2013-09-24 Nr. BB-1724-1-92-1-00264-2009-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-355/2013

Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00264-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.25.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. P. (H. P.) kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutarties.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nuosprendžiu H. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda, ją sumokant per du mėnesius.

Civiliniam ieškovui A. Š. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutartimi atmestas nuteistojo H. P. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

H. P. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2009 m. rugpjūčio 29 d., apie 15 val., Švenčionių r., Magūnų sen., kelio Balingradas–Čerėnai 1-ame kilometre, vairuodamas S. N. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas kryptimi Balingradas–Čerėnai apie 46 km/h greičiu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 125 ir 133 punktų reikalavimus: važiavo iš dalies priešpriešinio eismo juosta, pasirinkdamas greitį neatsižvelgė į važiavimo ir kelio sąlygas, ypač vietovės reljefą – kelio vingį, dėl vingio vidinėje pusėje augusių krūmų riboto matomumo sąlygas, važiuojamosios kelio dangos plotį – laiku nepasitraukė arčiau kelio dešiniojo kelkraščio ir nesumažino greičio, taip sukėlė grėsmę eismo saugumui ir susidūrė su priešpriešiais nesaugiu greičiu iš dalies priešpriešinio eismo juosta važiavusiu automobiliu „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu A. Š., kuriam buvo padarytas dešiniojo šlaunikaulio išorinio antkrumplio lūžis, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis H. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai, padarė išvadas, prieštaraujančias objektyvioms ir teismų nustatytoms aplinkybėms, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus; apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų, nukrypo nuo teismų praktikos.

Dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų neatitikties faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta: „Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad kaltinamasis prieš susidūrimą nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas viršijo leistiną greitį ir, matydamas, kad kelias per siauras prasilenkti dviem automobiliams, esant blogam matomumui, nepasirinko saugaus greičio, kad, esant reikalui, galėtų sustoti ir saugiai prasilenkti su iš priekio atvažiuojančia transporto priemone“. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta: „<...> H. P. pasirinkus saugų greitį ir laiku sumažinus greitį, pasitraukus arčiau kelio dešiniojo kelkraščio, eismo įvykis, sukėlęs A. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nebūtų įvykęs <...>“. Kasatorius nurodo, kad iš 2009 m. rugpjūčio 29 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo (nuotrauka Nr. l) matyti, jog artėdamas prie kelio vingio jis negalėjo važiuoti labai arti jo dešiniojo krašto, nes turėjo apvažiuoti į kelią išsikišusius krūmus, bet juos apvažiavęs tuoj pat ėmė artintis prie dešiniojo krašto; tuo metu pamatė priešpriešiais atvažiuojantį automobilį, pradėjo stabdyti, pasuko jį dar arčiau šio krašto (iš eismo įvykio vietos plano matyti, kad automobilio „Ford Galaxy“ dešinės pusės ratų stabdymo pėdsako pradžia nuo kairiojo kelio krašto nutolusi 3 m, pabaiga – 3,60 m). Kelio važiuojamosios dalies plotis toje vietoje yra 3,80 m, dėl to jo automobilis stabdymo pradžioje buvo 0,8 m (3,80 – 3 = 0,8 m) nuo dešiniojo kelio krašto, o pabaigoje (susidūrimo su nukentėjusiojo automobiliu momentu) – tik 0,20 m (3,80 – 3,60 = 0,20 m).

Kasatorius pažymi, kad kelio atkarpos, kurioje įvyko eismo įvykis, dešinysis kraštas neturi kelkraščio ir betarpiškai ribojasi su tiesiu iškilimu. 2011 m. lapkričio 11 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota: „artėjant į kelio vingį, dešinėje pusėje yra 40 cm aukščio sustumtų žemių kauburys su ant jo augančiais medžiais, išsidėsčiusiais palei kelio vingio dešinįjį kraštą“. Taigi prieš pat susidūrimą jis važiavo vos 20 cm atstumu nuo dešiniojo kelio krašto ir neturėjo jokios galimybės dėl jo reljefo važiuoti dar arčiau ar išvažiuoti į kelkraštį. Kasatoriaus manymu, bylos tyrimo metu objektyviai nustatytos aplinkybės neginčijamai įrodo, kad jis nepažeidė KET 125 punkto reikalavimų. Teismai šių aplinkybių netyrė, nevertino ir padarė joms prieštaraujančias išvadas. Nuosprendyje nurodyta, kad kaltininkas važiavo, viršydamas leistiną greitį. Kasatorius teigia, kad tai neatitinka tikrovės. Kasatorius pažymi, kad akivaizdu, jog važiuodamas prieš stabdymą 46 km/h greičiu ir prieš susidūrimą – 15 km/h greičiu, jis neviršijo leistino greičio, o teismų išvada, kad jis nepasirinko saugaus greičio, nepagrįsta.

Dėl baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir nuosprendžio priėmimą, pažeidimo. Kasatoriaus manymu, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis (nukentėjusiojo A. Š. parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai), yra prieštaringi, keliantys abejonių savo patikimumu. A. Š. teisme parodė, kad prieš kelio vingį pamatė automobilio šviesas, sustojo praleisti kaltinamojo vairuojamą automobilį, nes automobiliai negalėjo prasilenkti (kelio plotis toje vietoje per mažas). Nuteistasis pažymi, kad šie nukentėjusiojo parodymai prieštarauja eksperto atliktų tyrimų išvadoms. Kasatoriaus manymu, teismas, pagrįsdamas nuosprendį A. Š. parodymais, specialisto išvada ir eksperto paaiškinimais, nurodytų prieštaravimų neaptarė ir nepašalino, taip pažeidė BPK 20 straipsnį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nutartyje nepasisakė.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nuosprendyje nustatyta, kad ir kaltinamojo, ir nukentėjusiojo veiksmai techniniu požiūriu lėmė eismo įvykį; A. Š. nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį. Kasatorius, remdamasis teismų praktika (kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2009, 2K-52/2010), nurodo, kad teismas, pripažinęs, jog abu eismo įvykio dalyviai pažeidė KET reikalavimus, nenustatė, kurio iš jų veiksmai buvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti. Dėl to teismas ne tik nukrypo nuo teismų praktikos, bet, neanalizuodamas nukentėjusiojo A. Š. veiksmų, padarė klaidingą išvadą dėl tikrojo įvykio kaltininko. Pagal teismų praktiką padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtinąja padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008).

Kasatorius nurodo, kad eismo įvykio vietos plane užfiksuota, jog stabdymo pradžioje A. Š. vairuoto automobilio kairės pusės ratų pėdsakas nuo kairiojo kelio krašto nutolęs 1,3 m, stabdymo pabaigoje (susidūrimo momentu) – 1,2 m. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo automobilis, artėdamas prie įvykio vietos, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, bet nuo jo tolo ir artėjo prie priešingo kelio krašto. Kasatoriaus manymu, A. Š. norėjo „nukirpti posūkį“ ir tik paskutiniu momentu, pamatęs jo automobilį ir vengdamas susidūrimo, staigiai pasuko į dešinę (tai parodė P. Š., važiavęs kartu su A.

Š.). Kelio plotis toje vietoje yra 4,1 m, susidūrimo momentu nukentėjusiojo automobilis į priešpriešinę eismo juostą buvo išvažiavęs 0,85 m (4,1 / 2 – 1,2 = 0,85 m), o nuo dešiniojo kelio krašto nutolęs net 1,15 m (4,1 – 1,2 – 1,75 (automobilio „Ford Mondeo“ plotis) = 1,15 m). Iš fotolentelės Nr. 5 matyti, kad automobilis „Ford Mondeo“ po susidūrimo buvo 0,3 m atstumu iki dešiniojo kelio krašto, o jo (nuteistojo) automobilis nuo dešiniojo (jo važiavimo kryptimi) kelio krašto – 0,2 m. Kairysis jo automobilio šonas susidūrimo momentu buvo nutolęs nuo dešiniojo krašto 2,01 m (0,2 + 1,81 (automobilio plotis) = 2,01 m) ir tai leidžia pagristai teigti, kad jis nebuvo kirtęs įsivaizduojamo kelio vidurio (4,1 m / 2 = 2,05 m) ir išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą.

Taigi jeigu A. Š. automobilis „Ford Mondeo“ prieš susidūrimą būtų važiavęs tokiu pat atstumu nuo dešiniojo kelio krašto, kokiu važiavo nuteistojo automobilis (0,2 m), automobiliai būtų nesusidūrę (0,2 + 1,75 = 1,95 m ir 2,01 + 1,95 = 3,96 m < 4,1 m). Kasatorius pažymi, kad dešiniojo (nukentėjusiojo automobilio judėjimo kryptimi) šalikelio reljefas netrukdė A. Š. važiuoti kuo arčiau jo krašto, o prireikus – net saugiai išvažiuoti už važiuojamosios dalies ribų, o jis (nuteistasis) tokios galimybės neturėjo. Šią aplinkybę nustatė ir teismas:

„Kelio kairėje pusėje auga miškas, prieš kelio vingį yra 12 m ilgio ir 4 m pločio netaisyklingo ovalo formos mišku neapaugęs plotas“. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės parodo, kad būtent nukentėjusiojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, nes, jei A. Š. būtų laikęsis KET 125 punkto reikalavimų, eismo įvykis būtų neįvykęs. Be to, šis teismas nukrypo nuo teismų praktikos nurodydamas, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nėra reikšmingi apeliacinio skundo argumentai, jog teismas privalėjo nustatyti, kieno iš vairuotojų veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino kito eismo įvykio dalyvio (A. Š.) veiksmų, ar nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis galėjo (ir turėjo) techninę galimybę elgtis kitaip, o savo išvadą, kad būtent nuteistojo veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, pagrindė prielaida, jog automobiliui „Ford Galaxy“ judant „ženkliai“ lėtesniu greičiu arba stovint eismo įvykis nebūtų įvykęs arba įvykęs, bet nesukėlęs baudžiamajai atsakomybei kilti būtinų padarinių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo H. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo esmingai pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas. Kasatorius savo poziciją dėl procesinių pažeidimų visų pirma grindžia netinkamu BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymu vertinant byloje surinktus įrodymus – eismo įvykio dalyvio nukentėjusiojo A. Š. parodymus, specialisto V. Matusevičiaus išvadas, nustatančias technines eismo įvykio kilimo aplinkybes bei priežastis, ir teismui jo duotus paaiškinimus. Vilniaus apygardos teismas nuteistojo ginčijamų pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą patikrino, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Nukentėjusiojo A. Š. parodymų dalis apie tai, kad prieš kelio vingį jis pamatė automobilio šviesas, sustojo praleisti kaltinamojo vairuojamą automobilį, teismo nutartyje pagrįstai įvertinta kritiškai, kaip prieštaraujanti specialisto išvadoms, tačiau tai neturi įtakos nuteistojo baudžiamajai atsakomybei. Nuteistasis pažeidė KET reikalavimus nepriklausomai nuo nukentėjusiojo veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. birželio 22 d. specialisto išvada Nr. 11-154(11) ir specialisto paaiškinimais teismo posėdyje, nes joje konstatuotos aplinkybės iš esmės atitinka Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. kovo 9 d. specialisto išvadą Nr. 11-3563(09), kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Aplinkybė, kad teismai įvertino bylos įrodymus ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nelaikoma teisiniu pagrindu daryti pagrįstą išvadą, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje. Prokuroras pažymi, jog kasaciniame skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstyti teiginiai, kad kelyje kryptimi Balingradas–Čerėnai yra važiavimo greitį ribojantys iki 30 km/h kelio ženklai ir kad kaltinamasis važiavo, viršydamas leistiną greitį, vertintini kaip teismo baigiamojo akto trūkumas, neturintis įtakos H. P. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodyta, kad jis kaltinamas pažeidęs KET reikalavimus dėl leistino greičio viršijimo.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog žemesnės instancijos teismai neteisingai išsprendė jo veiksmų bei eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastinio ryšio klausimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas pripažino, jog abu vairuotojai pažeidė KET reikalavimus (tai patvirtina ir dvi specialisto išvados bei specialisto V. Matusevičiaus teismui duoti paaiškinimai). Kai kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, itin svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio veikos turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais.

BK 281 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris, vairuodamas transporto priemonę ir pažeidęs KET reikalavimus, sukelia eismo įvykį, dėl kurio nesunkiai sutrikdoma kito asmens sveikata. Kadangi eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdyta vieno iš KET reikalavimus pažeidusių transporto priemonių vairuotojų (nukentėjusiojo A. Š.) sveikata, tokiu atveju svarbu nustatyti, ar kito eismo dalyvio H. P. veiksmais padaryti KET reikalavimų pažeidimai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiais padariniais.

Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, jog H.

P. veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nes jis, važiuodamas kryptimi Balingradas–Čerėnai, pažeidė KET 125 ir 133 punktų reikalavimus: važiavo iš dalies priešpriešinio eismo juosta, pasirinkdamas greitį neatsižvelgė į važiavimo ir kelio sąlygas, vietovės reljefą – kelio vingį, dėl vingio vidinėje pusėje augusių krūmų riboto matomumo sąlygas, važiuojamosios kelio dangos plotį, laiku nepasitraukė arčiau kelio dešiniojo kelkraščio ir nesumažino greičio, taip sukėlė grėsmę eismo saugumui ir dėl to susidūrė su priešpriešiais nesaugiu greičiu iš dalies priešpriešinio eismo juosta važiavusiu automobiliu „Ford Mondeo“.

Prokuroras nurodo, kad jeigu kasatorius nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, jis būtų išvengęs automobilių susidūrimo, o eismo įvykis nebūtų įvykęs ir nebūtų kilę byloje nustatyti padariniai. H. P. veika buvo dėl eismo įvykio kito asmens nesunkaus sveikatos sutrikdymo būtinoji sąlyga ir priežastis. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp H. P. padarytų KET pažeidimų bei atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veika atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Atsiliepime taip pat nurodyta, kad atmestini kasatoriaus teiginiai dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų surašant nuosprendį ir apeliacinę nutartį. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus ir motyvus, paaiškinančius, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, priimta bylą išnagrinėjus, laikantis bendrųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų.

Nuteistojo H. P. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

Byloje nustatyta kelio situacija, kurioje įvyko eismo įvykis, yra gana sudėtinga vairuotojams. Važiuojamosios dalies plotis nėra pakankamas dviem automobiliams netrukdomai prasilenkti. Dėl to jie turi važiuoti kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, vietomis įvažiuoti į kelkraštį, vengti išvažiuoti į priešingą eismo juostą, o jei tai neįmanoma – pasirinkti tokį greitį, kad galėtų laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo. Yra dvi sąlygos, kada vairuotojas galėtų išvengti teisinės atsakomybės byloje nustatytoje situacijoje: jis turi neišvažiuoti į priešingą eismo juostą arba, jei tai neįmanoma, laiku sustabdyti automobilį. Tokiu atveju, jei į sustojusį automobilį atsitrenks kito vairuotojo vairuojamas automobilis, atsakomybėn bus traukiamas tik tas vairuotojas, kuris išvažiavo į priešingą eismo juostą (KET 125 punktas) ar nesugebėjo laiku sustoti (KET 133 punktas), t. y. pažeidė Kelių eismo taisykles.

Kasatorius ginčija, padaręs KET pažeidimus, teigia, kad jis važiavo iš dalies priešpriešinio eismo juosta, t. y. pažeidė KET 125 punkto reikalavimą, nes negalėjo važiuoti labai arti dešiniojo kelio krašto – turėjo apvažiuoti į kelią išsikišusius krūmus, be to, kelio kraštas ribojosi su iškilimu. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis ir paaiškinimais nustatyta, kad H. P. vairuojamas automobilis važiavo iš dalies priešpriešinio eismo juosta, prieš susidūrimą judėjo įstrižai iš dešinės į kairę, susidūrimo metu priekinė automobilio dalis buvo priešpriešinio eismo juostoje, o tai yra KET 125 punkto pažeidimas. Kasatoriaus tvirtinimą, kad jis negalėjo važiuoti arčiau kelkraščio, paneigia specialisto išvados ir jo apklausos teisme. Iš specialisto išvados matyti, kad kelio važiuojamosios dalies plotis įvykio vietoje – 3,8–4,1 m, automobilių gabaritų suma yra 1,81+1,75=3,56 m, o minimalus saugus šoninio prasilenkimo intervalas „Ford Galaxy“ stovint, o „Ford Mondeo“ net nestabdant, t. y. važiuojant 49 km/h greičiu, yra Imin = 0,3 + 0,005 × (0+49) ≈ 0,545 m, t. y. „Ford Mondeo“, važiuojantis 49 km/h greičiu su stovinčiu „Ford Galaxy“ galėtų saugiai prasilenkti esant 1,81+1,75+0,545≈4,1 m važiuojamosios dalies pločiui, o tai atitinka kelio važiuojamosios dalies pločio intervalo ribą. Be to, nustatyta, kad automobiliai gali prasilenkti, neįvykstant eismo įvykiui, jei jie neišvažiuoja į priešingą eismo juostą, o sumažina važiavimo greičius ir, prireikus, iš dalies nuvažiuoja nuo kelio važiuojamosios dalies į dešinę. Šio KET reikalavimo vairuotojai nevykdė. Pažymėtina, kad ir pats kasatorius pripažįsta, jog prieš stabdymą jo automobilis buvo 0,8 m atstumu nuo dešiniojo kelio krašto, ir tik pamatęs priešais atvažiuojantį automobilį, jis pasuko vairą arčiau dešiniojo krašto.

Kita aplinkybė, kuri pašalintų kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę, būtų jo automobilio sustabdymas prieš susidūrimą. Jei jis būtų laiku sustabdęs automobilį, eismo įvykis neįvyktų, o jei jis ir įvyktų, kasatorius nebūtų patrauktas nei baudžiamojon, nei kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, nes nepažeistų jokio KET punkto (jei, aišku, nebūtų išvažiavimo į priešingą eismo juostą). Tačiau kaip rodo bylos medžiaga, kasatoriaus automobilis iki eismo įvykio važiavo apie 46 km/h greičiu, o prieš pat susidūrimą judėjo 15 km/h greičiu. Taigi kasatoriaus veiksmai neatitiko šios sąlygos, tai lėmė KET 133 punkto pažeidimą. Kasatorius nesutinka su išvada, kad jis važiavo nesaugiu greičiu, t. y. nesilaikė KET 133 punkto reikalavimų. Teismų padaryta išvada, kad H. P. važiavo nesaugiu greičiu, yra pagrįsta. Abejose specialisto išvadose (2010 m. kovo 9 d. ir 2011 m. birželio 22 d.) nustatyta, jog įvykio vietoje automobilių prasilenkimas yra apsunkintas dėl riboto matomumo ir siauros važiuojamosios dalies; abu vairuotojai, prieš įvažiuodami į kelio vingį sumažinę greitį ir pasitraukę kuo dešiniau, būtų turėję techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Teisiamajame posėdyje specialistas V. Matusevičius paaiškino, kad abu eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai, važiuodami kelio vingiu, riboto matomumo sąlygomis privalėjo mažinti greitį (T. 2, b. l. 164–166). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas V. Matusevičius patvirtino, kad abu vairuotojai nepasirinko saugaus greičio (greitis apie 50 km/h galėjo būti nesaugus tokiomis vairavimo sąlygomis).

Taigi nors kasatorius teigia, kad Kelių eismo taisykles šioje situacijoje pažeidė tik A. Š., teismai padarė pagrįstą išvadą, kad KET reikalavimus pažeidė abu vairuotojai. Kasatorius pažeidė 125 ir 133 punktų reikalavimus. Iš esmės tuos pačius KET punktus pažeidė nukentėjusysis. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai nesirėmė nukentėjusiojo A. Š. duotais parodymais, pagal kuriuos jis prieš kelio vingį pamatęs priešais atvažiuojantį (nuteistojo) automobilį, sustojo jį praleisti, o rėmėsi būtent specialisto išvadomis, jog prieš stabdymą nukentėjusiojo vairuojamas automobilis važiavo apie 49 km/h, prieš susidūrimą – apie 16 km/h greičiu, o nuteistojo atitinkamai – 46 ir 15 km/h.

Kasatorius tvirtina, kad teismai nesivadovavo teismų praktika ir nenustatė, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti, neanalizavo nukentėjusiojo A. Š. veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai analizavo šią situaciją priežastinio ryšio aspektu ir konstatavo, jog H. P. veiksmai pažeidžiant KET 125, 133 punktų reikalavimus buvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga. Teismai konstatavo ir tai, kad ir nukentėjusysis A. Š. padarė analogiškus KET pažeidimus – jis važiavo iš dalies priešpriešinio eismo juosta nesaugiu greičiu. Jei bent vienas vairuotojas nebūtų kirtęs kelio vidurio linijos, eismo įvykio pavyktų išvengti. Taip pat jei bent vienas vairuotojas sustabdytų savo automobilį prieš eismo įvykį, eismo įvykio pavyktų išvengti, o jei ne, to vairuotojo veiksmai nebūtų būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Kadangi abu vairuotojai išvažiavo į priešingą eismo juostą ir nė vienas nesugebėjo sustabdyti savo automobilio, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad abiejų vairuotojų veiksmai (KET pažeidimai) buvo būtina eismo įvykio sąlyga, taigi turėjo priežastinį ryšį su įvykusiais padariniais dėl A. Š. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad abu vairuotojai pagrįstai buvo patraukti teisinėn atsakomybėn, vienas – baudžiamojon, kitas – administracinėn. Atsakomybės rūšys skyrėsi dėl to, kad kasatoriui dėl nukentėjusiojo KET pažeidimų nebuvo padaryti sveikatos sutrikdymai, kurie yra baudžiamosios atsakomybės vairuotojui pagal BK 281 straipsnį sąlyga. Be to, pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės asmeniui už KET pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą jam pačiam. Tokio asmens veikoje gali būti įžvelgiamas tik ATPK pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2007, 2K-297/2009). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto G. Bigelio 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatyta, kad A. Š. 2009 m. rugpjūčio 29 d. nesilaikė KET 105, 125 punktų reikalavimų, dėl to kilo eismo įvykis; už tai jis nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 160 Lt bauda.

Dėl baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir nuosprendžio priėmimą, taikymo

Kasatoriaus manymu, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis (nukentėjusiojo A. Š. parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai), yra prieštaringi, keliantys abejonių savo patikimumu.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal bylos medžiagą ir teismų sprendimų turinį nėra pagrindo konstatuoti, kad šios proceso normos buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą: nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą bei papildomos įvykio vietos apžiūros protokolus, specialisto išvadas (dėl eismo įvykio, nukentėjusiojo kūno tyrimo), specialisto V. Matusevičiaus paaiškinimus ir kt. Nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, pateikti motyvai dėl įrodymų, kuriais vadovaudamasis teismas grindė padarytas išvadas dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo H. P. duotus parodymus, kad jis KET reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (kurio argumentai iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams), ir konstatavo, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, iš esmės teisingai juos įvertino, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis H. P. pažeidė KET 125 ir 133 punktų reikalavimus, ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Pagal kasacinio skundo argumentus nenustatyta BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti abiejų instancijų teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo H. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Jonas Prapiestis

Vytautas Piesliakas