2018-10-10 Nr. AB-18187-3-61-3-03240-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3164-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03240-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5–7).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 14 d. Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) jam trūksta laisvo ploto lauke (vienam asmeniui pasivaikščiojimo kieme tenka apie 1 kv. m) bei miegamosiose patalpose (vienam asmeniui tenka apie 1,8 kv. m), taip pat, pasak pareiškėjo, buvo pažeidžiami higienos normų reikalavimai. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo nesudarytos sąlygos sportuoti sporto salėje, nes salės plotas yra apie 30 kv. m, t. y. joje vienu metu telpa ne daugiau 4 asmenų, o pagal grafiką vienam aukštui (maždaug 100 asmenų) skiriamos tik 2 val. sportavimui. Pareiškėjas paaiškino, kad jo privatumą pažeidė atviras dušas. Be to, tualetuose nebuvo klozetų, o tai yra ne higieniška ir žemina pareiškėjo orumą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ant visų langų uždėtos grotos nepraleidžia tiesioginių saulės spindulių ir nuolat primena, jog pareiškėjas yra laisvės atėmimo vietoje.

3. Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–19).

4. Vilniaus PN nurodė, kokio ploto patalpose buvo laikomas pareiškėjas, kiek šiose patalpose buvo įrengta miegamų vietų, paaiškindamas, kad pareiškėjui teko nuo 3,13 kv. m iki 3,54 kv. m gyvenamojo ploto. Vilniaus PN pažymėjo, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN taip pat paaiškino, kad pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus. Vilniaus PN nurodė, kad sporto salės apskritai nėra įrengta (yra įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo gali naudotis nuteistieji pagal patvirtintą grafiką), nes tokios salės įrengimas nėra privalomas. Vilniaus PN nuomone, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 44–47). Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų sprendė, kad vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu atitiko minimalaus ploto (3,1 kv. m) reikalavimus. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų, susijusių su minėtų kiemelių plotu. Teismas nurodė, kad teisės aktai taip pat nenustato ir reikalavimo, kad dušo kambaryje turi būti atskiri skyriai. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nenustato institucijai pareigos įrengti sporto salę ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl nesudarytos galimybės sportuoti minėtoje salėje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Dėl grotų įrengimo teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė ir su tuo susijusius pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN nenurodė, ar tualetuose yra įrengti klozetai ir darė išvadą, kad dėl klozetų nebuvimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų.

III. 7. Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde ir jo patikslinime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51–54, 61).

8. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pažeidimą dėl klozetų nebuvimo, rėmėsi teisės aktu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139), kuris ginčo laikotarpiu buvo negaliojantis. Vilniaus PN paaiškina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kuris nenustato jokių reikalavimų sanitariniams mazgams. Klozetų įrengimo, pasak Vilniaus PN, nenumato ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908.

9. Vilniaus PN taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-2292-143/2015) nebuvo pasisakyta dėl būtino klozetų įrengimo bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

10. Vilniaus PN nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl klozetų nebuvimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Vilniaus PN pastebi, kad teismas nedetalizavo kaip tie nepatogumai galėtų pasireikšti.

11. Jeigu būtų nustatyta, kad naudojimasis ne sėdimais, o tupimais klozetais galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį, Vilniaus PN nuomone, teisės pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl klozetų nebuvimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Alytaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde nurodo, kad teisės aktai nenumato klozetų įrengimų sanitariniuose mazguose, be to, pareiškėjo galimai patirti nepatogumai, nebuvo tokio intensyvumo ir pobūdžio, kad būtų galima priteisti žalos atlyginimą pinigais.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina pateikto apeliacinio skundo ribose, nes nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje (kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai), dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus PN veiksmų teisėtumo, vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Šios normos galiojo iki 2017 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2017 m. balandžio 14 d., todėl Vilniaus PN teisėtai ir pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė su tuo susijusias materialinės teisės normas.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės). Įrengimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.) 5.7 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas (kiekvienam būriui). Detalūs reikalavimai sanitarinių mazgų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimui Įrengimo taisyklėse nenustatyti, todėl pagal analogiją taikytini sanitarinių mazgų gyvenamuosiuose kambariuose įrengimo reikalavimai, nustatyti Įrengimo taisyklių 13.5 punkte, be kita ko, numatančiame, kad sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, Vilniaus PN apeliacinio skundo argumentai, kad teisės aktai nenumato klozetų sanitariniuose mazguose įrengimo, yra nevisiškai pagrįsti.

18. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „klozetas“ aiškinamas kaip „išvietė su kriaukle“, o žodis „unitazas“ – kaip „tualeto kriauklė“. Taigi, jeigu pataisos namų gyvenamųjų korpusų sanitariniuose mazguose yra įrengtos nerūdijančio plieno kriauklės arba unitazai, teisės aktų pažeidimai negali būti konstatuojami. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad minėtuose sanitariniuose mazguose yra įrengtos nerūdijančio plieno kriauklės arba unitazai, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė su tuo susijusį pažeidimą, pareiškėjo naudai vertindamas jo nurodytas faktines aplinkybes.

19. Vilniaus PN apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. su tuo, kad pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamu atveju teisių pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

20. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; kt.). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

22. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai įvertino nurodytų aplinkybių pakenkimo intensyvumą, neatsižvelgė į tai, kad dėl šių aplinkybių nebuvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta esminių pareiškėjo teisės pažeidimų, todėl pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad Vilniaus PN apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė Vilniaus pataisos namuose naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad pareiškėjo M. S. teisė Vilniaus pataisos namuose naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius