2015-11-17 Nr. AB-22119-3-61-3-00711-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1219-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00711-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.3.3; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. D. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, (b. l. 1–5) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-352; 2) jeigu teismas nuspręstų, kad A. D. B. yra praleidusi 3 metų terminą skundui paduoti, atnaujinti jį, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 3) priteisti iš VSDFV bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad jai skirta nukentėjusių asmenų valstybinė pensija (toliau – ir nukentėjusių asmenų pensija) buvo perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4, 5 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) nutarimas buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d., todėl tuo metu, kai buvo sumokėta pirmoji sumažinta nukentėjusių asmenų pensija, pareiškėja vadovavosi tuo metu galiojančiais įstatymais ir jų teisėtumo prezumpcija. Pareiškėja jokiu objektyviai įmanomu būdu negalėjo nuspėti, kad tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Tik priėmus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris oficialiai sukėlė teisines pasekmes nuo jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėja sužinojo apie jos pažeistas teises. Taigi senaties terminas turėtų būti pradėtas taikyti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir baigtis 2015 m. rugsėjo 21 d.

Be to, pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta nukentėjusių asmenų pensija periodiškai buvo mokama kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl senaties terminas turėjo sueiti 2013 m. sausio mėnesį. Su pareiškimu į VSDFV Kauno skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 15 d., tokiu atveju senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. spalio mėn. VSDFV netinkamai pritaikė teisės normas, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos prašymą visa apimtimi dėl pensijos grąžinimo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Net ir vadovaujantis VSDFV nuostata dėl senaties taikymo, pareiškėjai priklauso neišmokėta nukentėjusių asmenų pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio, kuri sudaro 1 225,59 Lt.

Pareiškėja, tuo atveju, jei teismo nuomone, pareiškėja yra praleidusi 3 metų senaties terminą, prašė šį terminą atnaujinti. Teigė, kad teisės aktų gausa ir nevieninga teismų praktika kelia pagrįstų abejonių dėl senaties termino taikymo pradžios momento dėl neišmokėtos pensijos dalies. Teismams nevienodai traktuojant įstatymų normas, asmenims sukeliama teisinio neapibrėžtumo situacija. Teismas turėtų atsižvelgti į asmenų, turinčių teisę gauti senatvės pensiją, amžių bei teisinio švietimo stoką pensijų mokėjimo klausimais. Šie asmenys neturi teisinio išsilavinimo ir nėra pajėgūs nuolatos sekti besikeičiančią ir nenusistovėjusią teismų praktiką.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 15–18) paaiškino, kad pareiškėja pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą nukentėjusių asmenų pensiją gavo 2010 m. vasario mėn., taigi, 3 metų senaties terminas skundui paduoti yra skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario mėn. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjos argumentai dėl senaties termino pradžios momento bei senaties termino skaidymo mėnesiais yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Kitų objektyvių ir svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėja praleido 3 metų senaties terminą nėra nurodyta, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (6.5)1-352, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus 3 metų senaties terminą, yra pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 19–23) paaiškino, kad pareiškėjai yra paskirtos ir mokamos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – senatvės pensija), nukentėjusių asmenų pensija, nuo 2010 m. lapkričio 29 d. paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija (toliau – ir našlių pensija).

Atsakovas VSDFV atkreipė teismo dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9572-189/2013 (proceso Nr. 3-61-3-07396-2013-4) yra priimtas nagrinėti D. A. B. 2013 m. lapkričio 26 d. skundas dėl VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7759, priimto išnagrinėjus pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundą VSDFV dėl senatvės pensijos dalies, panaikinimo. VSDFV, papildydama 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7759, kuriuo nebuvo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundo reikalavimai panaikinti teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.1)S-73500 ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą 1 648,78 Lt nukentėjusių asmenų pensijos dalį ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. lapkričio 29 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą 96,83 Lt našlių pensijos dalį, 2014 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (6.4)I-352.

VSDFV Kauno skyrius pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą našlių pensiją (našlių pensija paskirta nuo 2010 m. lapkričio 29 d.) išmokėjo 2010 m. gruodžio 17 d., o pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą nukentėjusių asmenų pensiją – 2010 m. vasario mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta našlių pensija, sužinojo 2010 m. gruodžio mėnesį, o apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta nukentėjusių asmenų pensija – 2010 m. vasario mėnesį. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 6 d. skundu dėl nuo 2010 m. vasario 1 d. dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo negautos 1 648,78 Lt nukentėjusių asmenų pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.4)1-352 atsisakė nagrinėti 2013 m. lapkričio 6 d. skundo dalį dėl nukentėjusių asmenų pensijos, ir nurodė, kad jei iki 2014 m. sausio 30 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikusi jokių įrodymų praleisto termino atnaujinimui, 2014 m. sausio 30 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)1-352 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundo dalį dėl nukentėjusių asmenų pensijos dalies išmokėjimo, įvertinusi, kad įstatymas, nustatantis VSDFV teritoriniams skyriams kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautos pensijos dalies, nėra priimtas, kad nesant įstatymo, Kauno skyriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjai 2010 m. lapkričio 29 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą 96,83 Lt našlių pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, jog nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies ir našlių pensijos nepriemokos neišmokėjimo pagal Laikinąjį įstatymą teisėtumo.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjai yra paskirtos ir mokamos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, nuo 2010 m. lapkričio 29 d. valstybinė socialinio draudimo našlių pensija (b. l. 19–24).

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies (2010 m. spalio 26 d. redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nuostatas, pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d., o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Nagrinėjamu atveju VSDFV Kauno skyrius pareiškėjos nukentėjusiųjų asmenų pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsniais, o nuo 2010 m. lapkričio 29 d. paskirtą našlių pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.1)S-73500 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 7 654,88 Lt; neišmokėtą nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 1 648,78 Lt; neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dalį – 96,83Lt (b. l. 25–27).

VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-7759 paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl laikė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 6 d. skundu praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė. Nurodė, kad jeigu iki 2013 m. gruodžio 5 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 28–29).

VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-352 (b. l. 30–32), atsakydama į tą patį 2013 m. lapkričio 6 d. pareiškėjos skundą, paaiškino pensijų perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas nukentėjusiųjų asmenų pensija išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėja kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 6 d. skundu dėl šios pensijos nepriemokos, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą dalyje dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, nagrinėti atsisakė. Pareiškėjai paaiškino, kad jeigu iki 2014 m. sausio 30 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas šia apimtimi bus sprendžiamas iš naujo. Informavo, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų buvo mažinama už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti 2010 m. lapkričio 29 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą našlių pensijos dalį netenkino, motyvuodama tuo, kad našlių pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatomis. Šiuo sprendimu, be kita ko, netenkino prašymo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 24 d. rašto Nr. (10.1)S-73500, nes jis yra informacinio pobūdžio.

Teismas apžvelgė Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir darė išvadą, pareiškėjai terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos mokėjimo skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario mėn., kada pareiškėjai buvo išmokėta pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių taikymo sumažinta nukentėjusių asmenų pensija.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktu išaiškinimu, kad tokio pobūdžio ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą nukentėjusiųjų asmenų pensiją. Pareiškėja VSDFV neprašė atnaujinti termino skundui dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokos paduoti, todėl VSDFV ginčijamo 2014 m. sausio 13 d. VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-352 dalis, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nukentėjusiųjų asmenų nepriemokos, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėja ir teismui nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į VSDFV ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl terminas negali būti atnaujinamas.

Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu vertino, kad pareiškėjai našlių pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti našlių pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ribojimo.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)I-352 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokos, o skundo dalies dėl našlių pensijos nepriemokos netenkino, todėl VSDFV neturėjo pagrindo naikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (10.1)S-73500. Teismui padarius išvadą, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja D. A. B. padavė teismui apeliacinį skundą (b. l. 63–67), kuriuo prašo: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti; atnaujinti praleistą 3 metų terminą apskųsti VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus sprendimus, kurių pagrindu D. A. B. mokėta sumažinta pensija; panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-352; priteisti pareiškėjai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais iš esmės tapačiais nurodytiems pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja akcentuoja, jog VSDFV klaidingai apskaičiavo senaties termino pradžią, nes pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija buvo mokama kiekvieną mėnesį. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl senaties terminas turėjo sueiti 2013 m. sausio mėnesį. Su prašymu į VSDFV Kauno skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 15 d., todėl skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. spalio mėnesio skaičiuojant 3 metus atgal.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 82–84) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kokius atsakovai VSDFV Kauno skyrius ir VFDFV nurodė savo atsiliepimuose į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VSDFV atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Administracinėje byloje kilęs ginčas dėl termino atnaujinimo kreipimuisi dėl neišmokėtos pensijų dalies ir VSDFV sprendimo šiais klausimais teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padaryta išvada, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi į VSDFV (kaip instituciją, privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančią ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais) kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 6 d. (b. l. 25). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos, kaip ir nagrinėjamu atveju (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą pareiškėja grindė šiais argumentais: sumažinta pensija pareiškėjai buvo mokama pagal tuo metu galiojantį įstatymą, todėl ji neturėjo pagrindo kvestionuoti įstatymo teisėtumo; apie savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris viešai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.; pareiškėjos amžius ir teisinio išsilavinimo stoka sukliudė tinkamai įvertinti besiklostančią teisinę situaciją.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pareiškėjų nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Be to, administracinių teismų praktikoje tokios aplinkybės kaip senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių išskirtinių individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjos praleisto 3 metų kreipimosi į VSDFV, kaip į ginčą privaloma išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Pripažinus, kad pareiškėja be svarbių priežasčių praleido terminą skundui VSDFV paduoti, pripažintina pagrįsta ir ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (6.5)I-352 dalį dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria teismas pripažino teisėtu atsakovo atsisakymą išmokėti našlių pensijos nepriemoką. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje buvo nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, toks pensijų sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus, tai ir atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjos gaunamos našlių pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas šios pareiškėjos pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2011 metais sumažėjo mažiau nei 20 procentų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą, susijusį su našlių pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. A. B. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius Ričardas Piličiauskas