2021-01-20 Nr. AB-1291-3-61-3-03397-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-137-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03397-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Z. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamento 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakymą Nr. A51-76245/18(2.14.2.12-MP8); 2) panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. spalio 5 d. atsakymą Nr. A51-86151/18(2.14.2.12-MP8); 3) įpareigoti Administraciją suformuoti žemės sklypą buvusio savininko B. M. (B. M.) iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje buvusiame (duomenys neskelbtini) dvare ir perduoti jį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininko B. M. turėtą nuosavybę. Pareiškėjas NŽT 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė suteikti informaciją, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė neprojektuoja ir neformuoja buvusio savininko sklypo ir nepateikė atsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymas buvo persiųstas nagrinėti Administracijai, kuri 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakyme nurodė, kad buvusio savininko B. M. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes dalis sklypo užstatyta statiniais, kita dalis skirta visuomenės poreikiams ir patenka į uždaryto Fabijoniškių sąvartyno ribas.

3. Pareiškėjas nesutikdamas su Administracijos 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakymu nurodė, kad teritorijoje, kurioje jis prašo suformuoti sklypą, statinių nėra, o atsakovo minimi statiniai yra šalia šios teritorijos. Pagal šiuo metu rengiamą Bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į teritoriją, kurioje galimos pagrindinės žemės naudojimo paskirtys „M“ ir „KT“ – kitos paskirties žemė, kuri gali būti skirta ir privačiai namų valdai. Pagal šiuo metu viešojoje erdvėje matomus duomenis, ginčo teritorija urbanizuojama.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, atsisakydamas formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau remiantis šiuo punktu, konkretus visuomenės poreikis turi būti aiškiai išreikštas teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos detaliajame plane nėra, sklypas turi būti grąžintas natūra. Atsakovas nurodo, kad ginčo teritorijoje numatoma įveisti mišką, tačiau nenurodo, koks bus aiškiai išreikštas visuomenės poreikis įveisiant mišką. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Fabijoniškių sąvartynas buvo uždarytas prieš 31 metus ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nenumato, jog žemė valstybės turi būti išperkama toje vietoje, kurioje prieš tam tikrą laiką buvo sąvartynas. Atsakovo nurodomos išnagrinėtos administracinės bylos nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad sąvartyno teritorijoje Administracija privalo vykdyti aplinkos monitoringą. Ši vieta yra stebėtina ir tirtina. Nors, kaip teigia pareiškėjas, teritorijoje, kurią siekiama susigrąžinti natūra, nėra tyrimams skirtų postų, ši aplinkybė savaime neleidžia eliminuoti šios vietos iš stebėtinų ir tirtinų.

7. Pažymėjo, kad ši teritorija reikalinga savivaldybės funkcijoms vykdyti. Nurodė, kad prašomas grąžinti sklypas patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, kurioje vyrauja ekosistemų apsaugai ir stabilizacijai, reljefo, vandenų, visai gamtinių vertybių apsaugai bei miestiečių poilsiui skirtos teritorijos, t. y. sklypas turi visuomenės poreikį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas remiasi dar nepatvirtintu Bendruoju planu, kuriame, kaip ir šiuo metu dar galiojančiame, ginčo sklypas priskirtinas miškų ir miškingoms teritorijoms. Pažymėjo, kad pareiškėjas praleido terminą ginčyti atsisakymą formuoti žemės sklypą grąžinti natūra.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakymo Nr. A51-76245/18(2.14.2.12-MP8) ir 2018 m. spalio 5 d. atsakymo Nr. A51-86151/18(2.14.2.12-MP8) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administraciją suformuoti žemės sklypą buvusio savininko B. M. iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje buvusiame (duomenys neskelbtini) bei perduoti jį NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. su prašymu kreipėsi į NŽT, prašydamas suteikti informaciją, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė neprojektuoja ir neformuoja buvusio savininko B. M. sklypo bei nepateikė atsakymo į prašymus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. NŽT Vilniaus miesto skyrius pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. prašymą, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 1061 punktu, persiuntė Administracijai, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvą/laisvus žemės sklypus, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 1 dalies 3-6, 9, 12-14 punktų ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas nepriskirti valstybės išperkamai žemei, grąžinimui natūra buvusio savininko turėtoje žemėvaldoje.

11. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakyme Nr. A51-76245/18(2.14.2.12-MP8) nurodė, kad B. M. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinamas. Taip pat sklypas yra uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritorijoje. Pagal Bendrojo plano sprendinius šioje teritorijoje numatyta teritorija, užtikrinanti visuomenės poreikius. Šiame žemės sklype (buvęs sąvartynas), numatyta įrengti apsauginį mišką, taip pat pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai ir pastoviai vykdomas taršos stebėjimas.

12. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, į pareiškėjo prašymą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į B. M. turėtą nuosavybę, pakartotinai atsakė 2018 m. spalio 5 d. raštu Nr. A51-86151/18(2.14.2.12-MP8), kuriame iš esmės pakartojo 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakyme nurodytus argumentus.

13. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime teigė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti. Nurodė, kad dar 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. S17-141 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius informavo apie pilietės H. K. ketinimą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. M. turėtą 2,9861 ha ploto žemės sklypą. Taigi dar 2006 metais Vilniaus apskrities viršininkas Vilniaus miesto savivaldybės mero 2006 m. spalio 18 d. raštu buvo informuotas, kad ginčo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Fabijoniškių sąvartyno teritoriją. Tuo tarpu pareiškėjas, kreipdamasis su skundais, nepateikė naujų aplinkybių, o kartoja dar 2006 m. atliktą bandymą inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, atsakovo teigimu, nors ir kreipėsi į NŽT turėdamas tą patį tikslą kaip ir 2006 metais (dėl nuosavybės teisių atkūrimo), tačiau NŽT dėl pareiškėjo prašymų priėmė administracinius aktus (neatsisakė prašymų nagrinėti, kaip kartotinių (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 5 punktas)), kurių teisėtumą pareiškėjas turi teisę ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ABTĮ nustatyto vieno mėnesio termino skundžiamiems sprendimams (atsakymams) apskųsti, todėl termino kreiptis į teismą pareiškėjas nėra praleidęs.

15. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjas, yra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Grąžintinas sklypas yra uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritorijoje, o pagal Bendrojo plano sprendinius šioje teritorijoje numatyta teritorija, užtikrinanti visuomenės poreikius. Žemės sklype, kuriame buvęs sąvartynas, numatyta įrengti apsauginį mišką, taip pat pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai ir pastoviai vykdomas taršos stebėjimas.

16. Teismas rėmėsi ginčui išspręsti aktualiomis Atkūrimo įstatymo ir jį detalizuojančiomis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, nuostatomis.

17. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui atsisakoma atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją jo pageidaujamu būdu, nes šiai teritorijai Bendrojo plano (patvirtintas 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519) sprendiniais nustatytas visuomenės poreikis. Kaip nurodė atsakovas, pareiškėjo prašomas suprojektuoti sklypas patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, kurioje vyrauja gamtinių vertybių apsauga bei miestiečių poilsiui skirtos teritorijos (numatyta įrengti apsauginį mišką). Uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritorija taip pat priskiriama apsauginiams miškams. Taigi sklypas, į kurį nuosavybės teises pageidauja atkurti pareiškėjas, Bendrojo plano sprendiniais priskirtas miestiečių poilsiui (visuomenės poreikiui).

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo reikalavimus, susijusius su nuosavybės teisių į ginčo teritoriją atkūrimu jo pageidaujamu būdu, grindžia tuo, kad ginčo teritorijai nėra realaus bei pagrįsto (aiškiai išreikšto) visuomenės poreikio; pagal šiuo metu rengiamą Bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į ginčo teritoriją, kurioje galimos pagrindinės žemės naudojimo paskirtys „M“ ir „KT“, „KT“ – kitos paskirties žemė, kuri gali būti skirta ir privačiai namų valdai; pagal šiuo metu viešojoje erdvėje matomus duomenis, ginčo teritorija urbanizuojama; atsakovas nors ir nurodo, kad ginčo teritorijoje numatoma įveisti mišką, tačiau nenurodo, koks bus aiškiai išreikštas visuomenės poreikis įveisiant mišką.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas remiasi šiuo metu rengiamu Bendruoju planu, pagal kurį, pareiškėjo teigimu, ginčo teritorija numatyta kaip urbanizuojama, tačiau šis Bendrasis planas dar nepatvirtintas, todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra galiojantis Bendrasis planas, kuris patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, pagal kurį ginčo teritorija yra priskirta miškų ir miškingoms teritorijoms, kuriose vyrauja ekosistemų apsaugai ir stabilizacijai, reljefo, vandenų, visų gamtinių vertybių apsaugai bei miestiečių poilsiui skirtos teritorijos (numatyta įrengti apsauginį mišką). Šiuo metu rengiamame plane ginčo teritorija numatyta kaip teritorija, kuri naudojama ekosistemų apsaugai ir stabilizacijai, reljefo, vandenų, visų gamtinių vertybių apsaugai ir gyventojų poilsiui skirtų miškų teritorijoms. Teritorijos naudojimo tipas – gamtinių kraštovaizdžio struktūros elementų dominuojamos urbanizuotų teritorijų neužstatytos viešosios erdvės – skverai, parkai ir kitos gamtinės teritorijos skirtos rekreacijai, lankymui ir pažinimui. Taigi tiek galiojančiame, tiek rengiamame Bendrajame plane ginčo teritorija numatyta kaip miško teritorija ir skirta bendroms gyventojų reikmėms tenkinti (visuomenės poreikis).

20. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad visuomenės poreikio požymiai galiojančiame Bendrajame plane yra aiškiai išreikšti. Teismų praktikoje yra susiformavusi taisyklė, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiųjų planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėto įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (Teismų praktikos dėl nuosavybės teisių atkūrinimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų 9.1.2 punktas, Administracinių teismų praktika Nr. 8).

21. Teismas akcentavo, kad grąžintinas sklypas yra uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritorijoje, o pagal Bendrojo plano sprendinius ši teritorija skirta užtikrinti visuomenės poreikius, nes žemės sklype, kuriame buvęs sąvartynas, numatyta įrengti apsauginį mišką. Pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai ir pastoviai vykdomas taršos stebėjimas. Teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas negali būti projektuojamas ir grąžinamas natūra pareiškėjui, nes ginčo teritorija tiek pagal galiojantį Bendrąjį planą, tiek pagal rengiamą, akivaizdžiai orientuota į visuomenės poreikių tenkinimą, o tai reiškia, jog ginčo žemės sklypo teritorijoje yra išreikštas konkretus visuomenės poreikis. Ginčo žemės sklypas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, todėl natūra negali būti grąžinamas.

22. Teismas vertino, kad skundžiami Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakymas Nr. A51-76245/18(2.14.2.12-MP8) ir 2018 m. spalio 5 d. atsakymas Nr. A51-86151/18(2.14.2.12-MP8), kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pageidaujamoje vietoje, yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus (atsakymus), teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Administraciją suformuoti žemės sklypą buvusio savininko B. M. iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje buvusiame (duomenys neskelbtini)ir perduoti jį NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nors ginčo teritorija pagal šiuo metu dar galiojančio Bendrojo plano sprendinius patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, tačiau, kaip matyti iš pateiktų prie skundo priedų, jame jau yra formuojami įvairūs žemės sklypai. Iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinės sistemos (toliau – ir TPDRIS) Planuojamų teritorijų žemėlapio, kuriame atsispindi tiek registruotų teritorijų planavimo dokumentų, tiek rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, matyti, kad miškų ir miškingų teritorijos zona yra mažinama, jos dalį priskiriant gyvenamosios paskirties zonai. Be to, iš atsakovo internetinėje svetainėje prieinamų interaktyvių žemėlapių matyti, kad toje pačioje miškų ir miškingų teritorijų zonoje, kiek aukščiau ginčo teritorijos, yra siūloma keisti Bendrojo plano sprendinius numatant gyvenamosios ir komercinės paskirties teritoriją. Taip pat matyti, kad rengiamas dar vienas detalusis planas, kuriam patvirtintos preliminarios ribos. Vadovaujantis interaktyviu žemėlapiu, šioje zonoje yra ir Miesto plėtros departamento suformuotas, bet dar neįregistruotas, žemės sklypas.

25. Pažymi, kad iš atsakovo internetinėje svetainėje interaktyvių žemėlapių taip pat aiškiai matyti, jog ginčo žemė nepatenka į jokių saugomų teritorijų ir valstybinių miškų zonas. Be to, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo į skundą priedo (ortofoto), šiuo metu ginčo teritorija nėra apaugusi mišku.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu. Žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Pareiškėjas skunde buvo papildomai nurodęs, kad visuomenės poreikis – tai toks poreikis, kuris objektyviai negalėtų būti patenkintas, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvados dėl visuomenės poreikio buvimo yra prieštaringos. Sprendimo 10 punkte teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas negali būti projektuojamas ir grąžinamas natūra pareiškėjui, nes ginčo teritorija tiek pagal galiojantį Bendrąjį planą, tiek pagal rengiamą, yra akivaizdžiai orientuota į visuomenės poreikių tenkinimą, o tai reiškia, kad ginčo žemės sklypo teritorijoje yra išreikštas konkretus visuomenės poreikis. Taigi pirmosios instancijos teismas tam tikrą požymį (šiuo atveju – tai dabar galiojančio ir dar rengiamo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai), kad teritorijai gali būti visuomenės poreikis, prilygino aiškiai išreikštam konkrečiam visuomenės poreikiui.

Pats atsakovas skundžiamuose atsakymuose nurodė, kad ginčo teritorijoje planuoja įveisti naują mišką, tačiau nepaaiškino, kokį aiškiai išreikštą visuomenės poreikį jis sieks patenkinti jį įveisdamas. Pareiškėjo nuomone, konkrečiu visuomenės poreikiu teismas laiko pačio naujo miško įveisimo faktą ir miestiečių poilsį ginčo teritorijoje. Tačiau pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis/teiginiais nesutinka, kadangi atsakovas turėjo paaiškinti ir įrodyti, koks būtent visuomenės poreikis bus patenkintas ginčo teritorijoje įveisiant naują mišką (kokiam tikslui to reikia) ir pagrįsti, kad šis visuomenės poreikis negali būti patenkintas niekaip kitaip, kaip įveisiant mišką būtent ginčo vietoje, o ne šalia esančiose teritorijoje, nes, kaip matyti iš visų kartu su skundu pateiktų priedų, pareiškėjas atkūrimui natūra neprašo formuoti tokio dydžio žemės sklypo, kuris savo plotu apimtų visą atitinkamą zoną.

Iš atsakovo internetinėje svetainėje patalpintų interaktyvių žemėlapių matyti, kad šioje zonoje yra ir Miesto plėtros departamento suformuotas, bet dar neįregistruotas, žemės sklypas. Pareiškėjas šio sklypo ribų neginčija, būtent šioje vietoje formuoti žemės sklypo atkūrimui natūra neprašo. Kokiam tikslui Miesto plėtros departamentas šį žemės sklypą suformavo, šiuo metu neaišku, tačiau akivaizdu, kad jis galėtų būti panaudotas konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti.

27. Pareiškėjas taip pat dėl piliečių poilsio ginčo teritorijoje paaiškina, kad šalia šios teritorijos yra Vilniaus gyvūnų sanitarinė tarnyba (UAB „Grinda“), jokių vandens telkinių kaimynystėje nėra, todėl faktiškai ši teritorija Vilniaus gyventojų poilsiui nenaudojama.

28. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytas sąrašas atvejų, kuomet turėta žemė yra išperkama valstybės, yra baigtinis. Tokį išaiškinimą yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8 – 2205/2006. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos nenumato, kad žemė valstybės yra išperkama toje vietoje, kurioje prieš tam tikrą laiką buvo sąvartynas. Atkreipia dėmesį, kad remiantis atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, Fabijoniškių sąvartyne atliekos pradėtos kaupti 1962 metais išeksploatuotame smėlio–žvyro karjere, jis uždarytas ir dalinai rekultivuotas 1987 metais, tai yra prieš 32 metus. Fabijoniškių mikrorajono gyventojams yra gerai žinoma, kad faktiškai Fabijoniškių sąvartynas buvo didesnis, tačiau apytiksliai prieš 10-15 metų jo dalyje, nuėmus gruntą, buvo pastatytas visas daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas.

29. Pareiškėjas taip pat nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytu motyvu, kad žemės sklype (ginčo teritorijoje) pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai ir pastoviai vykdomas taršos stebėjimas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nei vienas iš dujų ir filtrato tyrimams bei hidrocheminiams tyrimams skirtų postų (žemėlapyje pažymėti įvairių spalvų rombais) nepatenka į teritoriją, kurioje prašoma suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Faktiškai pastarąją aplinkybę pripažino ir pats atsakovas, atsiliepime į skundą nurodęs, kad „<...> ir vien ta aplinkybė, kad teritorijoje, kurią siekiama susigrąžinti natūra, kuriuo nors momentu nėra stebėjimų ar tyrimų postų, savaime neleidžia eliminuoti šios vietovės iš stebėtinų ir tirtinų.“ Pareiškėjas pažymi, kad jeigu ateityje atsirastų būtinybė aplinkos stebėjimo postus įrengti būtent pareiškėjo prašomoje grąžinti žemėje, tą būtų galima padaryti nustatant reikiamus servitutus, apsaugos zonas ir pan., kaip tai yra daroma šalia esančiame žemės sklype. Tačiau pagal suformuotą teismų praktiką tai negali būti kliūtis nuosavybės teisių atkūrimui.

30. Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad nei vienas aplinkos monitoringo postas nepatenka į teritoriją, kurioje pareiškėjas prašo suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisų atkūrimui natūra, be to, šalia esančioje žemėje sklypai yra formuojami nepaisant to, jog juose yra įrengti aplinkos stebėjimo postai. Todėl akivaizdu, kad žemės sklypo suformavimas pareiškėjo nurodytoje vietoje ir nuosavybės teisių į jį atkūrimas niekaip nepakenktų ir netrukdytų atsakovo vykdomam aplinkos monitoringui.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į B. M. turėtą 2,9681 ha žemės sklypą Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijoje ties (duomenys neskelbtini) gatvėmis (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)). Taip pat nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Administraciją suformuoti žemės sklypą buvusio savininko B. M. iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar šalia (duomenys neskelbtini) gatvės) ir perduoti jį NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisių atkūrimui natūrą yra nepagrįstas jau vien dėl tos aplinkybės, kad yra grindžiamas dar nepriimtu aktu – rengiamu Vilniaus miesto bendruoju planu. Šiuo atveju aktualus yra 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 m., kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi ,galioja tol, kol bus parengtas ir patvirtintas jį keičiantis to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentas. Galiojančiu Bendruoju planu iki 2015 m., ką patvirtina ir pats pareiškėjas, ginčo teritorija priskirta miškų ir miškingoms teritorijoms. Tačiau ir pagal rengiamą Bendrąjį planą ginčo teritorija lieka priskirta miškų ir miškingoms teritorijoms. Pareiškėjo teiginys, kad buvo teikiami pasiūlymai dėl rengiamo Bendrojo plano sprendinių, ginčo teritorijoje numatant gyvenamosios ir komercinės paskirties teritoriją, laikytinas absoliučiai nepagrįstu, kadangi pasiūlymas – tai visuomenės nuomonės pareiškimas dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių papildymo, jų alternatyvos pateikimo ar pakeitimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Teisės aktai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos bet kuriuo atveju priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus. Tai parodo sąvokos „pasiūlymai“ lingvistinis aiškinimas bei pats šios teisės normos turinys, iš kurio matyti, kad gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad šiuo metu rengiamame plane ginčo teritorija numatyta kaip teritorija, kuri naudojama ekosistemų apsaugai ir stabilizacijai, reljefo, vandenų, visų gamtinių vertybių apsaugai ir gyventojų poilsiui skirtų miškų teritorijoms, tuo tarpu teritorijos naudojimo tipas – gamtinių kraštovaizdžio struktūros elementų dominuojamos urbanizuotų teritorijų neužstatytos viešosios erdvės – skverai, parkai ir kitos gamtinės teritorijos, skirtos rekreacijai, lankymui, pažinimui. Akivaizdu, kad ir rengiamo Bendrojo plano sprendiniai, ir galiojančio Bendrojo plano sprendiniai ginčo teritorijai orientuoti į visuomenės interesų tenkinimą – visuomenės poreikius. Teismų praktikoje yra susiformavusi taisyklė, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiųjų planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte.

34. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymas numato, jog žemė grąžinama natūra turėtojo vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei (įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju buvusio savininko B. M. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar šalia (duomenys neskelbtini)gatvės) priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes dalis sklypo užstatyta administracinės bei gamybinės paskirties statiniais, o kita dalis pagal Bendrojo plano sprendinius – neurbanizuojama teritorija, skirta visuomenės poreikiams ir patenkanti į uždaryto Fabijoniškių sąvartyno ribas. Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punkto nustatytas savarankiškas funkcijas teritorijų planavimo, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimo srityje, siekia užtikrinti Vilniaus miesto darnią urbanistinę plėtrą bei tinkamą Bendrojo plano (patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519) sprendinių įgyvendinimą, nagrinėjamu atveju nenumatė galimybės projektuoti naujo grąžintino natūra žemės sklypo uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritorijoje, nes tai neužtikrintų Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo, kuris numato šioje teritorijoje bendro (viešo) naudojimo teritorijas, užtikrinančias visuomenės poreikius. Žemės sklype, kuriame yra buvęs sąvartynas, numatyta įrengti apsauginį mišką, be to, pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai, pastoviai vykdomas aplinkos būklės monitoringas ir stebima tarša.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo teritorijoje pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai, tačiau nei vienas iš tyrimams skirtų postų nepatenka į teritoriją, kurioje pareiškėjas prašo suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Atsakovas dėl šių teiginių nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog teritorija, kurią siekiama susigrąžinti natūra, patenka į uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritoriją, kurioje Vilniaus miesto savivaldybė privalo vykdyti aplinkos monitoringą. Aplinkos monitoringo būtinumą suponuoja ne tik imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, bet ir faktinė situacija, kai Fabijoniškių sąvartyno apylinkėse yra daug gręžtinių šulinių, vanduo imamas iš šalia sąvartyno esančių vandens šaltinių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad tyrimams skirti postai nepatenka į teritoriją, kurioje prašoma suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, tačiau teisės aktai nenumato, jog galėtų būti stebima ne visa buvusi sąvartyno teritorija, o tik jos dalis ir vien ta aplinkybė, kad teritorijoje, kurią siekiama susigrąžinti natūra, kuriuo nors momentu nėra stebėjimų ar tyrimų postų, savaime neleidžia eliminuoti šios vietovės iš stebėtinų ir tirtinų. Atsakovo teigimu, akivaizdu, kad teritorija, kurią pareiškėjas siekia susigrąžinti natūra, yra reikalinga savivaldybės funkcijoms vykdyti, tame tarpe savivaldybė joje privalo užtikrinti gamtinės aplinkos būklės stebėjimus, todėl jau vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo apeliacinis skundas laikytinas absoliučiai nepagrįstu.

36. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo nuomone, kad atsakovas turi pareigą procese įrodyti, koks būtent visuomenės poreikis bus patenkintas ginčo teritorijoje įveisiant naują mišką. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar yra požymis, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos nagrinėjimo iš esmės metu ištirtais įrodymais ir vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu, taip pat protingumo ir teisingumo kriterijais, sprendė, jog ginčo žemės sklypas yra uždaryto Fabijoniškių sąvartyno teritorijoje, pagal Vilniaus miesto uždarytų sąvartynų aplinkos monitoringo programą yra patvirtinti Fabijoniškių uždaryto sąvartyno stebėjimo taškai ir pastoviai vykdomas taršos stebėjimas, o ginčo žemės sklypas negali būti projektuojamas ir grąžinamas natūra pareiškėjui dar ir dėl to, jog ginčo teritorija tiek pagal galiojantį Bendrąjį planą, tiek pagal rengiamą Bendrąjį planą, akivaizdžiai orientuota į visuomenės poreikių tenkinimą, tad ginčo žemės sklypo teritorijoje yra išreikštas ir įrodytas konkretus visuomenės poreikis. Šios teismo konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad ginčo žemės sklypas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, o Administracijos 2018 m. rugsėjo 6 d. atsakymas Nr. A51-76245/18(2.14.2.12-MP8) bei 2018 m. spalio 5 d. atsakymas Nr. A51-86151/18(2.14.2.12-MP8) laikytini pagrįstais ir teisėtais. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir jo naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Byloje kilęs ginčas dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra.

38. Pareiškėjas manė, jog Administracija nepagrįstai atsisako suformuoti jam žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, grąžinant žemę natūra, nes buvusio savininko B. M. turėtoje žemėvaldoje nėra statinių, visuomenės poreikis šiai žemei nėra aiškiai išreikštas, pagal šiuo metu rengiamą Vilniaus miesto bendrąjį planą, žemė priskiriama kitos paskirties žemei, todėl žemė negali būti valstybės išperkama, o turėtų būti grąžinama natūra.

39. Atsakovas savo poziciją grindė tuo, jog šioje teritorijoje yra buvęs Fabijoniškių savartynas, kuriam būtinas aplinkos monitoringas, sklypas patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, skirtas ekosistemų apsaugai, miestiečių rekreacijai, todėl sklypui, į kurį pretenduoja pareiškėjas, yra visuomenės poreikis.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad pagal dabar galiojantį Vilniaus miesto bendrąjį planą šioje teritorijoje numatyta įrengti apsauginį mišką, vyksta uždaryto Fabijoniškų savartyno aplinkos monitoringas, įrengti stebėjimo taškai, teritorija numatyta miestiečių rekreacijai, todėl žemės sklypas pagrįstai priskirtas valstybės išperkamai žemei.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pradinio skundo argumentus, papildomai kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

43. Tarp šalių nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau ginčo šalys nesutaria dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio taikymo šioms faktinėms aplinkybėms. Nuosavybės teisių atkūrimo procese esminė teisinė taisyklė, susijusi su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę miestams priskirtose teritorijoje yra ta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.).

44. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta:1) pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; 2) kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; 3) žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; 4) valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; 5) gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; 6) savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; 7) įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; 8) žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

45. Aktuali šiai bylai Vilniaus miesto teritorija nėra detaliai suplanuota, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, taikant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad šioje teisės normoje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav. toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010)

46. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ginčo žemės sklypui visuomenės poreikis nėra aiškiai išreikštas. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes visų pirma, byloje aiškiai nustatyta, jog žemės sklypas patenka į prieš maždaug 30 metų uždaryto Fabijoniškių savartyno teritoriją, kuriai būtinas aplinkos monitoringas, galimos taršos stebėjimas, o žemę grąžinus natūra ir naudojant ją kitai, gyvenamajai ar komercinei paskirčiai, statyboms galimas neigiamas poveikis aplinkinei ekosistemai. Tinkama aplinkos apsauga yra visuotinai pripažįstamas viešasis interesas ir kartu visuomenės poreikis. Antroji žemės sklypo, kurį susigrąžinti natūra pageidauja pareiškėjas, ypatybė yra ta, kad jis pagal šiuo metu galiojantį Vilniaus miesto bendrąjį planą yra priskirtas miškų ir miškingoms teritorijoms. Tokios teritorijos yra skirtos gamtinių vertybių apsaugai, gyventojų rekreacijai, ekosistemų stabilizacijai, neužstatytų viešųjų bendrojo naudojimo erdvių sukūrimui, t.y miesto visuomenės poreikių tenkinimui. Abi šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad žemės sklypui yra išreikštas visuomenės poreikis, įtvirtintas šiuo metu galiojančiame Vilniaus miesto bendrajame plane, todėl jis pagrįstai priskirtas valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme.

47. Apeliantas taip pat teigė, jog pagal dabar rengiamą Vilniaus miesto bendrąjį planą šioje teritorijoje numatytos kelios žemės naudojimo paskirtys, ginčo teritorija urbanizuojama. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog naujai rengiamas teritorijų planavimo dokumentas dar negalioja, todėl nėra pagrindo juo remtis. Patikimų įrodymų, kad ginčo teritorija yra urbanizuojama, byloje taip pat nepateikta, nes nėra duomenų , jog privačių asmenų iniciatyvos keisti Bendrojo plano sprendinius ir rengti detaliuosius planus šioje teritorijoje buvo įgyvendintos teisės aktų nustatyta tvarka.

48. Kitus apelianto argumentus iš esmės jungia siekis įrodyti, jog atsakovo nurodytą visuomenės poreikį galima objektyviai patenkinti ne tik ginčo sklype, tačiau šalia esančioje teritorijoje. Dėl šios priežąsties jis nurodo, jog žemės sklype nėra jokių taršos stebėjimo postų, sklypas nepatenka į saugomas teritorijas, jame nėra miško, šalia sklypo yra Vilniaus gyvūnų sanitarinė tarnyba, nėra vandens telkinių, todėl miestiečių poilsis faktiškai negalimas. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog šios nutarties 46 punkte minėtiems visuomenės poreikiams objektyviai patenkinti būtina visa teritorija, į kurią patenka ir pareiškėjo norimas susigrąžinti žemės sklypas, aplinkos apsaugos ir monitoringo poreikius, galimą rekreaciją bei miško įveisimą, viešųjų bendruomeninių erdvių sutvarkymą užtikrina tik darnus teritorijų planavimas ir vienodas Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimas.

49. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė skundžiamus atsakovo atsakymus teisėtais ir pagrįstais ir neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese.

50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius