2019-10-29 Nr. AB-20746-3-61-3-02622-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1795-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02622-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. S-153 (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1A-97 (toliau – Muitinės departamento sprendimas); 3) Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. vasario 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 7LM190122S (toliau – ir Ataskaita).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad žinodamas, jog iš Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) jam bus atgabentas orlaivis, Klaipėdos teritorinei muitinei 2015 m. kovo 17 d. pateikė paaiškinimą, kad krovinys yra eksperimentinis mažosios aviacijos lėktuvas, skirtas asmeniniams poreikiams (mėgėjiškiems-laisvalaikio skraidymams). 2015 m. kovo 18 d. pareiškėjui buvo suteiktas OERI kodas. Pareiškėjas 2015 m. kovo 18 d. su uždarąja akcine bendrove „NAVI GRUPĖ“ (toliau – ir Atstovas) sudarė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį Nr. NAV-15/03/18/1 (toliau – ir Sutartis). Importuojant prekę Atstovas muitinei pateikė importo deklaraciją Nr. 15LTLUB000IM004813 (toliau – ir Importo deklaracija), kurioje prekę deklaravo TARIC kodu 8802 20 00 10. Importo mokesčiai apskaičiuoti taikant 0 proc. nepreferencinį muito tarifą, taikant galutinio prekių vartojimo procedūrą bei standartinį 21 proc. PVM tarifą.

3. Klaipėdos teritorinė muitinė konstatavo, jog muitinio įforminimo metu prekei buvo pritaikytas 0 proc. nepreferencinis muito tarifas taikant galutinio prekių vartojimo procedūrą, tačiau nebuvo pateiktas leidimas taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinio vartojimo procedūrą. Klasifikavimas TARIC kodu 8802 22 00 10 neleidžiamas, jeigu teisės aktų nustatytos sąlygos neįvykdytos. Kadangi leidimas taikyti galutinio vartojimo procedūrą nebuvo pateiktas, Klaipėdos teritorinė nusprendė, jog iš JAV importuotas orlaivis turi būti klasifikuotinas TARIC kodu 8802 20 00 90. Tai reiškia, kad turi būti apskaičiuojamas importo muitas. Muitinės departamentas ir MGK pareiškėjo skundų netenkino ir konstatavo, jog pareiškėjas, neturėdamas leidimo, nepagrįstai ginčo prekę deklaravo TARIC kodu 8802 20 00 10.

4. Pareiškėjo teigimu, MGK formaliai taikė teisinį reglamentavimą, kadangi Reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 294 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad muitinė gali išduoti leidimą atgaline data. Šioje dalyje nėra nustatytas atgalinės datos maksimaliai ilgiausias laikotarpis. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog leidimo grįžtamoji galia gali būti pratęsta, tačiau ne ilgiau kaip vieneriems metams iki prašymo pateikimo dienos.

5. Gavus Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštą, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie supaprastintą patikrinimą, ir kreipęsis dėl leidimo, prašymas buvo vertinamas būtent pagal šių dokumentų nuostatas. Komisijos deleguotojo reglamento (Reglamentas Nr. 2015/2446) 172 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog muitinė gali leisti, kad atgaline data taikomas leidimas įsigaliotų ne anksčiau kaip prieš vienerius metus iki prašymo priėmimo dienos. Tiek deklaracijos pateikimo dieną (2015 m. kovo 20 d.), tiek prašymo suteikti leidimą taikyti galutinį vartojimą atgaline data pateikimo dieną (2016 m. lapkričio 2 d.) galiojęs reglamentavimas patvirtina, jog palankus muitų tarifo režimas iš esmės siejamas ne su leidimą taikyti galutinį vartojimą patvirtinančio dokumento turėjimu importo metu (t. y. formaliuoju pagrindu), tačiau su atitinkamų sąlygų, kurioms esant suteikiamas leidimas taikyti galutinį vartojimą, egzistavimu.

6. Iš teisinio reglamentavimo, įtvirtinto Įgyvendinimo nuostatų 293 straipsnyje ir Komisijos deleguotojo reglamento 239 straipsnyje, matyti, kad lengvatinis muito tarifas taikomas ne todėl, kad deklarantas turi įformintą leidimą (N990), bet todėl, kad yra galutinio vartojimo aplinkybės, kurių buvimu muitinė įsitikina ir tą įsitikinimą patvirtina leidimu. Toks vertinimas seka ir iš teisės aktuose įtvirtintos galimybės leidimą gauti atgaline data.

7. Pagal bendrąją taisyklę leidimas išduodamas pradinėje stadijoje, t. y. importuojant, „kai numatoma, kad prekėms bus taikoma galutinio vartojimo muitinės priežiūra“ (Įgyvendinimo nuostatų 292 straipsnio 1 dalis), tačiau aplinkybių, sudarančių faktinį pagrindą leidimui išduoti, buvimas gali būti patikrintas vėlesnėje stadijoje – jau naudojant prekę (šiuo atveju orlaivį). Komisijos pateikiamą „kontrolės“ tikslą, jį susiejant išimtinai su leidimo dokumento turėjimu, būtų nesuderinamas su galimybe ir teise gauti leidimą atgaline data. Leidimo kaip dokumento gavimas yra sietinas ir pagrįstas kontrolės tikslais, tačiau ir nesant leidimo – dokumento kontrolės galimybė neišnyksta. Jeigu kontrolės sąlygas ir galimybę užtikrintų tik leidimas – dokumentas, reglamentavime neturėtų būti įtvirtinta galimybė leidimą gauti atgaline data per vienerius metus po importo, o importo metu taikyti 0 proc. nepreferencinį muito tarifą.

8. Vilniaus teritorinė muitinė prašymo suteikti leidimą taikyti galutinį vartojimą atgaline data nepriėmė, remdamasi Komisijos deleguotajame reglamente nustatytu atgalinio galiojimo vienerių metų terminu, pareiškėjo prašymo iš esmės nenagrinėjo. Pateikus prašymą, leidimas taikyti galutinį vartojimą atgaline data nebuvo gautas ne dėl su leidimo suteikimu susijusių aplinkybių nebuvimo, bet dėl termino praleidimo.

9. Muitinės departamento atstovas MGK posėdžio metu patvirtino, kad pagal esamus duomenis leidimas galutinio vartojimo procedūrai būtų suteiktas. Tai reiškia, kad faktinės aplinkybės atitinka galutinio vartojimo sąlygas ir leidimas – dokumentas N990 būtų gautas. Net neatlikus specialaus tyrimo galima spręsti, kad galutinio vartojimo sąlygos importo metu buvo išpildytos.

10. Deklaracijos priėmimas nėra tapatus deklaracijos išsiuntimui/perdavimui muitinei. Atstovas pareiškėjui paaiškino, jog priėmusi Importo deklaraciją, Klaipėdos teritorinė muitinė jos duomenis matė iš karto ir žinojo, jog muitas nemokamas dėl galutinio vartojimo procedūros, nors tuo pačiu metu taip pat žinojo, kad leidimas nepateiktas ir tikriausiai nebus pateiktas, nes Importo deklaracijoje buvo nurodyta „NEREIKALAUJAMA“. Tačiau daugiau kaip metus nesikreipdama į Atstovą ar į pareiškėją dėl Importo deklaracijos duomenų ir papildomos informacijos ar dokumentų, Klaipėdos teritorinė muitinė leido pagrįstai manyti, kad procedūra yra įforminta tinkamai (teisingai). Klaipėdos teritorinės muitinės pateiktuose dokumentuose buvo aiškiai nurodyti duomenys, iš kurių matyti, jog padaryta klaida ir kad arba turi būti sumokėtas muitas, arba turi būti pateiktas leidimas, nes jis, kaip ne kartą pabrėžiama Ataskaitoje, yra būtinas (būtina sąlyga) prekę klasifikuoti TARIC kodu 8802 20 00 10.

11. Klaipėdos teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir MGK turėjo įvertinti, ar tuo atveju, jeigu leidimo būtų paprašyta anksčiau, jis būtų suteiktas, ar vis tik nebūtų, nesant faktinio pagrindo leidimui išduoti, ir deklarantui būtent dėl to atsirastų muito prievolė.

12. Formalus techninio pobūdžio pažeidimas ir situacijos teisingas išsprendimas (sureguliavimas) aiškiai skiriamas ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ), bet ir Muitinės kodekse. Atsižvelgęs į Sąjungos muitinės kodekso 44 straipsnio 4 dalį, 116 straipsnio 1 dalies d) punktą, pareiškėjas teigė, kad pirmenybė yra teikiama ne formaliam teisėtumui, o teisingumui. Todėl šiuo konkrečiu atveju 7,7 proc. muito apskaičiavimas (dėl leidimo N990 neturėjimo, nes buvo praleistas terminas jo paprašyti) būtų tik formalus teisėtumas.

13. Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįstai buvo prieita išvados neatsisakyti išieškoti apskaičiuoto muito, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalimi. Nebūdamas prekybininkas, neturėdamas specialiųjų žinių, tačiau būdamas rūpestingas, neaplaidžiai vertindamas dėl orlaivio importo galimai jam kilsiančias pareigas, pareiškėjas dėl muitinės formalumų atlikimo sudarė Sutartį. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi ir buvo užtikrintas, kad muitinės formalumai bus atlikti laiku ir teisingai. Šį įsitikinimą netiesiogiai patvirtino jokių klausimų ar papildomų prašymų iš Klaipėdos teritorinės muitinės nebuvimas iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio. Situacija, į kurią pateko pareiškėjas, yra išskirtinė, kadangi, jeigu muitinės tarpininko atstovas nebūtų padaręs tokios klaidos, o Muitinė būtų bent jau per metus patikrinusi Importo deklaraciją, leidimas butų gautas, Importo deklaracija butų užpildyta teisingai, orlaivis butų klasifikuotas teisingai ir nebūtų pagrindo nepalankiam sprendimui.

14. Nors nėra ginčo dėl to, kad Importo deklaraciją užpildė ne pats pareiškėjas, tačiau MGK Atstovo veiklos rezultatą įvertina kaip apgaulės požymius būtent pareiškėjo veiksmuose ar būtent pareiškėjo nesąžiningus veiksmus. Pareiškėjas nesutiko su MGK teigimu, kad Importo deklaracija tokiu būdu buvo užpildyta (vietoj N990 dokumento numerio įrašant „NEREIKALAUJAMA“) akivaizdžiai žinant, kad tik turint tokį leidimą galimas prekės deklaravimas TARIC kodu 8802 20 00 10, nes nėra nurodyta, iš kokių duomenų MGK tokios išvados priėjo, kaip nėra jokių duomenų, jog Atstovas (o konkrečiai – Importo deklaraciją užpildęs žmogus) akivaizdžiai žinojo, kad tik turint tokį leidimą galimas prekės deklaravimas TARIC kodu 8802 20 00 10.

15. Spręsdama dėl muitinės neatsisakymo išieškoti muitą pagrįstumo, MGK vertino tik pareiškėjo elgesį ir visiškai nevertino muitinės elgesio. Jeigu dokumentas N990 turėjo būti pateiktas importo metu (kaip kad nurodyta Ataskaitoje ir kaip reglamentuota Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijoje), galima daryti išvadą, jog muitinė, prieš priimdama Importo deklaraciją kaip teisingą, neatliko pareigos ją patikrinti.

16. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

17. Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis 2014 m. spalio 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1101/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas, II skyriaus „Specialiosios nuostatos“ B dalies „Civiliniai orlaiviai ir prekės, skirtos naudoti civiliniuose orlaiviuose“ 4 punktu, civiliniai orlaiviai atleidžiami nuo muito, jeigu laikomasi sąlygų, nustatytų atitinkamose Europos Sąjungos nuostatose, numatančiose tokių prekių naudojimo muitinės priežiūrą, t. y. kaip nustatyta Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93 dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 291–300 straipsniuose.

18. Teisės aktai (2014 m. spalio 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1101/2014) numatė galimybę pasinaudoti lengvata – atleidimu nuo muito taikant galutinio vartojimo muitinės procedūrą, kuriai būtinas raštiškas muitinės leidimas, tačiau asmuo, kuris siekia pasinaudoti lengvata – atleidimu nuo muito, turi pats veikti aktyviai, kaip numatyta Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 291–300 straipsniuose. Pareiškėjas minėtų nuostatų nesilaikė, tačiau importo metu muitinės deklaracijoje deklaravo prekę, pritaikydamas lengvatą ir nepagrįstai nurodydamas, kad leidimo pateikti nereikalaujama. Po prekių importo pareiškėjas nesikreipė į muitinę (iki nebuvo pradėtas atlikti patikrinimas) dėl leidimo taikyti galutinio vartojimo procedūrą, kaip tai numato Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos, todėl sprendė, kad pareiškėjo importuotas orlaivis pagrįstai apmokestintas 7,7 proc. trečiųjų šalių muito tarifu ir lengvatinio muito tarifo taikyti nėra pagrindo.

19. Muitinės departamento nuomone, pareiškėjo veiksmai prekių importo metu (deklaruojama TARIC kodu, kur privaloma turėti leidimą galutiniam vartojimui, jo pareiškėjas neturėjo. Muitinės deklaracijos 44 langelyje pareiškėjas (jo atstovas) vietoj leidimo numerio įrašo žodį „Nereikalaujama“) ir po prekių importo (pareiškėjas, žinodamas, kad neturi leidimo galutiniam vartojimui, nesikreipė į muitinę, nors teisės aktai numato galimybę kreiptis dėl leidimo išdavimo atgaline data) negali būti vertinamai kitaip, nei kaip turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidūs.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, nurodydama iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir Muitinės departamentas.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš JAV importavo civilinį orlaivį ir jį 2015 m. kovo 20 d. deklaravo elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 15LTLUB000IM004813 TARIC kodu 8802 20 00 10, taikydamas 0 proc. preferencinį muito tarifą.

23. Klaipėdos teritorinė muitinė, vadovaudamasi Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatytas Sąjungos muitinės kodeksas, 48 straipsniu, atliko minėtos elektroninės importo deklaracijos patikrinimą po prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir 2017 m. vasario 24 d. priėmė Ataskaitą. Ataskaitoje padaryta išvada, kad pareiškėjas importuotą prekę (civilinį orlaivį) nepagrįstai deklaravo TARIC kodu 8802 20 00 10, taikydamas galutinio prekių vartojimo procedūrą ir 0 proc. preferencinį muito tarifą, nes nepateikė (neturėjo) muitinės leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinį vartojimą. Atsižvelgdama į tai, muitinė pareiškėjo importuotą prekę suklasifikavo TARIC kodu 8802 20 00 90, apmokestino trečiųjų šalių 7,7 proc. dydžio muito tarifu ir papildomai apskaičiavo bei įregistravo 3 494 Eur muito, 57 Eur muito delspinigių, 734 Eur PVM, 156 Eur PVM delspinigių ir 423 Eur (10 procentų dydžio) baudos dydžio mokestinę prievolę.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su Ataskaita, 2017 m. kovo 7 d. su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas panaikinti Ataskaitą, kuris 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu, patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės Ataskaitą. Pareiškėjas apskundė Muitinės departamento sprendimą MGK, kuri 2017 m. liepos 11 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

25. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas neneigia, kad pateikdamas Importo deklaraciją civilinį orlaivį deklaravo TARIC kodu 8802 20 00 10, taikydamas galutinio prekių vartojimo procedūrą ir 0 proc. preferencinį muito tarifą, neturėdamas muitinės leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinį vartojimą.

26. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad teisės aktų nuostatos sudaro galimybę leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinį vartojimą vėliau, tačiau teisės aktų nuostatos tokiam leidimo gavimui (atgaline data) nustato tam tikrus apribojimus.

27. Teismas išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalį. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą taikyti specialiąją procedūrą atgaline tvarka, o Vilniaus teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 15 d. raštu, įvertinusi, kad prekės Importo deklaracija įforminta 2015 m. kovo 20 d., o prašymas išduoti prekei leidimą galutiniam vartojimui atgaline data gautas 2016 m. lapkričio 2 d. viršijant minėtą maksimalų leidimo įsigaliojimo atgaline data laikotarpį, nagrinėjimui pareiškėjo prašymo nepriėmė. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Muitinės departamentas bei MGK ginčijamuose sprendimuose, konstatuodami, jog pareiškėjas, neturėdamas leidimo, nepagrįstai ginčo prekę deklaravo kodu TARIC 8802 20 00 10. Teismas padarė išvadą, jog leidimas galutiniam vartojimui atgaline data pagrįstai nebuvo išduotas.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Klaipėdos teritorinė muitinė, priėmusi Importo deklaraciją, matė ir žinojo, kad leidimas nepateiktas ir tikriausiai nebus pateiktas, teismas pažymėjo, jog Elektroninės importo deklaracijos pateikimo, priėmimo ir kitos elektroninės informacijos, susijusios su importo procedūrų vykdymu, mainų taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-360 (toliau – ir Taisyklės), 4.5 papunktyje nustatyta, kuomet Importo deklaracijos yra priimamos. Nagrinėjamu atveju, ginčo, kad pareiškėjo pateikta Importo deklaracija buvo priimta, nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad Muitinės departamento atstovas MGK posėdyje paaiškino, jog pateikiant Importo deklaraciją naudojantis automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis, sistema neleistų pateikti deklaracijos, jeigu 44 langelyje būtų nurodytas dokumento kodas N990, tačiau nebūtų nurodytas jo numeris. Iš pateiktos Importo deklaracijos matyti, kad pareiškėjas vietoj leidimo numerio įrašė žodį „nereikalaujama“, taip išvengdamas sistemos klaidos ir sėkmingai pateikdamas deklaraciją. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad „Klaipėdos teritorinė muitinė matė, jog leidimas nepateiktas ir tikriausiai nebus pateiktas“, kas leidžia abejoti Importo deklaracijos 44 langelyje pateiktos informacijos tikslumu. Taigi, jei pareiškėjas nebūtų įrašęs žodžio „nereikalaujama“, sistema deklaracijos nebūtų priėmusi ir jis turėtų galimybę pateikti patikslintą deklaraciją ir galimai būtų išvengęs susidariusios situacijos. Iš skundžiamo MGK sprendimo matyti, jog pareiškėjas MGK posėdžio metu negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jo vardu pateiktoje Importo deklaracijoje buvo nurodytas pridedamo dokumento kodas, tačiau vietoj jo numerio įrašytas žodis „nereikalaujama“ ir nurodyta pridedamo dokumento data „2015-03-19“.

29. Teismas, atsižvelgęs į Sąjungos muitinės kodekso 48 straipsnį, nurodė, kad iš teisinio reguliavimo matyti, jog Klaipėdos teritorinė muitinė pagrįstai atliko Importo deklaracijos patikrinimą po prekių išleidimo į laisvą apyvartą. Pareiškėjo argumentus, jog ilgiau nei metus Klaipėdos teritorinė nesikreipė į Atstovą ar pareiškėją, nagrinėjamos bylos kontekste teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes būtent pareiškėjas Importo deklaracijos 44 langelyje vietoj leidimo numerio įrašė žodį „nereikalaujama“, taip išvengdamas sistemos klaidos, o Importo deklaracijos tikrinimas jos pateikimo metu nebuvo atliekamas (prekės klasifikavimo ar kitoks dokumentinis tikrinimas).

30. Dėl netenkinto pareiškėjo prašymo atsisakyti išieškoti muito sumą teismas nurodė, kad iš skundžiamo MGK sprendimo matyti, jog MGK konstatavo, kad prašymas atsisakyti išieškoti importo muitą pateiktas, jo nagrinėjimas ir sprendimas dėl jo priimtas galiojant Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl sprendžiant atsisakymo išieškoti importo muito klausimą turėjo būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos. Nors Muitinės departamentas sprendime dėl atsisakymo išieškoti importo muitą vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso ir Įgyvendinimo kodekso nuostatomis, tačiau pažymėjo, jog palyginus Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio ir Įgyvendinimo kodekso 899–909 straipsnių nuostatas, Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies d punktas ir atitinkamai 120 straipsnis neįtvirtino iš esmės naujo teisinio reglamentavimo. Teismas sutiko su MGK vertinimu ir tvirtino, jog sprendžiant atsisakymo išieškoti importo muito klausimą turėjo būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos. Teismas pritarė MGK minėtų teisės aktų teisinio vertinimo palyginimui.

31. Teismas atsižvelgė į Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalį, 120 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad Importo deklaracijos 44 langelyje „Papildoma informacija/pateikiami dokumentai/sertifikatai ir leidimai“ pareiškėjas nurodė eilę prie Importo deklaracijos pridedamų dokumentų, tačiau ties dokumento N990 numeriu pareiškėjas įrašė žodį „nereikalaujama“ ir nurodė datą 2015 m. kovo 19 d., tuo išvengdamas Importo deklaracijos nepriėmimo (sistemos klaidos). Teismas sutiko su MGK padarytomis išvadomis, jog Importo deklaracijoje nurodant pagrindinio dokumento, suteikiančio teisę į neapmokestinamą importo muitais dėl galutinio vartojimo, kodą, datą, tačiau vietoj numerio įrašant „nereikalaujama“, akivaizdžiai buvo žinoma, kad tik turint tokį leidimą galimas prekės deklaravimas TARIC kodu 8802 20 00 10. Taigi, pagrįstai Klaipėdos teritorinė muitinė, Muitinės departamentas bei MGK pareiškėjo veiksmus įvertino kaip turinčius apgaulės požymių arba kaip akivaizdžiai aplaidžiais.

32. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad už situaciją, į kurią jis pateko, yra atsakinga ir muitinė. Pareiškėjas, skunde keldamas Atstovo atsakomybės klausimą, nepateikė teismui jokių įrodymų, jog kreipėsi į savo Atstovą (muitinės tarpininką), siekiu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jo Atstovas vietoj leidimo numerio nurodė žodį „nereikalaujama“, šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir MGK posėdžio metu, kas teismui leido daryti išvadą, jog pats pareiškėjas neveikė aktyviai ir nesiekė susidariusios situacijos išsiaiškinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ir Atstovas buvo sudarę paslaugų sutartį, kurios 5 punkte nustatyti ir atsakomybės klausimai. Tai, kad muitinės tarpininkai laiko egzaminą Muitinės mokymo centre ir jų profesinė kvalifikacija yra tvirtinama jiems išlaikius kvalifikacinį egzaminą, niekaip nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir nepatvirtina, kad muitinės tarpininkas galimai nėra kvalifikuotas. Net vertinant, jog Atstovas suklydo, teisės aktų nuostatos leido gauti leidimą atgaline data, teismas pažymėjo, jog suklydimas negali būti vertintinas ir lyginamas su ypatingoms aplinkybėmis ar priskiriamas išskirtinėms situacijoms Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio prasme. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo veiksmai, kaip turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidūs, buvo tinkami nustatyti, todėl pagrįstai neatsisakyta išieškoti ginčo importo muito sumos.

33. Teismas padarė išvadą, kad MGK 2017 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. S-153 (7-101/2017), Muitinės departamento 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 1A-97 bei Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. vasario 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 7LM190122S yra priimti tinkamai, taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

III. 34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

35. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų, kad sprendimas apskaičiuoti importo muitą neatitinka reikalavimo mokesčius administruoti, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais.

36. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad palankus muito tarifo taikymas būtų siejamas ne su leidimo turėjimu, o su atitinkamų sąlygų, kurioms sąlygoms esant suteikiamas leidimas taikyti galutinį vartojimą, egzistavimu.

37. Aplinkybę, kad pareiškėjo veiksmai neturi apgaulės požymių, patvirtina pirmosios instancijos teismui 2017 m. spalio 6 d. papildomai pateikti paaiškinimai ir įrodymai.

38. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo sumokėtą visą nepriemoką.

39. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

40. Muitinės departamento nuomone, iš teisės aktų seka, kad asmuo naudodamasis atleidimu nuo muito privalo turėti ir muitinės raštišką leidimą taikyti galutinio vartojimo muitinės procedūrą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad leidimas nėra būtinas.

41. Pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai, kurių, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino, nekeičia ginčo esmės (pareiškėjo atsakomybės). Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjo Atstovas pateiktame atsakyme nurodė, jog atsakomybė dėl leidimo pateikimo turi prisiimti pats pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjas su savo atstovu nesutaria ar nesugeba išsiaiškinti dėl atsakomybės ribų, negali būti pagrindas atleisti pareiškėją nuo mokesčių valstybei. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į pareiškėjo ir Atstovo sudarytos sutarties 5 punktą.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Klaipėdos teritorinės muitinės nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo Muitinės departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. S-153, Muitinės departamento 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 1A-97 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. vasario 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 7LM190122S pagrįstumo ir teisėtumo.

44. Apeliantas teigia, kad jis sumokėjo visą nepriemoką, įskaitant ir apskaičiuotą muito sumą, dėl to jis prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus (mokėjimo nurodymus), aptarti klausimą dėl sumokėtos muito sumos grąžinimo apeliantui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas vertina, kad reikalavimas grąžinti mokesčius, kai įstatymuose (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnis) yra numatytos mokesčių permokos grąžinimo procedūros yra naujas reikalavimas. Todėl teismas vertina, kad teikiami nauji įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla ir prašymas dėl jų prijungimo atmetamas.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas formaliai taikė teisės aktus. Apelianto nuomone, teisės aktų nuostatos turėtų būti aiškinamos ir taikomos taip, kad palankus muito tarifo taikymas būtų siejamas ne su leidimo turėjimu, o su atitinkamų sąlygų, kurioms esant suteikiamas leidimas taikyti galutinį vartojimą, egzistavimu. Tokie apelianto teiginiai nėra pagrįsti įstatymu. 2014 m. spalio 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1101/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas, II skyriaus „Specialiosios nuostatos“ B dalies „Civiliniai orlaiviai ir prekės, skirtos naudoti civiliniuose orlaiviuose“ 4 punkte nustatyta, kad civiliniai orlaiviai atleidžiami nuo muito, jeigu laikomasi sąlygų, nustatytų atitinkamose Europos Sąjungos nuostatose, numatančiose tokių prekių naudojimo muitinės priežiūrą, t. y. kaip nustatyta Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą įgyvendinimo nuostatų 291-300 straipsniuose. Pastarojo teisės akto 292 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palankus muito tarifo režimas, kai numatoma, kad prekėms bus taikoma galutinio vartojimo muitinės priežiūra, galimas tik turint raštišką leidimą. Taigi, iš minėtų teisės aktų nuostatų seka, kad asmuo naudodamasis atleidimu nuo muito privalo turėti ir muitinės raštišką leidimą taikyti galutinio vartojimo muitinės procedūrą. Įstatymas nustato formalius reikalavimus, nėra jokio pagrindo teigti, kad leidimas nėra būtinas.

47. Pažymėtina, kad, tik pradėjus mokestinį patikrinimą, apeliantas kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymu išduoti minėtą leidimą. Vilniaus teritorinė muitinė prašymą paliko nenagrinėtu, nes pareiškėjas buvo praleidęs terminą. Šis sprendimas yra galiojantis, nėra nuginčytas ar panaikintas.

48. Taigi, byloje įrodyta, kad apeliantas aukščiau paminėto leidimo neturėjo, todėl, atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas, importuojamam civiliniam orlaiviui negalėjo būti taikomas atleidimas nuo muito. Pareiškėjas importo metu muitinės deklaracijoje deklaravo prekę pritaikydamas lengvatą ir nepagrįstai nurodydamas, kad leidimo pateikti nereikalaujama. Teismo nuomone, apelianto importuotas orlaivis pagrįstai apmokestintas 7,7% trečiųjų šalių muito tarifu ir lengvatinio muito tarifo taikyti nėra pagrindo. Apelianto teiginiai, kad sprendimas apskaičiuoti importo muitą neatitinka reikalavimo mokesčius administruoti vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, nepagrįsti ir teismo atmetami.

49. Apeliantas teigia, kad pareiškėjo veiksmai neturi apgaulės požymių ir nėra akivaizdžiai aplaidūs, tai įrodo jo pateikti įrodymai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui argumentų nekartoja.

50. Teismo nuomone, apelianto veiksmai prekių importo metu, kai deklaruojama TARIC kodu, kur privaloma turėti leidimą galutiniam vartojimui, o apeliantas jo neturi; muitinės deklaracijos 44 langelyje apeliantas (jo atstovas) vietoj leidimo numerio įrašo žodį „Nereikalaujama“ ir po prekių importo apeliantas, žinodamas, kad neturi leidimo galutiniam vartojimui, nesikreipė į muitinę, nors teisės aktai numato galimybę kreiptis dėl leidimo išdavimo atgaline data, vertintini kaip turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidūs.

51. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Muitinės departamento 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 1A-97 bei 2017 m. vasario 24 d. Klaipėdos teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 7LM190122S yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius