2023-07-26 Nr. AB-13818-3-61-3-06868-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-548-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06868-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kalėjimų tarnyba) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo (toliau – ir Vilniaus kalėjimas, atsakovas) 2022 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7-270 (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2022 m. spalio 21 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Vilniaus kalėjimą grąžinti pareiškėją į 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpas arba kitas patalpas, užtikrinančias paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas; 4) priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Vilniaus kalėjime bendrosios grupės sąlygomis atlieka jam skirtą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus kalėjimo direktorius Įsakymu perkėlė pareiškėją iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, kol išnyks Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2022 m. gegužės 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-2679 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) nurodytos priežastys. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus kalėjimo direktoriaus Įsakymą 2022 m. birželio 27 d. apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui, tačiau Lietuvos kalėjimų tarnyba per BVK nustatytą terminą nepateikė pareiškėjui atsakymo į jo skundą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba jo skundą išnagrinėjo tik 2022 m. spalio 21 d. priimdama šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriame nurodė, jog nors pareiškėjas iš bendrabučio tipo patalpų buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, jis ir toliau bausmę atlieka paprastos grupės sąlygomis, t. y. pareiškėjas ir toliau gali naudotis visomis BVK 73 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba Sprendimą priėmė formaliai, paviršutiniškai, neįvertinusi visų aplinkybių ir neatsižvelgusi į ypatingai reikšmingų aplinkybių visumą. Taip pat Sprendimas priimtas nepaisant BVK nustatytų skundo nagrinėjimo terminų, o toks ilgas skundo nagrinėjimo procesas pažeidė pareiškėjo teises ir (ar) teisėtus lūkesčius.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas perkelti ir laikyti jį rakinamoje kameroje buvo grindžiamas BVK 70 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nors pareiškėjas sutiko, kad sprendimas perkelti jį iš bendrabučio tipo patalpų į rakinamą kamerą buvo priimtas turint informaciją apie jam kilusį realų pavojų, tačiau, pareiškėjo teigimu, toks perkėlimas niekaip neturėjo pabloginti jo bausmės atlikimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat mano, kad būtent tie asmenys, kurie galėjo jam pakenkti, turėjo būti laikomi taip, jog nekeltų pareiškėjui pavojaus. Tačiau šiuo atveju buvo pasielgta priešingai – tas, kurį buvo norima apsaugoti (pareiškėjas), buvo perkeltas iš bendrabučio tipo patalpų į rakinamą kamerą, kurioje bausmės atlikimo sąlygos, lyginant jas su prieš tai buvusiomis, yra ženkliai blogesnės.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad perkeliant jį į kitą 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, jam suteiktos kalinimo sąlygos pablogėjo. Perkėlus pareiškėją į rakinamą kamerą jis neteko galimybės naudotis šaldytuvu, tuo pačiu neteko galimybės laikyti maisto produktus, kurių jam reikia dėl nustatytos (duomenys neskelbtini) ligos. Pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti tris valandas buvo apribota, nes jis galėjo vaikščioti tik dengtame kieme, nors pagal jo sveikatos būklę jam reikėtų vaikščioti gryname ore. Be to, tose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra jam taip pat būtino poilsio kambario. Pareiškėjas akcentavo, kad jis turi itin rimtų sveikatos problemų, jam reikėtų specialaus maitinimosi, tačiau jis neturi patalpos, kurioje galėtų laikyti maisto produktus. Pareiškėjas pabrėžė, kad būdamas bendrabučio tipo patalpose jis galėjo tinkamomis sąlygomis laikyti maisto produktus, netgi pasigaminti valgyti.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad jis serga (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo gydomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikų (duomenys neskelbtini) skyriuje, kuriame ir buvo patvirtinta pagrindinė diagnozė – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, tikėtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra remisijos stadijoje, tačiau paūmėjimas galimas bet kuriuo metu. Pasak pareiškėjo, tam įtakos galėtų turėti įvairūs faktoriai, tame tarpe ir sąlygos, kuriomis šiuo metu jis yra laikomas.

6. Pareiškėjas teigė, kad būdamas 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamose kamerose jis patyrė itin didelį bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir papildomus nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų veikusi pagal įstatymų nustatytą tvarką ir užtikrinusi pareiškėjo teises. Pareiškėjas dėl per ilgo ir neteisėto izoliavimo patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Šią neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 1 000 Eur suma.

7. Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad minimas pareiškėjo perkėlimas iš 1-o nuteistųjų gyvenamojo korpuso nerakinamos gyvenamosios patalpos į 2-ą suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamąjį korpusą rakinamą gyvenamąją patalpą (kamerą) nėra nuobauda ar jo izoliavimas. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, kad nuteistieji 1-ame gyvenamajame korpuse gyvena nerakinamose patalpose, tarp jų galimas nuolatinis fizinis kontaktas. Pasak atsakovo, pareiškėjo perkėlimas į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, kur yra tik rakinamos patalpos, šiuo atveju buvo vienintelė galimybė užtikrinti jo saugumą nuo kitų nuteistųjų, esančių 1-ame gyvenamajame korpuse. Atsakovas teigė, kad toks perkėlimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkto nuostatoms, kai paprastajai grupei priskirti nuteistieji gali būti laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), jei tai būtina jų laikymui atskirai užtikrinti.

9. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas 2-ame korpuse laikomas paprastosios grupės sąlygomis ir turi visas šiai grupei priskirtiems nuteistiesiems priklausančias teises, t. y. pareiškėjas toliau gali įsigyti BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų asmeninių daiktų; per mėnesį gauti keturis pasimatymus, iš kurių vienas gali vykti neprižiūrint pataisos įstaigos administracijai; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų; du kartus per savaitę paskambinti telefonu; kasdien pasivaikščioti tris valandas. Nuteistiesiems, tame tarpe ir pareiškėjui, yra sudarytos sąlygos užsiimti individualia, menine ir kūrybine veikla. Nuteistiesiems sudaryta galimybė bendrauti su Resocializacijos skyriumi, psichologu, naudotis laisvalaikio užimtumo patalpa, riboto interneto prieiga. Išreiškus norą yra galimybė bendrauti su kunigu.

10. Atsakovo teigimu, skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame yra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, raštas yra pasirašytas jį priėmusio viešojo administravimo subjekto vadovo.

11. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos sumą. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

12. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Lietuvos kalėjimų tarnyba), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Lietuvos kalėjimų tarnyba nurodė, kad dėl įvykusios apmaudžios klaidos dokumentų valdymo sistemoje pareiškėjo atstovo parengtas 2022 m. birželio 27 d. skundas dėl Įsakymo panaikinimo nebuvo išnagrinėtas įstatymų nustatyta tvarka. Paaiškėjus šioms aplinkybėms pareiškėjo 2022 m. birželio 27 d. skundas Lietuvos kalėjimų tarnyboje buvo išnagrinėtas tik 2022 m. spalio 21 d. priėmus Sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas netenkintas.

14. Lietuvos kalėjimų tarnyba teigė, kad skundo nagrinėjimo metu susipažinusi ir įvertinusi visą turimą informaciją, nustatė, kad Vilniaus kalėjimo direktorius iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus gavo Tarnybinį pranešimą. Pagal Tarnybiniu pranešimu pateiktą informaciją buvo pagrindas manyti, kad pareiškėjui, būnant 1-ame gyvenamajame korpuse, yra realus pavojus jo sveikatai ir (ar) gyvybei, gali kilti smurto panaudojimo atvejai, kurie turės neigiamas pasekmes įstaigos kriminogeninei būklei. Lietuvos kalėjimų tarnybos manymu, ji tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visą su skundu susijusią dokumentinę medžiagą ir priėmė Sprendimą, pagrįstą tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, kuriame nurodytos priežastys, lėmusios tokio sprendimo priėmimą.

15. Lietuvos kalėjimų tarnybos vertinimu, nors pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas praleidus įstatyme nustatytą terminą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi praktikos, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

16. Lietuvos kalėjimų tarnyba taip pat atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Lietuvos kalėjimų tarnybos nuomone, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo 2021 m. birželio 27 d. skundą, pažeisdama BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos terminą. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

18. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistųjų laikymo pataisos namuose tvarką reglamentuojančias BVK 70 straipsnio nuostatas, nurodė, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus, siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnyje.

19. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Vilniaus kalėjimo direktorius gavo iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2022 m. gegužės 23 d. tarnybinį pranešimą. Pagal Tarnybiniu pranešimu pateiktą informaciją buvo nustatyta, jog pareiškėjui, būnant 1-ame gyvenamajame korpuse, yra realus pavojus jo sveikatai ir (ar) gyvybei, gali kilti smurto panaudojimo atvejai, kurie turės neigiamas pasekmes įstaigos kriminogeninei būklei. Vilniaus kalėjimo direktorius pavedė šį klausimą apsvarstyti Vilniaus pataisos namų Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais posėdyje. Komisija, atsižvelgusi į Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus Tarnybinio pranešimo turinį, taip pat į bausmės atlikimo 1-ame gyvenamajame korpuse ypatumus, posėdžio metu nutarė siūlyti direktoriui pareiškėją perkelti iš 1-ojo gyvenamojo korpuso 7-ojo būrio bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, kol išnyks Tarnybiniame pranešime nurodytos priežastys. Atitinkamai, Vilniaus kalėjimo direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos siūlymą ir vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. gegužės 30 d. Įsakymu priėmė sprendimą pareiškėją perkelti iš 1-ojo gyvenamojo korpuso 7-ojo būrio bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą, atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastos grupės sąlygomis.

20. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde neginčijo Vilniaus kalėjimo Įsakymo teisėtumo jo priėmimo pagrindu, t. y. pareiškėjas nekėlė abejonių dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2022 m. gegužės 23 d. tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos dėl jam kylančios grėsmės neteisingumo ar nepagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, o buvo perkeltas iš 1-ojo gyvenamojo korpuso 7-ojo būrio bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra priskirtas prie nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, todėl jam galėjo būti taikomas Taisyklių 16 punkto dalis, numatanti, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), jei tai būtina jų laikymui atskirai užtikrinti. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgyba Tarnybiniu pranešimu informavo, jog pareiškėjui, būnant 1-ame gyvenamajame korpuse, yra realus pavojus jo sveikatai ir (ar) gyvybei, gali kilti smurto panaudojimo atvejai, kurie turės neigiamas pasekmes įstaigos kriminogeninei būklei. Be kita ko, jau vėlesniu 2022 m. gruodžio 8 d. atsakymu Nr. 2S-3156 taip pat buvo nurodyta, jog aktualiu laikotarpiu valdyba neturėjo duomenų apie tai, kad šiuo metu nuteistajam (pareiškėjui) būtų išnykusi grėsmė ir jis galėtų saugiai atlikti laisvės atėmimo bausmę 1-ame nuteistųjų korpuse, todėl panaikinus ginčijamą Įsakymą atsirastų pavojus pareiškėjo sveikatai ir (ar) gyvybei, nebūtų galimybės užtikrinti saugių bausmės atlikimo sąlygų.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl jo perkėlimo į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, padarė išvadą, kad atsakovas, gavęs iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos duomenis, jog gali kilti smurto panaudojimo atvejai, kurie turės neigiamas pasekmes įstaigos kriminogeninei būklei, ir siekdamas sumažinti neigiamą įtaką pareiškėjui, turėjo teisėtą pagrindą perkelti jį į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą, kuriame vykdoma intensyvesnė priežiūra, t. y. jame yra rakinamos patalpos. Teismas pabrėžė, kad toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, jog nuteistieji 1-ame gyvenamajame korpuse gyvena nerakinamose patalpose, tarp jų galimas nuolatinis fizinis kontaktas (kas būtų pavojinga pareiškėjo atžvilgiu). Teismas vertino, kad toks apribojimas yra nustatytas galiojančiomis Taisyklėmis, todėl spręstina, jog proporcingi ir kompetencijos ribų neperžengiantys valdžios institucijų veiksmai, siekiant pateisinamų ir pozityvių tikslų, negali būti laikomi neteisėtais.

22. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nepriėmus ginčijamo Įsakymo galimai būtų susiklosčiusi situacija, kurios metu prieš pareiškėją būtų panaudoti fizinio smurto veiksmai. Dėl tokių galimų veiksmų būtų atsakinga Vilniaus kalėjimo administracija ir pareiškėjas galėtų teigti, jog Vilniaus kalėjimo administracija nesiėmė veiksmingų prevencinio pobūdžio priemonių, skirtų užkirsti kelią fizinio smurto grėsmei realizuotis. Teismo vertinimu, šiuo atveju Vilniaus kalėjimo administracija, turinti įstatyminę pareigą užtikrinti nuteistųjų saugumą, tinkamai išsiaiškino visas pareiškėjo saugumo užtikrinimui svarbias aplinkybes, t. y. gavusi duomenis iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos pagrįstai sprendė, jog, siekiant apsaugoti nuteistojo sveikatą (ar) gyvybę nuo kitų 1-ame gyvenamajame korpuse esančių nuteistųjų, yra tikslinga jį perkelti į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą. Teismas šiuo aspektu taip pat atkreipė dėmesį, jog tai nėra tik būdas sumažinti galimą neigiamą įtaką pačiam pareiškėjui, tačiau tuo pačiu užtikrinamas saugumas ir kitų nuteistųjų atžvilgiu bei užtikrinama visos pataisos įstaigos rimtis ir tvarka. Dėl to nėra jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

23. Teismas sprendė, kad Vilniaus kalėjimas, priimdamas 2022 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7-270, kuriuo perkėlė pareiškėją iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, įvertino teisės aktuose nustatytas perkėlimo sąlygas ir kriterijus, taip pat visas kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus kalėjimo Įsakymą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba Vilniaus kalėjimo Įsakymą įvertino objektyviai. Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimas yra motyvuotas, išsamus, aiškus ir suprantamas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jį taip pat nėra pagrindo naikinti.

24. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis buvo perkeltas iš bendrabučio tipo patalpų į rakinamą kamerą, kurioje bausmės atlikimo sąlygos, lyginant jas su prieš tai buvusiomis, yra ženkliai blogesnės, pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovas atsiliepime, pareiškėjas 2-ame gyvenamajame korpuse yra laikomas paprastosios grupės sąlygomis ir turi visas šiai grupei priskirtiems nuteistiesiems priklausančias teises. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog 2-ame gyvenamajame korpuse nėra poilsio kambario, tačiau, vadovaujantis Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 6 punktu, kuriame reglamentuota, kokios patalpos įrengiamos įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, poilsio kambario įrengimas nėra numatytas. Minėtų Eksploatavimo taisyklių 6 punkte yra numatytas tik laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys kiekvienam būriui, o iš byloje esančių rašytinių duomenų, t. y. Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos 2022 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. 2S-3156, matyti, kad nuteistiesiems, esantiems 2-ame gyvenamajame korpuse, yra sudaryta galimybė naudotis laisvalaikio užimtumo patalpa, kurioje yra įrengtas teniso stalas, naudotis riboto interneto prieiga (skirta įstatymų ar teisės aktų paieškai) ir kt. Teismo vertinimu, nurodyti argumentai paneigė pareiškėjo skundo teiginius, kad šiuo metu esančios bausmės atlikimo sąlygos, lyginant jas su prieš tai buvusiomis, yra ženkliai blogesnės dėl neįrengto poilsio kambario.

25. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad perkėlus jį į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą jis gali vaikščioti tik dengtame kieme tris valandas per dieną, nors pagal sveikatos būklę jam reikėtų vaikščioti gryname ore, teismas nurodė, jog reikalavimai dėl metalinių tinklų įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose yra įtvirtinti teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklėse), todėl nėra pagrindo šiuo aspektu pripažinti blogų pareiškėjo kalinimo sąlygų.

26. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad perkėlus jį į rakinamą kamerą jis neteko galimybės naudotis šaldytuvu, tuo pačiu neteko galimybės laikyti maisto produktus, kurių jam reikia dėl nustatytos (duomenys neskelbtini) ligos, teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kiekvienoje kameroje turi būti šaldytuvas. Minėtų Eksploatavimo taisyklių 6.9 punkte numatyta, kad įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose privalo būti tik kambarys arba kambario vieta maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neneigė, jog 2-ąjame gyvenamajame korpuse yra numatyta vieta maisto produktams laikyti.

27. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam buvo tiekiamas netinkamas maitinimas. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus kalėjime esantys valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Pareiškėjui dietinis maitinimas 2022 m. rugpjūčio 2 d. medicinos išraše buvo tik rekomenduotas, t. y. gydytojas nenurodė, kokius konkrečiai maisto produktus pareiškėjas gali vartoti ir kokių negali. Teismas vertino, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai, jog pareiškėjui buvo tiekiamas ne specialus (dietinis) maistas, nenurodant, kad dėl šių aplinkybių jis būtų skundęsis pataisos namų administracijai, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

28. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo (duomenys neskelbtini) ligos ir galimo ligos paūmėjimo, teismas nurodė, kad pareiškėją perkėlus iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis jo kalinimo sąlygos iš esmės nepasikeitė. Be to, iš byloje esančio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikų 2022 m. rugpjūčio 2 d. medicinos dokumentų išrašo nematyti, kad pareiškėją būtų rekomenduota įkalinimo įstaigoje laikyti specialiomis sąlygomis, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad šiuo metu pareiškėjui skirtos kalinimo sąlygos būtų netinkamos.

29. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimas buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, teismas sutiko su pareiškėju, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba priėmė Sprendimą praleidusi terminą. Teismas taip pat iš dalies sutiko su pareiškėju, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos delsimas išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo galimai sukėlė jam neigiamas emocijas, išgyvenimus, kurių nebūtų buvę, jei Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų veikusi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų sąmoningai siekusi neišnagrinėti pareiškėjo skundo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl minėto Lietuvos kalėjimų tarnybos pažeidimo buvo kaip nors apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog minėtas Lietuvos kalėjimų tarnybos pažeidimas sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui.

30. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl minėto Lietuvos kalėjimų tarnybos pažeidimo buvo kaip nors apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad minėtas Lietuvos kalėjimų tarnybos pažeidimas sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bei LVAT praktiką, darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes Lietuvos kalėjimų tarnybos padaryto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. 31. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo 2022 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 7-270; 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2022 m. spalio 21 d. sprendimą; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą; 4) įpareigoti Vilniaus kalėjimą grąžinti pareiškėją į 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpas arba kitas patalpas, užtikrinančias paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas; 5) įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyrių atskleisti 2022 m. gegužės 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-2679 esančius duomenis; 6) priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

32. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendimą priėmė formaliai ir paviršutiniškai, neįvertinus visų aplinkybių ir neatsižvelgus į ypatingai reikšmingų aplinkybių visumą. Taip pat teismo sprendimas priimtas nepaisant įstatyme nustatytų skundo nagrinėjimo terminų, o toks ilgas skundo nagrinėjimo procesas pažeidė pareiškėjo teises ir (ar) teisėtus lūkesčius.

33. Pareiškėjas, pakartodamas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus, akcentuoja, kad teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo perkeltas iš bendrabučio tipo patalpų į rakinamą kamerą, kurioje bausmės atlikimo sąlygos, lyginant jas su prieš tai buvusiomis, yra ženkliai blogesnės, nurodė, kad pareiškėjas 2-ame gyvenamajame korpuse yra laikomas paprastosios grupės sąlygomis ir turi visas šiai grupei priskirtiems nuteistiesiems teises. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad nors jis ir yra priskirtas paprastajai grupei ir de jure (pagal teisę, teisėtai) bausmę atlieka paprastosios grupės sąlygomis, tačiau de facto (faktiškai) jis bausmę atlieka patalpose, kur bausmę nuteistieji atlieka drausmės grupės sąlygomis, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, dabartinės jo bausmės atlikimo sąlygos neprilygsta paprastosios grupės sąlygoms. Pareiškėjas teigia, kad perkėlus jį į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą jo kalinimo sąlygos neproporcingai pablogėjo.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo sveikatos būklė taip pat yra reikšminga aplinkybė. BVK nustatyta, jog asmenims, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti perkelti į kamerų tipo patalpas, net neskiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, o jeigu tokia nuobauda buvo paskirta, – ji nevykdoma. Pareiškėjas supranta, kad jis rakinamoje kameroje buvo laikomas ne dėl nuobaudos jam paskyrimo, tačiau mano, jog atsakovas, priimdamas tokį sprendimą, tikėtina, neturėjo informacijos, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali būti laikomas rakinamoje kameroje. Pareiškėjas pabrėžia, kad faktinės aplinkybės rodo, jog jis buvo patalpintas ir laikomas sąlygomis, nesuderinamomis su jo (duomenys neskelbtini) liga.

35. Pareiškėjo nuomone, jam turi būti priteistas prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimas buvo priimtas po 83 darbo dienų nuo skundo išsiuntimo ir terminas skundo išnagrinėjimui buvo praleistas 63 darbo dienomis. Pareiškėjo teigimu, toks ilgas Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimo nagrinėjimo laikas, net jei ir tai įvyko dėl žmogiškosios klaidos, yra pažeidžiantis teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principus. Pareiškėjas pažymi, kad būdamas 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamose kamerose jis patyrė itin didelį bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir papildomus nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų veikusi pagal įstatymų nustatytą tvarką ir užtikrinusi pareiškėjo teises, t. y. laiku priėmusi Sprendimą.

36. Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo bei nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

38. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti teismo priimtą sprendimą.

39. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

40. Lietuvos kalėjimų tarnybos nuomone, teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja tas pačias aplinkybes ir argumentus, kuriuos jis buvo nurodęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, ir kuriuos teismas nuodugniai ir išsamiai išnagrinėjo, priimdamas skundžiamą sprendimą.

41. Lietuvos kalėjimų tarnyba nurodo, kad visiškai sutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2022 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 7-270 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2022 m. spalio 21 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo priteisti neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimą pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pareiškėjo 2021 m. birželio 27 d. skundą dėl Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2022 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 7-270, kuriuo pareiškėjas perkeltas iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, kol išnyks Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus Tarnybiniame pranešime nurodytos priežastys, panaikinimo išnagrinėjo, pažeisdama BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Teismas nenustatė pagrindo dėl minėto Lietuvos kalėjimų tarnybos pažeidimo priteisti pareiškėjui prašomą neturtinės žalos atlyginimą pinigais, taip pats teismas nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jis 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamoje kameroje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis paprastajai grupei teisės aktais reglamentuotas sąlygas ir teises.

44. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad kalinimo sąlygos 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamoje kameroje neatitiko sąlygų, kuriomis laikomi paprastajai grupei priskirti nuteistieji. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu Įsakymu perkėlus jį iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę, t. y. kad jis serga (duomenys neskelbtini) liga, dėl kurios jis negali būti laikomas rakinamoje kameroje. Taip pat pareiškėjas mano, kad jam nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes būdamas 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamose kamerose jis patyrė itin didelį bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir papildomus nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų veikusi pagal įstatymų nustatytą tvarką ir užtikrinusi pareiškėjo teises, t. y. laiku priėmusi Sprendimą.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė savo teiginių, jog teismas sprendimą priėmė formaliai ir paviršutiniškai, neįvertinęs visų aplinkybių ir neatsižvelgęs į reikšmingų aplinkybių visumą. Pažymėtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Įrodymų vertinimo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

47. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovų veiksmų (neveikimo) teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jo skundas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas, pažeidžiant proceso operatyvumo principą.

48. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijamu Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2022 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 7-270 buvo perkeltas iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpos į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, kol išnyks Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus Tarnybiniame pranešime nurodytos priežastys. Iš byloje pateikto Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2022 m. gegužės 23 d. tarnybinio pranešimo Nr. LV-2679 matyti, kad turima duomenų, jog pareiškėjui, būnant 1-ame gyvenamajame korpuse, yra realus pavojus jo sveikatai ir (ar) gyvybei, gali kilti smurto panaudojimo atvejai, kurie turės neigiamas pasekmes įstaigos kriminogeninei būklei, todėl, siekiant užtikrinti nuteistajam saugias bausmės atlikimo sąlygas, tikslinga spręsti dėl pareiškėjo perkėlimo į 2-ąjį nuteistųjų gyvenamąjį korpusą tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės sąlygomis. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neginčija Tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos dėl jam kylančios grėsmės neteisingumo ar nepagrįstumo, pareiškėjas spendimą perkelti jį iš bendrabučio tipo patalpų į rakinamą kamerą iš esmės ginčija tuo aspektu, jog, pareiškėjo nuomone, bausmės atlikimo sąlygos rakinamoje kameroje, lyginant jas su prieš tai buvusiomis, yra ženkliai blogesnės (pareiškėjas teigia, kad kalinimo sąlygos 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamoje kameroje neatitiko sąlygų, kuriomis laikomi paprastajai grupei priskirti nuteistieji; pareiškėjas mano, kad ginčijamu Įsakymu perkėlus jį iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, jog jis serga (duomenys neskelbtini) liga).

49. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyrių atskleisti 2022 m. gegužės 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-2679 esančius įslaptintus duomenis, atsižvelgdama į tai, kad Tarnybiniame pranešime pateiktų duomenų teisėtumas šioje byloje nėra ginčijamas, sutinka su pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 14 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi priimtu sprendimu netenkinti minėto pareiškėjo atstovo prašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė prašymo atskleisti Tarnybiniame pranešime nurodytus įslaptintus duomenis, nenurodė, kodėl minėti duomenys nagrinėjamo ginčo atveju yra būtini, todėl teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl įpareigojimo Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyrių atskleisti 2022 m. gegužės 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-2679 esančius įslaptintus duomenis.

50. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl jo padėties pabloginimo perkėlus jį į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų rakinimas gyvenamosiose patalpose (kamerose) yra reglamentuotas įstatymu, todėl tokie veiksmai savaime nelaikytini bausmės atlikimo režimo neteisėtu sugriežtinimu. Pagal BVK 70 straipsnio 7 dalį pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 punktą, pataisos namuose laikomi nuteistieji užrakinami gyvenamuosiuose aukštuose, gyvenamosiose patalpose (kamerose) arba palatose laikantis šių reikalavimų: nuteistiesiems turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, taip pat prieiti prie vandens šaltinio (15.1 p.); kamerose, gyvenamosiose patalpose arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (15.2 p.). Pagal Taisyklių 16 punktą, priskirti lengvajai grupei nuteistieji užrakinami tik nakčiai. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), o nuteistieji arešto bausme ir paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), jei tai būtina jų laikymui atskirai užtikrinti arba jie dėl asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, kelti pavojų kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, arba jei tai būtina teisės ir režimo pažeidimų prevencijos tikslais. <...>.

51. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, todėl turtint duomenų, kad jam, būnant 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpose, gresia pavojus, gali kilti smurto panaudojimo atvejai, kurie turės neigiamas pasekmes įstaigos kriminogeninei būklei, pareiškėjui galėjo būti taikoma Taisyklių 16 punkto dalis, nustatanti, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), jei tai būtina jų laikymui atskirai užtikrinti <...> arba jei tai būtina teisės ir režimo pažeidimų prevencijos tikslais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog Vilniaus kalėjimo administracijai nebuvo žinomi (nebuvo identifikuoti) asmenys, kurie Kriminalinės žvalgybos skyriaus duomenimis galėjo kelti grėsmę pareiškėjui, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiais, jog iš bendrabučio tipo patalpų turėjo būti perkelti kiti, jam grėsmę keliantys, asmenys, o ne pats pareiškėjas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų duomenų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo teisėtą pagrindą perkelti pareiškėją į 2-ąjį gyvenamąjį korpusą.

52. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad jis į rakinamas patalpas negalėjo būti perkeltas dėl jo sveikatos būklės (pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), ir liga gali paūmėti), teisėjų kolegija bylos duomenimis nustatė, kad Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisija posėdyje, įvertinusi pateiktą dokumentinę medžiagą apie pareiškėjo sveikatos būklę, 2022 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. LV-6531, kuriuo nenustatė pagrindo rekomenduoti perkelti pareiškėją atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmė į Ligoninės socialinės globos sektorių. Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisija sprendė, kad pareiškėjas daugelyje veiklų yra savarankiškas, jam šiuo metu nėra reikalinga kito asmens pagalba buityje, taip pat nėra judėjimo sutrikimų, dėl kurių jam būtų reikalingas specialus aplinkos pritaikymas ir rekomendavo neperkelti pareiškėjo į socialinės globos sektorių. Pareiškėjas dėl minėto Komisijos sprendimo panaikinimo skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2023 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-535-415/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytos aplinkybės, vertinant pareiškėjo pašymą dėl perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių, taip pat byloje pateiktas 2022 m. rugpjūčio 2 d. medicininių dokumentų išrašas/siuntimas (gydytoja pateikė išvadą, kad duomenų už (duomenys neskelbtini) nepakanka, tačiau išlieka (duomenys neskelbtini) rizika, todėl reikalinga pacientą stebėti; paskirti kontroliniai tyrimai po 6 mėn.) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tokio pobūdžio, jog atsakovo sprendimas perkelti jį į rakinamą kamerą, kurioje taikoma intensyvesnė priežiūra, galėtų būti vertinamas kaip neproporcingas siekiamam tikslui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatos būklė, buvimo 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamoje kameroje laikotarpiu ar po jo, būtų pablogėjusi, todėl vien pareiškėjo hipotetinio pobūdžio teiginiai apie kalinimo sąlygų galimą įtaką jo ligos paūmėjimui atmestini kaip nepagrįsti.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad bausmės atliko sąlygos 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamoje kameroje neprilygo paprastosios grupės sąlygoms, t. y. sąlygos buvo ženkliai blogesnės, tačiau pareiškėjas, kartodamas skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, nenurodė, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti, vertinant jo teiginius dėl pablogintų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo maitinimo, poilsio kambario nebuvimo, pasivaikščiojimo kiemelio dengimo metaliniais tinklais, netektos galimybės naudotis šaldytuvu ir laikyti maisto produktus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų ir nepateikė duomenų, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas turėtų pagrindą kitaip vertinti jo nusiskundimus, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

54. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo, pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

55. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pareiškėjo 2021 m. birželio 27 d. skundą dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjas perkeltas iš 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpų į 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamą kamerą atlikti laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, kol išnyks Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus Tarnybiniame pranešime nurodytos priežastys, panaikinimo išnagrinėjo praleidusi BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, sprendė, jog pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma suma. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos padaryto pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

56. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikyta teisės pažeidimo pripažinimo satisfakcija ir teigia, kad būdamas 2-ojo gyvenamojo korpuso rakinamose kamerose jis patyrė itin didelį bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir papildomus nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų veikusi pagal įstatymų nustatytą tvarką ir užtikrinusi pareiškėjo teises, t. y. laiku priėmusi Sprendimą.

57. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo (Sprendimo priėmimo praleidus įstatyme nustatytą terminą) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, jį priėmus pareiškėjo teisinė padėtis ir faktinė situacija nepasikeitė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą Sprendimo nepriėmimo nustatytu terminu poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, Lietuvos kalėjimų tarnyba Sprendime atsiprašė pareiškėjo, kad atsakymą jam pateikė nesilaikydama įstatyme nustatytų terminų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakymo į pareiškėjo skundą nepateikimas įstatyme nustatytu terminu nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, o byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tokiu būdu, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepaksietą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė