2017-01-25 Nr. AB-2014-3-61-3-04972-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-6-438/2017

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-04972-2014-2

Procesinio

sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m.

sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto

Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. J. ir uždarosios akcinės

bendrovės „Kovertas“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir

nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

(trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos

Respublikos susisiekimo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai K. J. ir uždaroji akcinė bendrovė

„Kovertas“ (toliau – ir pareiškėjai, UAB „Kovertas“) kreipėsi į Vilniaus

apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Turto arba

verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. rugsėjo 30

d. sprendimą Nr. GT-29(14)S „Dėl drausminės nuobaudos K. J. skyrimo“

(toliau – ir skundžiamas sprendimas).

Paaiškino, kad 2012 m. gegužės 11 d. – 2012 m. birželio 27 d. užsakovės

Z. B. prašymu UAB „Kovertas“ vardu turto vertintojas K. J. parengė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr.

NTA-12-06-102 (toliau – ir Ataskaita). 2014 m. kovo 18 d. Lietuvos automobilių

kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir trečiasis

suinteresuotas asmuo, Direkcija) kreipėsi su paklausimu į Turto vertinimo

priežiūros tarnybą (toliau – ir TVPT) dėl Ataskaitos atitikties turto ir verslo

vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. 2014 m. rugsėjo 4 d.

Turto vertinimo priežiūros tarnyba kreipėsi į Garbės tesimą dėl drausminės

bylos K. J. inicijavimo. Skundžiamu sprendimu Garbės

teismas konstatavo, kad, rengiant Ataskaitą, nebuvo laikomasi Lietuvos

Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) 22 straipsnio

4 dalies 7, 9, 13 ir 14 punktų bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27

d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau

– ir Metodika) 28, 35.1, 35.2, 57, 58.1, 61, 62.2, 62.3 ir 62.4 punktų ir skyrė

pareiškėjui K. J. drausminę nuobaudą – turto vertintojo

kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000142 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis)

ir visų kitų jo turimų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo sustabdymą ir

kvalifikacijos patikrinimą. TVPT 2014 m. spalio 7 d. parengė išvadą Nr.

T-26(14)-I, kurioje konstatavo analogiškus Ataskaitos neatitikimus kaip ir

Garbės teismas skundžiamame sprendime.

Dėl Ataskaitos atitikties TVVPĮ ir Metodikos reikalavimams pažymėjo,

kad 5 iš 8 nustatytų pažeidimų laikytini tik formalaus pobūdžio neatitikimais,

neturinčiais įtakos K. J. drausminei atsakomybei. Dėl

nustatyto Metodikos 57, 61 ir 58.1 punktų pažeidimo – nepagrįsto palyginamųjų

objektų pasirinkimo iš pasiūlos, nenurodant duomenų, patvirtinančių, jog

vertinimo momentu nebuvo informacijos apie įvykusius analogiško arba panašaus

turto sandorius – paaiškino, kad Metodikoje įtvirtintas reikalavimas nurodyti

informacijos šaltinius tų palyginamųjų objektų, kurie naudoti nustatant turto

kainą, o ne reikalavimas atskirais šaltiniais pagrįsti, kad palyginimui tinkamų

sandorių rinkoje nebuvo. Metodikos 61 punkto reikalavimas pateikti Ataskaitoje

naudotų pasiūlos sandorių šaltinius buvo įvykdytas. Jei vertintojas,

vertindamas turtą, Ataskaitoje kaip palyginamuosius pasirenka ne įvykusius

sandorius, o pasiūlos sandorius, vadinasi, jog panašių ar analogiškų sandorių

rinkoje nebuvo. Siekiant kaip įmanoma tiksliau ir teisingiau nustatyti turto

vertę, dalis turto (pastatai ir dalis žemės sklypo) vertinti naudojant VĮ

Registrų centro pateiktus sandorius, o kita dalis (žemės ūkio paskirties žemės

sklypo dalis) dėl jo specifikos (žemės ūkio paskirties žemės sklypas unikalioje

vietoje) – naudojant pasiūloje esančius sandorius, turto vertę šiuo atveju

nustatyti buvo įmanoma tik naudojant pasiūlos sandorius, nes VĮ Registro centro

informacija yra neišsami (joje neužsimenama apie lokalizaciją vietovėje),

taigi, nebuvo remiamasi išimtinai pasiūloje esančiais objektais. Dėl nustatyto

Metodikos 62.2 punkto pažeidimo – Ataskaitoje nenurodyta, kokie konkretūs

kriterijai lėmė atitinkamų palyginamųjų objektų pasirinkimą – paaiškino, kad

sandoriai, nors ne plačiai, tačiau aptarti buvo. Dėl nustatytų TVVPĮ 22

straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimų –

Ataskaitoje neaprašytos padarytų pataisų būtinumo aplinkybės ir nepateiktas taikytų

pataisos koeficientų dydžių pagrindimas – paaiškino, kad šie pažeidimai turi

būti laikomi formalaus pobūdžio arba techninėmis klaidomis, nes turto

vertintojo asistentė buvo padariusi klaidą, tačiau galutinė turto vertė,

nurodyta Ataskaitoje, yra pagrįsta ir apskaičiuota teisingai, nenuginčyta.

Turto vertintojo asistentės padaryta techninė klaida turėtų būti ištaisyta kaip

formalus neatitikimas, o ne būti pagrindu drausminei atsakomybei kilti. Turto

pataisų skaičiavimų neišsamumas turi būti vertinamas išimtinai kaip naujų

teisės aktų nepilnumo, neišbaigtumo pasekmė, neturinti įtakos nustatytai turto

vertei. Pažymėjo, kad Ataskaitoje yra detalizuotas vertinimo tikslas –

pageidaujant užsakovui savo asmeniniam naudojimui. Pareiškėjai negali būti

atsakingi už tai, kad užsakovas ataskaitą panaudojo kitais tikslais, nei nurodė

prieš užsakydamas ataskaitos parengimą. Dėl nustatytų TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 7 punkto pažeidimų – nepateikė duomenų apie registrą, kuriame kaupiami

ir laikomi duomenys apie UAB „Kovertas“ – paaiškino, kad toks įstatymo

reikalavimas yra formalaus pobūdžio, registras (VĮ Registrų centras) yra

vienintelis Lietuvoje. Dėl nustatytų TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 9 punkto,

Metodikos 35.1 ir 35.2 punktų pažeidimų – Ataskaitoje nepateiktas reikiamas

vertinamų objektų fotonuotraukų skaičius – paaiškino, kad vertinant turtą buvo

įsitikinta, jog jis egzistuoja ir kokios yra būklės, apžiūrėtas ir užfiksuotas

nuotraukose, kuriose matosi visi turto požymiai, galintys turėti įtakos turto

rinkos vertei. Pagrindinis vertinimo objektas buvo vienas – žemės sklypas ir

jame esantis gyvenamasis namas, kiti objektai laikomi jo priklausiniais

(pagalbiniai pastatai), neturėjusiais esminės reikšmės pagrindinio objekto

vertei, todėl Ataskaitoje nebuvo pateiktos jų vidaus fotonuotraukos, nors jie

visi buvo apžiūrėti. Dėl nustatytų TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto

pažeidimų – Ataskaitoje nenurodyta, ar ji buvo parengta dėl to, kad buvo kilęs

ginčas tarp užsakovo ir trečiųjų asmenų dėl turto vertės nustatymo – paaiškino,

kad minėta informacija nebuvo nurodyta, nes tuo metu buvo ką tik įsigalioję

nauji teisės aktai nagrinėjamu klausimu, jų aiškinimo ir taikymo praktika buvo

tik pradėjusi formuotis, toks pažeidimas turi būti laikomas formaliu.

Kartu pažymėjo, kad K. J. atžvilgiu inicijuojant

drausmės bylą, Turto vertinimo priežiūros tarnyba padarė procedūrinių pažeidimų

– vilkino paklausimo dėl Ataskaitos nagrinėjimą, pažeidė kreipimosi į Garbės

teismą terminus. Manė, kad K. J. skirta drausminė nuobauda

yra neproporcingai griežta, nes pažeidimai formalaus pobūdžio, pareiškėjas K. J. turi didelę profesinę patirtį, kvalifikaciją, neturi

jokių drausminių nuobaudų, nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažinta tai,

kad Ataskaitą rengė ir skaičiavimus atliko turto vertintojo asistentė.

Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą su

juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl lyginamųjų objektų pasirinkimo iš pasiūlos nurodė, kad

atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, Ataskaitoje turėjo būti

pateikti duomenys, patvirtinantys, kad nebuvo informacijos apie įvykusius

analogiško arba panašaus turto sandorius, vertintojas, gavęs informaciją iš VĮ

Registrų centro, kad analogiško ar panašaus turto sandorių nėra ir tą aplinkybę

pažymėjęs Ataskaitoje, galėtų naudoti analogiško arba panašaus turto pasiūlos

kainas, taigi, vertintojas nedėjo jokių pastangų, siekdamas išsiaiškinti, ar VĮ

Registrų centro duomenų bazėje buvo įregistruota panašaus arba analogiško turto

pirkimo–pardavimo sandorių. Be to, nėra pateikti naudotų duomenų apie pasiūlą

šaltiniai. Pasiūlos duomenys vertinami kritiškai dėl šių duomenų nepatikimumo.

Pažymėjo, kad analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas

turtas, pasirinkimo pagrindimo aplinkybės turi būti atskleistos nepriklausomai

nuo to, koks turtas yra vertinamas. Turto vertintojui keliamų pareigų

netinkamas įgyvendinimas negali būti perkeliamas turto vertintojo asistentui,

kuris nelaikytinas drausminio nusižengimo subjektu. Tai, kad suderinta lentelė

buvo pateikta ne Ataskaitoje, o paaiškinimuose TVPT, nepaneigia atitinkamų

TVVPĮ ir Metodikos nuostatų pažeidimų. Itin svarbu, jog Ataskaitoje pateikti

duomenys būtų teisingi.

Nurodė, kad TVVPĮ bei Metodikos redakcija, galiojusi iki 2012 m.

gegužės 1 d., nustatė reikalavimą pateikti pataisų koeficientų skaičiavimus.

Turto vertės nustatymo pagrindimo nebuvimas Ataskaitoje negali būti laikomas

formalaus pobūdžio pažeidimu ar technine klaida, nes tai vienas esminių

vertinimo procedūros elementų. Atliktų skaičiavimų pagrindimas yra svarbus, kad

rinkos dalyviai teisingai suprastų visus reiškinius, susijusius su įvertintu

objektu. Pagal Metodikos 51 punktą klaida ar netikslumu nėra laikoma vertinimo

ataskaitos neatitiktis TVVPĮ ir Metodikos reikalavimams.

Atkreipė dėmesį į tai, kad konkretaus tikslo Ataskaitoje nenurodymas

suponuoja Metodikos 28 punkto pažeidimą, kas lemia TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 13 punkto reikalavimo pagrįsti turto vertę nesilaikymą. Vertinimo tikslo

apibrėžimas vertinimo ataskaitoje aktualus pačiam turto vertintojui, kadangi

nuo vertinimo tikslo priklauso vertintojo atliekami vertinimo veiksmai. Turto

rinkos vertės ir turto kainos sąvokos negali būti tapatinamos, Ataskaitoje yra

nustatyta vertinamo turto rinkos vertė, o ne kaina. Vertinimo tikslas

Ataskaitoje neatskleistas.

Pažymėjo, jog nagrinėjamoje Ataskaitoje vertinta 13 objektų, tačiau

pateiktos tik 27 nuotraukos, visiems objektams teisinė registracija

privaloma, todėl jie visi turėjo būti nufotografuoti ir (arba) nufilmuoti. Iš

Ataskaitoje pateiktų nuotraukų nėra aišku, koks vertinamas objektas kiekvienoje

iš jų pavaizduotas.

Nurodė, kad TVVPĮ nauja redakcija priimta 2011 m. birželio 22 d., todėl

vertintojas turėjo pakankamai laiko susipažinti su naujais teisės aktų

reikalavimais, o kilus neaiškumams kreiptis į TVPT.

Dėl pareiškėjų nurodytų procedūrinių pažeidimų nurodė, kad Turto

vertinimo priežiūros tarnyba nepažeidė Lietuvos automobilių kelių direkcijos

prie Susisiekimo ministerijos paklausimo nagrinėjimo termino, kadangi terminas

pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai paklausimas atitinka visus jam keliamus

reikalavimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą

praktiką, 10 darbo dienų terminas, per kurį TVPT turi kreiptis į Garbės teismą,

pradedamas skaičiuoti nuo TVPT išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai

aprašomi vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo. Tiek tokia išvada, tiek

teikimas Garbės teismui surašyti tą pačią dieną, todėl terminas nebuvo

praleistas.

Kartu pažymėjo, kad Garbės teismo sprendime konstatuoti pažeidimai

negali būti laikomi formalaus pobūdžio pažeidimais, vien tik didelės profesinės

patirties turėjimas ir drausminių nuobaudų nebuvimas nepaneigia vertintojo

padarytų pažeidimų rengiant Ataskaitą bei nėra pagrindas skirti švelnesnę

drausminę nuobaudą, vertintojas, vadovaudamas asistentės darbui, neįvykdė jam

priskirtų pareigų, o remiantis TVVPĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostata, Garbės

teismui priėmus sprendimą sustabdyti kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą,

laikomas sustabdytu visų turto vertintojo turimų turto vertintojo

kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas. Turto vertinimo priežiūros tarnybos

teigimu, pareiškėjai nepateikė argumentų, pagrindžiančių Garbės teismo

sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija

prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko

ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tik Direkcijai 2014 m. balandžio 29 d. pateikus mokėjimo

nurodymą, TVPT galėjo pradėti nagrinėti jos prašymą, todėl pareiškėjų teiginys,

kad prašymas pradėtas nagrinėti 2014 m. kovo 18 d. yra

nepagrįstas, be to, TVPT paklausimo nagrinėjimo terminą pratęsė iki 2014 m. spalio

30 d. TVPT išvadą Direkcijai pateikė 2014 m. spalio 7 d. Manė, kad nustatyti

pažeidimai negali būti laikomi formalaus pobūdžio, pareiškėjų skundas

grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Skaičiavimai turi būti

aiškūs ir nekeliantys papildomų klausimų nei jos naudotojui, nei tikrintojui.

Skaičiavimai nėra pateikti nei Ataskaitoje, nei jos prieduose, o skaičiavimų ar

tik paaiškinimų apie atliktus skaičiavimus pateikimas vėliau, kai vertintojas

teikė paaiškinimus TVPT, negali būti laikomas tinkamu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d.

sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad turto vertintojas K. J. 2012

m. gegužės 11 d. – 2012 m. birželio 27 d. parengė nekilnojamojo turto

vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-06-102. 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr.

(6.1)2-1239 Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

kreipėsi į Turto vertinimo priežiūros tarnybą dėl Ataskaitos atitikties TVVPĮ

nustatytiems reikalavimams. TVPT 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. (1.13)A2-633(14)

paprašė Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateikti rinkliavos sumokėjimą

patvirtinantį dokumentą, kurį Direkcija pateikė 2014 m. balandžio 30 d..

TVPT 2014 m. rugsėjo 4 d. surašė išvadą Nr. GT-36(14) ir teikimą Nr.

GT-36(14)-T dėl drausmės bylos iškėlimo. TVPT 2014 m. rugsėjo 22 d. pratęsė

paklausimo nagrinėjimo terminą iki 2014 m. spalio 30 d.. Garbės teismas 2014 m.

rugsėjo 30 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. GT-29(14)-. TVPT 2014 m. spalio 7

d. surašė išvadą Nr. T-26(14)-I.

Dėl nustatytų Metodikos 57, 58.1, 61 punktų pažeidimų

Remdamasis Metodikos 57, 58.1 ir 61 punktų nuostatomis, teismas

nustatė, kad tik nesant informacijos apie analogiško arba panašaus turto

pirkimo–pardavimo sandorių kainas VĮ Registrų centre, galima naudoti

informaciją apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas, privalomai

turi būti nurodyti tokios informacijos šaltiniai. Nagrinėjamu atveju nėra

duomenų, kad Ataskaitos rengimo metu vertintojas kreipėsi į VĮ Registrų centrą

su aukščiau nurodytu prašymu dėl informacijos gavimo, vadinasi, informacijos

apie analogiško arba panašaus turto pirkimo–pardavimo sandorių kainas nebuvimo

tinkamai nepagrindė, be to, pats VĮ Registrų centras kartu su 2014 m. gruodžio

5 d. raštu teikiama pažyma patvirtino tokių sandorių egzistavimą, todėl

nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad jei vertintojas, vertindamas turtą,

Ataskaitoje kaip palyginamuosius pasirenka ne įvykusius sandorius, o pasiūlos

sandorius, vadinasi, panašių ar analogiškų sandorių rinkoje nebuvo. Kartu

pastebėta, kad vertintojas, naudodamas informaciją apie analogiško arba

panašaus turto pasiūlos kainas, tinkamai nenurodė tokios informacijos šaltinių,

nors Metodikos 61 punktas įpareigoja jį tai padaryti. Pareiškėjų teiginys, kad

informacijos šaltiniai nurodyti Ataskaitos 5 lape yra nepagrįstas, kadangi

įvertinus Ataskaitos 5 lape nurodytus šaltinius matyti, kad jie nieko bendro

neturi su informacija apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas.

Pareiškėjai pažymėjo, kad dalis turto vertinti naudojant VĮ Registrų centro

pateiktus sandorius, o kita dalis dėl jo specifikos (žemės ūkio paskirties

žemės sklypas unikalioje vietoje) – naudojant pasiūloje esančius sandorius,

tačiau tai nepaneigia, jog vietoj informacijos apie analogiško arba panašaus

turto pirkimo–pardavimo sandorių kainas, buvo naudota informacija apie analogiško

arba panašaus turto pasiūlos kainas. Pabrėžta, kad skelbimuose esanti kaina

negali būti prilyginama realiai sandorio kainai, kadangi skelbime esanti kaina,

vykstant deryboms pirkimo procese tarp šalių, gali kisti ir tikrąją, realią

turto vertę rodo būtent santoryje nurodyta kaina. Pareiškėjų teiginys, kad

nagrinėjamu atveju turto vertę nustatyti buvo įmanoma tik naudojant pasiūlos

sandorius, nes turtas yra specifinis (unikalioje vietoje), atmestas kaip

nepagrįstas, kadangi teisės aktų nuostatos neįtvirtina galimybės pagal turto

specifiškumą rinktis, kokią informaciją naudoti – sandorių vertę ar pasiūlos

vertę. Įvertinęs tai, teismas sprendė, jog pagrįstai konstatuoti Metodikos 57,

58.1 ir 61 punktų pažeidimai.

Dėl nustatytų Metodikos 62.2 punkto pažeidimų

Remdamasis Metodikos 62.2 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, jog

Ataskaitoje privalo būti nurodyta analogiško arba panašaus turto, su kuriuo

lyginamas vertinamas turtas, pasirinkimo pagrindimo aplinkybės. Nagrinėjamu

atveju Ataskaitoje nenurodyta, kokios aplinkybės lėmė konkrečių lyginamųjų

objektų pasirinkimą, kuo jie laikomi analogiškais ar panašiais į vertinamą

turtą. Pareiškėjai nurodė, kad vertinamam turtui nesant specifiniam, pasirinkti

sandoriai nebuvo itin plačiai aptarti, tačiau teisės aktai neįtvirtina jokio

atskiro rūšiavimo pagal objektų specifiškumą, vadinasi, vertinant visus be

išimties objektus privalo būti nurodytos analogiško ar panašaus turto, su

kuriuo lyginamas vertinamasis turtas, pasirinkimo pagrindimo aplinkybės.

Kadangi nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, pagrįstai nustatytas Metodikos

62.2 punkto pažeidimas.

Dėl nustatytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio

4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.3 bei 62.4 punktų pažeidimų

Pareiškėjai yra nurodę, kad vertinant dalį turto buvo padaryta

asistentės klaida, Ataskaita parengta neseniai įsigaliojus naujos redakcijos

teisės aktams, nesant praktikos, pažeidimai laikytini tik formaliais, tačiau

teismas akcentavo, kad TVVPĮ įtvirtina savarankišką vertintojo vertinimą (TVVPĮ

14 str. 2 d. 2 p.), Ataskaitą pasirašo vertintojas (TVVPĮ 22 str. 2 d.),

vadinasi, būtent vertintojui, o ne jo asistentui, tenka atsakomybė už tinkamą

Ataskaitos parengimą. Teismas sutiko su Turto vertinimo priežiūros tarnybos

pozicija, kad tai, jog suderinta lentelė buvo pateikta ne Ataskaitoje, o

paaiškinimuose Turto vertinimo priežiūros tarnybai, nepaneigia atitinkamų TVVPĮ

ir Metodikos nuostatų pažeidimų. Įvertinęs teisės aktų nuostatų redakcijas,

teismas nustatė, kad reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti skaičiavimus

buvo nustatytas teisės aktuose ir iki 2012 m. gegužės 1 d., ir po 2012 m.

gegužės 1 d. galiojusiose teisės aktų redakcijose, todėl pareiškėjų teiginys,

kad keitėsi teisės aktų nuostatos ir nebuvo praktikos šiuo klausimu, yra

visiškai nepagrįstas. Teismas sutiko su TVPT pozicija, kad turto vertės

nustatymo pagrindimo nebuvimas Ataskaitoje negali būti laikomas formalaus

pobūdžio pažeidimu ar technine klaida, nes tai vienas esminių vertinimo

procedūros elementų. Teismas laikė, kad turto vertės nustatymo pagrindimo

nebuvimas Ataskaitoje leidžia abejoti atlikto turto vertinimo pagrįstumu. TVVPĮ

22 straipsnio 4 dalies 13 punktas, Metodikos 62.4 punktas imperatyviai nurodo,

kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba

verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės

skaičiavimus, taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus,

kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, formalūs ar techniniai, neesminiai

netikslumai nenustatyti, todėl pagrįstai nustatyti minėtų punktų pažeidimai.

Dėl nustatytų Metodikos 28 punkto pažeidimų

Įvertinęs Ataskaitos turinį, teismas nustatė, kad Ataskaitoje tinkamai

nenurodytas jos parengimo tikslas, yra tik nurodyta, kad ji rengiama kitu tikslu,

užsakovui siekiant sužinoti turto rinkos kainą, tačiau, kaip teisingai pažymėjo

Turto vertinimo priežiūros tarnyba, tokio pobūdžio informacija yra

dviprasmiška, kadangi Ataskaitoje yra nustatyta vertinamo turto rinkos vertė, o

ne kaina. Be to, šias dvi skirtingas sąvokas patvirtina atskiri jų apibrėžimai

TVVPĮ 2 straipsnio 10 ir 20 dalyse. Vadinasi, vertinimo tikslas Ataskaitoje

tinkamai ir aiškiai neatskleistas, dėl ko pagrįstai konstatuotas Metodikos 28

punkto pažeidimas.

Dėl nustatytų TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto pažeidimų

TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 7 punktas imperatyviai nurodo, kad

Ataskaitoje turi būti nurodytas registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys

apie turto arba verslo vertinimo įmonę, kas nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta,

todėl pagrįstai konstatuotas šios normos pažeidimas.

Dėl nustatytų TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 9 punkto, Metodikos 35.1 ir

35.2 punktų pažeidimų

Patys pareiškėjai patvirtino, kad Ataskaitoje nebuvo pateiktos visų

objektų vidaus fotonuotraukos, nors jie visi buvo apžiūrėti. Byloje esanti

medžiaga patvirtina, kad visi vertinamieji objektai turi skirtingus unikalius

numerius (I t., b. l. 41–47), todėl Metodikos 36 punktas negali būti taikomas,

vadinasi, visi objektai privalėjo būti fotografuojami po 3 nuotraukas. Be to,

iš Ataskaitoje pateiktų nuotraukų nėra aišku, kurioje nuotraukoje, kuris

objektas nufotografuotas. Todėl teismas sutiko ir su nustatytais TVVPĮ 22

straipsnio 4 dalies 9 punkto, Metodikos 35.1 ir 35.2 punktų pažeidimais.

Dėl nustatytų TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto pažeidimų

Pareiškėjai pripažino TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto pažeidimą,

tačiau nurodė, kad jį padarė dėl naujų teisės aktų nuostatų priėmimo. Pabrėžta,

kad turto vertintojas ir juridinis asmuo, atlikdami savo pareigas, privalo būti

itin atidūs, rūpestingi, domėtis naujai priimamais jų darbo specifikoje

taikomais teisės aktais ir jais vadovautis, todėl TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies

14 punkto pažeidimas tinkamai nustatytas, nes Ataskaitoje nenurodyta, ar

Ataskaita parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo

įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto vertės nustatymo.

Dėl skirtos drausminės nuobaudos

Teismas akcentavo, kad Garbės teismo sprendime konstatuoti pažeidimai

negali būti laikomi formalaus pobūdžio pažeidimais, atsižvelgiant į anksčiau

teismo nurodytus argumentus. Be to, vien tik vertintojo nurodomas jo didelės

profesinės patirties turėjimas ir drausminių nuobaudų nebuvimas nepaneigia jo

padarytų pažeidimų, rengiant Ataskaitą, jis neįvykdė jam priskirtų pareigų

pagal TVVPĮ ir Metodikos nuostatas, o remiantis TVVPĮ 10 straipsnio 11 dalies

nuostata, Garbės teismui priėmus sprendimą sustabdyti kvalifikacijos pažymėjimo

galiojimą, laikomas sustabdytu visų turto vertintojo turimų turto vertintojo

kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas. Teismas vertintojui skirtą drausminę

nuobaudą laikė tinkama, adekvačia, proporcinga padarytiems pažeidimams.

Dėl procedūrinių nuostatų laikymosi

Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Turto vertinimo priežiūros

tarnyba vilkino paklausimo dėl Ataskaitos nagrinėjimą, pažeidė kreipimosi į

Garbės teismą terminus, kadangi laikoma, jog TVPT tinkamai pateiktą (su visais

reikiamais priedais) paklausimą iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie

Susisiekimo ministerijos gavo 2014 m. balandžio 30 d. (I t., b. l. 165),

kadangi tik tinkamai pateiktas paklausimas gali būti pradėtas nagrinėti, taigi

jo išnagrinėjimo 5 mėn. terminas pagal TVPT direktoriaus 2013 m. balandžio 15

d. įsakymu Nr. B1-14 patvirtintų Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo

ataskaitų atitikties TVVPĮ 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams

nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 punktą suėjo 2014 m. rugsėjo

30 d., vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, terminas buvo pratęstas 1 mėn., t. y.

iki 2014 m. spalio 30 d., Turto vertinimo priežiūros tarnyba išvadą parengė

2014 m. spalio 7 d. (II t., b. l. 13–17), vadinasi, išvada parengta nepraleidus

Taisyklių nustatyto termino. Kartu teismas pažymėjo, kad minėta išvada nėra

šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl pareiškėjų nurodyto TVPT kreipimosi į

Garbės teismą pažeidimo pastebėta, kad TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas

10 darbo dienų terminas, per kurį TVPT turi kreiptis į Garbės teismą, turi būti

pradedamas skaičiuoti nuo TVPT išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai

aprašomi vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo. Nagrinėjamu atveju tokia

išvada ir teikimas Garbės teismui surašyti tą pačią dieną – 2014 m. rugsėjo 4

d. (I t., b. l. 184–188), todėl terminas nebuvo praleistas. Tokia teismo išvada

atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2014

m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014). Teismas

patvirtino, kad procedūrinių nuostatų buvo laikytasi.

III. Pareiškėjai K.

J. ir uždaroji akcinė bendrovė

„Kovertas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir

priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais

argumentais:

1. Pareiškėjui K. J. paskirta drausminė

nuobauda akivaizdžiai neatitinka teisingumo ir protingumo principų reikalavimų,

t. y. buvo skirta neproporcingai griežta drausminė nuobauda.

2. Garbės teismo konstatuotų tariamų

turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų visuma nesudaro pagrindo

pareiškėjo K. J. atžvilgiu taikyti vieną griežčiausių drausminių nuobaudų

numatytų TVVPĮ. Pareiškėjų nuomone, dauguma Garbės teismo konstatuotų bei skundžiamame

sprendime aptartų turto vertinimui taikytinų teisės aktų pažeidimų tokiais

nelaikytini arba yra tik formalaus pobūdžio, neturėję ir negalėję turėti įtakos

teisingos vertinamo turto rinkos vertės nustatymui, neįtakoję ir negalėję

įtakoti kokios nors žalos užsakovui ar tretiesiems asmenims atsiradimo bei

negalintys pateisinti itin griežtos drausminės nuobaudos pareiškėjui K. J. taikymo:

a) dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 7 punkto pažeidimo. Registras, kuriame tvarkomi duomenys apie turto

vertinimo įmonę, t. y. pareiškėją UAB „Kovertas“, yra vienintelis toks

Lietuvoje (VĮ Registrų centras), o pagrindiniai duomenys apie įmonę yra viešai

prieinama informacija, todėl registro nepaminėjimas Ataskaitoje jokiu būdu

nesusijęs su pareiškėjo kompetencija ir/ ar kvalifikacija bei neįtakoja ir

negali įtakoti Ataskaita nustatytos vertės teisingumo ir/ ar žalos tretiesiems

asmenims;

b) dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 14 punkto pažeidimo. Ataskaita buvo parengta netrukus po to kai 2012

m. įsigaliojo nauja TVVPĮ ir Metodikos redakcija, todėl šių teisės aktų taikymo

ir aiškinimo praktika buvo tik pradėjusi formuotis, o didžioji dalis nuostatų

buvo gan dviprasmiškos, todėl paminėta TVVPĮ nuostata nagrinėjamuoju atveju

buvo aiškinama tiesiogiai – kadangi vertintojui nebuvo pateikta ir (ar) žinoma

kokia nors informacija apie ginčus tarp užsakovo ir trečiųjų asmenų dėl

vertinamo turto, apie tokius ginčus ar jų nebuvimą nebuvo užsiminta ir pačioje

Ataskaitoje. Tokios informacijos vertintojas nežinojo ir negalėjo žinoti, nes

nebuvo ginčo šalimi ar kokiu nors būdu su šiuo ginču susijęs. Nesutinka su

pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ta aplinkybė, kad rengiant Ataskaitą

ką tik buvo įsigaliojusi nauja TVVPĮ ir Metodikos redakcija, nelaikytina

reikšminga ar negalėjusia neigiamai įtakoti tuo metu rengtų turto ar verslo

vertinimo ataskaitų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Nors TVVPĮ buvo priimta

2011 m. birželio 11 d. ir teoriškai turto ir verslo vertintojai turėjo laiko su

juo susipažinti, esminių įstatymo nuostatų reikalavimų praktinė reikšmė

atliekant vertinimą ir rengiant ataskaitas buvo detalizuota tik Metodikoje,

kuri buvo priimta tik 2012 m. balandžio 27 d., t. y. 15 dienų iki Ataskaitos

parengimo. Todėl, nėra protinga tikėtis, jog vertintojai, rengę ataskaitas 2012

m. pirmoje pusėje, turėjo ir galėjo žinoti, kaip praktikoje taikyti tiek TVVPĮ,

tiek ir Metodikos nuostatas. Nuosekli šių teisės aktų taikymo ir aiškinimo

praktika bei TVPT ir administracinių teismų pozicija dėl atitinkamų šių teisės

taikymo nuostatų pradėjo formuotis kur kas vėliau;

c) dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 9 punkto, Metodikos 35.1 ir 35.2 punktų pažeidimų. Šios nuostatos apskritai

nebuvo pažeistos. Pirma, vertinant turtą, buvo įsitikinta, jog šis turtas

egzistuoja ir kokios jis yra būklės, nurodytos atitinkamos datos, t. y. turto

apžiūros ir Ataskaitos surašymo. Antra, vertinamas objektas buvo tinkamai

apžiūrėtas ir užfiksuotas fotonuotraukose. Metodika ar kiti teisės aktai iš

esmės nepateikia vertinamo objekto (vertinamo turto) sąvokos. Įstatymas aiškiai

nenumato, jog objektu laikytini bet koks turtas, turintis unikalų numerį.

Neretai, nepaisant to, kad turtas turi unikalų numerį, jis yra didesnio objekto

priklausinys, vertintinas neatskiriamai nuo tokio turto, nes toks objektas

atskirtas nuo pagrindinio objektų būtų tiesiog bevertis. Taip pat nesant

aiškaus apibrėžimo, kas laikoma vertinamu objektu, reikalavimas dėl vertinamo

objekto nuotraukų skaičiaus yra itin dviprasmiškas. Pareiškėjų nuomone, vienu

vertinamu objektu laikytina toks objektas kaip namų valda, kuri susideda iš

pagrindinio ir pagalbinių pastatų, kurie atskirai nevertintini. Tokį Metodikos

nuostatų dėl to, kas sudaro vertinimo objektą, aiškinimą pagrindžia ir

vertintojų Garbės teismo narių paaiškinimai (žr., Lietuvos turtą ir verslą

vertinančių įmonių asociacijos 2014 m. birželio 26 d. seminaro „Vertintojų

patirtis Garbės teisme. Dalyvių įspūdžiai. Ar galima pasimokyti iš kolegų

klaidų?” medžiagą, priedas Nr. 1). Nagrinėjamu atveju buvo vertinamas vienas

objektas, kuris susidėjo iš kelių elementų: buvo vertinama namų valda –

pagrindinis gyvenamasis pastatas, jo priklausiniai (ūkiniai/pagalbiniai

pastatai) ir žemės sklypas. Ataskaitoje pateiktos net 27 vertinamo objekto

nuotraukos, t. y. užfiksuotas pagrindinis pastatas bei jo priklausiniai

(pagalbiniai pastatai arba objekto elementai, turintys įtakos jo vertei).

Asistentė padarė kur kas daugiau vertinamo objekto fotonuotraukų,

pagrindžiančių tinkamą objekto apžiūrą; jos buvo pateiktos TVPT kartu su

papildomais paaiškinimais (žr., priedą Nr. 2);

d) dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 13 punkto ir 28 straipsnio pažeidimų. Turto vertinimo ataskaitoje

tinkamai nurodytas turto vertinimo tikslas ir atitinkamos įstatymo nuostatos

nebuvo pažeistos ir negalėjo neigiamai įtakoji pareiškėjo K. J. drausminės

atsakomybės. Ataskaitose tituliniame lape bei Ataskaitos turto vertės nustatyto

pažymoje (žr., Ataskaitos 2 psl.) aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, jog

Ataskaita sudaryta ir turtas įvertintas kitu tikslu, t. y. to pageidaujant užsakovui,

kuris siekė sužinoti, kokia buvo tuometinė jam priklausančio turto kaina. Atkreiptinas

dėmesys, kad nagrinėjamuoju atveju turto vertinimo ataskaitoje visur vartojama

sąvoka „turto vertė“ ir Rinkos vertė“ bei taikomi atitinkami vertinimo metodai

šiai vertei, o ne kainai, nustatyti. Taigi, akivaizdu, kad Ataskaitos tikslas

buvo nustatyti būtent turto rinkos vertę, o ne kainą, kaip bando teigti TVPT.

Turto vertinimo ataskaitos skiltyse dėl turto vertinimo tikslo nurodyta: turto

vertės nustatymas kai to pageidauja turto vertinimo užsakovas, o toliau

detalizuotas konkretus užsakovo prašymas, jo neperfrazuojant, dėl to Ataskaitoje

atsirado ir terminas „turto kaina“, kurį išimtinai vartojo tik užsakovas. Pareiškėjas

negali būti laikomas atsakingu už tai, kad užsakovas Ataskaitą panaudojo kitais

tikslais, nei nurodė prieš užsakydamas Ataskaitos parengimą. Kadangi dėl

Ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams nagrinėjamu atveju kreipėsi

valstybės institucija, t. y. Direkcija, vadinasi Ataskaita buvo panaudota kitu

tikslu, nei buvo užsakyta, o apie tai vertintojas nežinojo ir negalėjo žinoti.

Ataskaita nagrinėjamu atveju nebuvo rengiama kokiu nors kitu tikslu, o parengta

tiesiog pageidaujant užsakovui dėl jo nurodytų priežasčių (savo asmeniniam

naudojimui) ir laikytina neprivalomuoju turto vertinimu (TVVPĮ 2 str. 6 d.);

e) dėl Metodikos 57, 58.1 ir 61

punktų pažeidimų. Metodika neįtvirtina reikalavimo šaltiniais pagrįsti patį

analogiško ar panašaus turto neegzistavimo faktą. Metodika taip pat nereikalauja

ataskaitoje nurodyti šaltinių, kurie pagrįstų aplinkybę, jog vertinant objektą

nebuvo informacijos apie analogiško ar panašaus turto sandorius jau įvykusius

rinkoje. Metodikoje tik įtvirtintas reikalavimas nurodyti informacijos

šaltinius tų palyginamųjų objektų, kurie naudoti nustatant turto vertę, o ne

reikalavimas atskirais šaltiniais pagrįsti, kad palyginimui tinkamų sandorių

rinkoje nebuvo. Metodikos 61 punkto reikalavimas pateikti Ataskaitoje naudotų

pasiūlos sandorių šaltinius buvo įvykdytas (žr., Ataskaitos 5 psl.). Taigi, jei

vertintojas, vertindamas turtą, Ataskaitoje kaip palyginamuosius pasirenka ne

įvykusius sandorius, o pasiūlos sandorius, darytina pagrįsta išvada, jog

panašių ar analogiškų sandorių rinkoje nebuvo, juolab, kad priešingą faktą patvirtinančios

informacijos nėra pateikęs nei Garbės teismas, nei TVPT. Be to, nagrinėjamu

atveju turto dalis (pastatai ir dalis žemės sklypo) buvo įvertinti pagal jau

įvykusius analogiško turto sandorius (žr., Ataskaitos 22-23 psl.), o kita dalis

– pagal pasiūloje esančius sandorius. Nei TVVPĮ, nei Metodika nedraudžia

naudoti pasiūloje esančių sandorių palyginimui su vertinamu turtu, todėl

vertinant kitą turto dalį dėl jo specifikos (žemės ūkio paskirties žemės

sklypas) buvo naudoti pasiūloje esantys sandoriai. VĮ Registrų centro

informacija apie jau įvykusius sandorius buvo itin neišsami, t. y. neužsimenama

apie žemės sklypų lokalizaciją, kuri gali iš esmės įtakoti sklypo vertę (pvz.,

ar sklypas yra prie kelio ar prie ežero). Ataskaitoje vertinto turto vieta

unikali – aplink komercinės paskirties sklypai, automobilių turgavietė, augalų

prekyvietė ir pan. Taigi, palyginimui naudotinų objektų lokalizacija

nagrinėjamuoju atveju yra itin svarbi. Informaciją apie sklypo lokalizaciją

galima gauti ir kur kas tikslesnę turto vertę šiuo atveju nustatyti buvo

įmanoma tik naudojant pasiūlos sandorius. Toks turto suskaidymas į dalis, jį

vertinant, buvo, be kita ko, pagrįstas VĮ Registrų centras turto išraše

pateiktu suskaidymu ir informacija (žr., Ataskaitos 11-16 psl.). Be to,

pareiškėjas K. J. dėl tikslios informacijos apie įvykusių sandorių

objektus buvo kreipęsis į VĮ Registrų centrą. VĮ Registrų centrui pateikus

užklausą ar jis galėtų gauti tikslią informaciją apie įvykusiame sandoryje

perleistą objektą, buvo gautas neigiamas atsakymas (priedas Nr. 3);

f) dėl Metodikos 62.2 punkto

pažeidimo. Ši Metodikos nuostata apskritai nebuvo pažeista, nes

palyginamieji sandoriai, nors ir neišsamiai, bet vis dėlto buvo aptarti

Ataskaitoje. Turto vertinimui buvo pasirinkti atitinkami palyginamieji

sandoriai, t. y. buvo pasirinkti į vertinamą turtą kaip įmanoma panašesni

objektai (pagal savo vietą, paskirtį ir pan.). Kadangi vertinamas turtas nebuvo

specifinis, t. y. pastatai ir žemės sklypas, pasirinkti sandoriai nebuvo itin

plačiai, tačiau, vis dėl to, aptarti Ataskaitoje (žr., Ataskaitos 22-23 psl.);

g) dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4

dalies 13 punkto, Metodikos 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimo. Pareiškėjų

vertinimu, šie pažeidimai laikytini tik formalaus pobūdžio ar techninėmis

klaidomis, padarytomis ne tiesiogine pareiškėjo K. J. tyčia ar dėl

nepakankamos pareiškėjo kompetencijos, o išimtinai dėl asistentės neapdairumo. Kaip

nurodė turto vertintojo asistentė savo paaiškinimuose TVPT, vertinant dalį turto

(pastatą ir dalį žemės sklypo), įvyko klaida, t. y. dėl turto vertintojo

asistentės kaltės į Ataskaitą buvo perkeltos palyginamųjų objektų lentelės,

kurios nebuvo suderintos su vertintoju ir kuriose pateikti ne tie pataisos

koeficientai, kurie turėjo būti taikomi. Paminėta turto dalis buvo vertinama jį

lyginant su analogišku turtu (kas akivaizdu iš Ataskaitoje pateiktos

informacijos), todėl nebuvo būtinas nei pataisų taikymas, nei atitinkamai tokių

pataisų netaikymo pagrindimas. Su pareiškėju K. J. suderintą lentelę su

palyginamaisiais objektais, kuri ir turėjo būti perkelta į Ataskaitą, asistentė

pateikė kartu su paaiškinimais TVPT. Nepaisant šios išimtinai asistentės

klaidos, galutinė turto vertė, nurodyta Ataskaitoje, yra pagrįsta ir apskaičiuota

teisingai bei kol kas nėra nuginčyta. Remiantis Metodikos 51 punkto

nuostatomis, tokia turto vertintojo asistentės padaryta techninė klaida turėtų

būti ištaisyta kaip formalus neatitikimas, o ne būti pagrindu pareiškėjo K. J. drausminei

atsakomybei kilti. Dėl pataisų taikymo pagrindimo vertinant kitą turto dalį, t.

y. žemės ūkio paskirties žemės sklypą, paminėtina, kad Ataskaita buvo parengta

2012 m. gegužės 11 d. – 2012 m. birželio 27 d., t. y. netrukus po to, kai

įsigaliojo nauja TVVPĮ ir Metodikos redakcija, todėl šių teisės aktų taikymo ir

aiškinimo praktika buvo tik pradėjusi formuotis. Remiantis iki tol galiojusia

TVVPĮ ir Metodikos redakcija, nebuvo reikalaujama pateikti detalaus pataisų apskaičiavimo

pagrindimo. Taigi, iki naujų teisės aktų įsigaliojimo bei tik pradėjus

formuotis naujų teisės aktų redakcijų taikymo ir aiškinimo praktikai,

Ataskaitoje nebuvo pateikti dalies turto pataisų skaičiavimai, kurie buvo

panaudoti, todėl aplinkybė, jog Ataskaita buvo parengta tik įsigaliojus TVVPĮ

ir Metodikai bei tik pradėjus formuotis šių teisės aktų taikymo ir aiškinimo

praktikai, turėtų būti laikoma svarbia sprendžiant dėl pareiškėjo K. J. drausminės

nuobaudos sušvelninimo.

3. Nagrinėjamuoju atveju egzistuoja

pagrindas švelninti ir net panaikinti K.

J. Garbės teismo paskirtą

drausminę nuobaudą. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas apskritai

nevertino bei neatsižvelgė į pareiškėjo K.

J. drausminę atsakomybę

lengvinančias aplinkybes bei nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė

tai, jog Ataskaitą rengė asistentė. Pareiškėjas K. J. neturi jokios

galiojančios drausminės nuobaudos, kas teismų praktikoje laikoma viena

pagrindinių drausminę atsakomybę lengvinančių aplinkybių (žr., pvz., Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą

administracinėje byloje Nr. I-0794-189/2014). Taip pat pareiškėjas K. J. yra

ilgametę profesinę patirtį bei aukštą kvalifikaciją turintis turto ir verslo

vertintojas, turto ir verslo vertinimo veikla užsiimantis nuo 1995 m. Be to,

pareiškėjas K. J. nuo 2006 m. yra ir teismo ekspertas nekilnojamojo

ir kilnojamojo turto vertinimo srityje. Per tą laiką pareiškėjas yra paruošęs

apie 100 teismo ekspertizių (neskaičiuojant ekspertizių antstoliams), tačiau

nėra gavęs nė vieno nusiskundimo dėl neteisingų ekspertinių išvadų (žr., pvz.,

priedą Nr. 4). Dėl ilgametės patirties ir kompetencijos turto ir verslo

vertinimo srityje, pareiškėjas yra pelnęs ne tik savo klientų, bet ir advokatų,

prokurorų bei teismų pasitikėjimą. Todėl, pareiškėjų nuomone, paminėtos

aplinkybės turėtų būti laikomos svarbiomis, sprendžiant dėl pareiškėjui K. J. skirtinos

drausminės nuobaudos griežtumo. Taip pat pareiškėjas K. J. bendradarbiavo su

TVPT ir Garbės teismu pastariesiems tiriant vertinimo ataskaitos atitiktį

taikytinų teisės aktų reikalavimams, teikė paaiškinimus, nevilkino bylos

nagrinėjimo, kas teismų praktikoje taip pat laikytina drausminę atsakomybę

švelninančiomis aplinkybėmis (žr., pvz., Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2377-142/2013).

Garbės teismas nenustatė, jog pareiškėjas K. J. pažeidė Turto arba

verslo vertintojų profesinės etikos kodekso nuostatas, kas teismų praktikoje

taip pat laikytina jo drausminę atsakomybę švelninančia aplinkybe (žr.,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą

administracinėje byloje Nr. I-2377-142/2013). Ataskaitoje nurodyta vertinto

objekto rinkos vertė nebuvo pripažinta neteisinga ar kokiu nors būdu nuginčyta,

Ataskaita ir joje nurodyti duomenys nesukėlė jokios žalos užsakovui ar / ir

tretiesiems asmenims. Antra, aplinkybė, jog Ataskaitą rengė bei atitinkamas

klaidas joje padarė asistentė, o ne pareiškėjas K. J., nepagrįstai buvo

traktuojama kaip pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nei turto

vertinimą reglamentuojantys teisės aktai, nei jų taikymą ir aiškinimą

detalizuojanti teismų praktika to nenumato. Kaip pareiškėjas K. J. ir

asistentė nurodė 2014 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinimuose, skirtuose TVPT,

jis dėjo maksimalias pastangas, siekdamas tinkamai kontroliuoti ir tikrinti

vertintojo asistentės darbą. Tačiau, kaip pripažįsta ir pati asistentė, ji pati

dėl neatidumo į ataskaitą įvėlė klaidų, pavyzdžiui, į Ataskaitą perkeldama

pareiškėjo patikrintas skaičiavimų lenteles, perkėlė neteisingus duomenis ir

pan. Tokių dalykų pasirašydamas ataskaitą pareiškėjas K. J. negalėjo iš naujo

patikrinti bei sukontroliuoti, tuo labiau, jog asistentės darbą nuosekliai

tikrino anksčiau, t. y. prieš jai sudarant ataskaitą, bei pagrįstai tikėjosi,

jog asistentė jo patikrintą informaciją į ataskaitą perkėlė teisingai. Be to,

net jei pareiškėjo K. J. elgesys ir galėtų būti pripažintas netinkamu, kiek

tai susiję su nepakankama asistentės atliekamo darbo priežiūra ir kontrole,

nepagrįsta ir neproporcinga už tai pareiškėjui skirti vieną griežčiausių

drausminių nuobaudų. Tariami Ataskaitos neatitikimai turto vertinimą

reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams buvo padaryti ne dėl pareiškėjo K. J. tiesioginės

tyčios, kompetencijos ar patirties trūkumo. Tokius neatitikimus tiesiogiai lėmė

net nuo pareiškėjo kontrolės nepriklausiusios asistentės klaidos.

4. Administraciniai teismai panašiose

bylose už žymiai grubesnius TVVPĮ ir Metodikos pažeidimus vertintojams skiria

kur kas švelnesnes drausmines nuobaudas. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 pakeitė

pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikino Garbės teismo sprendimą,

kuriuo vertintojui buvo skirta drausminė nuobauda kvalifikacijų pažymėjimų

galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas net už dvi ydingas turto

vertinimo ataskaitas (parengė pirmąją ataskaitą nesilaikydama TVVPĮ

22 str. 4 d. 7 p., 12 p. ir 13 p. bei Metodikos 35.1 p., 35.2 p., 57 p.,

58 p., 61 p., 62.4 p., 71.2 p., 71.5 p., ir 83.5 p. reikalavimų, o antrąją

ataskaitą – nesilaikydama TVVPĮ 22 str. 4 d. 5 p., 7 p. ir 13 p. bei

Metodikos 43 p., 44 p., 58.1 p., 62.2 p., 62.3 p. ir 62.4 p. reikalavimų).

Apeliacinės instancijos teismas kai kuriuos ataskaitų trūkumus (nepateiktas

minimalus vertinamo objekto nuotraukų skaičius ir pan.) vertino kaip formalius,

neesminius. Pripažino tik TVVPĮ

22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų pažeidimų konstatavimą

pagrįstu, todėl Garbės teismo pareiškėjai skirtą nuobaudą laikė akivaizdžiai

neproporcinga. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje

byloje Nr. I-2413-244/2014 (apeliacinės instancijos teismas pirmosios

instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą) nagrinėjo Garbės teismo sprendimą,

kuriuo vertintojui buvo skirta drausminė nuobauda pastaba už TVVPĮ 22

straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 62.4 punkto reikalavimų

nesilaikymą, ir teismai paliko galioti šią Garbės teismo sprendimu paskirtą

drausminę nuobaudą. Be to, minėtuoju atveju turto vertinimas net įtakojo žalos

tretiesiems asmenims atsiradimą. Nepaisant to, tiek Garbės teismas, tiek ir

teismai pripažino, jog minėti grubūs pažeidimai lemia tik švelniausios

drausminės nuobaudos, t. y. pastabos, vertintojui taikymą. Vilniaus apygardos

administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje

Nr. I-2377/2013 drausminę nuobaudą papeikimą už TVVPĮ (redakcija galiojusi iki

2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 10 punktuose, 12 straipsnio 2 punkte

nustatytų sąžiningumo, rūpestingumo ir profesionalumo principų bei Metodikos

(redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 33, 82 ir 83 punktų

reikalavimų pažeidimą, sušvelnino į drausminę nuobaudą pastabą (Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. A-756-565/2014 šį sprendimą paliko nepakeistą).

Teismas nurodė, jog ne visi pažeidimai yra nustatyti pagrįstai, dalis pažeidimų

konstatuota tik iš dalies. Be to, dalis konstatuotų pažeidimų yra pakankamai

formalūs. Etikos kodekso normų pažeidimas iš viso nenurodytas. Pareiškėjos

atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikyta tai, kad pareiškėja aktyviai

dalyvavo tiriant pažeidimus, teikė dokumentus, teikė paaiškinimus telefonu,

netgi turėdama nedarbingumo pažymėjimą, nors galėjo kategoriškai atsisakyti bendradarbiauti

su Garbės teismu, nevilkino klausimo galutinio išsprendimo. Pareiškėjų

vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo,

leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą

ar nukrypti nuo ankstesnės administracinių teismų praktikos panašiose bylose,

t. y. nagrinėjamuoju atveju atsižvelgiant į Garbės teismo konstatuotų tariamų

pažeidimų pobūdį, mastą bei sukeltas pasekmes, pagrįstai manytina, kad

pareiškėjui K. J. turėjo

būti skirta kur kas švelnesnė drausminė nuobauda.

5. Pareiškėjui K. J. paskirta drausminė

nuobauda pareiškėjui bei tretiesiems asmenims sukels neadekvačiai sunkias

ekonomines pasekmes. Dėl Garbės teismo paskirtos drausminės nuobaudos

pareiškėjas UAB „Kovertas“ bus priverstas neapibrėžtam laikui sustabdyti veiklą

bei atleisti darbuotojus, nes turto ir verslo vertinimas yra vienintelė šios

bendrovės veikla, o pareiškėjas K. J. yra vienintelis atitinkamą kvalifikaciją vertinti

verslą ir turtą bendrovėje turintis asmuo. Taigi, sustabdžius vienintelio

bendrovės vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą, bendrovė negalės

toliau vykdyti veiklos ir gauti pajamų bei mokėti atlyginimų darbuotojams,

nuomos bei kitų mokesčių. Be to, egzistuoja didelė tikimybė, kad didžiausi

bendrovės klientai, t. y. bankai, nutrauks bendradarbiavimo sutartis su

bendrove, šiai negalint vykdyti veiklos, o iš šių ilgalaikių ir sunkiai gautų

sutarčių UAB „Kovertas“ gauna net iki 90 procentų visų pajamų. Dar

daugiau, šiai būklei užsitęsus bendrovė gali prarasti galimybę grįžti į rinką

tokiomis pat sąlygomis, ypač jei praras klientus, darbuotojus, nuomojamas

patalpas ir tikėtina – įsiskolins valstybei.

6. Inicijuojant pareiškėjo K. J. drausminę

bylą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, sudarantys pagrindą

panaikinti Garbės teismo priimtą sprendimą. TVPT pažeidė Direkcijos paklausimo

išnagrinėjimo terminą bei galimai vilkino paklausimo dėl Ataskaitos atitikties

taikytinų teisės aktų reikalavimams nagrinėjimą. Remiantis Taisyklių 18 punktu

Direkcijos paklausimas, gautas TVPT 2014 m. kovo 18 d., turėjo TVPT būti

išnagrinėtas per 5 mėn. nuo jo gavimo dienos, t. y. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d.

įskaitytinai. TVPT direktoriaus įsakymu šis terminas galėjo būti pratęstas 1

mėn., t. y. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. įskaitytinai. Tačiau aptariamas paklausimas

buvo išnagrinėtas ir išvada parengta tik 2014 m. spalio 7 d. Paklausimas dėl

informacijos pateikimo apie Ataskaitos rengimą pareiškėjui buvo pateiktas tik

2014 m. liepos 22 d., t. y. po 4 mėn. po Direkcijos paklausimo gavimo ir likus

vos 1 mėn. iki paklausimo išnagrinėjimo termino pabaigos. TVPT kreipėsi į

Garbės teismą tik 2014 m. rugsėjo 4 d., t. y. jau pasibaigus paklausimo

išnagrinėjimo terminui. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu,

jog paminėtas 5 mėn. terminas skaičiuojamas tik nuo tada, kai iš Direkcijos

buvo gautas atitinkamas dokumentas, patvirtinantis atitinkamos rinkliavos už

prašymą sumokėjimą. Paminėtame Taisyklių punkte aiškiai nurodyta, jog

paklausimas dėl ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams turi būti

išnagrinėtas per 5 mėn. nuo jo gavimo dienos. Be to, remiantis TVVPĮ 29

straipsnio 2 dalimi, TVPT privalo teikti prašymą iškelti turto arba verslo vertintojui

drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba TVPT turimą) informaciją

apie teisės aktų pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos

gavimo (paaiškėjimo) dienos. Turto vertinimo priežiūros tarnyba šiuo atveju

pripažįsta, kad pareiškėjo bei turto vertintojo asistentės paaiškinimus į 2014

m. liepos 22 d. paklausimus dėl informacijos pateikimo gavo 2014 m. rugpjūčio 5

d. (žr., priedą Nr. 3), tačiau į Garbės teismą su paklausimu kreipėsi tik po 1

mėn., t. y. 2014 m. rugsėjo 4 d., nors terminas kreipimuisi baigėsi 2014 m.

rugpjūčio 19 d. Taigi, TVPT kreipėsi į Garbės teismą per daugiau nei 20 darbo

dienų, t. y. dvigubai daugiau nei numatyta įstatyme. Paminėtas 10 darbo dienų

terminas skaičiuojamas ne nuo atitinkamo dokumento (šiuo atveju – išvados)

surašymo dienos, bet nuo informacijos apie pažeidimus gavimo (paaiškėjimo).

Akivaizdu, kad TVPT tariami turto ir verslo vertinimą reglamentuojančių aktų

pažeidimai (jų dalis) turėjo ir galėjo būti akivaizdūs jau gavus ir preliminariai

įvertinus Direkcijos prašymą arba vėliausiai gavus pareiškėjų paaiškinimus dėl

turto vertinimo ataskaitos 2014 m. rugpjūčio 5 d. Manytina, kad tokio ilgo

laiko tarpo TVPT, kaip institucijai, kuri specializuojasi turto ir verslo

vertinimų ataskaitų atitikties taikytinų teisės aktų reikalavimams, įvertinime,

objektyviai nereikėjo nustatyti tariamų teisės aktų pažeidimų su tikslu

kreiptis į Garbės teismą, juolab, kad Direkcijos prašymas jau buvo nagrinėjamas

daugiau nei 5 mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m.

balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014).

Todėl, akivaizdu, kad TVPT veiksmai vilkinant Direkcijos paklausimo dėl

Ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams nagrinėjimą bei delsiant

kreiptis į Garbės teismą yra nesuderinami ne tik su įstatyme įtvirtintais

reikalavimais, tačiau ir pažeidžia pamatinius pareiškėjo K. J. teisėtų lūkesčių,

teisinio apibrėžtumo ir teisėtumo principus.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros

tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių

ryšių priemonėmis, prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą

palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime

į pareiškėjų apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašė

jį atmesti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d.

nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylos ginčas yra dėl

drausminės nuobaudos, paskirtos turto vertintojui, teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus

bei pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas atsakė į visus

pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, darė išvadą, kad pirmosios

instancijos teismo sprendimas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies prasme yra teisėtas

bei pagrįstas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios

instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių

kvalifikavimu ir, tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, papildė

teismo sprendimo motyvus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nesutikimas

dėl pažeidimo aplinkybių kvalifikavimo ir dėl teismo pateikto teisės aiškinimo

bei taikymo nepaneigia teismo motyvų, kurie yra pagrįsti ištirtomis faktinėmis

aplinkybėmis dėl ko, nesant tai paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo tirti

nustatytas faktines aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei įvertino

pirmosios instancijos teismas. Taip pat akcentavo, kad administracinių aktų

priėmimo objektyvumo principas įpareigoja administravimo subjektą, priimant

aktą, atsižvelgti į visus su konkrečiu administraciniu aktu susijusius

reikšmingus veiksnius ir tinkamai juos įvertinti. Nesusiję veiksniai neturi

būti svarstomi.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, skirdamas

pareiškėjui drausminę nuobaudą, objektyvumo principo nepažeidė. Taip pat nėra

padaręs procedūrinių pažeidimų, paneigiančių drausminės nuobaudos paskyrimo

teisėtumą. Todėl teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kviesti į teismą liudytojus

Turto vertinimo priežiūros tarnybos vadovę L. L. ir Garbės

teismo posėdyje dalyvavusius Garbės teismo narius Ž. T., K. K. ir A. Š., kad būtų galima

išsiaiškinti Garbės teismo priimtų sprendimų, išsakytų teiginių, lėmusių Garbės

teismo sprendimo priėmimą, priežastis, jo netenkino. Pirmosios instancijos

teismas nustatė drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumą ir tai motyvavo, todėl

apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tikėti pareiškėjo

argumentais, jog Garbės teismui buvo daromas neteisėtas poveikis ir kad dėl to

Garbės teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad drausminė

nuobauda, paskirta pareiškėjui, numatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo

vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte, ir nėra pati

griežčiausia iš įstatyme numatytų nuobaudų. TVVPĮ 28 straipsnio 4 dalimi

nustatyta, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismas veikia

vadovaudamasis šiuo įstatymu ir finansų ministro patvirtintais Turto arba verslo

vertintojų garbės teismo nuostatais, kuriuose reglamentuoti Turto arba verslo

vertintojų garbės teismo veiklos principai, darbo organizavimas, turto arba

verslo vertintojo drausmės bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūros.

Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų, patvirtintų Lietuvos

Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr.

1K-192, 3.5 punktu nustatytas nuobaudos skyrimo proporcingumo principas, pagal

kurį Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi

vertintojo padarytų Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatyme nurodytų pažeidimų mastui ir pasekmėms.

Šiuo atveju nustatytas proporcingumo principas, apeliacinės instancijos

teismo vertinimu, nebuvo pažeistas. Garbės teismas motyvavo paskirtos nuobaudos

skyrimą, siedamas jį su pareiškėjo kvalifikacijos patikrinimo būtinumu.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia Garbės teismo pozicija yra

pagrįsta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, kurį sudaro pareiškėjo

parengtos Ataskaitos trūkumai. Padaryti pažeidimai galėjo suformuoti Garbės

teismo nuomonę dėl būtinumo tikrinti pareiškėjo kvalifikaciją ir drausminės

nuobaudos parinkimo rūšį ir tokie argumentai išdėstyti Garbės teismo sprendime.

Todėl byloje nenustatyta pagrindo abejoti Garbės teismo objektyvumu ir jo narių

nešališkumu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su Garbės teismo sprendimu

pripažinta pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jis netinkamai

vadovavo vertintojo asistentės darbui, kadangi Lietuvos Respublikos turto ir

verslo vertinimo pagrindų įstatyme tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė nėra

numatyta. Dėl šios priežasties minėtą aplinkybę teismas pašalino iš Turto arba

verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. GT-29(14)S

„Dėl drausminės nuobaudos K. J. skyrimo“ motyvuojamosios

dalies. Kartu teisėjų kolegija pripažino, kad atsakomybę sunkinančios

aplinkybės pašalinimas nėra pakankamas pagrindas keisti drausminės nuobaudos

rūšį, todėl nuobaudos nekeitė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad drausminės nuobaudos

skyrimo terminas, nustatytas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29

straipsnio 7 dalyje, kurį praleidus, byla nutraukiama, nebuvo pažeistas.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą,

kad drausminės nuobaudos rūšis parinkta tinkama ir paskirta teisėtai, įvertinus

Nuostatų 36 punkte nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo pobūdį, jo padarymo

aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas.

V. Pareiškėjas K. J. Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti bylos procesą

administracinėje byloje Nr. A-619-261/2016.

Savo prašymą atnaujinti bylos procesą pareiškėjas grindžia Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija,

galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12

punktais ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas materialiosios teisės normas, padarė

esminį pažeidimą nuobaudos dydžio skyrimo aspektu, kas turėjo įtakos priimti

neteisėtą nutartį, o dėl neteisėtos nutarties priėmimo, pareiškėjas patyrė

nepagrįstas sankcijas. Mano, kad teismas, pasisakydamas, dėl skirtos nuobaudos

rūšies galbūt jau turėjo išankstinę nuomonę dėl nuobaudos dydžio (rūšies).

Pažymi, kad asmeniui, neturint galiojančių drausminių nuobaudų (kas laikoma jį

charakterizuojančia medžiaga), taip pat nesant sunkinančių aplinkybių, negali

būti skiriama drausminė nuobauda, kuri pagal sunkumą yra trečia iš keturių

numatytųjų Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29

straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį (bei nurodo konkrečias

bylas), kad administraciniai teismai panašiose bylose už žymiai grubesnius

TVVPĮ ir Metodikos pažeidimus vertintojams skiria kur kas švelnesnes drausmines

nuobaudas.

Pareiškėjas UAB „Kovertas“ pateikė atsiliepimą į

pareiškėjo K. J. prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą,

kuriuo su pateiktu prašymu sutinka.

Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir

nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į

pareiškėjo K. J. prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą,

kuriuo prašo atmesti pareiškėjo prašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos

automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į

pareiškėjo K. J. prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą,

kuriuo prašo atmesti pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j

a:

VI. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo K. J. pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-619-261/2016 pagrįstumo

klausimas.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog administracinėje teisenoje

proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV dalyje. Tai yra

pripažįstama kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų

ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra

užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą

įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai

nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti

galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą grindžia

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais.

Prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą pagal ABTĮ 156

straipsnio 2 dalies 2 punktą

Nurodyta teisės norma įtvirtina taisyklę, kad užbaigtos administracinės

bylos procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos

aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos

nagrinėjimo metu.

Tokia aplinkybe pareiškėjas laiko Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, kad

prie sunkinančių pareiškėjo drausminę atsakomybę aplinkybių nepriskyrė fakto,

jog vertinimo ataskaitą parengė ne pats pareiškėjas, o jo asistentė.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo

pažymi, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl

kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to,

jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės

ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti

žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes

pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę

reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks

teismo sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m.

spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010,

2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-58/2011,

2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-44/2012).

Kaip matyti iš aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikos, žinant apie tokią naujai paaiškėjusią aplinkybę, kuria grindžiamas

prašymas atnaujinti bylos procesą, galėjo būti priimtas kitoks teismo

sprendimas.

Nagrinėjamu atveju šią pareiškėjo nurodomą aplinkybę – sunkinančios

aplinkybės panaikinimą – nustatė ir įvertino Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, todėl šiuo atveju nėra

nei teisinio, nei faktinio pagrindo šią aplinkybę laikyti naujai paaiškėjusia

ir atnaujinti administracinės bylos procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies

2 punktą.

Prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą pagal ABTĮ 156

straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal paminėtą teisės normą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu

pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės

normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą,

nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios

teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus;

3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą

sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu –

prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie

akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje

taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti

prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas

laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų

kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir

taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2015 m. lapkričio 4 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

Šiuo atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad apeliacinės

instancijos teismas, nesant

sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai paliko galioti drausminę nuobaudą, kuri

pagal sunkumą yra trečia iš keturių numatytųjų Lietuvos Respublikos turto ir

verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės

nenurodo konkrečios teisės normos, kurią pažeidė apeliacinės instancijos

teismas prašomoje atnaujinti byloje. Kaip matyti iš teismo 2016 m. rugsėjo 6 d.

nutarties, apeliacinės instancijos teismas pasisakė tiek dėl paskirtos

nuobaudos rūšies, tiek dėl jos proporcingumo esant nustatytiems Ataskaitos

trūkumams, tačiau konstatavo, kad sunkinančios aplinkybės eliminavimas nėra pakankamas pagrindas keisti drausminės nuobaudos rūšį.

Pabrėžtina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156

straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų,

padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo

prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių

apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį akivaizdų materialiosios teisės

normų pažeidimą, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos

procesą anksčiau aptartu pagrindu netenkinamas.

Prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą pagal ABTĮ 156

straipsnio 2 dalies 12 punktą

ABTĮ 56 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti

atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos

formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir

taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo

sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi

būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika

administracinėse bylose.

Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12

punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius,

kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad

byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos

administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga

linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet,

kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas

vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti

skirtingi procesiniai sprendimai.

Pažymėtina, kad procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių

teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt

skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes,

priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo

pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d.

nutartį administracinėje

byloje Nr. P502-19/2011).

Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą

aptariamu pagrindu, turi nurodyti konkrečias bylas, kuriomis remdamasis prašo

atnaujinti bylos procesą. Akcentuotina, kad paminėtos

bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, turi būti labai panašios, t.

y. turi sutapti jų faktinės aplinkybės.

Pareiškėjas, teikdamas prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą

aptartu pagrindu, nurodo administracines bylas: Nr. A-490-822/2015; Nr. P-13-143/2016; Nr. A-1004-502/2015; Nr. A520-l838/2012;

Nr. A11-319/2007; Nr. A438-649/2013; Nr. A492-360/2013;

Nr. I-2377-142/2013; Nr. A-823-146/2015.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo

nurodytas bylas, pirma, atkreipia dėmesį, kad kai kuriose iš bylų nei

atsakovas, nei dalykas, t. y. kartu ir teisiniai santykiai, susiklostę

administracinėse bylose, su šia administracine byla nesutampa, pvz. pareiškėjo

nurodytose bylose: Nr. A520-l838/2012, A11-319/2007, A438-649/2013,

A492-360/2013, A-823-146/2015. Atsižvelgus į tai, nėra faktinio

pagrindo konstatuoti, kad administracinių teismų praktika šiose pareiškėjo

nurodytose bylose ir išnagrinėtoje aktualioje byloje galėjo išsiskirti.

Pareiškėjas taip pat nurodė administracines bylas:

Nr. A-490-822/2015, Nr. A-1004-502/2015, A756-565/2014, kuriose taip

pat buvo sprendžiamas turto vertintojo drausminės atsakomybės klausimas. Vis

dėlto teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylose, kurios yra pateikiamos kaip

administracinių teismų praktikos nesutapimo, išsiskyrimo ar klaidingos

praktikos pavyzdys, faktinės aplinkybės turi sutapti arba būti labai panašios.

Nagrinėjamu būtent ir susiklostė individuali faktinė situacija, su

kurios atliktu teismo vertinimu pareiškėjas nesutinka. Byloje nustatyti tokie

teisės aktų pažeidimai: Lietuvos Respublikos turto ir

verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7, 9, 13 ir 14

punktų, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu

Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 28, 35.1, 35.2, 57,

58.1, 61, 62.2, 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimai. Pažymėtina, kad nei vienoje

pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje nebuvo inkriminuojami analogiško

pobūdžio teisės aktų pažeidimai.

Drausminės atsakomybės taikymo bylos specifinės tuo, jog kiekvienoje

šių bylų yra daug skirtingų faktinių aplinkybių, kurios sudaro bylos pagrindą –

t. y. būtent dėl šių aplinkybių egzistavimo asmenims buvo pritaikyta drausminė

atsakomybė, nustačius, jog buvo pažeisti tam tikri teisės aktų reikalavimai.

Šioms byloms būdinga nustatytų teisės aktų pažeidimų įvairovė, todėl

kiekvienoje byloje teismas, vertindamas pritaikytos drausminės atsakomybės

pagrįstumą, visas faktines aplinkybes vertina individualiai ir, be kita ko, sprendžia,

ar padarytų pažeidimų pobūdis yra proporcingas paskirtai drausminei nuobaudai.

Maža to, pastebėtina, kad net ir tais atvejais, kai yra nustatoma sunkinančių

aplinkybių, paskirta drausminė nuobauda gali neprilygti savo griežtumu kitoje

byloje paskirtai drausminei nuobaudai, nes, teismo vertinimu, padarytų

pažeidimų pobūdis yra savo mastu didesnis, nors pastarojoje byloje sunkinančių

aplinkybių apskritai nustatyta nebuvo.

Taigi, atsižvelgus į tai, kas nurodyta, bei nustačius, kad nei vienoje

pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje faktinės aplinkybės su prašoma

administracine byla nesutapo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pasisakyti dėl

praktikos bylose išsiskyrimo.

Pareiškėjas taip pat nurodė administracinę bylą Nr. P-13-143/2016, tačiau šioje byloje buvo sprendžiamas

specialus teisės klausimas, t. y. teisėjų kolegija, nusprendusi atnaujinti

bylos procesą, akcentavo, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. įstatymu nenustačius

turto vertintojo atsakomybės, atsakomybė pagal Turto ir verslo vertinimo

pagrindų įstatymą (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.)

negali būti taikoma už pažeidimus, padarytus iki šio laikotarpio, tačiau ši

aplinkybė buvo skirtingai įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1075-552/2015.

Kaip matyti, šioje byloje ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą,

aplinkybės bei teisiniai klausimai iš esmės skyrėsi.

Akcentuotina, kad prašomoje atnaujinti byloje buvo

vertinama konkreti faktinė situacija, ir atitinkamas teismo išvadas lėmė

konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės, su kuriomis teisės aktai siejo pareiškėjo

drausminę atsakomybę. Šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama

apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jo naudai, tačiau vien pats faktas, kad

apeliacinės instancijos teismas nesutiko su sunkinančios drausminę atsakomybę aplinkybės

nustatymu, savaime negali nulemti, jog pritaikyta nuobauda privalo būti

keičiama. Kaip jau buvo minėta, drausminę atsakomybę lemia padarytų pažeidimų

pobūdis ir teismo atliktas šių pažeidimų įvertinimas, kas nagrinėjamu atveju ir

buvo atlikta bei prieita prie išvados, kad nėra pagrindo švelninti paskirtą

drausminę nuobaudą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas,

nesutikdama su jam nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš

esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertinta faktinė bylos situacija ir byloje

esantys įrodymai, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar

kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų,

susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu, todėl

pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156

straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu netenkinamas.

Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo

K. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas

įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą

administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. J. prašymą atnaujinti procesą

atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje

byloje Nr. A-619-261/2016 pagal byloje pagal pareiškėjų K.

J. ir uždarosios akcinės bendrovės „Kovertas“ skundą atsakovui Audito,

apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos

automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos)

dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus

Baranovas

Irmantas

Jarukaitis

Romanas Klišauskas