2015-12-22 Nr. BB-5270-1-97-1-00302-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-598-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00302-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: (S)

1.2.25.4.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (V. M.) ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutarties.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, V. M. vieneriems metams atimta teisė vairuoti transporto priemones.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutartimi nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 1 d., apie 22.40 val., Šalčininkų r., Jašiūnų sen., Jašiūnų k., Saulėtosios ir Merkio gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą A. M. vardu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 134, 135 punktų reikalavimus, t. y. vairuodamas automobilį ir važiuodamas Saulėtąja g. link sankryžos su Merkio g. apie 106 km/h greičiu, t. y. viršydamas leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį, atsiradus kliūčiai eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, susidūrė su įvažiavusiu į nereguliuojamą nelygiareikšmių kelių sankryžą automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. R.. Dėl to automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinės plokštumos kaire puse kontaktavo su apie 15 km/h greičiu kairiojo posūkio kreive važiuojančio automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairiuoju šonu, kontakto metu automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukosi prieš laikrodžio rodyklę, po to sustojo, o automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nežymiai pasisuko pagal laikrodžio rodyklę, buvo nublokštas kito automobilio važiavimo kryptimi ir nuriedėjęs sustojo. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas ir keleiviai: R. R. dėl diafragmos plyšimo, kairės pusės klubikaulio bei gūžduobės skeveldrinio lūžio, dešiniojo gaktikaulio viršutinės šakos lūžio sveikata buvo sutrikdyta sunkiai; R. R., gimusiam 2005 m., dėl muštinės žaizdos kaktos srityje su atviru kaktikaulio įspaustinu lūžimu ir galvos smegenų sukrėtimo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai; T. R. dėl abiejų blauzdų sumušimo, pasireiškusių kraujosruvomis ir audinių patinimu, sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai.

Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasatoriai teigia, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos, rėmėsi tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, nevertino kito vairuotojo veiksmų (KET pažeidimų), turėjusių esminės įtakos eismo įvykiui kilti, dėl to neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kaltu dėl eismo įvykio pripažino tik V. M.. Teismai iš esmės vadovavosi tik kaltinamuoju aktu, kuriame pateikti įrodymai neatitinka įvykio aplinkybių. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti įrodymus, kurių nevertino apylinkės teismas. Taip pat teismai nesivadovavo teismų praktika eismo įvykių bylose.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad R. R., išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio V. M. automobilio ir su juo susidūrė. Toliau kaltinamajame akte nurodoma, kad dėl eismo įvykio kaltas V. M., nes jis viršijo leistiną greitį. Taigi akivaizdu, kad KET pažeidė tiek nuteistasis V. M., tiek ir nukentėjusysis R. R., todėl abu turėtų būti pripažinti kaltais dėl šio eismo įvykio. Teismas privalėjo įvertinti tiek vieno, tiek kito vairuotojo veiksmus, tačiau tam turėjo būti pateikti kaltinimai ir R. R., šiurkščiai pažeidusiam KET. Apylinkės teismui buvo pateiktas prašymas grąžinti bylą prokuratūrai, kad būtų įvertinta ir kito vairuotojo kaltė. Tik tuomet būtų galima teigti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir įvertino visas aplinkybes. Kasatoriai nurodo, kad teismas nesivadovavo nuteistojo motinos pakviestų liudytojų, mačiusių įvykio aplinkybes, parodymais, atsisakė išreikalauti iš Šalčininkų rajono greitosios pagalbos stoties svarbų įrodymą, t. y. įvykio vietoje surašytą dokumentą, kuriame turėjo būti pažymėta apie R. R. tikrinimą dėl blaivumo arba įrašyta apie nuo jo sklindantį alkoholio kvapą (teisme R. R. parodė, kad prieš važiuojant vartojo alų), taip pat turėjo būti nurodyta, kiek R. R. automobilyje važiavo keleivių. Kasatoriai teigia, kad R. R. automobilyje važiavo dar vienas nukentėjusiųjų neįvardytas (galbūt sąmoningai nuslėptas) asmuo, kuris po eismo įvykio pasišalino (tai patvirtino teisme apklausti liudytojai). Dėl to, kasatorių teigimu, nukentėjusiųjų parodymai melagingi ne tik dėl važiavusių automobilyje asmenų skaičiaus, bet ir dėl to, kad R. R. prieš įvažiuodamas į pagrindinį kelią sustojo ir, įsitikinęs, kad niekam netrukdys, įvažiavo į sankryžą. Teismas, atsisakęs patenkinti V. M. prašymus, suvaržė jo teisę į gynybą.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad teismas, vadovaudamasis eksperto išvada, jog dėl eismo įvykio kaltas tik V. M., suvaržė nuteistojo teisę gintis, o ekspertas, pateikdamas išvadą, kad V. M. greičio viršijimas buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga, viršijo savo įgaliojimus, nes tik teismas vertina, kieno ir kokie veiksmai buvo pagrindas eismo įvykiui kilti. Teismas nevertino R. R. veiksmų, kurie, anot kasatorių, ir buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Be to, teismas nevertino ir kitų R. R. įvykdytų KET pažeidimų: automobilyje važiavo daugiau asmenų nei numatyta automobilio charakteristikoje, nenustatytas dar vienas asmuo, sėdėjęs automobilio priekyje, automobilyje buvo vežami du mažamečiai vaikai, nors kėdutė, skirta vaikams vežti, buvo tik viena, vaikas be šios kėdutės ir gavo didžiausius sužalojimus. Akivaizdu, kad R. R. buvo ypač nerūpestingas automobilyje veždamas daugiau keleivių nei leistina, veždamas vaiką be kėdutės, prieš įvažiuodamas į sankryžą nesustojo ir neįsitikino saugumu, o įvažiavęs į sankryžą, priešais nuteistojo automobilį, sustojo viduryje sankryžos, užkirsdamas V. M. galimybę apvažiuoti R. R. arba kitaip išvengti susidūrimo, ir tai buvo vienintelė ir pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyko eismo įvykis.

Eismo įvykio aplinkybes ištyręs ekspertas nurodo, kad jeigu R. R. turėjo galimybę pastebėti pagrindiniu keliu važiuojantį nuteistojo automobilį, bet vis tiek išvažiavo į pagrindinį kelią nepraleisdamas juo važiuojančio V. M., tokie R. R. veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiu eismo įvykiu. Kasatoriai nurodo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nustatyta, jog nuteistojo vairuojamą automobilį, važiuojantį pagrindiniu keliu, iš nurodytos R. R. vietos įvažiuojant į pagrindinį kelią, galima pamatyti už 60 metrų. Tokio atstumo R. R. būtų užtekę neįvažiuot į pagrindinį kelią, nes jis privalėjo matyti automobilį su įjungtomis žibintų šviesomis arba net pravažiuoti sankryžą, nesusiduriant su V. M. automobiliu. Akivaizdu, kad R. R. buvo neatidus, nematė atvažiuojančio automobilio iš tokio atstumo, todėl ir išvažiavo į pagrindinį kelią.

Pasak kasatorių, apylinkės teismas visų šių nurodytų aplinkybių neišnagrinėjo ir neįvertino, o neįvertinus R. R. padarytų KET pažeidimų ir jo kaltės, teismo priimtas nuosprendis vien tik dėl V. M. yra nepagrįstas ir neteisėtas. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo prašė atlikti įrodymų tyrimą ir įvertinti visas aplinkybes, kurių nevertino apylinkės teismas. Tačiau šios instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko ir rėmėsi vien kaltinamuoju aktu bei nuosprendžiu, dėl apeliaciniame skunde pateiktų aplinkybių nepasisakė. Taip nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta ir šios instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kaltinamojo akto pirmoji pastraipa, kurioje nurodyta pirminė eismo įvykio analizė, o ne ikiteisminio tyrimo eigoje nustatytos aplinkybės, anot prokuroro, yra klaidinanti ir perteklinė. Byloje nustačius, kad eismo įvykio kaltininkas yra V. M., pažeidęs KET 134, 135 punktus, nekaltinant R. R., kaltinamojo akto pirmame punkte pateikta informacija yra nereikalinga. Tačiau ši informacija nepaneigia kitų kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, kurias teismai patikrino ir įvertino. Teismai nenustatė R. R. kaltės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. R. nurodytas atstumas, kuriuo jis galėjo pastebėti iš kairės pusės pagrindiniu keliu atvažiuojantį V. M., yra 62 metrai. Šis atstumas beveik sutampa su eksperto nustatytu atstumu, kad V. M., pastebėjęs kliūtį, t. y. įvažiuojantį į sankryžą R. R. automobilį, ėmė stabdyti likus 64,8 metro. Tai patvirtina R. R. nurodytą aplinkybę, kad jis, įvažiuodamas į sankryžą, nematė artėjančio V. M. vairuojamo automobilio ir neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo. Ekspertas R. R. veiksmus, kurie galėjo turėti priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, siejo su jo objektyvia galimybe pastebėti artėjantį V. M. automobilį, tačiau tokia galimybė, įvertinus minėtus atstumus, nėra nustatyta. Kita vertus, specialistas nustatė, kad V. M. veiksmai – gyvenvietėje gerokai viršijo leistiną maksimalų 50 km/h greitį, t. y. važiavo apie 106 km/h greičiu, dėl to neteko galimybės išvengti susidūrimo su R. R. vairuojamu automobiliu – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Ekspertas savo kompetencijos neviršijo, jis nustatė ne teisinę, o techninę eismo įvykio kilimo sąlygą. Eksperto išvada yra vienas iš įrodymų ir teismas, įvertinęs ją su kitais bylos įrodymais, pripažino tinkamu ir pagrįstu įrodymu. Ekspertas nustatė, kad važiuodamas gyvenvietėje leistinu 50 km/h greičiu V. M. net ir nestabdydamas automobilio galėjo išvengti eismo įvykio. Vadinasi, V. M. laikantis KET, eismo įvykis nebūtų įvykęs, todėl jo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su įvykiu ir kilusiomis pasekmėmis.

Atsiliepime pažymima, kad teismai tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo prašymus svarstė ir juos motyvuotai atmetė. Kasatoriai kai kurias byloje nustatytas aplinkybes pateikia neteisingai, pavyzdžiui, priešingai, nei teigiama skunde, nėra nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis būtų parodęs, jog įvykio dieną vartojo alkoholį. Tokių duomenų byloje nenustatyta.

Nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato A. Burinsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Be to, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008; 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013 ir kt.).

Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 3 dalį ar kitas dalis, būtina nustatyti, kokius KET (ar kito teisės akto) punktus (ar dalis) kaltininkas pažeidė.

Nagrinėjamoje byloje apkaltinamajame nuosprendyje nustatyti KET 134, 135 punktų reikalavimai, kuriuos pažeidė nuteistasis V. M. vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išdėstytos įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl šių KET punktų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė KET 134, 135 punktuose numatytų pažeidimų apimtį, nurodydamas, kad V. M. viršijo leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, važiavo apie 106 km/h greičiu, dėl to neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su R. R. vairuojamu automobiliu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, nurodė, kad V. M. pažeidė KET 134 punkto reikalavimus ir sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams dėl to, kad vairuodamas automobilį viršijo leistiną gyvenvietėse greitį (KET 135 punktas), todėl pamatęs kliūtį neteko galimybės laiku sustabdyti savo automobilį, nors ir bandė tai daryti.

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo priežastinio ryšio nustatymo, nuorodos, kad eismo įvykis ir jo padariniai kilo ne vien dėl V. M. padarytų KET pažeidimų, bet ir dėl R. R. padarytų šiurkščių KET pažeidimų (išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio V. M. automobilio), buvo abiejų teismų nagrinėjimo objektas, teismai daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, kurio metu, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką šis teismas, nagrinėdamas teisės taikymo aspektu su eismo įvykiais susijusias baudžiamąsias bylas, tikrina, ar teismo išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-410/2008, 2K-158/2009, 2K-179/2009, 2K-468/2009, 2K-388/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatytas toks eismo įvykio mechanizmas: V. M., važiuodamas 106 km/h greičiu ir pamatęs į pagrindinį kelią išvažiavusį R. R. automobilį, iki kurio buvo likęs 64,8 m atstumas, ėmė stabdyti, tačiau šis atstumas buvo nepakankamas 106 km/h greičiu judančiam automobiliui sustabdyti ir V. M. automobilis trenkėsi į R. R. automobilį judėdamas 75 km/h greičiu. Iš abiejų grandžių teismų sprendimų turinio nagrinėjamoje byloje matyti, kad teismai apie priežastinį ryšį sprendė, atsižvelgdami ne tik į nuteistojo V. M. padarytų KET 134, 135 punktų pažeidimų pobūdį, bet įvertindami ir kito vairuotojo R. R. veiksmus, kuriais, kaip nustatė teismai, KET reikalavimai nebuvo pažeisti. Kasatoriai teisingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas būtent dėl to, kad R. R. vairuojamas automobilis, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio V. M. vairuojamo automobilio, tačiau, tyrimo metu nustačius visas eismo įvykio aplinkybes ir jas pagrindžiančius duomenis, kaltinimas buvo pareikštas V. M.. Teismai daug dėmesio skyrė vertindami bylos duomenis apie konkrečias eismo sąlygas, kelio ruožo ypatumus, t. y. kelio vingį, matomumą, subyrėjusį greičio ribojimo kalnelį, sankryžos reljefą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, konstatavo, kad V. M. veiksmai – išvažiavimas iš už kelio vingio, esančio ties parduotuve, ir pasirinktas automobilio greitis, gerokai viršijantis gyvenvietėje leistiną maksimalų 50 km/h greitį, buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentus patikrinęs bylos aplinkybių pagrįstumą, remdamasis bylos duomenimis, patvirtino nuosprendyje nustatytas eismo įvykio sukėlimo ir jo metu sukeltų padarinių priežastis. Iš šio teismo nutarties argumentų aiškiai išplaukia, kad būtent nuteistojo neatitinkantis KET elgesys – viršytas greitis – ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir R. R. bei R. R. sunkaus, o T. R. nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Kasatoriaus nurodytos kitos aplinkybės (nukentėjusiojo automobilyje važiavusių asmenų skaičius, vaikiškų kėdučių skaičius, papildomas keleivis šalia vairuotojo) apeliacinės instancijos teismo nutartyje išnagrinėtos ir teismas motyvuotai nurodė, kurios jų nepagrįstos, o kurios nesusijusios priežastiniu ryšiu su padariniais.

Teismai nurodė, kad nuteistasis padarė neatsargų nusikaltimą, nuosprendyje išdėstė motyvus dėl šio nusikaltimo kvalifikavimo, tačiau konkrečios neatsargios kaltės formos (nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo) šis teismas nedetalizavo. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad V. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes jis nenumatė, kad gyvenvietėje pasirinkus netinkamą greitį gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Byloje nustatytos V. M. automobilio valdymo aplinkybės, nekreipimas dėmesio į kelio ruožo ypatumus, pasirinktas automobilio greitis rodo, kad nuteistasis šiuo atveju, nors ir važiuodamas pagrindiniu keliu, išvažiuodamas iš kelio vingio turėjo būti atidesnis ir atsargesnis valdydamas didesnio pavojaus šaltinį, neviršyti gyvenvietėse leistino greičio.

Taigi darytina išvada, kad pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes nuteistojo V. M. padarytai veikai BK 281 straipsnio 3 dalis pritaikyta tinkamai.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų

Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios sudarė faktinį pagrindą V. M. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarties turinio matyti, kad šis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą (kuriame iš esmės nurodyti tie patys argumentai kaip ir kasaciniame skunde) ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nutarė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas argumentuotas, nutarties turinys atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, todėl naikinti nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Nuteistajam V. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas abiejų grandžių teismų įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję. Iš jų analizės, vertindamas įrodymų visumą, o ne atskirus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas, šio nuteistojo kaltumą patvirtinančias išvadas. Teismas aptarė tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo R. R. parodymus, liudytojų parodymus, techninių ekspertizių skyriaus ir teisės medicinos specialistų išvadas, eismo įvykių eksperto M. Mažeiko parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą. Liudytojų I. V. ir G. V. parodymai įvertinti ir motyvuotai atmesti, nurodant, kodėl jais nesivadovaujama. Apeliacinės instancijos teismas, nutardamas neatlikti įrodymų tyrimo, skundžiamoje nutartyje nurodė motyvus, kodėl nuteistojo gynėjo prašymų netenkina. Šio teismo nutartyje pažymėta, kad nukentėjusiojo R. R. blaivumas buvo patikrintas atlikus kraujo tyrimą po įvykio praėjus tik daugiau nei valandai laiko, o įvykio vietoje jis negalėjo pasitikrinti blaivumo alkotesteriu dėl objektyvių priežasčių – dėl plyšusios diafragmos.

Kasatoriai nurodo, kad ekspertas, pateikdamas išvadą, kad V. M. vairuojamo automobilio greičio viršijimas buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga, viršijo savo įgaliojimus, nes tik teismas vertina, kieno ir kokie veiksmai buvo pagrindas eismo įvykiui kilti. Šis argumentas taip pat nepagrįstas. Pažymėtina, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti bylos duomenys, ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, eismo įvykio ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai. Nagrinėjamoje byloje teismai šių reikalavimų laikėsi, specialisto išvadas vertino kartu su visais byloje esančiais duomenimis ir padarė motyvuotas išvadas dėl to, kurio vairuotojo ir kokie veiksmai buvo pagrindas eismo įvykiui kilti. Be to, specialistas M. Mažeiko pirmosios instancijos teisme patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo V. M. vairuojamo automobilio gerokai viršytas leistinas greitis. Jeigu jis būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, tai išvengtų susidūrimo su R. R. automobiliu arba apvažiuotų kliūtį. Ekspertas taip pat nustatė, kad V. M., pastebėjęs kliūtį, t. y. įvažiuojantį į sankryžą R. R. automobilį, ėmė stabdyti likus iki šio automobilio 64,8 metro. Šie duomenys patvirtina R. R. nurodytas aplinkybes apie V. M. vairuojamo automobilio pastebėjimo aplinkybes.

Taigi teismas, vertindamas visus bylos įrodymus, tarp jų ir specialisto išvadą, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes, nuteistojo teisės į gynybą dėl to nesuvaržė.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas