2016-06-09 Nr. AB-12861-3-61-3-02820-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-514-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02820-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 59; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir N. T. K. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mingeda“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 16–21) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. spr.1-96, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, RC Vilniaus filialas) 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5673, įpareigoti atsakovą panaikinti prašyme išvardintus duomenis, kurie yra netikslūs ir klaidingi, ir grąžinti N. T. K. nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), registro duomenis į pirmykštę padėtį iki jų pakeitimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 7 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas panaikinti prašyme išvardintus duomenis, kurie yra netikslūs ir klaidingi, ir grąžinti N. T. K. Buto registro duomenis į pirmykštę padėtį iki jų pakeitimo, tačiau tiek atsakovas, tiek VĮ Registrų centras skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad dokumentai, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančios automobilio stovėjimo aikštelės vietą ir plotą, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 12 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 22 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl jų pagrindu VĮ RC Vilniaus filialo atliktas registro duomenų pakeitimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta, nes, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsniu, pagrindinis dokumentas kadastro duomenims pakeisti yra teismo sprendimas ar nutartis, o ne UAB „Statikada“ parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-18430-599/2012 N. T. K. buvo leista atlikti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūrą, tačiau tokio dokumento nėra, taigi ir pakeitimai yra netikslūs bei klaidingi. Pabrėžė, jog 2000 m. gruodžio 5 d. 498-sios gyvenamųjų namų statybos bendrijos (toliau – ir GNSB) pirmininko pažyma taip pat negali būti pagrindu daryti kadastro duomenų pakeitimus. Pareiškėjo nuomone, UAB „Statikada“ matininkė D. B. 2013 m. kovo 28 d. rūsyje neaišku kokiu pagrindu ir kokiais norminiais aktais vadovaudamasi be projekto autoriaus A. Š. sutikimo ir projekto korektūros atžymėjo automobilio stovėjimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini), taigi tokiu būdu buvo grubiai pažeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimai. Taip pat nurodė, kad tokiais veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio nuostatos.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime (b. l. 35–38) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad duomenys apie Butui priklausančią automobilio stovėjimo aikštelę, nurodant 12,50 kv. m automobilio stovėjimo vietą, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo patikslinti teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir esant teisėtiems bei nenuginčytiems teisiniams pagrindams. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie minėtą Buto priklausinį atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas neatsako už pateikiamų dokumentų turinio teisingumą; už šių dokumentų pagrįstumą ir juose nurodomų faktų teisingumą atsako juos surašę ir išdavę asmenys arba institucijos.

Atsakovė nesutinka, kad 498-sios GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2000 m. gruodžio 7 d. buvo įregistruotas Butas su automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R l-1, (28/1000 iš 897,23 kv. m), t. y. 25,12 kv. m ir V. J. K. (ankstesnis Buto savininkas) nuosavybės teisės į jį, ir kuri patvirtina asmens nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, negali būti pagrindu daryti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre. Paaiškino, kad minėta pažyma patvirtina, jog automobilio stovėjimo vieta, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priskirta (duomenys neskelbtini) butui ir kartu su šiuo butu perduota V. J. K. nuosavybėn. Kadangi kartu su pažyma ir prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą 2000 m. lapkričio 16 d. pateiktoje Buto kadastro duomenų byloje automobilio stovėjimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nurodyta, ji 2000 m. gruodžio 7 d. negalėjo būti įrašyta į Nekilnojamojo turto registrą, nes nekilnojamojo daikto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašomi iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos. Tačiau registro tvarkytojui 2013 m. gegužės 28 d. kartu su prašymu pateikta byla, kurioje nurodyta ta pati automobilio stovėjimo vieta, kaip ir minėtoje pažymoje, yra pakankamas pagrindas tikslinti duomenis Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinti Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nenustato, jog kartu su prašymu patikslinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis be šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, registro tvarkytojui turi būti pateiktas statybos teisėtumą patvirtinantis dokumentas, kai neatliekami jokie statybos darbai, o tik statybos projekte peržymimos automobilių stovėjimo vietos ir jų ribos, todėl šiuo atveju pakako pateiktos kadastro duomenų bylos, kurioje nurodytas automobilių stovėjimo vietos, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), plotas, kuris atitiko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendime ir 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje nustatytą plotą.

Atkreipė dėmesį, jog teisės aktai, reglamentuojantys nekilnojamojo turto kadastro tvarkymą, nesuteikia kadastro tvarkytojui teisės vertinti kadastro duomenų bylos, kurios pagrindu į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, teisėtumo. Be to, automobilio stovėjimo vieta nebuvo atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės ir įregistruota atskiru nekilnojamojo turto objektu. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodo, kokiu būdu, Nekilnojamojo turto registre patikslinti duomenys apie Butui priklausančią automobilio stovėjimo vietą pažeidžia jos interesus. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo automobilių stovėjimo aikštelės dalį įsigijo 2007 m. vasario 21 d. ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarčių, pagrindu. Automobilių stovėjimo aikštelės dalys Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kaip (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai, tačiau minėtose sutartyse automobilių stovėjimo vietos nenurodytos, todėl Nekilnojamojo turto registre neįrašytos. Pabrėžė, jog 498-osios GNSB pažymose taip pat nieko nekalbama apie konkrečias automobilių stovėjimo aikštelės vietas, taigi pareiškėjui automobilių stovėjimo aikštelės vietos nėra priskirtos, todėl pareiškėjas nėra tinkamas subjektas reikšti reikalavimą panaikinti N. T. K. nuosavybės teise priklausančio Buto su priklausiniu patikslintus kadastro duomenis, grąžinant juos į pirmykštę padėtį iki jų pakeitimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. T. K. atsiliepime (b. l. 25–26) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

N. T. K. paaiškino, kad jos sutuoktinis V. K. 2000 m. įsigijo Butą ir automobilio stovėjimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi 498-oji GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažymoje, kaip V. K. nuosavybė, buvo įvardintas tik bendras aikštelės plotas, nuolat kildavo konfliktų, nes dažniausiai nuosavybės teise priklausanti aikštelės dalis būdavo užimta, taip pat ir pareiškėjo automobilių. V. K., būdamas neįgalus, negalėdavo naudotis įsigyta aikštele, todėl buvo priverstas kreiptis į teismą, kad teismine tvarka būtų įtvirtintas automobilio statymui skirtas konkretus plotas. Teismas 2002 m. birželio 11 d. sprendimu nustatė, kad automobiliui statyti turi būti skirta 2,5 x 5 m, t. y. 12,5 kv. m plotas, tačiau teismo sprendimas daugiau kaip 10 metų nebuvo įgyvendintas, savivalė tęsėsi ir iš pareiškėjo pusės, todėl 2012 m. gruodžio mėn. buvo kreiptasi į teismą, kad teismas pakeistų teismo sprendimo vykdymo tvarką ir leistų N. T. K. pačiai nustatyti automobilio stovėjimo vietos ribas, tokias, kokios nurodytos įsiteisėjusiame teismo sprendime. N. T. K. pabrėžė, jog teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi tenkino prašymą ir suteikė teisę jai pačiai pažymėti automobilio stovėjimo vietos ribas jai skirtoje vietoje, todėl ji kreipėsi į UAB „Statikada“, kurios atestuoti specialistai įstatymo nustatyta tvarka atliko automobilio stovėjimo vietos žymėjimus ir parengė registracijos papildymui reikalingus dokumentus įrašydami, kad N. T. K. priklauso butas su automobilių stovėjimo aikštele, t. y. 25,12 kv. m, iš jų 12,50 kv. m yra automobilio stovėjimo vieta, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini). N. T. K. nuomone, atsakovas pagrįstai papildė duomenis nekilnojamojo turto registre, įrašydamas automobilio stovėjimo aikštelės vietą ir plotą, kas visiškai atitinka pateiktus dokumentus, todėl pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pabrėžė, jog naudojasi jai nuosavybės teise priklausančia automobilio stovėjimo aikštele tokio ploto, kuris nurodytas kadastro ir registro dokumentuose, todėl kitų asmenų, tarp jų ir pareiškėjo, interesų nepažeidžia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mingeda“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsakymo pagal pareiškėjo prašymą ištaisyti Nekilnojamojo turto registro duomenis.

Nustatė, kad pareiškėjui UAB „Mingeda“ nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini) su 25,12 kv.m automobilių stovėjimo aikštele bei 26,02 kv. m automobilių stovėjimo aikštelė priskirta butui (duomenys neskelbtini) (b. l. 92–108). Konkrečios automobilių statymo vietos automobilių stovėjimo aikštelėje pareiškėjai nėra priskirtos (b. l. 109, 110).

Taip pat nustatė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui N. T. K. nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini) su 25,12 kv. m automobilių stovėjimo aikštele. Butą su automobilių stovėjimo aikštele ji paveldėjo iš savo sutuoktinio V. J. K. (b. l. 39–40). Iš 2000 m. gruodžio 5 d. 498-osios GNSB pažymos nustatė, kad V. J. K. buvo priskirta konkreti vieta automobilių stovėjimo aikštelėje, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 84).

Kadangi V. J. K. dėl ploto trūkumo negalėjo naudotis jam paskirta automobilių statymo vieta, jis kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti 498-ąją GNSB atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūrą pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus, sudarant sąlygas ieškovui tinkamai naudotis automobilio statymo vieta, suteikiant automobilio statymo vietai ne mažiau kaip 12,5 kv. m (plotis – 2,5 m, ilgis – 5 m). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002 m. birželio 11 d. sprendimu V. J. K. ieškinį tenkino visiškai (b. l. 28–29). Kadangi šis teismo sprendimas nebuvo įvykdytas, antstolė kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydama pačiai N. T. K. leisti vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimą, atliekant pastarajame nurodytus veiksmus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi minėtą prašymą tenkino ir nusprendė pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimo įvykdymo tvarką, t. y. leisti pačiai išieškotojai N. T. K. įvykdyti minėtą teismo sprendimą, atliekant minėtame sprendime nurodytus veiksmus, t. y. atlikti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūrą pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus, sudarant sąlygas ieškovui tinkamai naudotis automobilio stovėjimo vieta, suteikiant automobilio stovėjimo vietai ne mažiau kaip 12,5 kv. m. (plotis – 2,5 m, ilgis – 5 m) (b. l. 30–32).

Iš bylos medžiagos nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo N. T. K. 2013 m. gegužės 28 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti Buto ir pastato (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registre bei įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą (b. l. 52). Kartu su prašymu, be kita ko, pateikė patikslintą Buto kadastro duomenų bylą ir patikslintus pastato kadastro duomenis, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį (b. l. 53–61, 76–78).

2013 m. gegužės 29 d. atsakovas patikslino Buto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registre, registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) Buto aprašyme / pastabose prie įrašo „su automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R1-1 (28/1000 iš 897,23 kv. m), t. y. 25,12 kv.m“ papildomai nurodydamas „iš jų 12,50 kv. m automobilio stovėjimo vietai, pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 39–40).

Pareiškėjas UAB „Mingeda“ su 2014 m. vasario 7 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas ištaisyti Nekilnojamojo turto registre 2013 m. gegužės 29 d. įrašytus duomenis apie Buto priklausinį, atstatant juos į pirmykštę padėtį (b. l. 41–45), tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas skundžiamu 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-5673 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie Butui priklausančią automobilių stovėjimo aikštelės vietą ir plotą atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (b. l. 7–8). Pareiškėjas atsakovo sprendimą apskundė VĮ Registrų centrui, tačiau pastarasis 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. spr 1-96 paliko atsakovo sprendimą nepakeistą (b. l. 9–10).

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymo ir pažymėjo, kad pagal šias Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas duomenys nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: 1) kai nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba 2) kai įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos.

Teismas taip pat vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nustatančia nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisinius pagrindus, 4 straipsnio 2 dalimi dėl kadastro tvarkytojo atsakomybės, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atsakomybės ir padarė išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo.

Atkreipė dėmesį, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio administracinėse bylose (LVAT 2012 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–2914/2012, 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A469-800/2007).

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog Nekilnojamojo turto registre pakeisti N. T. K. Buto su automobilio stovėjimo vieta duomenys atitiko dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl atlikti klaidingų duomenų taisymo VĮ Registro centro Vilniaus filialui nebuvo jokio pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiami VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimai, kuriais netenkintas pareiškėjos prašymas pakeisti N. T. K. Buto registro duomenis, yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra pagrindo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jo skundo reikalavimų patenkinimas pakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, kad skundo patenkinimas sukels pareiškėjui teisines pasekmes, bus apgintos pareiškėjo teisės ir įstatymo saugomi interesai, kadangi, kaip minėta, ginčo automobilio stovėjimo aikštelėje pareiškėjui nėra ir nebuvo priskirta konkreti stovėjimo vieta, tuo labiau vieta, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo pareikšto reikalavimo atžvilgiu. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB „Mingeda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas, pažeidžiant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, neteisingai aiškinant suformuotą teismų praktiką, todėl naikintinas.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, jog automobilių stovėjimo aikštelėje pareiškėjui nėra priskirtos konkrečios stovėjimo vietos, bei, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad skundo reikalavimų patenkinimas pakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes ir apgintų pareiškėjo teises ir įstatymo saugomus interesus. Nesutinka ir su teismo argumentu, jog pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo pareikšto reikalavimo atžvilgiu.

Nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu ir 58 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas paneigė aplinkybes, nustatytas kitoje jau įsiteisėjusioje byloje. Nurodo byloje esančią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-849-798/2015, kurios tekstas nelabai gerai matomas ir, kurią teismas atsisakė prijungti, nurodydamas, kad minėta nutartis yra matoma LITEKO sistemoje, todėl teismas gali prisijungti ir vadovautis minėta nutartimi. Pažymi, kad priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje, teismas dėl minėtos nutarties nepasisakė, ja nesivadovavo, ir padarė klaidingas išvadas, priešingas minėtoje nutartyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Nekilnojamojo turto registre pakeisti N. T. K. Buto su automobilio stovėjimo vieta duomenys atitiko dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl atlikti klaidingų duomenų taisymo VĮ Registro centro Vilniaus filialui nebuvo jokio pagrindo. Pažymi, kad atsižvelgiant į teismo nurodytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatą, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjas ir prašo teismo, ginčijamus atsakovo sprendimus, panaikinti.

Nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui prašė į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsižvelgdamas į tai, kad nekilnojamajam daiktui-butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės dalį identifikuojantys duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti iš UAB „Statikada“ 2013 m. kovo 28 d. parengtos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos. Matininko, kuris rengia kadastro duomenis, veiklos darbų kontrolę vykdo būtent Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau teismas šį prašymą ignoravo, su kuo pareiškėjas nesutinka. Pažymi, kad įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti.

Remiasi VĮ Registrų centro išrašo duomenimis apie butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančios automobilio stovėjimo aikštelės vietą ir plotą, Nekilnojamojo turto registro įstatymo straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnį, ir pažymi, jog iš minėtų įstatyminių normų matyti, kad UAB „Statikada” parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla negali būti pagrindinis dokumentas, kurio pagrindu daromi pakeitimai. Pagrindinis dokumentas šiuo atveju yra teismo sprendimas ir nutartis, o suformuota kadastro duomenų byla turi jam atitikti.

Pareiškėjas vadovaujasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio nuostatomis, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 3, 9.6 ir 24 punktais ir pažymi, kad kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, norėdamas susipažinti su registro išraše paminėtais dokumentais, o būtent su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-18430-599/2012, kurioje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 04 d. priėmė nutartį, kuria pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. birželio 11 d. sprendimo įvykdymo tvarką, t. y. leido pačiai išieškotojai N. T. K., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), įvykdyti minėtą teismo sprendimą, atliekant minėtame sprendime nurodytus veiksmus, t. y. atlikti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūrą, tačiau tokio dokumento nėra.

Toliau apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto argumentus dėl statybos projekto korektūros, 2000 m. gruodžio 5 d. 498-sios GNSB pirmininko pažymos, dėl UAB „Statikada“ parengtos daikto kadastro duomenų bylos, dėl CK 4.80 straipsnio nuostatų pažeidimo, analogiškus skunde pirmosios instancijos teismui pateiktiems argumentams. Pabrėžia, jog yra akivaizdu, kad tokie padaryti pakeitimai grubiai pažeidžia UAB „Mingeda“ interesus.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A469-800/2007, A520-2914/2012, nes situacijos nėra analogiškos ginčui nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konkrečios automobilio statymo vietos automobilio stovėjimo aikštelėje nepriskyrimo pareiškėjui ir automobilio statymo vietos Nr. (duomenys neskelbtini) priskyrimo V. J. K., ir šias faktines aplinkybes patvirtinančių byloje esančių įrodymų vertinimu.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-849-798/2015, pažymi, kad minėta nutartis neatitinka ABTĮ nurodytų faktų priskirtinumo prejudiciniams kriterijų. Vadovaujasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad nei VĮ Registrų centras, nei VĮ Registrų centro Vilniaus filialas minėtoje civilinėje byloje nedalyvavo, todėl joje nustatytos faktinės aplinkybės nevertintinos kaip prejudiciniai faktai.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad 2007 m. vasario 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Mingeda“ įsigijo 29/1000 dalis (turinčias 26,02 kv. m ploto) Automobilių stovėjimo aikštelės (turinčios 897,23 kv. m bendro ploto). Pirminių savininkų (I. Z. ir V. Z.) nuosavybės teises į 26,02 kv. m ploto Automobilių stovėjimo aikštelę patvirtinantis dokumentas yra 498-osios GNSB 2001 m. gruodžio 18 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad savininkai visiškai atsiskaitė su bendrija, o ne Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartyje minima 1999 m. balandžio 27 d. sutartis, nes 498-osios GNSB įstatų 2.4 punktas numatė, kad „Išmokėjus pajų, bendrijos narys įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąsias patalpas, kuriomis disponuoja savo nuožiūra, o bendrojo naudojimo patalpos, konstrukcijos ir inžinerinė įranga yra bendroji dalinė nuosavybė“. 498-osios GNSB 2001 m. gruodžio 18 d. pažymoje duomenų apie tai, kad pirminiai savininkai (I. Z. ir V. Z.) būtų įsigiję 26,02 kv. m ploto automobilių stovėjimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini), nėra. Be to, jeigu automobilio stovėjimo vietos Nr. (duomenys neskelbtini) plotas sudarytų 26,02 kv. m, jis dvigubai viršytų tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 4.2 punkte nustatytus minimalius vietos lengviesiems automobiliams stovėti parametrus (12,5 kv. m plotą), o tai reikštų, jog pareiškėjo teiginiai, kad UAB „Mingeda“ neturi galimybės tinkamai parkuoti savo automobilio, neatitinka minėtoje civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taip pat akcentuoja, kad nei pirminių savininkų, nei vėlesnės savininkės (V. Z., iš kurios UAB „Mingeda“ įsigijo 29/1000 dalis ginčo patalpos), juo labiau pareiškėjo, nuosavybės teisės į konkrečią automobilio stovėjimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini) viešajame registre niekada nebuvo įregistruotos, o vadovaujantis CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostata, perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, t. y. UAB „Mingeda“ negalėjo įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnė Automobilių stovėjimo aikštelės dalies savininkė.

Pažymi, kad apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde, pareiškėjas nenurodo nei vieno duomens, įrašyto į Registrą, kuris, anot pareiškėjo, neatitinka dokumento, kurio pagrindu jis buvo įrašytas. Dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, pareiškėja neginčija.

Dėl kadastro duomenų bylos ir 498-osios GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažymos, kaip dokumentų, kurių pagrindu daromi pakeitimai Registre vertinimo, bei dėl statybos projekto korektūros, atsakovas nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą ir nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog Registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Taip pat pastebi, jog įstatymai nenustato termino nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą registruoti, juolab, kad 498-osios GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažymos pagrindu jau 2000 m. gruodžio 7 d. buvo įregistruotos V. J. K. nuosavybės teisės į ginčo patalpos dalį Registre.

Nepagrįstais laiko pareiškėjo teiginius, jog „tokiais veiksmais grubiai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.80 straipsnio normos, už ką yra atsakingas būtent VĮ Registrų centras“. Pažymi, kad taip teigdamas, pareiškėjas ignoruoja jam neabejotinai žinomą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog Vilniaus filialas 2013 m. gegužės 29 d. patikslino buto ((duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis šio buto registro įraše (Nr. (duomenys neskelbtini)), aprašyme / pastabose papildomai nurodydamas „iš jų 12,50 kv. m automobilio stovėjimo vietai, pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini)“. CK 4.80 straipsnis reglamentuoja atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, tuo tarpu automobilio stovėjimo vieta nebuvo atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės ir įregistruota atskiru nekilnojamojo turto objektu, todėl Registro tvarkytojas niekaip negalėjo pažeisti pareiškėjo nurodytos teisės normos.

Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad teismas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, nes minėta institucija vykdo ir organizuoja matininko veiklos ir nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų darbų kontrolę. Šioje byloje nėra ginčijami nei matininko veiksmai, nei jo parengta kadastro duomenų byla, todėl teismo sprendimas neturės jokios įtakos minėtos tarnybos teisėms ir pareigoms.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo N. T. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Prašo priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jokių motyvų nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, bei atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymo pagal pareiškėjo prašymą ištaisyti Nekilnojamojo turto registro duomenis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Mingeda“ prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydamas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, panaikinti netikslius ir klaidingus duomenis apie nekilnojamajam daiktui – butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), su automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R1-1, priklausančią automobilių stovėjimo aikštelės vietą, nurodydamas, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenys apie automobilių stovėjimo vietą neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13)-5673 atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės plotą ir vietą atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti. Minėtą VĮ registrų centro Vilniaus filialo sprendimą pareiškėjas apskundė VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. spr1-96, atsakovo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. VILIN(12.513)-5673 paliko nepakeistą.

Nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. To paties įstatymo 2 dalyje nurodyta, kad techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Apibendrinant šias Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad duomenys, nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tuo atveju, jeigu duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti į nekilnojamojo turto registrą, arba, jei įrašant duomenis, buvo padarytos techninės klaidos.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčijami Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie pasak pareiškėjo, neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre.

Remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties įstatymo 2 dalyje nurodyta, jog kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, tiek Nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkytojas, tiek Kadastro duomenų tvarkytojas yra atsakingi už duomenų atitikimą dokumentams, kurių pagrindu jie įrašyti.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1990/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).

Taigi teismine tvarka nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimai dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo (išregistravimo) nekilnojamojo turto registre gali būti ginčijami tik dėl to, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai buvo įregistruoti be pagrindo (pvz. nesant dokumento, kurio pagrindu šie duomenys galėjo būti įrašyti į nekilnojamojo turto registrą; įrašant į nekilnojamojo turto registrą duomenis, kurių nėra dokumente, kuris buvo pagrindas atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimą ir pan.) arba pažeidžiant nustatytą tvarką.

Nagrinėjamu atveju, bylos medžiaga patvirtina, jog N. T. K. priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registro duomenys buvo pakeisti remiantis GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma, Apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Nr. 2-18430-599/2012, Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, parengta 2013 m. kovo 28 d. UAB „Statikada“ (b. l. 9, 40), kurie vertinant Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies prasme yra tinkami dokumentai, norint įrašyti ar pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, ir šių dokumentų duomenys vieni kitus atitinka.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nekilnojamojo turto registre pakeisti N. T. K. Buto su automobilio stovėjimo vieta automobilių stovėjimo aikštelėje duomenys, atitiko dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, todėl taisyti šiuos duomenis kaip klaidingus, VĮ Registrų centro filialas neturėjo jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog minėti dokumentai būtų ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog skundo patenkinimas pareiškėjui nesukeltų teisinių pasekmių, pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas nebuvo atmestas arba nebuvo nenagrinėtas dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo byloje neturėjimo. Tiek viešojo administravimo institucija, tiek teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundus iš esmės ir pasisakė, kad reikalavimas negali būti patenkintas dėl kitų pagrindų, t. y. dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nustatytų sąlygų nebuvimo. Todėl ne visai teisinga teismo išvada, kad sprendimas nesusijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, neturėjo įtakos bylos išsprendimui.

Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-849-798/2015, ir šia nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, į kurias, kaip teigė pareiškėjas pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-849-798/2015 priimta, išnagrinėjus UAB „Mingeda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjų UAB „Mingeda“ ir 857-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-833-33/2002 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui 498-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi 2014 m. spalio 8 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Įvertinus aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi buvo sprendžiamas teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, be to, nei VĮ Registrų centras, nei VĮ Registrų centro Vilniaus filialas minėtoje civilinėje byloje nedalyvavo, todėl joje nustatytos faktinės aplinkybės nevertintinos kaip prejudiciniai faktai, o su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismo nutartis, kuria atsisakoma atnaujinti procesą (ar nutartis dėl jos peržiūrėjimo apeliacine tvarka), nelaikytina procesiniu sprendimu ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies prasme, kuriame nustatyti faktai gali būti laikomi prejudiciniais.

Dėl Nacionalinės žemės tarnybos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įtraukimo trečiuoju suinteresuotu asmeniu apeliacinės instancijos teismas mano, jog tam nėra jokio teisinio pagrindo, nes ginčijami VĮ Registrų centro spendimai nedaro įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisėms ar pareigoms.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą, tokių aplinkybių taip pat nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas, panaikintas ir priimtas sprendimas pareiškėjo skundą atmesti, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vertinant trečiojo suinteresuoto asmens prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis expressis verbis taip pat numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidas, t. y. kad priimtu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos jo teisės.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad N. T. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 200 Eur (b. l. 182). Šios teisinės paslaugos buvo teikiamos advokato J. L. (b. l. 182). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) ir į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma – 200 Eur – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, N. T. K. priteistina suma 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui N. T. K. priteisti iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan