšteliu) ir vynu (butelis be kamštelio, nepradėtas pilstyti) (b. l. 26–28). Šio protokolo pagrindu Departamento atstovė konstatavo, kad Bare 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais (t. y. alkoholiniai gėrimai buvo parduodami išsinešimui), todėl Bendrovė pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą. Departamentas 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. ATK2-123/16 pareiškėjui paskyrė 200 Eur baudą.

12. AKĮ 8 straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną. Šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose. Pagal AKĮ 2 straipsnio 30 dalį, viešojo maitinimo vieta apibrėžiama kaip laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. AKĮ 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad mažmeninės prekybos vieta – parduotuvė, automobilinė parduotuvė, paviljonas, kuriuose verčiamasi mažmenine prekyba ir kurie yra įrengti laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

13. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto normos taikymas nėra siejamas su prekybos būdu, o išimtinai priklauso nuo vietos, kurioje prekyba alkoholiniais gėrimais yra atliekama, tačiau atsižvelgdamas į byloje surinktą medžiagą, pritarė atsakovo pozicijai, kad, nors Barui formaliai priskirtas viešojo maitinimo vietos statusas, prekyba alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną tokiu būdu, kokiu buvo vykdoma Bare, atitinka ne viešojo maitinimo vietos veiklos sampratą, o prilygsta mažmeninei prekybai parduotuvėje. Iš byloje esančių Baro nuotraukų matyti, kad ginčo patalpos atrodo kaip standartinė parduotuvė – Baro patalpose stovi savitarnos lentynos su dideliais kiekiais įvairių rūšių alkoholinių gėrimų, atsiskaitymo už prekes vieta už prekystalio. Be to, Baro iškaboje nurodyta „Gėrimai“, jokių nuorodų į barą ar maitinimo paslaugų teikimą nėra. Patalpose yra tik vienas mažas apvalus stalas ir dvi kėdės, taip pat matyti mikrobangų krosnelė, taurių, indų, stalo serviravimo priemonių nematyti.

14. Teismas pažymėjo, kad, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (internetinė versija, – http://dz.lki.lt, parengtas Lietuvių kalbos instituto) žodžio „baras“ reikšmę aiškina kaip nedidelis restoranas, kur užkandžiai ir gėrimai parduodami prie bufeto. Taigi prekyba alkoholiniais gėrimais tokiu būdu, kokiu prekiaujama pareiškėjo Bare, prieštarauja ne tik paties baro, kaip viešojo maitinimo paslaugą teikiančios įstaigos esmei, tačiau ir viešojo maitinimo veiklos sampratai. Pažymėjo, jog tai, kad tam tikros patalpos įrengtos laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, būdinga ne tik maitinimo vietoms, bet ir parduotuvėms. Tai, kad Bendrovė savo veiklos patalpas vadina baru, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių.

15. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo Baras realiai veikia kaip parduotuvė, kurioje pirkėjai įsigyja alkoholinius gėrimus išsinešimui, todėl sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjui taikytinas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 d. Priešingu atveju, būtų sudaryta galimybė viešojo maitinimo vietomis besivadinančioms įstaigoms, kurios faktiškai neužsiima viešojo maitinimo veikla, piktnaudžiauti savo teisėmis, nesilaikant AKĮ reikalavimų bei paneigiant AKĮ siekiamus tikslus.

16. Ginčijamame nutarime nustatyta, kad atsakovas už pažeidimą pareiškėjui paskyrė 200 Eur dydžio baudą. Nutarime nurodoma, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, atsižvelgdamas į AKĮ 34 straipsnio 3, 7, 8 ir 9 dalyse įtvirtintas nuostatas, tai, jog pareiškėjui paskirta mažesnė už vidutinę bauda, papildomų aplinkybių, darančių įtaką baudos dydžiui nenustatyta, darė išvadą, kad baudos dydis yra proporcingas ir adekvatus padarytam pažeidimui. Teismas vertino, kad skundžiamas nutarimas atitinka teisės aktų reikalavimus, pažeidimo kvalifikacija yra teisinga, baudos dydis parinktas tinkamai, todėl ginčijamas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. ATK2-123/16 yra teisėtas bei pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas UAB „Alaus puta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Viliaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus ir neįvertinus byloje nurodytų faktinių aplinkybių ir argumentų, netinkam įtaikytos ir Alkoholio kontrolės įstatymo normos.

19. Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas yra netaikomas viešojo maitinimo vietoms. Pažymi, kad šioje normoje įtvirtinta draudimo išimtis, kurios taikymas yra siejamas tik su pardavimo vietomis ir jokios kitos papildomos sąlygos nėra keliamos. Normos taikymas priklauso ne nuo prekybos būdo, bet nuo prekybos vietos, taigi, svarbiausia kur yra prekiaujama.

20. Nesutinka, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas taikomas viešojo maitinimo vietoms atsižvelgiant į „neva faktiškai vykdytą prekybinę veiklą“. Be to neaišku, kokiais konkrečiais kriterijais remiantis, teismas nustatė kas yra prekybinė veikla, kur tokie kriterijai yra įtvirtinti ir sietini su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto norma. Pareiškėjo vertinimu, teismas plečiamai aiškino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto normą, juo labiau taikant šį įstatymą turi būti užtikrintas in dubio pro reo (lot. bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principo laikymasis.

21. Nesutinka, kad Departamentui neginčijus ir nepaneigus fakto, kad Baras yra viešojo maitinimo vieta, o teismui pripažinus, jog UAB „Alaus puta“ yra viešojo maitinimo vieta, teismas padarė viešiškai nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad UAB „Alaus puta“ atžvilgiu yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostata. Teismo ir Departamento subjektyvi nuomonė apie prekybos būdą negali pakeisti Baro, kaip viešojo maitinimo vietos statuso ir (ar) nulemti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto taikymą.

22. Pažymi, jog Departamento ir teismo teiginiai, jog įstatymas buvo pažeistas tik dėl to, kad rugsėjo 1 dieną alkoholiniai gėrimai buvo parduodami uždarytose pakuotėse ir išsinešti iš baro, pareiškėjo vertinimu yra nepagrįsti. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas reikalavimas parduoti gėrimus atidarytose pakuotėse, tačiau šių sąlygų nėra AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą.

23. Atsakovas Departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad byloje esančios Baro nuotraukos patvirtina, kad pareiškėjo veiklos patalpos atrodo kaip standartinė parduotuvė, baro iškaboje nurodyta „Gėrimai“, nėra jokių nuorodų į barą ar maitinimo paslaugų teikimą. Teismas darė pagrįstą išvadą, kad prekyba pareiškėjo Bare prieštarauja viešojo maitinimo paslaugą teikiančios įstaigos esmei ir veiklos sampratai. Kadangi pareiškėjas faktiškai vykdė prekybinę veiklą ir veikė kaip mažmeninė prekyba, jam taikomi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto apribojimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. ATK2-123/16, kuriuo pareiškėjui skirta 200 Eur bauda už tai, kad jis 2016 m. rugsėjo 1 d. prekiavo alkoholiniais gėrimais, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl konstatavo, kad jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka. Pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė Alkoholio kontrolės įstatymo normas. Be to, pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai vertino, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas taikomas atsižvelgiant į faktiškai vykdytą prekybinę veiklą.

27. AKĮ (XI-1911 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) 18 straipsnyje yra reglamentuojama mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kuriems esant, prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama. Vienas tokių atvejų, kuris įtvirtintas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte, yra susietas su tam tikra metų diena, t. y. nustatyta, jog alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną. Šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose.

28. Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nurodytą dieną, kartu nustatė ir alternatyvias šio draudimo išimtis, t. y. rugsėjo 1 dieną alkoholiniais gėrimais galima prekiauti viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose.

29. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad jis galėjo prekiauti alkoholiniais gėrimais, remiasi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto išimtimi, numatančią teisę parduoti alkoholinius gėrimus viešojo maitinimo vietose.

30. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors sutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto normos taikymas nėra siejamas su prekybos būdu, o išimtinai priklauso nuo vietos, kurioje prekyba alkoholiniais gėrimais yra atliekama, tačiau atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo Bare realiai buvo vykdoma mažmeninės prekybos veikla.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas taikomas viešojo maitinimo vietoms atsižvelgiant į „neva faktiškai vykdytą prekybinę veiklą“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal AKĮ 2 straipsnio 30 dalį, Viešojo maitinimo vieta, tai laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiai įrodymais (pateiktomis foto nuotraukomis) nustatyta, kad pareiškėjo Bare prekės išdėstytos mažmeninės prekybos vietoms būdingose prekių lentynose, įvairiuose prekių stovuose, šaldytuvuose ir pan.; didelis parduodamų alkoholinių gėrimų asortimentas ir kiekis, ant išstatytų alkoholinių gėrimų nurodytos pardavimo kainos, alkoholiniai gėrimai prieinami kiekvienam į Barą užsukusiam klientui (juos galima paimti tiesiai iš lentynų); patalpoje yra tik vienas stalas ir dvi kėdės; atsiskaitymo už prekes vieta įrengta mažmeninės prekybos vietoms būdingu būdu už prekystalio; Bare nėra viešojo maitinimo veiklai būdingų taurių, indų, stalo serviravimo priemonių; prie įėjimo pakabinta iškaba „Gėrimai“, o ne „Baras“, „Kavinė“ ar pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo Baras, esantis Gedimino g. 66, Kaišiadoryse, neatitinka AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtintos Viešojo maitinimo vietos sąvokos, t. y. Bendrovė neužsiima maisto ruošimu, gaminimu ir realizavimu, skirtu viešajam maitinimui, todėl pareiškėjo teiginys, kad neturi būti atsižvelgiama į faktiškai vykdytą prekybinę veiklą, atmestinas kaip nepagrįstas.

32. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pagal Bendrovės registravimo dokumentus pareiškėjo Baras yra viešojo maitinimo vieta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Alaus puta“ vykdo alkoholinių gėrimų prekybą išsinešimui, Bendrovė neatitinka viešojo maitinimo vietos statuso. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus, kad pirmosios instancijos teismas UAB „Alaus puta“ atžvilgiu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto normą aiškino plečiamai. Pažymėtina, jog 2016 m. rugsėjo 1 d. surašytas fiksavimo protokolas Nr. ATK2-150 patvirtina, jog pareiškėjo Bare buvo nupirkti išsinešimui du alkoholiniai gėrimai: alus ir vynas, kas tik patvirtina, kad pareiškėjas vykdo ne viešojo maitinimo veiklą, o vykdo mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais.

33. AKĮ nepateikia atidarytos pakuotės sąvokos, o tai reiškia, kad įstatyme vartodamas šiuos žodžius įstatymų leidėjas jiems nepriskyrė specialios reikšmės, t. y. šie žodžiai turi būti suprantami ir aiškinami taip, kaip jie suprantami paprastai bendrinėje lietuvių kalboje. Alkoholio produktų pakuotės atidarymas paprastai suprantamas kaip bet koks veiksmas (kamštelio atsukimas ir nuėmimas, kamščio išraukimas ir kt.), po kurio atlikimo alkoholio produktą galima išpilti iš produkto pakuotės (taros) be atskirų (papildomų) pakuotės atidarymo veiksmų, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad alaus ir vyno pardavimas ir išsinešimas iš baro, nesietinas su pareiškėjui nustatytu pažeidimu pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktu, kadangi vien faktas, kad pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus išsinešimui, patvirtina, kad pareiškėjas teikė ne viešojo maitinimo paslaugas, o pardavinėjo alkoholinius gėrimus išsinešimui. Konstatavus, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytose pakuotėse, vertinamas kaip faktas, patvirtinantis, kad Bendrovė užsiėmė prekyba alkoholiniais gėrimais, ir nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės dėl pareiškėjo nurodomų teiginių, kad reikalavimas parduoti gėrimus atidarytose pakuotėse įtvirtintas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, o ne 10 punkte.

34. Šiame kontekste galima pažymėti ir tai, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos. Taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens atsakomybei atsirasti AKĮ taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai.

35. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo padaryto AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimo faktas laikytinas nustatytu. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėtas pažeidimas yra nustatytas nepriklausomai nuo to, kiek ir kokių alkoholinių gėrimų buvo parduota Bendrovės „Bare“, nes minėta AKĮ nuostata, kuri šiuo atveju buvo pažeista, kelia bendrą reikalavimą neparduoti alkoholinių gėrimų rugsėjo 1 d., jeigu nėra tenkinamos sąlygos, lemiančios išimties taikymą (šiuo atveju – jeigu alkoholiniai gėrimai (iš esmės gali būti ir vienas gėrimas) buvo parduoti nesilaikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto draudimo.

36. AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo 144 Eur iki 579 Eur bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo 579 Eur iki 1 448 Eur bauda. To paties straipsnio 7 dalyje nustatytos atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Teismas, atsižvelgdamas į padarytą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą paskyrė pareiškėjai 200 Eur dydžio baudą, pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta mažesnė už vidutinę bauda, papildomų aplinkybių, darančių įtaką baudos dydžiui nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudos dydis yra proporcingas ir adekvatus padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo keisti paskirtos baudos dydį.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas patikrino ginčijamų administracinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų, ar netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai atmestinas, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo UAB „Alaus puta“ apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas