2023-06-21 Nr. AB-12430-3-61-3-04095-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-996-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04095-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-147 „Dėl P. P. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 68-59 „Dėl P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-05-07 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) ir juo patvirtintą Panevėžio AVMI 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-52 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį dėl apskaičiuoto 24 544,89 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir su juo susijusių delspinigių; pakeitė VMI sprendimo dalį dėl paskirtos 50 proc. GPM baudos, t. y. nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 40 proc. 9 818 Eur GPM baudą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI atliko pakartotinį pareiškėjo 2004–2016 m. pajamų ir išlaidų perskaičiavimą ir, nustačiusi, kad jo išlaidoms pagrįsti trūksta pajamų, minėtą trūkumą pripažino kitomis pajamomis bei jas apmokestino (pirminis patikrinimas atliktas 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktu Nr. (42.72) FR0680-488). Tokiu būdu Patikrinimo aktu priskaičiuota 24 544,89 Eur GPM nepriemoka, 7 507,74 Eur GPM delspinigių (iš kurių nuo 3 303,22 Eur delspinigių Panevėžio AVMI atleido) ir 12 272 Eur GPM bauda. Pareiškėjas vertino, jog Komisija nepagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus sprendimą ir nepanaikino nepagrįsto ir neteisėto Patikrinimo akto, kadangi Patikrinimo akto tvirtinimo stadijoje pažeista pareiškėjo teisė į gynybą (nepateikti skaičiavimus pagrindžiantys dokumentai); Patikrinimo aktu pareiškėjas baudžiamas už principingą gynybą po pirminio patikrinimo; Panevėžio AVMI nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 41 straipsnyje nustatytos procedūros, todėl išvados dėl „nepagrindimo“ nepagrįstos ir neteisėtos; tikrintoja savavališkai pasirinko skaičiuoti pajamas ir išlaidas bei pinigų likučius už 2004–2016 m. ir grynųjų likutį šio periodo pradžiai; tikrintoja nepagrįstai neįtraukė 94 000 Lt ir 250 000 Eur į pareiškėjo tikrinto laikotarpio lėšų likučius. Dėl išvardintų priežasčių Komisijos sprendimas, kuriuo tvirtinamas neteisėtas VMI sprendimas naikintinas kartu su Patikrinimo aktu.

4. Pareiškėjas teigė, kad su Patikrinimo aktu nepateikti jokie skaičiavimus pagrindžiantys pajamų ir išlaidų dokumentai. Rašytinėmis pastabomis mokesčių mokėtojas prašė Panevėžio AVMI laikytis MAĮ ir patikrinimo atlikimo, įforminimo ir tvirtinimo taisyklių nustatytos tvarkos ir pateikti šiuos dokumentus, tačiau mokesčių administratorius atsisakė vykdyti šią pareigą, tuo apribodamas pareiškėjo teisę gintis ir Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Vien teisės į gynybą pažeidimas savaime yra pakankamas pagrindas panaikinti Panevėžio AVMI sprendimą ir Patikrinimo aktą. Komisijos sprendimo motyvai, kad mokesčių mokėtojas visus (ar dalį) tokių dokumentų yra gavęs kitoje administracinėje procedūroje ir galėjo su jais susipažinti Komisijoje, yra teisiškai nereikšmingi. Komisijos sprendime nėra nė vieno motyvo, kodėl pareiškėjo cituojama 2019 metų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika neturėtų daryti įtakos (keisti) Komisijos sprendime cituojamai 10 metų senumo administracinių teismų praktikai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jo lėšų tikrinimas kilęs iš teisinių konfliktų su aukštas pareigas VMI užimančios tarnautojos I. K. sugyventiniu M. K.. Apie tai pareiškėjas detaliai išdėstė 2019 m. vasario 5 d. rašytinėse pastabose dėl pirminio tikrinimo akto ir su jomis VMI turėjo galimybę susipažinti dar pirmojo mokestinio ginčo eigoje. Pareiškėjo kontrolės procedūros pradėtos mokestiniu tyrimu, kuris inicijuotas I. K. darbovietės (VMI) pavedimu pagal anoniminį skundą. Šias aplinkybes pareiškėjui pavyko išsiaiškinti ginant savo teises po pirmojo patikrinimo.

Mokestinį tyrimą atlikusi A. O. su pareiškėju nebendradarbiavo ir netikėtai bei nepagrįstai iš tyrimo perėjo į mokestinį patikrinimą (kas sudaro savarankišką pagrindą naikinti baudą, kuri gali būti skiriama tik atlikus mokestinį patikrinimą). Iki patikrinimo vykusio mokestinio tyrimo eigoje pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su tikrintoja A. O., teikė dokumentus, paaiškinimus ir susirašinėjo el. paštu. Pareiškėjas klausė tikrintojos A. O., ar iš jos atliekamų skaičiavimų matomas dar koks nors dokumentų trūkumas jo lėšoms pagrįsti, tačiau nepaisant to, visiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas pereiti į mokestinio patikrinimo procedūrą.

T. y. neteikiant informacijos apie kažkokių dokumentų trūkumą, neprašant pagrįsti konkrečių pajamų gavimo šaltinių pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį, buvo nuspręsta pradėti mokestinį patikrinimą. Kadangi tarp civilinių ginčų ir mokestinio tikrinimo dalyko (ir pačios procedūros pradėjimo) yra glaudus ryšys, o kontrolės veiksmus atlikusios Panevėžio AVMI darbuotojos veikė šališkai, pareiškėjas aktyviai gynėsi, tuo užsitraukdamas ypatingą tikrinimo ir akto tvirtinimo neobjektyvumą. Be nurodytų aplinkybių (tikrintojų šališkumo) nėra jokių kitų priežasčių, kodėl pareiškėjas kaltinamas nebendradarbiavimu ir MAĮ 41 straipsnio pažeidimu, kai administratorius pats nebendradarbiavo, nesilaikė nustatytų procedūrų ir savalaikiai neatskleidė tikrinimo apimties ir tariamų trūkumų, kodėl pirminio patikrinimo metu į pareiškėjo lėšas įtraukta 100 000 Eur J.

P. paskola pakartotinio patikrinimo metu tampa „nematoma“, t. y. nebepripažįstama, kodėl Patikrinimo akte ir Panevėžio AVMI Spendime gausiai cituojant teismų sprendimus civilinėse bylose ir jais remiantis, tuo pat metu ignoruojamos įsiteisėjusių sprendimų dalys, patvirtinančios tikrintojos „nematomas“ pareiškėjo pajamas (lėšas) bendrai 4 250 000 Eur sumai, kodėl po manipuliacijų šimtatūkstantinėmis sumomis (pirmiau pripažintas paskolas, vėliau jau nebepripažįstant) ir vėl „surinktas“ tariamas pareiškėjo lėšų trūkumas nuo pirminio patikrinimo metu nustatytojo skiriasi mažiau nei 0,5 proc. (164 988 Eur – 164 211 Eur = 777 Eur).

Iš Patikrinimo akto matyti, kad mokesčių administratorius atliko 2004–2016 m. pajamų ir išlaidų palyginimą, dėl kurio jam kilo įtarimų, kad mokesčių mokėtojui trūksta dokumentų, pagrindžiančių 164 211 Eur piniginių lėšų gavimo šaltinius, tačiau, pažeisdama viešojo administravimo teisėtumo principą, Panevėžio AVMI nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje.

Išvados apie negalėjimą pagrįsti pajamas / turtą ir atitinkamai apmokestinimas GPM gali būti grindžiamas tik teisės aktų nustatyta tvarka pateikto teisėto nurodymo netinkamu įvykdymu (neįvykdymu). Mokesčių administratorius kaltina mokesčių mokėtoją MAĮ 41 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu (dėl to taiko MAĮ 70 straipsnį ir skiria maksimalią baudą), nors pats ignoruoja MAĮ 41 straipsnyje nustatytą privalomą tvarką (procedūrą).

6. Pareiškėjas teigė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendime nepagrįstai nurodyta, kad 2018–2019 m. Panevėžio AVMI pranešimai apie mokestinį tyrimą / patikrinimus „iš esmės atitinka nurodymą“ pagal MAĮ 41 straipsnį. VMI sprendime minimi pranešimai apie pačios kontrolės procedūros pradžią, teikiami kitų teisės aktų pagrindu, turi visai kitus tikslus ir nei pagal formą, nei pagal turinį (nei pagal teisines pasekmes) negali būti prilyginami nurodymui pagal MAĮ 41 straipsnį. Komisija sprendime taip pat daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo lėšų realiais sandoriais, kas yra absoliutus viešojo administravimo principų ir net teisės teorijos ir logikos pagrindų ignoravimas: mokėtojui neatsiranda pareiga pagrįsti lėšų šaltinius, kol nėra pateikiamas teisėtas ir pagrįstas nurodymas. Todėl ir Komisijos sprendime aprašyti Panevėžio AVMI pavedimai tikrinti, pranešimai ar prašymai teikti kažkokius duomenis nesukuria tokios pareigos.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo akte daroma nepagrįsta išvada, jog mokesčių mokėtojas nedeklaravo dalies gautų pajamų, mokėtiną GPM apskaičiuoti įstatymo nustatyta tvarka nėra galimybės, todėl vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius nereikalavo pagrįsti pajamų gavimo šaltinių, todėl neturi teisėto pagrindo daryti išvadas apie pareiškėjo pajamų pakankamumą išlaidoms ir turtui pagrįsti bei kaltinti pareiškėją MAĮ 41 straipsnio pažeidimu. Tariamai nedeklaruota pajamų suma (kaip tariamas pajamų trūkumas išlaidoms pagrįsti) nustatoma tik taikant MAĮ 70 straipsnį ir jo pagrindu perskaičiuojant pajamas ir išlaidas už savavališkai pasirinktą laikotarpį. Šis būdas negali būti taikomas taip, kad pagrindas tokiam perskaičiavimui būtų nustatomas atlikus patį perskaičiavimą. Komisijos sprendimo išvada, kad MAĮ 70 straipsnis taikytas dėl pareiškėjo pajamų nedeklaravimo 2016 m. ignoruoja faktą, kad šis tariamas nedeklaravimas nustatytas vertinant pajamų pakankamumą išlaidoms pagrįsti ir konstatavus tariamą MAĮ 41 straipsnio pažeidimą. Patikrinimo aktu tikrintoja savavališkai pasirinko skaičiuoti pajamas ir išlaidas bei pinigų likučius už 2004–2016 m. (nors pavedimo tikrinti laikotarpis nustatytas 2013–2016 m.). Skundžiamais administraciniais aktais MAĮ 70 straipsnis taikomas pajamoms – išlaidoms perskaičiuoti ir grynųjų pinigų likučiui nustatyti 2004–2012 metais, nors šis laikotarpis nepatenka į tikrinamąjį laikotarpį ir išeina už mokesčio perskaičiavimo senaties ribų.

8. Pareiškėjas paaiškino, kad Patikrinimo aktu lėšų perskaičiavimas pradėtas nuo 0 grynųjų pinigų sumos 2004 m. sausio 1 d., šią sumą grindžiant prielaidomis (jaunas amžius, draudžiamų pajamų nebuvimas, vienkartinės turto deklaracijos neteikimas). Jokios iš minėtų prielaidų neriboja teisės ir galimybės disponuoti lėšomis, todėl neaišku, kodėl į likučių perskaičiavimą neįtraukta 50 000 Lt lėšų suma, kurią kitais atvejais 2004 m. sausio 1 d. mokesčių mokėtojui ta pati Panevėžio AVMI įtraukia (pripažįsta) be jokių papildomų motyvų ir įrodymų.

Nei Komisijos sprendime, nei Patikrinimo akte nenurodytas joks įrodymas, kuriuo grindžiamas pareiškėjo 0 grynųjų pinigų likutis 2004 m. sausio 1 d., nors būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga tokį skaičių pagrįsti. Sprendime nepagrįstai remiamasi mokesčių administratoriaus teise rinkti duomenis už laikotarpį, išeinantį iš MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ribų tiek, kiek šiais duomenimis per lėšų likučio mažinimą sukuriamas lėšų trūkumas ir atitinkamos GPM prievolės tikrinamu laikotarpiu. Toks savo nuožiūra vykdomas duomenų rinkimas tiesiogiai sukuria mokestines prievoles tikrinamu laikotarpiu, gintis nuo jo pareiškėjas galėtų tik pateikdamas visus pajamų ir išlaidų dokumentus už laikotarpį, viršijantį ne tik pareiškėjui taikytiną patikrinimo senaties terminą, bet ir 10 metų apskaitos dokumentų saugojimo terminą.

Patikrinimo aktu atsisakyta įtraukti į lėšų likučius 2011 m. pareiškėjo gautas pinigines dovanas grynaisiais bendrai 94 000 Lt sumai (49 000 Lt iš senelių ir 45 000 Lt iš tėvų) tokiu būdu šia suma sumažinant 2003 m. sausio 1 d. jo turimą lėšų likutį. Patikrinimo akte tokia pozicija nepagrįstai motyvuojama tuo, kad apie šias dovanas nepateiktas pranešimas PRC911 pagal VMI direktoriaus 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. VA-114. Pareiškėjas vertino, jog jis neprivalėjo pateikti pranešimo PRC911, kadangi dovanos neatitinka minėtu įsakymu patvirtintų mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 5.2 punkto.

Tik gavęs pirminį patikrinimo aktą pareiškėjas sužinojo, kad pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus pateiktų įplaukų šaltinių nepakanka išlaidoms padengti, nes mokesčių administratorius, savo nuožiūra atlikdamas perskaičiavimą ne tik už tikrinamąjį laikotarpį, bet ir 2004–2012 m., nepaprašė visų pareiškėjo įplaukų dokumentų už šį laikotarpį ir todėl perskaičiuodamas pareiškėjo lėšų likutį, į jį neįtraukė ginčo dovanų sumų. Paaiškėjus dalies pareiškėjo įplaukų neįskaičiavimo į jo lėšų likutį faktui, pareiškėjas nedelsdamas su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė ir šias dovanojimo sutartis.

Nepaisant to, kad mokesčio mokėtojas šių dovanų GPM deklaracijose nedeklaravo ir kontrolės procedūrų metu tokių deklaracijų pateikti nebegalėjo dėl senaties terminų, šios dovanojimo sutartys lėšų įgijimo teisėtumo kontrolės tikslu atskleistos tretiesiems asmenims dar 2011 m.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo aktu nepagrįstai atsisakyta įtraukti 100 000 Eur J. P. paskolą į pareiškėjo lėšų likutį motyvuojant tuo, kad J. P. nedeklaravo šios paskolos savo 2016 m. turto deklaracijoje. Pareiškėjas aiškino, jog ši notarinė 100 000 Eur paskola buvo įtraukta į pareiškėjo 2016 m. lėšų likučius pirminio patikrinimo akte ir nėra jokių naujų priežasčių / pagrindų jos neįtraukti ir pakartotiniame patikrinime. Tai, kad J. P. galimai nedeklaravo šios paskolos yra viso labo priežastis kelti paskolos davėjo atsakomybės klausimą ir negali būti teisėtu pagrindu eliminuoti šias lėšas iš pareiškėjo finansinio balanso, tokiu būdu sukuriant dirbtinį lėšų trūkumą ir atitinkamą GPM prievolę (su baudomis ir delspinigiais).

Tokia poveikio priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga (asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už veiksmus kito asmens, kurio jis nekontroliuoja) ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamą nuosavybės teisę. Mokesčių administratorius nepagrįstai plačiai remiasi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo dalimi, kuria pasisakoma dėl pareiškėjo paskolos M. K. sutarties faktinių aplinkybių ir visiškai ignoruoja tai, kad šiuo sprendimu teismas pripažino J.

P. ir pareiškėjo paskolos sutartį sudaryta ir įvykdyta bei laikė šią paskolą pareiškėjo lėšų šaltiniu. Ieškovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai, taip pat 2016 m. balandžio 26 d. J. P. ir P. P. pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo kvitas patvirtina, kad paskolos sutartis buvo įvykdyta – J. P. perdavė P. P. 100 000 Eur, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „RP domus“ turtas buvo įkeistas J. P. naudai; šiuo metu ieškovas jau yra grąžinęs paskolą J. P., hipoteka panaikinta. Šiuo atveju M. K. nebuvo 2016 m. balandžio 26 d. paskolos sutarties šalimi, todėl ji jam nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Ši sutartis sprendžiamo ginčo aspektu tik rodo piniginių lėšų (100 000 Eur) gavimo šaltinį. Sprendimų motyvai dėl teismo nustatyto paskolos M. K. nesuteikimo fakto pirminio patikrinimo akte suskaičiuotas 164 988 Eur trūkumas, o pakartotinio patikrinimo metu – 164 211 Eur ignoruoja aukščiau minėtus teismo nustatytus faktus dėl J. P. paskolos. Motyvai dėl pareiškėjui tenkančios pareigos pagrįsti lėšų šaltinį ir jos nevykdymo su cituojama teismų praktika apskritai teisiškai nereikšmingi, nes, kaip minėta, pareiškėjui neduotas nurodymas pagal MAĮ 41 straipsnį.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo aktu nepagrįstai atsisakyta įtraukti į jo 2016 m. lėšų likutį 150 000 Eur, perduotų R. S., vykdant 2016 m. kovo 2 d. bendradarbiavimo sutartį (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis) (2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitas). Patikrinimo akte tokia pozicija grindžiama MAĮ 421 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuri ginčo atveju negali būti taikoma. Pareiškėjui nebuvo duotas nurodymas pagrįsti turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius, toks MAĮ 421 straipsnio 3 dalies aiškinimas ir taikymas pažeidžia vienodo požiūrio / asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 str.). Be pagrįstų argumentų tas pats dokumentas negali būti tinkamas pagrįsti vieno asmens (šiuo atveju R. S.) išlaidas, bet netinkamas pagrįsti šių išlaidų adresato (atitinkamų pajamų gavėjo) pajamų. Tokios pačios formos dokumentas negali būti tinkamas pareiškėjo 130 000 Eur išlaidoms pagrįsti (A. ir J. S. naudai), jei tokios pačios formos dokumentas yra netinkamas pareiškėjo 150 000 Eur pajamoms pagrįsti. Mokesčių administratorius ignoruoja įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-323-425/2019) patvirtintas aplinkybes dėl šios sutarties sudarymo ir vykdymo.

11. Pareiškėjas akcentavo, jog Panevėžio AVMI sprendime tvirtinti Patikrinimo aktą mokesčio administratorius nepagrįstai ir neobjektyviai skyrė maksimalią galimą baudą dėl tariamo pareiškėjo nebendradarbiavimo, nes nesugebėjo kritiškai ir objektyviai įvertinti savo veiksmų teisėtumo kontrolės procedūrų metu. Komisija sprendime, nevertindama aukščiau minimų aplinkybių, bet remdamasi išimtinai Patikrinimo akto turiniu (nenustatyta švelninančių aplinkybių), sumažino baudą nuo 12 272 Eur iki 9 818 Eur (nuo 50 proc. iki 40 proc. mokesčio sumos).

12. Pareiškėjo atstovas 2022 m. gegužės 26 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, prie jų pridėjo papildomus įrodymus, be kita ko, ir privataus teismo eksperto konsultacinę išvadą.

13. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. Atsakovas teigė, jog mokestinio patikrinimo metu yra nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 m. laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma ir, atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas GPM, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių negali pagrįsti, tokiu būdu mokestis apskaičiuojamas taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą išlaidų metodu. Pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo išsiųstas raštas Nr. (42.72)MTP-172 apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą. Rašte buvo prašoma pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, įskaitant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, paskolų sutartis ir kt. Pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą 2018 m. gegužės 30 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126 buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pakartotinio patikrinimo metu 2019 m. balandžio 29 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651 taip pat nurodoma pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Taigi, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti pranešimuose nurodytus dokumentus ir pranešimuose nurodytas reikalavimas iš esmės atitinka nurodymą.

15. Atsakovas vertino, kad Panevėžio AVMI tinkamai vykdė savo teises ir pareigas. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato senaties terminą laikotarpiui, už kurį gali būti apskaičiuoti mokesčiai. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį atliekamas mokestinis patikrinimas (2013–2016 m.), nepažeidžia įstatyme nustatytų terminų. Senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Taigi, nėra analogijos tarp teisės normų, reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą, ir duomenų, svarbių mokesčio apskaičiavimo tyrimui. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Nagrinėjamu atveju pajamų bei išlaidų analizė atlikta, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi teisės aktai nenustato termino tokiems veiksmams atlikti.

16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 28 d. teikė Metinę pajamų deklaraciją GPM308 už 2011 m., tačiau GPM308N priede nedeklaravo dovanojimo būdu iš tėvų ir senelės gautų pajamų. Tačiau, vadovaujantis VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-95 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Deklaracijos užpildymo taisyklės) 1 priedo 8 punkto nuostatomis, pagal aktualiu laikotarpiu galiojusią redakciją nedeklaruojamos yra iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių dovanojimo būdu gautos pajamos, kurių suma per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 10 000 Lt. Taigi, pareiškėjui teko prievolė deklaruoti iš senelės ir tėvų gautas dovanas, kadangi jos viršija teisės aktuose nustatytą leistiną nedeklaruoti sumą (98 000 Lt). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų realų pinigų gavimo faktą. Vien pateiktos pinigų dovanojimo sutartys nepagrindžia pinigų gavimo fakto. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvai ir močiutė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, jog nepagrįstai atsisakyta pripažinti iš J. P. gautą paskolą, atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje yra nustatyta, jog pareiškėjas nepaskolino 100 000 Eur M. K. ir neperdavė piniginių lėšų M. K. kartu su J. P.. Remiantis šiuo teismo nustatytu juridiniu faktu civilinėje byloje galima daryti išvadą, jog pareiškėjas realiai negavo piniginių lėšų iš J. P., kadangi iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ieškinyje nurodo, kad minėtas pinigines lėšas jis pasiskolino iš J. P. tam, kad galėtų paskolinti M. K.. Todėl pagrįstai konstatuota, kad piniginės lėšos pagal paskolos sutartį realiai nebuvo gautos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų iš J. P. gautos paskolos realumą. Atsakovas pažymėjo, jog J. P. 2017 m. teikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (forma FR0001), tačiau deklaracijoje nenurodė, jog turi paskolintų ar susigrąžintų lėšų, kai pagal teisės aktus turėjo prievolę deklaruoti suteiktą paskolą, kadangi paskolos suma viršija 1 500 Eur.

18. Dėl pareiškėjo teiginio, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė pripažinti Bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo prievolę pateikti PRC907 formos pranešimą, kadangi sandorio pagrindu pareiškėjas gavo iš fizinio asmens piniginių lėšų, kurių suma viršija 15 000 Eur, sandoris nėra notarinės formos, pareiškėjas gautų piniginių lėšų nėra deklaravęs. Todėl pagrįstai atsisakyta pripažinti Bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas pareiškėjo gautomis pajamomis. Bendradarbiavimo sutartis ir pinigų priėmimo-perdavimo kvitas nepatvirtina fakto, jog pinigai realiai buvo gauti. Atsakovas vertino, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas mokestis ir su juo susijusios sumos. Pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius.

19. Atsakovas 2022 m. birželio 16 d. pateikė rašytinę nuomonę dėl pareiškėjo pateiktos konsultacinės išvados ir kt.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. P. skundą.

21. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

21.1. Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo pakartotinį GPM deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2013–2016 m.

21.2. Patikrinimo aktas buvo surašytas 2021 m. vasario 23 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 m. 164 211 Eur viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas minėtų pajamų Metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo ir nuo gautų pajamų teisės aktų nustatyta tvarka nesumokėjo GPM. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies bei 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų, nėra galimybės mokėtiną GPM sumą apskaičiuoti įprasta tvarka, todėl vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis pareiškėjui mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Iš viso pareiškėjui apskaičiuota 24 544,89 Eur GPM.

21.3. Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 24 544,89 Eur GPM, 7 507,74 Eur GPM delspinigius ir skyrė 50 proc. dydžio GPM baudą (12 272 Eur), atleido nuo 3 302,22 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.

21.4. VMI sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą.

21.5. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį dėl apskaičiuoto 24 544,89 Eur GPM ir su juo susijusių delspinigių. Kitą VMI sprendimo dalį pakeitė (t. y. dėl paskirtos 50 proc. GPM baudos): vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 50 proc. 12 272 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 40 proc. 9 818 Eur GPM baudą.

22. Teismas vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 3 straispniu, 22 straipsniu, 27 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsnio 1 dalimi, 121 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjui 2018 m. vasario 28 d. buvo išsiųstas raštas Nr. (42.72)MTP-172 apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą. Rašte buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, įskaitant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, paskolų sutartis ir kt. Pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą 2018 m. gegužės 30 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126 buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pakartotinio patikrinimo metu 2019 m. balandžio 29 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651 taip pat buvo nurodyta pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Teismas sprendė, kad pareiškėjas laiku ir tinkamai buvo informuotas apie jo pareigą pateikti dokumentus, tad pareiškėjas turėjo visas galimybes mokesčių administratoriui pateikti paaiškinimus ir reikiamus dokumentus.

23. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas visiškai be pagrindo akcentuoja MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį bei tuo siekia įrodyti mokesčio administratoriaus padarytus procedūrinius pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės ir sąlygos pateikti mokesčių administratoriui reikiamus paaiškinimus ir dokumentus, tad šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad kaip nors esmingai galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės.

24. Teismas vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, teismų praktika senaties termino aiškinimo aspektu ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizė už 2004–2012 m. laikotarpį atlikta nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad patys mokesčiai buvo priskaičiuoti už 2013–2016 m. laikotarpį, t. y. nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

25. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius 2004 m. sausio 1 d. 0 Lt pinigų likutį nustatė įvertinęs tam tikras aplinkybes, susijusias su pareiškėjo jaunu amžiumi, draudžiamų pajamų nebuvimu, vienkartinės turto deklaracijos neteikimu; taip pat buvo vertinta tai, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. gautas pajamas ir sutaupytas pinigines lėšas. Teismas sutiko, kad šių aplinkybių visuma, kurios tinkamai pagrįstos, priešingai nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratoriui buvo pagrindas lėšų perskaičiavimą pradėti nuo 0 Lt grynųjų pinigų likučio 2004 m. sausio 1 d. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius šią išvadą grindė prielaidomis.

26. Teismas aptarė dvi būtinąsias sąlygas, kurioms esant mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.), ir pažymėjo, jog pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 metų laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma. Tai reiškia, kad pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravo, t. y. nevykdė savo pareigos apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Todėl teismas sprendė, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo mokėtinus mokesčius (GPM), taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį (pasirinktas išlaidų įvertinimo metodas).

27. Vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 1–2 dalimis, įvertinęs bylos medžiagą, teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrindė jo pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pareiškėjas nepaneigė, kad jos yra neteisingos.

28. Dėl pareiškėjo teiginio, kad VMI neįvertino jo gautų dovanotų pinigų iš tėvų ir senelės, teismas nurodė, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 28 d. teikė Metinę pajamų deklaraciją GPM308 už 2011 m., tačiau GPM308N priede nedeklaravo dovanojimo būdu iš tėvų ir senelės gautų pajamų. Teismas vadovavosi Deklaracijos užpildymo taisyklių 1 priedo 8 punkto nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjas gavęs dovanojimo būdu pajamas, kurių suma 94 000 Lt, t. y. viršija 10 000 Lt sumą, privalėjo jas deklaruoti, tačiau to nepadarė. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis gautų sumų nedeklaravo dėl klaidos, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią mokesčių mokėtojui tenka rizika dėl įrodinėjimo naštos, ir pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie realiai pagrįstų pinigų gavimo faktą. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvai ir senelė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis, tačiau neaišku, kodėl tuomet šioje byloje aptariamos lėšos nebuvo pervestos per banką. Teismas šią aplinkybę bendrame kontekste taip pat įvertino kaip pareiškėjui nepalankią. Teismas, nustatęs, jog sutartys buvo sudarytos su pareiškėjui artimais asmenimis, sprendė, jog kyla abejonių jų patikimumu visos bylos kontekste. Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai minėtų pareiškėjo sumų (viso 94 000 Lt) neįtraukė į tikrinamojo laikotarpio lėšų likučius, nes vien pateiktos pinigų dovanojimo sutartys, priešingai negu teigia pareiškėjas, nepagrindžia pinigų gavimo fakto. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju J. K. nenurodė iš esmės jokių šiai bylai svarbių aplinkybių, susijusių su realiu pinigų gavimu pagal dovanojimo sutartis.

29. Dėl pareiškėjo teiginio, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įtraukti 100 000 Eur J. P. paskolą pagal 2016 m. balandžio 26 d. notarinę paskolos sutartį į jo (pareiškėjo) lėšų likutį, teismas nustatė, jog tiek mokesčių administratorius, tiek ir Komisija labai plačiai ir išsamiai pasisakė šiuo klausimu. Teismas sutiko tiek su mokesčių administratoriaus, tiek su Komisijos atliktu aplinkybių vertinimu ir jų motyvais, todėl jų nekartojo. Papildomai teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl šių paskolinių aplinkybių yra ypač nesąžiningas, nes pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo pateikęs Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad iš karto po 2016 m. balandžio 26 d. 100 000 Eur paskolos sudarymo, jis su J.

P. nuvyko pas M. K., kuriam ta pati suma (100 000 Eur) ir buvo perduota; tad pareiškėjas teismo, be kita ko, prašė iš M. K. priteisti minėtos paskolos sumą (civilinė byla Nr. e-473-653/2019). Tačiau tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo ieškinį. Teismai padarė labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo pinigų perdavimo M. K. fakto. Pareiškėjas paskolos iš J. P. tikslą minėtoje byloje būtent ir deklaravo, kad gauta paskola buvo skirta perskolinimui M.

K.. Tačiau nepavykus to teisiškai įrodyti, pareiškėjas šioje administracinėje byloje tais pačiais neva gautais pinigais jau bando išvengti mokestinės prievolės, t. y. iš esmės jau pripažįsta, kad tie pinigai, gauti iš J. P., liko pas jį (t. y. M. K. ir nebuvo perduoti, nors ieškinys dėl skolos priteisimo buvo pareikštas). Tai rodo, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir akivaizdžiai manipuliuoja minėta paskolos sutartimi, nes tai reiškia, kad jis nesąžiningai buvo pareiškęs ieškinį dėl paskolos priteisimo trečiajam asmeniui, nors žinojo, jog tie pinigai trečiajam asmeniui nebuvo perduoti (tai akivaizdu iš šioje byloje pareiškėjo užimtos pozicijos).

Tokia situacija, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, teismui suteikė pagrindą abejoti ir šioje byloje pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, susijusiais su minėta paskola, t. y. kad pareiškėjas realiai iš viso minėtą pinigų sumą – 100 000 Eur, gavo iš J. P.. Juo labiau, kad pareiškėją ir J. P. sieja artimi santykiai (yra draugai, buvę grupiokai), taip pat verslo santykiai. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės nepretenduoja paneigti civilinėje byloje teismų konstatuotų aplinkybių. Šioje administracinėje byloje teismas vertina tik aplinkybes mokesčių mokėjimo klausimų kontekste, tuo tarpu bendros kompetencijos teismas vertino kitais aspektais.

Teismas pažymėjo ir tai, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju J. P. negalėjo nieko konkretaus nurodyti dėl piniginių lėšų pagal 2016 m. balandžio 26 d. paskolos sutartį perdavimo pareiškėjui, tik bendrai teigė, kad pinigai buvo perduoti, bet paprašytas detalizuoti – to padaryti negalėjo. Teismas šio liudytojo parodymus vertino kaip nepatikimus. Teismas nustatė, kad J. P. paskolą deklaravo tik 2021 m. gruodžio 30 d. Nors tai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau šią aplinkybę vertinant pareiškėjui svarbiais aspektais ir atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, akivaizdu, kad tai buvo padaryta nesavalaikiai.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvada, kad neįrodytas pinigų realus perdavimo faktas. Tuo pačiu tai reiškia, kad mokesčių administratorius nepripažindamas minėtų 100 000 Eur pareiškėjo pajamų šaltiniu elgėsi teisėtai ir pagrįstai.

30. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įtraukti į jo 2016 m. lėšų likutį 150 000 Eur, perduotų R. S., vykdant Bendradarbiavimo sutartį (2016 m. gegužės 16 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitas), vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio 1–3 dalimis, Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92, nuostatomis, jog mokesčių mokėtojas privalo pateikti informaciją apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus sandorius, pateikdamas PRC907 formą. Teismas sprendė, kad teisinis reguliavimas įpareigojo pareiškėją pateikti PRC907 formos pranešimą, kadangi sandorio pagrindu pareiškėjas gavo iš fizinio asmens piniginių lėšų, kurių suma viršijo 15 000 Eur, sandoris nėra notarinės formos, pareiškėjas gautų piniginių lėšų nėra deklaravęs; pareiškėjas pranešime PRC907 turėjo prievolę pateikti informaciją apie bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl tokios pareigos pareiškėjui buvimo, tačiau ir duomenų bei įrodymų, jog pareiškėjas būtų įvykdęs šią teisės aktais nustatytą pareigą. Teismas nurodė, jog teisės normos turinys aiškus – jeigu gyventojas mokesčių administratoriui nustatyta tvarka ir terminais nurodytos informacijos nepateikia, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

31. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktą konsultacinę išvadą, priėjo prie išvados, kad šie duomenys niekaip nepaneigia šioje byloje teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Teismas pažymėjo, kad klausimai, kuriuos sprendė pareiškėjo prašymu nusamdytas asmuo, įvardijamas privačiu teismo ekspertu, nėra tie klausimai, kurie reikalautų specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių; taip pat byloje nebuvo kilęs joks poreikis specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. Tai fakto ir teisės klausimai, kurie šioje byloje išspręsti teismo; nebuvo jokių klausimų, kuriems išspręsti būtų reikėję specialių žinių. Teismas nurodė, jog konsultacinėje išvadoje pateikta kitokia nuomonė, beje, kuri net nėra pagrįsta aspektais, kuriuos vertino teismas, vertintina kaip šio asmens galima nuomonė, kuri nedaro ir negali daryti jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms. Teismas sprendė, kadangi konsultacinė išvada nepaneigia ir negali paneigti teismo padarytų išvadų dėl lėšų gavimo pagal pareiškėjo nurodytus sandorius, tad ir konsultacinės išvados teiginys (išvada), kad pareiškėjui pagal pateiktus dokumentus užteko pajamų 2016 m. išlaidoms pagrįsti, atmestas.

32. Dėl procedūrinių pažeidimų, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pradėtam mokestiniam patikrinimui ar jo atlikimui būtų daroma kokia nors neteisėta įtaka, nes ši informacija nepagrįsta objektyviais įrodymais; kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas neobjektyviai, nes šie pareiškėjo teiginiai, kaip ir teiginiai dėl mokesčių administratoriaus nebendradarbiavimo, vertinti kaip deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo; kad mokesčių administratorius kartu su Patikrinimo aktu jam nepateikė jokių Patikrinimo akto skaičiavimus pagrindžiančių pajamų ir išlaidų dokumentų, nes pačiame Patikrinimo akte yra nurodytos esminės aplinkybės ir rodikliai, susiję su nagrinėjamu ginču ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais, pareiškėjui visi duomenys iš esmės buvo pateikti pirmojo mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (36.1)-6-1323 (296 lapai). Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, kuriais remtasi ESTT praktika dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą, pažymėjęs, kad tai nėra analogiški atvejai. ESTT praktikoje kalbama apie susipažinimą teisme, o nagrinėjamu atveju pareiškėjui galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga buvo sudaryta Komisijoje. Tad nelaikytina, kad ši situacija prieštarauja pareiškėjo nurodomai ESTT praktikai.

33. Teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, pripažinęs juos neesminiais ir nekeičiančiais padarytų išvadų. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 34. Pareiškėjas P. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą, Panevėžio AVMI sprendimą (toliau visi kartu – ir Sprendimai) ir Patikrinimo aktą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

35. Pareiškėjas pakartoja skundo teismui argumentus, susijusius su esminiu procedūros trūkumu – teisės į gynybą pažeidimu (negautais pajamų ir išlaidų dokumentais, ESTT sprendimu byloje Nr. C-189/18), ir teigia, kad Komisijos ir teismo sprendimo motyvai šiuo aspektu (kad mokesčių mokėtojas visus (ar dalį) tokių dokumentų yra gavęs kitoje administracinėje procedūroje ir galėjo su jais susipažinti Komisijoje) yra teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjas neužsiima archyvavimu ir nepagrįstų (nepatvirtintų) administracinių aktų priedų saugojimu ir turi neginčijamą teisę gauti visus naujo Patikrinimo akto priedus tam, kad tinkamai įvertintų Patikrinimo akto pagrįstumą ir galėtų pasinaudoti MAĮ suteikta teise pareikšti rašytines pastabas. Sprendimuose nėra nė vieno motyvo, kodėl pareiškėjo cituojama 2019 m. ESTT praktika neturėtų daryti įtakos (keisti) 10 metų senumo administracinių teismų praktikai. Teismo sprendime kvestionuojama pareiškėjo pateikta ESTT praktika, nepateikiant jokių argumentų, kodėl asmens teisė susipažinti su informacija ir kartu teisė į gynybą turėtų būti kitokia mokestinio patikrinimo metu, lyginant su administracine procedūra. ESTT yra pripažinęs, kad „mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra teismas pagal EB 234 straipsnį [...]“ (2010 m. spalio 21 d. sprendimo Nidera Handelscompagnie (C-385/09, EU:C:2010:627) (40 p.)). Nagrinėjamu atveju teismas nepaneigė, kad teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo mokestinio patikrinimo metu negalima ištaisyti, leidžiant susipažinti su medžiaga ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu.

36. Pareiškėjas mano, kad jis baudžiamas už principingą gynybą, pakartoja skundo argumentus, susijusius su M. K., su A. O. nebendradarbiavimu, netikėtu ir neteisėtu perėjimu iš tyrimo į mokestinį patikrinimą, atkreipia dėmesį į teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus šiais aspektais, su tyrimą atlikusių ir Patikrinimo aktą tvirtinusių Panevėžio AVMI tarnautojų neobjektyvumu, su Komisijos sprendimo išvada dėl šių pareiškėjo argumentų ir teigia, jog teismas, neįvertinęs pareiškėjo pateikto susirašinėjimo, dokumentų, teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl mokesčių administratoriaus neobjektyvumo ir nebendradarbiavimo yra „deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo“.

37. Pareiškėjas akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju nebuvo vykdyta MAĮ nustatyta pajamų pagrindimo procedūra, t. y. Panevėžio AVMI, pažeisdama viešojo administravimo teisėtumo principą, nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo (164 211 Eur piniginių lėšų) šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje (ir nepateikusi tokio nurodymo šiuos „trūkumus“ apmokestino). Teismo posėdžių metu VMI atstovai pripažino faktą, kad Panevėžio AVMI nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo. Komisijos sprendime minimi pranešimai apie pačios kontrolės procedūros pradžią, teikiami kitų teisės aktų pagrindu, turi visai kitus tikslus ir nei pagal formą, nei pagal turinį (nei pagal teisines pasekmes) negali būti prilyginami nurodymui pagal MAĮ 41 straipsnį (kurio pažeidimu pareiškėjas kaltinamas). Teismas sprendime neįvertino šių pareiškėjo ir VMI atstovės teismo posėdžio metu pateiktų argumentų. Teismas sprendime, priešingai nei Komisija, jau nemini mokesčių administratoriaus teisės duoti mokesčių mokėtojui privalomąjį nurodymą pagal MAĮ 33 straipsnį. Teismas, nepagrįstai siekdamas pateisinti mokesčių administratoriaus padarytus pažeidimus ir nepasisakydamas iš esmės dėl pareiškėjo argumentų, išnagrinėjo bylą neobjektyviai, šališkai bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

38. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, susijusius su neteisėtu MAĮ 70 straipsnio taikymu dėl pagrindo nebuvimo, akcentuoja Komisijos sprendimo išvadą, kad MAĮ 70 straipsnis taikytas dėl pareiškėjo pajamų nedeklaravimo 2016 metais, ignoruojant faktą, kad šis tariamas nedeklaravimas nustatytas vertinant pajamų pakankamumą išlaidoms pagrįsti ir konstatavus tariamą MAĮ 41 straipsnio pažeidimą, ir pažymi, kad teismo sprendime dėl šių argumentų apskritai nepasisakyta, o pateisindamas mokesčių administratoriaus veiksmus – GPM apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, teismas tik nurodė, jog pareiškėjas neva gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravo. Taigi, teismas sprendime remdamasis tik vienos iš šalių – mokesčių administratoriaus teiginiais, šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą.

39. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus dėl savavališkai pasirinkto perskaičiavimo termino (už 2004–2016 m., nors pavedimo tikrinti laikotarpis nustatytas 2013–2016 m., Sprendimais MAĮ 70 str. taikomas pajamoms–išlaidoms perskaičiuoti ir grynųjų pinigų likučiui nustatyti 2004–2012 m., nors šis laikotarpis nepatenka į tikrinamąjį laikotarpį ir išeina už mokesčio perskaičiavimo senaties ribų), dėl lėšų likučio perskaičiavimo laikotarpio pradžiai (0 grynųjų pinigų sumos 2004 m. sausio 1 d.), atkreipia dėmesį, kad dėl pastarojo argumento teismas nepasisakė bei papildomai nurodo, kad Komisija bei teismas pateisina mokesčių administratoriaus teisę remtis duomenimis apie ankstesnį nei mokestinio patikrinimo laikotarpis (2004–2012 m.), jei šiuo laikotarpiu atsirado faktinės aplinkybės, reikšmingos teisingai mokesčiui apskaičiuoti (perskaičiuoti). Tačiau Sprendimuose jokių tokių aplinkybių nenurodžius, taip pat nepaaiškinus, kaip pasirinktas perskaičiavimo laikotarpis daro įtaką tikrinamajam laikotarpiui ir kaip jame gali atsidurti netikrinamajame laikotarpyje gautos pajamos, teismo argumentai, kad mokesčių administratorius turėjo teisę remtis duomenimis apie pareiškėjo 2004–2012 gautas pajamas / įplaukas ir patirtas išlaidas, yra aiškiai nepagrįsti.

40. Pareiškėjas dėsto argumentus, susijusius su 94 000 Lt pinigine dovana, neprivalėjimu teikti pranešimo PRC911, negautu nurodymu pagrįsti pajamų ir turto įsigijimo šaltinius, pateiktomis dovanojimo sutartimis ir papildomai nurodo, kad Komisija sprendimu atkakliai gynė mokesčių administratoriaus teisę nematyti šių sutarčių dėl jų nedeklaravimo GPM deklaracijoje ir visiškai nesvarstydama skundo argumentų, rodančių, kad šis nedeklaravimas tėra akivaizdi pareiškėjo klaida. Teismas sprendime dėl šių pareiškėjo argumentų apskritai nepasisakė, o paminėjęs tik dovanojimo sutartis ir neaptaręs kitų byloje esančių bei apeliaciniame skunde detalizuojamų įrodymų, iš esmės nemotyvuotai ignoravo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir argumentus. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu liudytojo J. K. parodymų vertinimu, detalizuoja juos apeliaciniame skunde ir teigia, kad teismo įrodymų vertinimo standartas, reikalaujant kažkokio, objektyviai neįmanomo surinkti pagrindimo, neargumentuotas pareiškėjo pateiktų duomenų atmetimas, yra neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas.

41. Pareiškėjo nuomone, teismas, pasisakydamas dėl civilinėje byloje teismų konstatuotų aplinkybių dėl neteisėto 100 000 Eur pajamų neįtraukimo į 2016 m. lėšas, pateikia prieštaringus argumentus. Sprendimuose tvirtinta, jog mokestine prasme svarbus pinigų gavimo pagal sandorius įrodymas, liudytojas J. P. 2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu, paklaustas apie pinigų perdavimo aplinkybes, aiškiai nurodė, jog pinigus pagal sudarytą paskolos sutartį su pareiškėju jam perdavė. Taigi, pareiškėjas gavo 100 000 Eur pagal paskolos sutartį ir tai yra pagrįsta tiek rašytiniais duomenimis (pati paskolos sutartis, įkeitimo dokumentai, teismų procesiniai sprendimai civilinėje byloje, paskolą suteikusio asmens deklaracija), tiek ir liudytojo parodymais. Teismas, sprendime paneigdamas paskolos suteikimo faktą, nagrinėjamu atveju paprasčiausiai ignoruoja ir tuo pačiu paneigia civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais konstatuotas aplinkybes. Teismas sprendime iš esmės emocinio lygmens motyvais kaltina pareiškėją, kad jis neva siekia išvengti mokestinės prievolės, yra nesąžiningas ir manipuliuoja paskolos sutartimi. Tačiau šie teismo teiginiai akivaizdžiai nepagrįsti, kadangi pareiškėjas 100 000 Eur sumos kaip paskolos gavimą iš J. P. grindžia byloje esančiais ir apeliaciniame skunde papildomai detalizuojamais objektyviais duomenimis. Todėl pareiškėjas sąžiningai ir pagrįstai siekia, kad ši 100 000 Eur suma būtų pripažinta kaip pareiškėjo 2016 m. pajamos.

42. Dėl Bendradarbiavimo sutarties (neteisėto 150 000 Eur pajamų neįtraukimo į 2016 m. lėšas) pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime nenagrinėjo pareiškėjo skunde pateiktų duomenų ir argumentų, neatsižvelgė į prieštaringus VMI atstovės paaiškinimus teismo posėdyje, tačiau skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas leistinais įrodymais neįrodė 150 000 Eur gavimo fakto. Nagrinėjamu atveju teismas nepaaiškino, kodėl teismas pateiktus įrodymus, o ypač įsiteisėjusį teismo sprendimą (civilinėje byloje Nr. e2-5136-275/2017) laiko neleistinu įrodymu. Pareiškėjas teigia, kad teismas neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo bylą, sprendimą grindė išimtinai mokesčių administratoriaus argumentais ir nevertino pareiškėjo pateikiamų duomenų, todėl nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo teismui visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Todėl teismo teiginiai dėl pareiškėjo gautų pajamų / įplaukų yra nepagrįsti.

43. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendime nepagrįstai nevertinamas 2022 m. balandžio 12 d. Ekspertinio tyrimo aktas Nr. A1867, nes teismo ekspertų sąraše esantis dr. R. B. Ekspertinio tyrimo akto 1 priede atliko skaičiavimus, kurie patvirtino, kad pareiškėjo 2016 m. gautų pajamų / įplaukų pakako jo patirtoms išlaidoms. Todėl nėra suprantama, kodėl teismas sprendimą grindžia tik nepagrįstais mokesčių administratoriaus atliktais vertinimais ir skaičiavimais, kuriuos aiškiai paneigia inter alia (be kita ko) atliktas ekspertinis vertinimas. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jo nepagrįsto kaltinimo nebendradarbiavimu ir bauda, nepagrįstai tvirtindamas, kad jie yra deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo.

44. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus (Panevėžio AVMI vykdė tinkamai savo teises ir pareigas, pajamų bei išlaidų analizė atlikta nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi teisės aktai nenustato termino tokiems veiksmams atlikti, dovanojimo sutartys nepagrindžia pinigų gavimo fakto, juolab, kad pareiškėjo tėvai ir senelė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-473-653/2019 yra nustatyta, jog pareiškėjas nepaskolino 100 000 Eur M. K. ir neperdavė piniginių lėšų M. K. kartu su J. P., pareiškėjas pranešime PRC907 turėjo prievolę pateikti informaciją apie bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas) ir papildomai nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu yra nustatyta, jog pareiškėjo išlaidos 2016 m. laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma ir, atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas GPM, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių negali pagrįsti, tokiu būdu mokestis apskaičiuojamas taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą išlaidų metodu. Atsakovas vadovaujasi MAĮ įtvirtinta įrodinėjimo pareiga ir teigia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų dėl mokėtino mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius.

46. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. gegužės 17 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Pareiškėjas akcentuoja, jog pareiškėjo pajamų pakankamumą (ir net viršijimą) patirtoms išlaidoms patvirtina ne tik apeliaciniame skunde, bet ir paaiškinimuose nurodomi sandoriai, kuriuos mokesčių administratorius žinojo / žino, dokumentus turėjo ir turi, bet ignoruoja / nevertina ir tyčia nepripažįsta kaip pagrindžiančių pareiškėjo atitinkamas pajamas arba išlaidas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. S-147 „Dėl P. P. skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 68-59 „Dėl P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-05-07 skundo“, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (42.59Mr)FR0682-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Panevėžio AVMI 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo akto Nr. (42.59) FR0680-52 pagrįstumo ir teisėtumo.

48. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų ir priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pareiškėjas nepaneigė, kad jos yra neteisingos.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pareiškėjo argumentus, netinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepasisakė dėl visų pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų, be teisėto pagrindo juos atmetė.

50. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo panaikinti Patikrinimo aktą, surašytą atlikus jo mokestinį patikrinimą. Tačiau, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atlikus mokestinį patikrinimą surašomas patikrinimo aktas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas (žr., pvz., 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-543-575/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 22–25 p., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-284-442/2022 ir kt.). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti skundo dalį dėl šio patikrinimo akto panaikinimo (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), o priėmęs – šią administracinės bylos dalį nutraukti (ABTĮ 103 str. 1 p.). Todėl apeliacine tvarka tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas – naikinama sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti Patikrinimo aktą ir ši administracinės bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.). Tokio aiškinimo nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-925-968/2022; ir kt.).

51. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 17 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos.

52. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

53. Teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo prijungti naujus įrodymus netenkina, nes kai kurie dokumentai jau yra byloje (du 2011 m. lapkričio 24 d. Nordea pajamų orderiai). Kitų dokumentų (2022 m. spalio 13 d. prašymo, 2023 m. balandžio 14 d. prašymo, 2023 m. gegužės 15 d. UAB „Piliuona“ atstovo J. K. rašto „Dėl informacijos pateikimo pagal 2022 m. spalio 13 d. ir 2023 m. balandžio 14 d. prašymą“, 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties, 2011 m. gegužės 2 d. UAB „Piliuona“ kasos pajamų orderio kvito, 2013 m. gegužės 3 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos, 2014 m. gruodžio 16 d. Paskolos sutarties) neprijungia, nes nenustatė priežasčių, kodėl šie dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad J. K., kuris, anot pareiškėjo, tik dabar pateikė prašomus dokumentus, liudijo pirmosios instancijos teisme 2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje pareiškėjo iniciatyva, pareiškėjo atstovas uždavė klausimus liudytojui (2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 11 min. 15 s.), iki tol J. K., kaip UAB „Piliuona“ atstovas, teikė informaciją pareiškėjui ir dokumentus, todėl pareiškėjas turėjo galimybes naudotis savo procesinėmis teisėmis (užduoti klausimų, teikti įrodymus, reikšti prašymus ir kt.) iki pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės. Šie teisiniai argumentai suponuoja, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas procesine teisine prasme, dėl to teismui nebuvo pateikti įrodymai, kuriuos jis teikia apeliacinės instancijos teisme, todėl pripažįstama, jog priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, nėra pagrįstos.

54. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

55. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

56. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą, Panevėžio AVMI sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepaneigė byloje įrodymais nustatytų faktų, kad 2016 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas, t. y. pareiškėjas gavo 164 211 Eur pajamų, kurių negalėjo pagrįsti dokumentais ir nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka. Šią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86-87 straipsnių reikalavimus – teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotai atmetė pareiškėjo skundą. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

57. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme, MAĮ ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose.

58. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

59. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-153-815/2023).

60. Nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expréssis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019).

61. Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, (toliau – ir Taisyklės) 4 punktas nustato, kad vertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.2 p); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (Taisyklių 4.3 p); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau – dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.4 p).

62. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio, nes nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad pareiškėjas 2016 m. disponavo 164 211 Eur piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negalėjo pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Byloje pateikti įrodymai (2018 m. vasario 28 d. raštas Nr. (42.72)MTP-172; 2018 m. gegužės 30 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126; 2019 m. balandžio 29 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651; 2018 m. gegužės 22 d. A. O. el. laiškas pareiškėjui), kad mokesčių administratorius informavo pareiškėją apie mokestinį tyrimą, mokestinį patikrinimą, pakartotinį mokestinį patikrinimą ir prašė pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, prašė patvirtinti, ar pateikė visus dokumentus. Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjo teisė teikti dokumentus buvo pažeista, nes mokesčių administratorius nepriėmė nurodymo pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį ir taip nevykdė pajamų pagrindimo procedūros.

63. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su nebendradarbiavimu, pripažintini deklaratyviais ir neturinčiais objektyvaus pagrindo. Byloje nėra įrodymų, kad I. K. kaip nors susijusi su pareiškėjo mokestiniu tyrimu, mokestiniu patikrinimu ar pakartotiniu mokestiniu patikrinimu, kad pareiškėjo pateiktas skundas supykdė, užgavo tarnautojų ambicijas, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Priešingai – pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas, 2019 m. gegužės 2 d. priimtas sprendimas Nr. (1.56)474-4, kuriuo išspręsti pareiškėjo reikalavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad tikrintojos nebendradarbiavo su pareiškėju, nes paties pareiškėjo pateikti el. laiškai ir jų turinys tą paneigia, pareiškėjo buvo ne kartą prašyta teikti dokumentus, pagrindžiančius jo pajamas ir išlaidas, pareiškėjas gavo šiuos laiškus ir raštus. Tai, kad tarnautojai kitaip vertina pareiškėjo pateiktus dokumentus, savaime nerodo jų šališkumo ir neobjektyvumo, nusistatymo prieš pareiškėją, o pareiškėjo interpretuojamas raštų ir el. laiškų turinys, nepaneigia pareiškėjo nebendradarbiavimo fakto.

64. Pasisakant dėl pareiškėjo motyvų, kad mokesčių administratorius, tikrindamas GPM apskaičiavimo teisingumą už tikrinamą laikotarpį, t. y. už 2013–2016 m., negalėjo vertinti ankstesniais laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, pritartina pirmosios instancijos teismo, Komisijos, mokesčių administratoriaus pozicijai, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui mokesčiai apskaičiuoti už laikotarpį 2013–2016 m.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius išvadą apie pareiškėjo 2004 m. sausio 1 d. turimą 0 Lt pinigų likutį grindė prielaidomis. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius 2004 m. sausio 1 d. 0 Lt pinigų likutį nustatė įvertinęs tam tikras aplinkybes, susijusias su pareiškėjo jaunu amžiumi, draudžiamų pajamų nebuvimu, vienkartinės turto deklaracijos neteikimu; taip pat buvo vertinta tai, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. gautas pajamas ir sutaupytas pinigines lėšas. Apeliaciniame skunde taip pat nėra argumentų ir byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias išvadas.

66. Pritardama pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvams ir aplinkybių, susijusių su pareiškėjo senelės ir tėvų paskolomis, vertinimu (žr. nutarties 28 p.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepasisakė šiuo aspektu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardino teismo sprendimą lemiančius motyvus ir įrodymus (dovanotų sumų nedeklaravimą, duomenų apie realų pinigų perdavimą nebuvimą ir kt.) ir iš įrodymų visumos padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė realaus pinigų gavimo fakto. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, nes jis susiformuoja įvertinus įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Pareiškėjo pateikti įrodymai (taip pat ir 2011 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Piliuona“, 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. kasos pajamų orderiai, 2011 m. lapkričio 23 d. UAB „Piliuona“ prašymas, 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo atsakymas, J. K. parodymai) niekaip neįrodo, kad kitas pinigų sumas per banką pervedinėję dovanotojai pinigus pagal ginčo paskolos sutartis realiai suteikė pareiškėjui grynais, taip pat kad pareiškėjas dėl žmogiškosios klaidos nepateikė deklaracijų.

67. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių su J. P. paskola pareiškėjui ir pareiškėjo pajamomis iš bendradarbiavimo sutarties, vertinimui (žr. nutarties 29 ir 30 p.), teisėjų kolegija pabrėžia, kad išvadą apie neįrodytą pinigų perdavimą lemia jokių realių įrodymų apie pinigų perdavimą ir pinigų grąžinimą nebuvimas, kitų įrodymų nepatikimumas. Įrodymai, kuriais remiasi pareiškėjas, buvo pagrįstai atmesti, nes jie susiję su pareiškėjo raštu užfiksuota valia, taip pat su asmenų, turinčių sąsajų su pareiškėju, valia. Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, vertino įrodymus, savo sprendimą grindė emociniais argumentais apie pareiškėjo nesąžiningumą, nesivadovavo teismų sprendimais. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-473-653/2019 pažymėjo, kad J. P. buvo liudytojas byloje, davė parodymus, kad jis vertėsi kreditavimo veikla, kas yra neteisėta, yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes dirba kartu su P. P.. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-473-653/2019 atmetė pareiškėjo P. P. ieškinį atsakovui M. K., Vilniaus apygardos teismas sprendė kitus klausimus nei nagrinėjamoje byloje, atsakovas VMI ir Panevėžio AVMI minėtoje byloje nedalyvavo, negalėjo pasisakyti ir ginčyti bylos aplinkybių. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-323-425/2019, kurioje liudijo J. P., atmetė ieškovo M. K. ieškinį atsakovui P. P., Panevėžio apygardos teismas sprendė kitus klausimus nei nagrinėjamoje byloje, atsakovas VMI ir Panevėžio AVMI minėtoje byloje nedalyvavo, negalėjo pasisakyti ir ginčyti bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir plačiai pasisakė dėl pareiškėjo pateikto ekspertinio tyrimo akto ir liudytojų parodymų vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, plačiau dėl jų nepasisako. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių šiuo aspektu.

68. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, nes mokesčių administratorius atsisakė pareiškėjui pateikti Patikrinimo aktą pagrindžiančius dokumentus. Komisija ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes visi dokumentai pateikti Komisijai ir teismui į bylą, pareiškėjas turi teisę su jais susipažinti.

69. MAĮ 129 straipsnio 4 dalis nustato, kad vienas patikrinimo akto egzempliorius įteikiamas mokesčių mokėtojui. Prie šio egzemplioriaus pridedami visi priedai, jei juose nėra valstybės paslaptį sudarančios informacijos, taip pat paslaptimi pagal šį įstatymą laikomos informacijos apie kitą mokesčių mokėtoją.

70. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog Mokesčių administravimo įstatymas įpareigoja mokesčių administratorių supažindinti mokesčio mokėtoją ne tik su mokestinio patikrinimo aktu, kaip savarankišku sprendimu (dokumentu), bet ir su visais jo priedais, kurie iš esmės yra patikrinimo akto sudėtinė dalis (žr., pvz., 2004 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8–589/2004).

71. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius pažeidė pareiškėjo teisę susipažinti su mokestinio patikrinimo aktu ir jo priedais. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisė susipažinti su byloje esančia medžiaga buvo tinkamai užtikrinta tiek Komisijoje, tiek teisme, pareiškėjas teikė paaiškinimus ir įrodymus mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, kurie buvo įvertinti Komisijos ir teismo, pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nevertino mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą ir / ar kurios būtų reikšmingos priimant šį sprendimą, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai gintis, pateikdamas savo argumentus ar įrodymus, nežinojo, kuo grindžiamas Patikrinimo aktas, atitinkamai, kad procedūrinis pažeidimas buvo esminis, t. y. toks, dėl kurio galėjo būti priimant neteisėtas sprendimas. Pareiškėjas be pagrindo referuoja į ESTT praktiką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-189/18 ir jo 52 punkte cituojama ESTT praktika), nes nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo cituojamų bylų ratio decidendi nesutampa, be to, pareiškėjas remiasi tik dokumentų nepateikimo faktu, nors nagrinėjamu atveju įvertintas ne tik faktas, bet ir jo pasekmės.

72. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą ir neobjektyvumą negrindžia ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

73. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atmesdamas pareiškėjo reikalavimus panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-147 „Dėl P. P. skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 68-59 „Dėl P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-05-07 skundo“, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio AVMI 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-52 keičiama ir ši bylos dalis nutraukiama. Taigi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

74. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai (nors pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas tik dėl dalies bylos nutraukimo), jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ir nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo P. P. reikalavimą panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-52.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė