2016-02-08 Nr. AB-2850-3-61-3-00650-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-628-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00650-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 30

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Utenos kolegijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Utenos kolegijos skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas VšĮ Utenos kolegija (toliau – ir pareiškėjas, Utenos kolegija) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Studijų programų apeliacinės komisijos 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą; 2) panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir atsakovas; Centras) 2014 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. SV5-192 „Dėl vykdomos studijų programos išorinio vertinimo“ išdėstytą sprendimą vykdomą studijų programą vertinti neigiamai; 3) įpareigoti Studijų kokybės vertinimo centrą atlikti pakartotinį vykdomos studijų programos Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007) vertinimą.

Nurodė, kad Studijų kokybės vertinimo centro ekspertai 2014 m. rugpjūčio 12 d. ekspertinio vertinimo išvadose Nr. SV4-343 neigiamai įvertino VšĮ Utenos kolegijos pirmosios pakopos studijų programą Informacinių sistemų technologijos. Dėl vykdomos studijų programos išorinio vertinimo pareiškėjas kreipėsi į Studijų programų apeliacinę komisiją, kuri 2014 m. gruodžio 12 d. posėdžio metu nusprendė netenkinti pareiškėjo apeliacijos. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamuose sprendimuose padarytomis išvadomis, kad studijų programa yra orientuota į inžinerinius dalykus, kurie šioje specialybėje nereikalingi ir sukuria disbalansą.

Inžineriniai dalykai studentams būtini, siekiant sėkmingai įsilieti į Lietuvos darbo rinką kaip specialistams, gebantiems prižiūrėti tiek programinę, tiek techninę įrangą ir kompiuterių tinklus. Apeliacinės komisijos sprendime šie argumentai nepaneigti. Analogiška koleginė studijų programa yra vykdoma Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Abi studijų programos yra parengtos galiojant tiems patiems teisiniams reikalavimams studijų programos sandarai ir turiniui, todėl Studijų programų apeliacinės komisijos nariai nepagrįstai neigiamai įvertino pareiškėjo studijų programos sandarą.

Pareiškėjas teigė, kad sprendimuose nurodyta, jog daugiau kaip pusė studijų programos dėstytojų turi turėti ne mažiau kaip 3 metus praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirties. Pareiškėjas nesutiko, kad Utenos kolegijos dėstytojų patirtis yra nepakankama. Nurodė, kad ekspertams buvo pateikti dėstytojų gyvenimo aprašymai, dėl jų pastabų nebuvo, nesitikslinta dėl konkrečių dėstytojų darbo patirties. Daugiau kaip pusė programos dėstytojų turi reikiamą praktinę patirtį, tai patvirtina 2014 m. sausio 26 d. pažyma Nr. V7-7 „Dėl dėstytojų praktinės patirties“, tačiau apeliacijos nagrinėjimo metu Studijų programų apeliacinės komisijos nariai į dėstytojų turimą patirtį gilintis nenorėjo.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai reikalauja turėti reikiamą patirtį iki dėstytojo darbo pradžios, tačiau nereikalauja ją kaupti einant dėstytojo pareigas. Pareiškėjo nuomone, vertinimas vyko neobjektyviai, neįsigilinant į visas aplinkybes, socialinį teisinį kontekstą, neprašant papildomų duomenų, o nuomonė, kad nebuvo pasinaudota laisve atnaujinti programą, buvo suformuota Studijų kokybės vertinimo centro koordinatorės. Tai ji kelis kartus akcentavo pokalbio su savianalizės suvestinės grupe metu, ko pagal funkcijas daryti neturėjo.

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, kad atsakovas yra įgaliotas sudaryti ekspertų grupę, kuri vadovaudamasi teisės aktais ir akademine kompetencija bei patirtimi atliktų studijų programos kokybės įvertinimą. Pareiškėjas nepagrįstai bandė prilyginti vertintos studijų programos ir kitos aukštosios mokyklos vykdomos studijų programos išorinio vertinimo išvadas. Atsakovo nuomone, negalima teigti, kad dvi studijų programos, turinčios tam tikrų aprašymo panašumų, yra tapačios. Be to, studijų programų išorinis vertinimas atliekamas vadovaujantis prašymo atlikti veiksmus pateikimo metu galiojančiais aktais. Utenos kolegija prieš vizitą ekspertų grupei pateikė informaciją apie personalo patirtį, išdėstytą lentelėje su 9 dėstytojų duomenimis, o teikdamas skundą teismui pateikė lentelę su 11 asmenų duomenimis. Atsakovas nesutiko, kad vertinimo procesas buvo neobjektyvus. Vertinimo grupė su savianalizės suvestine susipažino iš anksto, pareiškėjas du kartus prieš vizitą buvo paprašytas pateikti papildomą informaciją, reikalingą studijų programos išoriniam vertinimui. Ekspertų grupės vizitas truko vieną dieną, tai yra įprastas laikas, per kurį gali būti įvertinama studijų programa, tokia trukmė atitinka Vykdomų studijų programų vertinimo metodikos, patvirtintos Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-01-162, 35 punktą ir buvo iš anksto suderinta su pareiškėju. Vertinimo koordinatorė vizito metu savo įgaliojimų neviršijo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Utenos kolegijos skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Mokslo ir studijų įstatymo 40 straipsniu, jo 4 dalimi, 42 straipsniu, jo 1 dalimi, švietimo ir mokslo ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. ISAK-1652 patvirtinto Studijų programų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3–4, 32–33, 27 punktais, 1 ir 2 priedais, Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-01-162 patvirtintos Vykdomų studijų programų vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 58–63 punktais. Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo sprendė, kad studijų programos neigiama išorinio vertinimo išvada turi ne tik rekomendacinę reikšmę, bet ir sukelia aukštajai mokyklai neigiamas teisines pasekmes, kadangi šia išvada remiamasi atliekant akreditavimo procedūrą – esant neigiamai išorinio vertinimo išvadai, vykdoma studijų programa neakredituojama bei negali būti toliau vykdoma.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 16 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas vertinti ir akredituoti Utenos kolegijos Verslo ir technologijų fakultete įgyvendinamas studijų programas, tarp jų studijų programą „Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007)“. Pareiškėjas 2013 m. spalio 30 d. pateikė atsakovui minėtos vykdomos studijų programos savianalizės suvestinę. Ekspertų grupė atsakovui 2014 m. rugpjūčio 12 d. pateikė minėtos studijų programos vertinimo išvadas, kuriose pateikė neigiamą studijų programos įvertinimą. Atsakovas priėmė 2014 m. spalio 14 d. pažymą, kurioje nurodė, kad ekspertų grupės pateiktos išvados buvo svarstytos 2014 m. rugpjūčio 22 d. Studijų vertinimo komisijos posėdyje, kuriame komisija pritarė išvadoms, todėl atsakovas priėmė sprendimą programą vertinti neigiamai. Atsakovas šioje pažymoje nurodė, kad priimto sprendimo motyvai išdėstyti šios pažymos priede, t. y. 2014 m. rugpjūčio 12 d. ekspertinio vertinimo išvadose. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, 2014 m. lapkričio 4 d. padavė apeliaciją atsakovo Studijų programų apeliacinei komisijai, tačiau pastaroji 2014 m. gruodžio 12 d. priėmė protokolinį sprendimą nepatenkinti pareiškėjo apeliacijos.

Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad atsakovo sprendimas neigiamai vertinti studijų programą yra išdėstytas atsakovo 2014 m. spalio 14 d. pažymoje, o šio sprendimo motyvai nurodyti ekspertų grupės 2014 m. rugpjūčio 12 d. studijų programos vertinimo išvadose, kurios laikytinos sudėtine priimto administracinio akto dalimi. Atsakovo Studijų programų apeliacinės komisijos 2014 m. gruodžio 12 d. protokolinis sprendimas yra priimtas nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka, numatyta Metodikos 135–136 punktuose. Iš skundžiamų aktų turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą neigiamai vertinti studijų programą, kadangi dvi vertinamosios sritys – „Programos sandara“ ir „Personalas“ – buvo įvertintos „nepatenkinamai“.

Iš Aprašo 1 ir 2 priedų matyti, kad vertinama studijų programos sritis gali būti įvertinama „nepatenkinamai“ tada, kai joje yra esminių trūkumų ir ši sritis netenkina net minimalių reikalavimų, todėl negali būti vertinama netgi „patenkinamai“. Atitinkamai, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, bent vieną studijų programos sritį įvertinus „nepatenkinamai“, priimamas sprendimas visą studijų programą vertinti neigiamai, o tai savo ruožtu lemia, kad visa studijų programa tampa neakredituotina ir jos negalima toliau vykdyti. Kadangi neigiamas studijų programos vertinimas sukelia griežtas neigiamas pasekmes aukštajai mokyklai, administraciniame sprendime itin svarbu aiškiai, pakankamai ir adekvačiai, susiejant su konkrečiomis teisės normomis, motyvuoti, kodėl kuri nors vertinama studijų programos sritis įvertinta „nepatenkinamai“. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šios normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-617/2013; 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2011 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

Teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi ekspertinio vertinimo išvadas dėl studijų programos sandaros srities vertinimo, konstatavo, kad šios srities vertinimas „nepatenkinamai“ nėra aiškiai, pakankamai ir adekvačiai motyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Metodikos 126 punktas numato, kad ekspertų grupė įvertina programą, remdamasi Metodikoje reglamentuotomis sritimis ir vertinimo kriterijais. Konkretūs kriterijai, pagal kuriuos turi būti įvertinta ši sritis (programos sandara) išdėstyti Metodikos 59 punkte, tai – programos atitiktis teisės aktų reikalavimams, studijų dalykų išdėstymo nuoseklumas, dalykų ar jų temų nesikartojimas, dalykų turinio atitiktis studijų rūšiai ir pakopai, tai, ar dalykų turinys ir metodai leidžia pasiekti numatomus studijų rezultatus, ar programos apimtis yra pakankama studijų rezultatams pasiekti, ar programos turinys atitinka naujausius mokslo, meno ir technologijų pasiekimus.

Iš 2014 m. rugpjūčio 12 d. ekspertinio vertinimo išvadų matyti, kad studijų programos vertinimas pagal kiekvieną iš šių kriterijų nebuvo atliktas. Pavyzdžiui, ekspertinio vertinimo išvadose neįvertinta, ar studijų dalykai išdėstyti nuosekliai, ar dalykai ir jų temos nesikartoja, ar dalykų turinys atitinka studijų rūšį (koleginės studijos) ir pakopą (pirmoji pakopa). Nors ekspertinio vertinimo išvadose konkretūs Metodikos 59 punkte nurodyti kriterijai tiesiogiai neįvardinti, tačiau matyti, kad jose studijų programos sandara faktiškai buvo nagrinėta tik pagal kelis kriterijus – pagal programos atitiktį teisės aktų reikalavimams, pagal tai, ar dalykų turinys leidžia pasiekti studijų rezultatus bei pagal tai, ar programos turinys atitinka naujausius mokslo ir technologijų pasiekimus.

Tačiau aiškios ir konkrečios išvados pagal minėtus kriterijus nesuformuluotos, išvadose nurodyti studijų programos sandaros trūkumai nesusiejami su kriterijų, numatytų Metodikos 59 punkte, taikymu. Antai, iš išvadų nėra aišku, ar studijų programa atitinka Metodikos 59.4 punktą, t. y. ar dalykų turinys ir metodai leidžia pasiekti studijų rezultatus, ar leidžia tą padaryti iš dalies ar neleidžia to padaryti (išvadose nurodoma, kad pagrindiniams studijų krypties dalykams yra skiriama per mažai laiko, kad būtų užtikrinamas visiškas programos numatomų studijų rezultatų pasiekimas).

Programos sandaros neįvertinus pagal visus Metodikoje numatytus kriterijus ir vertinimo išvadų nesiejant su konkrečiais Metodikoje numatytais kriterijais, tampa neaišku, kodėl vertinama sritis buvo įvertinta „nepatenkinamai“, t. y. nėra aiškių motyvų, kodėl nustatyti trūkumai yra esminiai ir studijų programos sandara neatitinka net minimalių reikalavimų. Iš vertinimo išvadų turinio matyti, kad faktiškai studijų programos sandara dalį Metodikos 59 punkte numatytų kriterijų atitinka, pvz., išvadose nurodoma, kad programos sandara atitinka Lietuvoje galiojančius teisės aktų reikalavimus.

Ekspertinio vertinimo išvadose nurodyti programos sandaros trūkumai grindžiami ekspertų nuomone, kokia turėtų būti studijų programos sudėtis, tačiau pačiose išvadose ekspertai nurodo, kad jiems nepavyko rasti nuorodų į tarptautiniu mastu pripažintus kompiuterijos studijų turinio standartus ir gaires. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertinio vertinimo išvadose pateiktas programos sandaros srities vertinimas „nepatenkinamai“, kai programos sandara sudaryta pagal valstybės nustatytus reikalavimus ir juos atitinka, nėra aiškiai, pakankamai ir adekvačiai motyvuotas.

Taigi, darytina išvada, kad sprendimas sritį „Programos sandara“ įvertinti „nepatenkinamai“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

Kita vertus, teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi ekspertinio vertinimo išvadas dėl studijų programos personalo srities vertinimo, konstatavo, kad ši sritis pagrįstai buvo įvertinta „nepatenkinamai“, o sprendimo dalis dėl šios srities įvertinimo iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Konkrečius kriterijus, pagal kuriuos vertinama personalo sritis, įtvirtina Metodikos 60 punktas. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nors ekspertinio vertinimo išvadose konkretūs Metodikos punktai nenurodyti, tačiau personalo sritis buvo faktiškai įvertinta pagal visus Metodikoje nustatytus kriterijus.

Teismas vadovavosi Metodikos 60.1 punktu, Mokslo ir studijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, Laipsnį suteikiančių pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo, patvirtinto švietimo ir mokslo ministro 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-501, 28 punktu. Rėmėsi Metodikos 99 ir 90 punktais. Nagrinėjamu atveju savianalizės suvestinės dalyje „Personalas“ nurodoma, kad studijų programoje dėsto 20 dėstytojų, iš kurių 10 turi nemažą praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirtį. Savianalizės suvestinėje konkreti dėstytojų praktinio darbo patirtis (darbo pobūdis, funkcijos, kt.) dėstomo dalyko srityje nėra apibūdinama.

Iš savianalizės suvestinės 2 priedo „IST studijų programos dėstytojų sąrašas 2011-2012 m. m. ir 2012-2013 m. m.“ matyti, kad pareiškėjas nurodo, jog studijų programą dėsto 20 dėstytojų, iš kurių 10 (V. B.-N., R. B., D. B., E. M., T. P., G. S., V. S., J. Š., J. L., V. L.) turi praktinio darbo patirties. Savianalizės suvestinės 3 priede pateikti dėstytojų mokslinės ir pedagoginės veiklos aprašymai. Pastebėta, kad šiuose aprašymuose, nesilaikant Metodikos 90 punkto, nenurodyta informacija apie dėstytojų darbo pobūdį.

Taigi spręsta, kad pareiškėjas nesilaikė Metodikos reikalavimų, nes savianalizės suvestinėje nepakankamai išsamiai nurodė bei išnagrinėjo dėstytojų praktinio darbo patirtį ir, atitinkamai, jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, ekspertų grupė 2014 m. gegužės 6 d. elektroniniu paštu pagrįstai paprašė pareiškėjo pateikti išsamią informaciją apie personalo patirtį darbo rinkoje. Pareiškėjas ekspertų grupei pateikė dėstytojų praktinės patirties duomenis lentelėje, kurioje nurodė duomenis apie 9 dėstytojų darbo patirtį.

Lyginant šioje lentelėje pateiktus duomenis su savianalizės suvestinės 2 priede „IST studijų programos dėstytojų sąrašas 2011-2012 m. m. ir 2012-2013 m. m.“ pateiktais duomenimis matyti, kad pareiškėjas į ekspertų grupei pateiktą naują lentelę neįtraukė savianalizės suvestinės 2 priede nurodytų dėstytojų T. P. ir J. L., tačiau į ją įtraukė dėstytoją A. P., kuris savianalizės suvestinės 2 priede nebuvo nurodytas kaip turintis praktinio darbo patirties. T. P. ir J. L. nėra nurodomi kaip dėstytojai, turintys reikiamos praktinio darbo patirties ir teismui pateiktoje pažymoje, vadinasi, pats pareiškėjas pripažįsta, kad šie dėstytojai, kurie buvo nurodyti savianalizės suvestinėje kaip turintys reikiamos praktinio darbo patirties, iš tiesų jos neturi.

Iš aptartų faktinių aplinkybių buvo matyti, kad pareiškėjas tiek atlikdamas studijų programos savianalizę, tiek vertinimo metu teikdamas duomenis ekspertų grupei nepagrindė, jog daugiau kaip pusė studijų programos dėstytojų (t. y. vienuolika ar daugiau dėstytojų iš dvidešimties) turi ne mažiau kaip 3 metus praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirties. Pareiškėjas pačioje savianalizės suvestinėje nurodė tik dešimt dėstytojų, turinčių praktinio darbo patirties, iš kurių du, kaip vėliau nurodė pats pareiškėjas, reikiamos patirties iš tiesų neturi.

Pareiškėjas, tikslindamas duomenis, ekspertų grupei pateikė duomenis tik apie devynis dėstytojus, turinčius reikiamą darbo patirtį. Taigi, šios aplinkybės patvirtino ekspertinio vertinimo išvadą, kad programą vykdantys dėstytojai neatitinka Laipsnį suteikiančių pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo reikalavimų.

Pareiškėjas apeliacijoje Studijų programų apeliacinei komisijai ir pažymoje teismui nurodė vienuolikos dėstytojų, turinčių daugiau kaip 3 metų praktinio darbo patirtį, pavardes. Išanalizavus šiuos papildomai pareiškėjo pateikiamus duomenis buvo matyti, kad jie nepagrindžia dėstytojų atitikties aptariamam reikalavimui. Pastebėta, kad pareiškėjas apeliacijoje ir pažymoje teismui kaip dėstytoją, turintį praktinio darbo patirties, nurodė V. G., dėstantį mobilių įrenginių programavimą. Tačiau šis dėstytojas savianalizės suvestinėje apskritai nebuvo įtrauktas į studijų programą vykdančių dėstytojų sąrašą. Savianalizės suvestinėje koordinuojančia mobilių įrenginių programavimo dalyko dėstymą nurodoma dėstytoja G. S., o savianalizės suvestinės 2 priede „IST studijų programos dėstytojų sąrašas 2011-2012 m. m. ir 2012-2013 m. m.“ mobiliųjų įrenginių programavimą dėstančiu dėstytoju nurodomas G. F.. Pareiškėjas apeliacijoje ir pažymoje teismui kaip dėstytoją, turinčią praktinio darbo patirties, nurodė R. J., tačiau ši dėstytoja nei savianalizės suvestinėje, nei papildomai pareiškėjo teiktuose duomenyse apie dėstytojų praktinę patirtį nebuvo nurodyta kaip dėstytoja, turinti praktinio darbo patirties. Kadangi studijų programos išorinis vertinimas atliekamas remiantis savianalizės suvestinėje pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, kad V. G. apskritai nebuvo įtrauktas į studijų programą vykdančių dėstytojų sąrašą, o dėstytoja R. J. nebuvo nurodyta kaip turinti praktinio darbo patirties, konstatuota, kad apeliacinei komisijai ir teismui pateikti duomenys nepatvirtina, kad daugiau kaip pusė studijų programos dėstytojų turi ne mažiau kaip 3 metus praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirties.

Iš ekspertinio vertinimo išvadų matyti, kad ekspertų grupė atliko ne tik formalų studijų programą vykdančių dėstytojų, turinčių praktinio darbo patirties, skaičiaus atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimą, tačiau pagrįstai įvertino dėstytojų praktinio darbo patirties, reikšmingos dėstomiems dalykams, pobūdį. Ekspertų grupė pagrįstai šį vertinimą atliko atsižvelgdama į įstatymų leidėjo siekiamą koleginių studijų tikslą, kad studijų programą baigę studentai būtų pasirengę profesinei veiklai (Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 1 dalis ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ekspertų grupės išvada, kad matematiką ir diskrečiąją matematiką dėstančios dėstytojos V. B.-N. patirtis nėra praktinė, o susijusi su moksliniais tyrimais. Šios išvados nepaneigia pareiškėjo į bylą pateikta Vilniaus universiteto 2015 m. sausio 20 d. pažyma, kurioje apibūdinamas šios dėstytojos mokslinis darbas. Nebuvo pagrindo nesutikti ir su išvada, kad elektrotechniką dėstančio V. L. darbo patirtis, kuri buvo nurodyta ekspertų grupei (Utenos kolegijos Ūkio tarnybos vadovas, Utenos rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir statybų skyriaus vyriausiasis specialistas bei Utenos rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir statybos departamento direktorius), nėra reali darbo patirtis dėstomo dalyko srityje. Pareiškėjo į bylą pateikti Utenos kolegijos Ūkio tarnybos vadovo pareiginiai nuostatai nepatvirtino, kad pareiškėjo darbo funkcijos vykdant šias pareigas buvo susiję su tiesioginiu elektrotechnikos žinių pritaikymu praktikoje. Taip pat nebuvo pagrindo nesutikti su motyvuota ekspertų grupės išvada, kad ekonomikos pagrindus dėstančios dėstytojos J. Š. patirtis dirbant buhaltere ir apskaitininke, negali būti laikoma patirtimi dėstomo dalyko srityje.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad studijų programos personalo sritis buvo tinkamai įvertinta pagal Metodikos 60.1 punkte nustatytą kriterijų ir pagrįstai prieita prie išvados, jog studijų programą vykdantys dėstytojai neatitinka Laipsnį suteikiančių pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų apraše nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pati savaime pakankama konstatuoti, jog visa personalo sritis neatitinka minimalių teisės aktų reikalavimų ir yra su esminiais trūkumais, todėl privalo būti vertinama „nepatenkinamai“, neatsižvelgiant į personalo srities atitiktį kitiems kriterijams. Kita vertus, atliekant ekspertinį vertinimą buvo nustatyti ir kiti trūkumai pagal Metodikos 60 punkte įtvirtintus vertinimo kriterijus (pvz., trūkumai dėl dėstytojų kaitos ir kt.). Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad išorinio vertinimo metu studijų programos personalo sritis pagrįstai buvo įvertinta „nepatenkinamai“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši sprendimo dalis iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes joje yra nurodomi pakankamai aiškūs ir adekvatūs motyvai, dėl kurių personalo sritis įvertinta „nepatenkinamai“, nurodytas teisės aktas, kurio reikalavimų personalo sritis neatitinka. Pareiškėjo argumentai, kad vertinimas vyko neobjektyviai, neįsigilinant į visas aplinkybes, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi, kaip minėta, pareiškėjui savianalizės suvestinėje nepateikus reikiamų duomenų dėl dėstytojų praktinės darbo patirties, ekspertų grupė papildomai aiškinosi dėstytojų turimą darbo patirtį, prašė pareiškėjo pateikti papildomų duomenų. Matyti, kad pats pareiškėjas tiek studijų programos vertinimo metu, tiek ginčo nagrinėjimo metu teikia prieštaringus duomenis dėl dėstytojų praktinės darbo patirties.

Aprašo 33 punktas numato, kad studijų programa įvertinama neigiamai, jeigu bent viena vertinama sritis yra įvertinta „nepatenkinamai“. Kadangi atliekant nagrinėjamos studijų programos išorinį vertinimą viena iš vertinamų sričių – personalo sritis – buvo pagrįstai įvertinta „nepatenkinama“, konstatuota, kad galutinis sprendimas visą studijų programą įvertinti neigiamai yra iš esmės pagrįstas ir teisėtas. Byloje nustatytas skundžiamo sprendimo dalies dėl studijų programos sandaros srities nepatenkinamo vertinimo trūkumas – šios sprendimo dalies netinkamas motyvavimas – įtakos galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Akcentuota, kad studijų programų išorinio vertinimo procedūra siekiama užtikrinti studijų kokybę, nustatyti, ar studijų kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Vienai iš esminių kokybiškas studijas užtikrinančių sričių – personalo sričiai – neatitinkant minimalių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, studijos negali būti laikomos kokybiškomis.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažino, kad pagrindo panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo neigiamai įvertinta studijų programa „Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007)“, išreikštą Studijų kokybės vertinimo 2014 m. spalio 14 d. pažymoje, ir Studijų programų apeliacinės komisijos 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo apeliacija atmesta, nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Kadangi atsakovas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl neigiamo studijų programos išorinio vertinimo, pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį vykdomos studijų programos vertinimą taip pat nėra. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas VšĮ Utenos kolegija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą ta apimtimi, kuria teismas pasisako dėl personalo srities vertinimo ir jos pagrindu priima neigiamą sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti ir priimti naują teismo sprendimą: tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo neigiamai įvertinta studijų programa „Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007)“, išreikštą Studijų kokybės vertinimo centro 2014 m. spalio 14 d. pažymoje, ir Studijų programų apeliacinės komisijos 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo apeliacija atmesta.

Nurodo, kad informacijos, kurie dėstytojai yra netinkami ir dėl kokių aplinkybių jų patirtis yra laikoma netinkama, Studijų kokybės vertinimo centras nepateikė nei vertinimo išvadose, nei Studijų programų apeliacinės komisijos posėdžio metu, nei teismui. Dėstytojus įvardino pats teismas. Mano, jog toks teismo sprendimas (nurodyti už atsakovą jo sprendimo argumentus) yra netinkamas ta prasme, jog teismas imasi pagrįsti viešojo administravimo subjekto sprendimą.

Iki paskelbiant teismo sprendimą, pareiškėjui nebuvo pateikta informacija apie tai, kokiais argumentais remiantis parinkti dėstytojai yra netinkami, todėl iš esmės buvo pažeistas šalių rungimosi principas. Teismas apskritai nevertino to, kad Studijų kokybės vertinimo centras nei skundžiamame sprendime, nei Apeliacinės komisijos sprendime nepagrindė sprendimų dėl dėstytojų netinkamumo faktais (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Pažymi, jog studijų programos vertinimo procesas yra itin ištęstas laike. Savianalizės suvestinėje buvo pateikta labai didelė apimtis informacijos ir dokumentų, todėl natūralu, jog dalis šios informacijos keičiasi, be to – dėl didelės dokumentų apimties išlieka techninės klaidos tikimybė.

Mobiliųjų įrenginių programavimo dalyko dėstytojas G. F., vykdant studijų programą buvo pakeistas į kitą dėstytoją dr. V. G. (apie tai komisija buvo informuota prieš vizitą). Dėstytojas V. G. dėstyti šioje studijų programoje pradėjo tik nuo 2014 m. vasario mėn. (po to, kai buvo pateikti pirmieji savianalizės suvestinės duomenys), todėl anksčiau pateikti duomenis apie dėstytoją nebuvo galimybės. Šiuo dalyku studijų programa buvo papildyta jau pradėjus vykdyti studijų programą, todėl konkretus dėstytojas patvirtintas prieš pradedant dėstyti konkretų dalyką. Rengiant šio dalyko aprašą, kaip koordinuojantis šio dalyko dėstytojas nurodoma G. S., kuri dirbo su studijų programa pagal atskirą projektą pritaikydama dalyko programą užsienio studentams. R. J. kvalifikacija ekspertai turėjo galimybę įsitikinti vizito metu, nes dėstytoja vertėjavo ekspertams kaip VšĮ Utenos kolegijos darbuotoja. VšĮ Utenos kolegija iki teismo sprendimo nebuvo gavusi aiškaus įvardijimo, kuriuo būtų pasakyta, jog konkretus dėstytojas neturi patirties. VšĮ Utenos kolegija jau apeliacijos metu teikė ir papildomą informaciją apie visus dėstytojus. Pažymi, jog J. L. ir T. P. buvo nurodyti per klaidą. Studijų kokybės vertinimo centras privalo pagrįsti savo sprendimus faktais, o ne ieškoti ar informaciją pateikusi aukštoji mokykla nėra įvėlusi kokios klaidos ir vėliau neleisti tos klaidos ištaisyti.

Teismas jokiais argumentais nepagrindė teismo sprendimo dėl V. B.-N. patirties tinkamumo. Pabrėžia, kad V. B.-N. dėsto matematiką ir diskrečiąją matematiką, o tokios specifinės mokslo žinios praktiškai yra pritaikomos mokslinių tyrimų srityje. Mano, jog teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino įstatymo normą, taip apribodamas galimybę mokslo tyrėjams užsiimti pedagogine veikla kolegijose.

Vertindamas kitų dėstytojų praktinę patirtį, teismas iš esmės nepateikia motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta dėstytojų sukauptą patirtį. V. L. be kita ko, dirbo Utenos kolegijos Ūkio tarnybos vadovu ir, be kita ko, buvo atsakingas už kompiuterinių tinklų, elektros įrangos, elektrotechnikos laboratorijos priežiūrą Utenos kolegijoje. V. L. praktinė patirtis nėra susijusi su pačios sudėtingiausios elektrotechnikos projektavimu, instaliavimu ir eksploatavimu, tačiau, kategoriškai teigti, jog jis neturi praktinės darbo elektrotechnikos srityje patirties, negalima.

Teismas, vertindamas dėstytojos J. Š. praktinę patirtį, neanalizavo viso jos gyvenimo aprašymo, neatkreipė dėmesio į tai, jog ji kaupė patirtį dirbdama ne eiline, o vyriausiąja buhaltere. Be to, J. Š. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. VšĮ Utenos kolegijoje nebedirba.

Dalis VšĮ Utenos kolegijos skundo argumentų, buvo susiję su tuo, jog Studijų kokybės vertinimo centro vykdytas studijų programos vertinimo procesas buvo vykdomas neobjektyviai: buvo keliamas klausimai dėl ekspertų tinkamumo, taip pat teikė argumentus dėl vertinimo objektyvumo – Studijų kokybės vertinimo centro darbuotojų elgesio ekspertų vizito metu, vertintos studijų programos blokavimo ir kt. Šia apimti teismo sprendimas yra be argumentų – teismas neanalizavo, nevertino ir nepasisakė dėl šios dalies argumentų.

Teismas konstatavo, kad dalis vertinimo išvadų (kiek tai susiję su studijų programos turiniu) – yra nepagrįstos. Konstatavus šį faktą ir palikus galioti sprendimą dėl neigiamo vertinimo, aukštoji mokykla patenka į dviprasmišką situaciją dėl galiojančio teisinio įpareigojimo skelbti vertinimo išvadą. Mano, jog šia apimtimi teismo sprendimas tikslintinas įpareigojant atsakovą neskelbti šios vertinimo dalies kaip nepagrįstos arba skelbti su prierašu, jog teismo sprendimu šia apimtimi vertinimo išvados pripažintos nepagrįstomis ir leidžiant pareiškėjui neskelbti šios vertinimo išvadų dalies su prierašu, jog teismo sprendimu ji pripažinta nepagrįsta.

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo VšĮ Utenos kolegijos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės niekaip neįrodo atsakovo šališkumo ar išankstinio nusistatymo pareiškėjo ar jo vykdomos studijų programos atžvilgiu, o tik iliustruoja eilinę darbinę situaciją, artėjant bendrajam priėmimui. Tvirtina, kad atsakovas nagrinėjamu atveju veikė skaidriai, nešališkai ir objektyviai.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad programos vertinimą atliko ekspertų grupė, kuri buvo nepakankamai įsigilinusi į nacionalinį kontekstą, o jų kvalifikacija nėra tinkama išoriniam vertinimui atlikti. Studijų kokybės vertinimo centras ekspertų grupę sudarė vadovaudamasis Ekspertų atrankos aprašu. Potencialios ekspertų grupės narių kandidatūros buvo apsvarstytos ir Studijų kokybės vertinimo centro vidinės komisijos susitikime. Apie ekspertų grupės sudėtį, vadovaujantis Metodikos 29, 30 punktais 2014 m. balandžio 4 d. raštu Nr. S-650 buvo informuotas ir pareiškėjas, tačiau jokių pastabų ekspertų grupės sudėčiai jis neturėjo. Mano, jog aukštoji mokykla ekspertų kompetencija „suabejojo“ tik tada, kai gavo nepalankias ekspertų išvadas, kuriose buvo pateikta objektyvi kritika kolegijos vykdomai studijų programai. Be to, aplinkybę, kad ekspertų kompetencija yra tinkama atlikti šios studijų programos įvertinimą patvirtino ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu. Ekspertų grupėms iki vizito aukštojoje mokykloje visuomet yra vykdomi mokymai. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, galinčių paneigti tai, kad visa ekspertų grupė buvo pakankamai susipažinusi su nacionaliniu kontekstu.

Ekspertų išvadose yra nurodyta, kurių studijų dalykus dėstančių asmenų praktinė patirtis nėra pakankama. Asmenys, dėstantys šias disciplinas yra nurodyti pačios aukštosios mokyklos pateiktame dėstytojų sąraše, kurį ekspertų grupė tikslino dar iki vizito. Todėl teismas šiuo konkrečiu atveju, ne nustatinėjo dėstytojus, neturinčius praktinės patirties, o tik sugretino ekspertų išvadas ir dėstytojų sąrašą. Konkrečių dėstytojų pavardės ekspertų išvadose buvo nenurodytos neatsitiktinai – ekspertai siekė nesuasmeninti ir neįžeisti konkrečių personalijų. Jokių reikalavimų nurodyti konkrečias dėstytojų pavardes šią sritį reglamentuojantys teisės aktai nenustato. Teiginys, kad ištaisyti klaidų dėl dėstytojų sudėties jam nebuvo suteikta galimybių, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas ne vieną kartą išorinio vertinimo proceso eigoje Studijų kokybės vertinimo centrui ir ekspertų grupei teikė ir tikslino informaciją apie Programoje dėstančius dėstytojus.

Išvadose yra nagrinėta studijų dalykų seka ir yra konstatuota, kad programos dalykų temų išdėstymas yra labai problemiškas, ypač pirmaisiais studijų metais. Mano, jog tokia ekspertų išvada patvirtina, kad ekspertai studijų dalykų išdėstymo nuoseklumą vertino ir dėl jo išvadose pasisakė (Metodikos 59.2 punktas). Ekspertai analizavo ir Išvadose pasisakė dėl programos atitikties studijų rūšiai ir pakopai (Metodikos 59.3) bei tokią atitiktį patvirtino. Ekspertai analizavo, ar dalykų turinys bei programos apimtis leidžia pasiekti studijų tikslus ir numatomus studijų rezultatus (Metodikos 59.4, 59.5 punktai). Nagrinėdami studijų programą pagal Metodikos 59.6 kriterijų ekspertai nustatė, kad nepateiktos nuorodos į tarptautiniu mastu pripažintus kompiuterijos studijų turinio standartus ir gaires. Ekspertai programos sandaros aspektu išnagrinėjo studijų programą pagal visus Metodikos kriterijus ir dėl visų jų išvadose pasisakė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam nėra aišku, kaip ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą reikia įvykdyti. Atsakovo manymu, teismo sprendimo išaiškinimas nėra apeliacinio skundo dalykas, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje suteikia teisę proceso šalims iki sprendimo įvykdymo kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo išaiškinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo neigiamai įvertinti pareiškėjo Utenos kolegijos vykdomą informatikos inžinerijos krypties studijų programą „Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007)“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 16 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas vertinti ir akredituoti Utenos kolegijos Verslo ir technologijų fakultete įgyvendinamas studijų programas, tame tarpe – studijų programą „Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007)“ (I t., b. l. 139), 2013 m. spalio 30 d. pateikė minėtos studijų programos savianalizės suvestinę (I t., b. l. 188–200; II t., b. l. 1–200; III t., b. l. 1–200; IV t., b. l. 1–11). Studijų programą vertinusi ekspertų grupė 2014 m. rugpjūčio 12 d. atsakovui perdavė jos (studijų programos) vertinimo išvadas (I t., b. l. 140–183), kuriose pateikė neigiamą studijų programos „Informacinių sistemų technologijos (valstybinis kodas 653E15007)“ įvertinimą. 2014 m. spalio 14 d. atsakovas priėmė pažymą (I t., b. l. 137–138), kurioje nurodė, kad ekspertų grupės pateiktos išvados buvo svarstytos 2014 m. rugpjūčio 22 d. Studijų vertinimo komisijos posėdyje, kuriame komisija pritarė ekspertų išvadoms. Atsižvelgdamas į ekspertų parengtas išorinio vertinimo išvadas ir Studijų vertinimo komisijos siūlymą, atsakovas priėmė sprendimą programą įvertinti neigiamai. Atsakovas šioje pažymoje nurodė, kad priimto sprendimo motyvai išdėstyti šios pažymos priede – 2014 m. rugpjūčio 12 d. ekspertinio vertinimo išvadose. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, 2014 m. lapkričio 4 d. padavė apeliaciją atsakovo Studijų programų apeliacinei komisijai (I t., b. l. 7–19), kuri 2014 m. gruodžio 12 d. protokoliniu sprendimu nusprendė nepatenkinti pareiškėjo apeliacijos (I t., b. l. 70–73).

Nesutikdamas su atsakovo sprendimu, įformintu 2014 m. spalio 14 d. pažymoje, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Utenos kolegijos skundą atmetė konstatavęs, kad nors atsakovo sprendimas sritį „Programos sandara“ įvertinti „nepatenkinamai“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, kita minėtos studijų programos sritis – „Personalas“ – buvo pagrįstai įvertinta „nepatenkinamai“, todėl galutinis sprendimas visą studijų programą įvertinti neigiamai yra iš esmės pagrįstas ir teisėtas.

Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad:

1) atsakovas nei ginčijamame sprendime, nei Apeliacinės komisijos sprendime nebuvo nurodęs dėstytojų, kurie nebuvo tinkami dėstyti šioje programoje, pavardžių, juos (dėstytojus) ginčijamame sprendime įvardijo teismas, kuris ėmėsi pagrįsti viešojo administravimo subjekto sprendimą, kas yra nesuderinama su objektyviu ir nešališku procesu;

2) studijų programos vertinimas yra ištęstas laike, savianalizės suvestinėje pateikiamų informacijos ir dokumentų apimtis yra labai didelė, todėl dalis šios informacijos keičiasi, išlieka techninės klaidos tikimybė, ko pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino: Mobiliųjų įrenginių programavimo dalyko dėstytojas G. F., vykdant studijų programą, buvo pakeistas dr. V. G., kuris dėstyti pradėjo 2014 m. vasario mėnesį, dėl ko jis ir neįvardytas savianalizės suvestinėje, apie ką ekspertų komisija buvo informuota prieš vizitą. Nors teismas įvardija, kad R. J. esą apskritai nebuvo nurodyta kaip turinti praktinio darbo patirties, R. J. kvalifikacija ekspertai turėjo galimybę įsitikinti vizito metu, nes dėstytoja vertėjavo ekspertams kaip Utenos kolegijos darbuotoja. Utenos kolegija iki teismo sprendimo nebuvo gavusi aiškaus įvardijimo, kuriuo būtų pasakyta, jog konkretus dėstytojas neturi patirties, todėl jau apeliacijos metu teikė ir papildomą informaciją apie visus dėstytojus, tame tarpe – ir apie R. J.. Aptariant dėstytojų, turinčių praktinės patirties, sąrašą, J. L. ir T. P. buvo nurodyti per klaidą. Studijų kokybės vertinimo centras privalo pagrįsti savo sprendimus faktais, o ne ieškoti, ar informaciją pateikusi aukštoji mokykla nėra įvėlusi kokios klaidos, ir vėliau neleisti tos klaidos ištaisyti. Teismas jokiais argumentais nepagrindė savo sprendimo dėl V. B.-N. patirties tinkamumo, o vertindamas kitų dėstytojų praktinę patirtį, iš esmės nepateikia motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta dėstytojų sukauptą patirtį. V. L., be kita ko, dirbo Utenos kolegijos Ūkio tarnybos vadovu ir buvo atsakingas už kompiuterinių tinklų, elektros įrangos, elektrotechnikos laboratorijos priežiūrą Utenos kolegijoje. Jo praktinė patirtis nėra susijusi su pačios sudėtingiausios elektrotechnikos projektavimu, instaliavimu ir eksploatavimu, tačiau kategoriškai teigti, jog jis neturi praktinės darbo elektrotechnikos srityje patirties, negalima. Teismas, vertindamas dėstytojos J. Š. praktinę patirtį, neanalizavo viso jos gyvenimo aprašymo, neatkreipė dėmesio į tai, jog ji kaupė patirtį dirbdama ne eiline, o vyriausiąja buhaltere. Be to, J. Š. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Utenos kolegijoje nebedirba;

3) nors dalis Utenos kolegijos skundo argumentų buvo susiję su tuo, jog Studijų kokybės vertinimo centro vykdytas studijų programos vertinimo procesas buvo vykdomas neobjektyviai, teismas jų neanalizavo, nevertino;

4) teismui konstatavus, kad dalis vertinimo išvadų (kiek tai susiję su studijų programos turiniu) yra nepagrįstos, tačiau palikus galioti sprendimą dėl neigiamo vertinimo, pareiškėjas patenka į dviprasmišką situaciją dėl galiojančio teisinio įpareigojimo skelbti vertinimo išvadą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime pateiktam byloje taikytinos materialinės teisės, reglamentuojančios studijų programų išorinį vertinimą, visumos nuostatų aiškinimui, nesutikimo su ginčijamu sprendimu šiuo aspektu iš esmės nereiškė ir šalys, todėl toliau aptariamos tik atskiros materialinės teisės, reglamentuojančios studijų programų išorinį vertinimą, nuostatos, kurios reikšmingos ginčo dalykui apeliacinėje instancijoje.

Visų pirma, byloje pateiktų duomenų visuma nepatvirtina pareiškėjo argumento dėl studijų programų išorinio vertinimo proceso neobjektyvumo: nors apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo teiginiu, kad personalo srities vertinime „<...> daug elementų gali būti vertinami pagal subjektyvų vertintojo supratimą (įstatymas neapibrėžia tikslių vertinimo kriterijų) <...>“, byloje pateikti įrodymai, kuriems vertinti specialios žinios nereikalingos, patvirtina ekspertų išvadas dėl studijų programos srities „Personalas“ vertinimo pagrįstumo: nors ekspertinio vertinimo atveju eksperto, t. y. asmens, turinčio tam tikrų specialių žinių ir patirčių, aukšta kvalifikacija ir nesuinteresuotumas yra nekvestionuotinos sąlygos, būtinos objektyviai išvadai, kurios tam tikra dalis visada pagrindžiama eksperto diskrecija, jam patikima dėl turimų specialių žinių ir patirties bei gebėjimo jais pasinaudoti, gauti, tokia išvada visada pagrindžiama faktais, kurie dažnai gali būti patikrinti ir neturint specialių žinių.

Šiuo atveju įvertinti aplinkybei, ar pareiškėjas įvykdė reikalavimus dėl vertintos studijų programos dėstytojų praktinio darbo patirties, specialios žinios, bent jau kiekybiniu tokio reikalavimo įvykdymo aspektu, nėra reikalingos: Vykdomų studijų programų vertinimo metodika, patvirtinta Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-01-162, be kita ko, nustato, kad programos vertinimas pagrįstas 6 sričių analize: programos tikslai ir numatomi studijų rezultatai, programos sandara, personalas, materialieji ištekliai, studijų eiga ir jos vertinimas, programos vadyba (Metodikos 56 p.).

Personalo sritis įvertinama pagal šiuos kriterijus: programos vykdymui pasitelkiamas personalas atitinka teisės aktų reikalavimus; dėstytojų kvalifikacija yra tinkama numatomiems studijų rezultatams pasiekti; dėstytojų skaičius yra pakankamas numatomiems studijų rezultatams pasiekti; dėstytojų kaita užtikrina tinkamą programos vykdymą; aukštoji mokykla užtikrina (sudaro) sąlygas dėstytojų profesiniam tobulėjimui reikalingam programos vykdymui; aukštojoje mokykloje vykdomi moksliniai tyrimai (meninė veikla), tiesiogiai susiję su analizuojama programa (Metodikos 60–60.6. p.).

Mokslo ir studijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad daugiau kaip pusė kolegijos dėstytojų turi turėti ne mažesnę kaip 3 metų praktinio darbo patirtį dėstomojo dalyko srityje, o Laipsnį suteikiančių pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo, patvirtinto švietimo ir mokslo ministro 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-501, 28 punktas – kad daugiau kaip pusė kolegijos studijų programos dėstytojų turi turėti ne mažiau kaip 3 metus praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirties.

Reikalavimai dėl kolegijų vykdomų studijų programų dėstytojų praktinės patirties nustatyti atsižvelgiant į kolegijos tikslus:

1) vykdyti studijas, teikiančias asmeniui aukštąjį koleginį išsilavinimą ir aukštojo mokslo kvalifikaciją, tenkinančias Lietuvos valstybės bei visuomenės ir ūkio reikmes ir atitinkančias mokslo bei naujausių technologijų lygį;

2) plėtoti regionui reikalingus taikomuosius mokslinius tyrimus, konsultuoti vietos valdžios ir ūkio subjektus;

3) sudaryti sąlygas asmenų įgytoms žinioms ir gebėjimams tobulinti;

4) ugdyti švietimui ir kultūrai imlią visuomenę, gebančią dirbti sparčios technologijų kaitos sąlygomis. Taigi, atliekant personalo srities analizę, vertinimas atliekamas tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, kurie dažnai koreliuoja: pavyzdžiui, sprendžiant, ar dėstytojų kaita užtikrina tinkamą programos vykdymą, dėstytojų kaitos kiekybinių rodiklių pagrindu daroma išvada apie kokybinio rodiklio (rezultato) pasiekimą.

Nagrinėjamu atveju ekspertų komisija, studijų programos personalo sritis vertinime daugiau akcentavusi atitikimo Metodikos kriterijams kokybinį aspektą, pabrėžė pagrindinius trūkumus, apsprendusius vertinimą „nepatenkinamai“: maža personalo kaita; maždaug ketvirtadalis dėstytojų anksčiau dirbo vidurinės mokyklos mokytojais ir beveik pusė jų pagal išsilavinimą yra vidurinės mokyklos mokytojai, baigę pedagogines studijas įvairiuose universitetuose arba pedagoginį universitetą, kas yra didelis trūkumas: kolegija yra aukštoji mokykla, savo pobūdžiu panašesnė į universitetą, o ne į vidurinę mokyklą, todėl reikalavimai personalui turėtų skirtis nuo vidurinių mokyklų mokytojams keliamų reikalavimų; reikalavimas „pusė <...> dėstytojų turi turėti ne mažiau kaip 3 metus praktinio darbo dėstomojo dalyko srityje patirties“, nėra tenkinamas.

Pažymėtina, kad šį vertinimą ekspertų komisija pateikė vertindama programos dalyko ir jį dėstančio asmens turimos praktinės patirties santykį (nurodoma, jog ji nėra įsitikinusi, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyta darbo patirtis visais atvejais yra aktuali (pavyzdžiui, nesutinka, kad Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus viršininko pareigos Utenos rajono savivaldybėje yra tinkama praktinė elektronikos studijų dalyko patirtis, kasininko ar net apskaitininko pareigos – ekonomikos pagrindų studijų dalyko praktinė patirtis, o mokslo tiriamoji veikla matematikoje yra praktinė patirtis darbo rinkoje), o tais atvejais, kai ji yra aktuali, ekspertų grupė ne visada buvo patenkinta jos apimtimi (pavyzdžiui, du dėstytojai, kurių vienas dėsto Kompiuterių periferiją, o kitas – Operacines sistemas ir Kompiuterių tinklus, įgijo praktinės patirties dirbdami kompiuterių inžinieriais vidurinėse mokyklose)), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, aptaręs ekspertų komisijos išvadas ir joms pritaręs, kartu akcentavo aplinkybes, susijusias su konkrečiais asmenims (dėstytojais), taip pat atitikimo šiam reikalavimui reikšmę bendrame šios srities vertinime, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti: atitikimas Metodikos 60.1 papunktyje numatytam kriterijui – programos vykdymui pasitelkiamas personalas atitinka teisės aktų reikalavimus – visos šios srities (personalas) vertinime yra esminis ta prasme, kad neatitikimo šiam kriterijui atveju visa sritis vertintina „nepatenkinamai“, neatsižvelgiant į personalo srities atitiktį kitiems kriterijams: nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančio personalo, aplinkybės, ar tokio personalo kaita yra tinkama, ar dėstytojų skaičius yra pakankamas ir t. t. nebėra svarbios.

Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, galima teigti, kad studijų programos išorinio vertinimo proceso metu, o vėliau – ir nagrinėjant ginčą teisme, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus, kad daugiau kaip pusė studijų programos dėstytojų turi ne mažiau kaip 3 metus praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirties, taisyti faktines klaidas ir teikti pastabas, o tiek ekspertai, tiek atsakovas ir pirmosios instancijos teismas juos (pateiktus įrodymus ir pastabas) vertino: Savianalizės suvestinės 2 priede „IST studijų programos dėstytojų sąrašas 2011-2012 m. m. ir 2012-2013 m. m.“ pareiškėjas nurodė, jog studijų programą dėsto 20 dėstytojų, iš kurių 10 (V. B.-N., R. B., D. B., E. M., T. P., G. S., V. S., J. Š., J. L., V. L.) turi nuo 3 iki 33 metų praktinio darbo patirties (III t., b. l. 133–136).

Ekspertams paprašius pateikti išsamią informaciją apie personalo patirtį darbo rinkoje, pareiškėjas 2014 m. gegužės 7 d. pateikė dėstytojų praktinės patirties duomenis lentelėje, kurioje jau nurodė duomenis apie 9 dėstytojus – V. B.-N., R. B., D. B., E. M., G. S., V. S., J. Š., V. L., A. P., turinčius praktinio darbo patirtį dėstomo dalyko srityje (IV t., b. l. 44–48), kurių tarpe T. P. ir J. L., kurie, kaip nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde teismui, savianalizės suvestinėje nurodyti per klaidą, jau neminimi.

Teikdamas pastabas dėl vertinimo išvadų, pareiškėjas nurodė, kad 11 dėstytojų iš 20, vykdančių šią studijų programą, turi daugiau nei 3 metų praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirtį – H. M., G. S., A. P., D. B., V. L., V. B.-N., V. S., J. Š., R. B., V. G., R. J. (V t., b. l. 102–104), t. y. prie reikiamą patirtį turinčių dėstytojų nurodė V. G. ir R. J..

Teikdamas apeliaciją atsakovo Studijų programų apeliacinei komisijai ir skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, kad iš 20 dėstytojų, vykdančių šią studijų programą, 11 turi daugiau nei 3 metų praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirtį, t. y. E. M., G. S., A. P., D. B., V. L., V. B.-N., V. S., J. Š., R. B., V. G., R. J. (I t., b. l. 15, 98–108).

Vertindama atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su minėtų asmenų atitikimo reikalavimui dėl praktinio darbo patirties turėjimo dėstomo dalyko srityje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo ruožtu pasigenda motyvų, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių ar anglų kalbos mokytojo darbo patirtis dėstant minėtas kalbas laikoma tinkama praktinio darbo dėstomo dalyko patirtimi, tuo tarpu V. B.-N. patirtis dėstant matematiką ir diskrečiąją matematiką ar dirbant darbą, susijusį su moksliniais tyrimais šiose srityse, jau nėra tokia laikoma. Kita vertus, pažymėtina, kad darbas mokslo institutuose, atsižvelgiant į šių tikslus – vykdyti šalies ūkio, kultūros, sveikatos apsaugos ir visuomenės tęstinumui ir plėtrai svarbius ilgalaikius tam tikros krypties (krypčių) mokslinius tyrimus ir eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą, bendradarbiauti su verslo, valdžios ir visuomenės atstovais, vykdyti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros užsakomuosius darbus, teikti metodologinę, metodinę ir kitą pagalbą,skleisti visuomenėje mokslo žinias, diegti jas į kultūrą, švietimą, sveikatos apsaugą bei socialinėje ir ūkinėje veikloje, prisidėti prie inovacijomis ir žiniomis grindžiamos ekonomikos kūrimo, žinioms imlios visuomenės ugdymo (Mokslo ir studijų įstatymo 10 str. 3 d.), parastai turėtų būti laikomas praktiniu darbu Laipsnį suteikiančių pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo, patvirtinto švietimo ir mokslo ministro 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-501, 28 punkto prasme.

Tačiau kitų dviejų dėstytojų praktinio darbo patirtis dėstomo dalyko srityje įvertinta tinkamai: nors pareiškėjas teigia, kad V. L., kuris dėsto elektrotechniką, praktinio darbo patirtį dėstomo dalyko srityje įgijo dirbdamas Utenos kolegijos Ūkio tarnybos vadovo pareigose, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios pareigybės pareiginių nuostatų (I t., b. l. 127–128), asmeniui, galinčiajam užimti šias pareigas, nėra netgi keliamas reikalavimas turėti išsilavinimą, susijusį su elektrotechnika, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo atsakingas už kolegijos kompiuterių, elektros įrenginių ir elektrotechnikos laboratorijos priežiūrą, nėra pagrindas V. L. patirtį šiose pareigose vertinti kaip susijusį su elektrotechnika; nors pareiškėjo teigimu E. Š. praktinio darbo patirtį įgijo apskaitininkės-kasininkės, buhalterės ir vyr. buhalterės pareigose, iš esmės nėra pateikta jokių argumentų, kaip ši patirtis yra tiesiogiai susijusi su jos dėstomu verslo ekonomikos dalyku. Pažymėtina, kad ir pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių buhalterio ir ekonomisto veiklos klasifikuojamos atskirai.

Be to, nors ekspertų komisija ir pirmosios instancijos teismas neakcentavo, byloje nėra duomenų, kad ir R. B., dėsčiusi vadybos pagrindus, atitiko praktinio darbo patirties reikalavimą dėstomo dalyko srityje: pagal pareiškėjo pateiktus duomenis R. B., kuri nuo 2010 m. dirba Utenos kolegijoje Verslo ir technologijų fakultete asistentės pareigose, nuo 2009 metų, kada Vilniaus universitete įgijo ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį, reikalingą asistento pareigoms aukštojoje mokykloje užimti (Mokslo ir studijų įstatymo 58 str. 5 d.), apart Utenos kolegijos, niekur nedirbo (I t., b. l. 100, 111–112; IV t., b. l. 133, 140–141; V t., b. l. 48), todėl jos patirtis, įgyta neturint išsilavinimo, reikalingo aukštosios mokyklos dėstytojui, nėra tinkama Laipsnį suteikiančių pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo, patvirtinto švietimo ir mokslo ministro 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-501, 28 punkto prasme.

Kadangi pagal Studijų programų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-01-162, 33 punkto nuostatas studijų programa įvertinama neigiamai, jei jos įvertinimas sudaro mažiau kaip 12 balų ir (arba) bent viena vertinama sritis yra įvertinta „nepatenkinamai“, konstatavus, kad išvada dėl studijų programos srities „Personalas“ vertinimo „nepatenkinamai“ yra pagrįsta, visa pareiškėjo studijų programa pagrįstai įvertinta neigiamai.

Pareiškėjo teiginiai, kad teismas neanalizavo jo teiginių dėl vertinimo neobjektyvumo, o jo sprendimas dėl išlikusio įpareigojimo pareiškėjui skelbti nepagrįsta pripažintos vertinimo išvados dalį yra prieštaringas, nėra pagrįsti: teismas, nors ir pakankamai lakoniškai, tačiau pasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl vertinimo neobjektyvumo, be to, pagrįstai, pažymėjęs, kad pats pareiškėjas tiek studijų programos vertinimo metu, tiek ginčo nagrinėjimo metu teikė prieštaringus duomenis dėl dėstytojų praktinės darbo patirties. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovo pasitelkti užsienio ekspertai yra, kaip teigia pareiškėjas, formaliųjų mokslo šakų atstovai, pareiškėjui buvo žinoma iki vertinimo pradžios, be to, ši aplinkybė bei tai, kad jie turėjo mažiau galimybių įsigilinti į nacionalinį kontekstą, kaip matyti iš vertinimo išvados ir pareiškėjo argumentų dėl jos pagrįstumo, nebuvo kliūtis pateikti išvadas dėl studijų programos „Informacinių sistemų technologijos“, ekspertų išvada dėl studijų programos srities „Personalas“ vertinimo „nepatenkinamai“, kaip jau pažymėta anksčiau, yra pagrįsta; ginčų dėl tvarkos, kuria turi būti viešinamos išorinio vertinimo išvados dėl pareiškėjo studijų programos „Informacinių sistemų technologijos“, nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos dėl to pasisakyti. Be to, pagal Studijų programų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-01-162, 35 punkto nuostatas, aukštoji mokykla privalo per 10 dienų nuo įvertinimo rezultatų gavimo interneto tinklalapyje ir kitais tinkamais būdais informuoti apie Centro ar Agentūros pateiktus studijų programos išorinio kokybės įvertinimo rezultatus (paviešinti vertinamąją išvadą arba jų santrauką su rekomendacijomis) ir Įgaliotos akredituojančios institucijos sprendimą dėl studijų programos akreditavimo, t. y. nuostatos dėl išorinio kokybės įvertinimo rezultatų viešinimo yra pakankamai lanksčios, dėl ko nėra jokių kliūčių pateikti objektyvią informacija studijų programos išorinio kokybės įvertinimo rezultatus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo viešosios įstaigos Utenos kolegijos apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan