2016-02-23 Nr. AB-4740-3-61-3-02128-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-240-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02128-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 1-2), prašydama atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams, įrodantiems giminystės ryšį su F. Š. (F. Š.) į turėtą 10 ha senelio F. Š. žemę, esančią Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, paduoti, pripažinus, kad ji terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja paaiškino, jog jos giminystės ryšys su seneliu yra įrodytas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. R4 1714 patvirtina, kad Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde Ašmenos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojų, nukentėjusių nuo 1927 m. gegužės 17 d. audros, sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) k. ((duomenys neskelbtini)) esančio žemės sklypo savininkas F. Š. ir yra nurodytas jo turimos žemės kiekis 9 dešimtinės. Pareiškėja nurodė, kad ji yra likusi vienintelė pretendentė į šią žemę.

Pareiškėja, būdama senyvo amžiaus ir beveik beraštė, pasitikėdama giminaite, laiku nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Šalčininkų skyriaus 2007 m. gegužės 21 d. išduotos pažymos supratusi, kad nurodyta žemė laisva, šioje pažymoje nebuvo nurodyta, ar buvo paduotas prašymas, todėl maniusi, kad reikia laukti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja nebuvo sudariusi teisinių paslaugų sutarties su jokiu advokatu. Manė, kad tai padarė pareiškėjos dukterėčia J. T., kuriai buvo davusi įgaliojimą, jai niekas neišaiškino, kad yra Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai nuosavybės teisėms atkurti. Vėliau pareiškėjos santykiai su J. T. pablogėjo ir ji suteikė įgaliojimą kitai dukterėčiai, kuri ir kreipėsi su pareiškimu į NŽT Šalčininkų skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris pranešė, kad nėra paduoti pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, įrodantys giminystės ryšį. Pareiškėjos nuomone, J. T. siekė, kad ji atsisakytų žemės.

Pareiškėjos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė pareiškime išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Prašė atsižvelgti į pareiškėjos sveikatos būklę, pateikė ligos istorijos išrašus, iš kurių matyti, kad pareiškėją buvo ištikęs insultas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius atsiliepime į pareiškimą (b. l. 28-29) prašė pareiškimą atmesti.

Paaiškino, jog pareiškėjos prašymas atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių nėra pagrįstas. Pažymėjo, jog NŽT, patikrinusi Šalčininkų skyriaus archyve esančius duomenis, nustatė, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) pabaigos dėl nuosavybės teisių į F. Š. (F. Š.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., valdytus 10,00 ha žemės atkūrimo nei pareiškėja, nei kiti suinteresuoti asmenys nesikreipė ir iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pabaigos nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė. Apie tai pareiškėjos atstovė buvo informuota NŽT Šalčininkų skyriaus 2014 m. vasario 10 d. raštu Nr. 43SD-(14.43.104.)-250. Pareiškėja pateikė teismui įrodymus, kad ji yra buvusio savininko F. Š. (F. Š.) vaikaitė. Pabrėžė, kad teisę pretenduoti į senelio nuosavybės teisių atkūrimą įgijo nuo 1992 m. sausio 17 d. ir būtų laikoma tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą nekilnojamąjį turtą bei galėtų įgyvendinti šią teisę, jei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais būtų pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) bei pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.).

Nurodė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą grindžia dukterėčios J. T. netinkamais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ji aktyvius veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atliko jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytiems terminams. Pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kokius veiksmus ji atliko iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos ir kokios priežastys nulėmė jos veiksmus. Manė, jog pareiškėja, siekdama atgauti senelio žemę, elgėsi aplaidžiai, laiku nepasidomėjo senelio turėta žeme, nesikreipė į institucijas ar į teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjos sveikatos būklė, garbus amžius, šeimos ir turtinė padėtis, išsilavinimo lygis, teisinių žinių trūkumas negali savaime būti pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kurių pareiškėja nenurodė. Taigi pareiškėjos prašymas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 nustatytą terminą nėra pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 49-53) pareiškėjos G. K. pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymas reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus, t. y. prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 11 punktu taip pat nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Pagal Atkūrimo tvarkos 5 punktą piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalyje nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas sprendė, ar pareiškėjos prašyme nurodytos termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos objektyviomis ir pareiškimas tenkinamas.

Akcentavo, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2007 m. birželio 4 d. pažymoje Nr. (P1-6387)P2-6033, išduotoje pareiškėjai, nurodoma, jog Vilniaus metropolijos kurijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų knygoje lenkų kalba įrašyta, kad 1934 m. balandžio 11 d. (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini)) mirė 27 metų amžiaus M. Š., R. duktė. Iš pareiškėjos gimimo liudijimo buvo matyti, kad jos tėvas buvo Š. Š. (Š. Š.), motina – M. M.. Š. Š., kurio tėvas buvo F. Š. (F. Š.), mirė 1893 m. sausio 11 d. Po santuokos pareiškėjos pavardė – K. NŽT Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 21 d. pažymoje, adresuotoje advokatei B. D., nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šalčininkų r., į F. Š. turėtą 10,00 ha ploto žemės sklypą pretendentų nėra ir žemė laisva. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. balandžio 6 d. pažymoje Nr. R4-1714, pateiktoje į pareiškėjos 2007 m. kovo 8 d. prašymą, nurodyta, kad Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde Ašmenos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimų gyventojų, nukentėjusių nuo 1927 m. gegužės 17 d. audros, sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimo žemės sklypo savininkas F. Š., nurodytas nukentėjusiojo turimos žemės kiekis – 9 dešimtinės. Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjos pateikti duomenys patvirtino, kad ji yra buvusio savininko F. Š. vaikaitė. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas būtų pripažįstama tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. Š. valdytą žemę.

Pažymėjo, jog pareiškėja 2007 m. kovo 6 d. įgaliojimu įgaliojo J. T. jos vardu tvarkyti visus reikalus ir dokumentus, susijusius su žemės nuosavybės teisių atkūrimu, įgaliojimas galiojo iki 2012 m. kovo 6 d. Pareiškėja 2010 m. balandžio 12 d. įgaliojimu įgaliojo L. S., be kita ko, atstovauti jai ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog atstovavimo santykiai, susiformavę įgaliojimo pagrindu, yra pareiškėjos išreikšta valia, kad įgalioti asmenys jos vardu atliktų nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus. Tai valinis pareiškėjos veiksmas, priklausęs nuo jos pačios. Pati pareiškėja 2007 m. išdavė įgaliojimą J. T. ir tik 2010 m. išdavė įgaliojimą L. S.. Byloje nebuvo duomenų, kad kokie nors prašymai būtų buvę pateikti pareiškėjos ar J. T. vardu. Teismo vertinimu, susiklostę atstovavimo santykiai yra subjektyvaus pobūdžio, nes pati pareiškėja turi teisę spręsti dėl atstovavimo, jo tinkamumo bei šios sutarties nutraukimo.

Pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai kilo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atkūrimo įstatymą (1992 m. sausio17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas informacijos apie savo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ar pateikti prašymą NŽT Šalčininkų skyriui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ši pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, ji yra susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, t. y. ar pačiai atlikti nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus, ar jiems atlikti įgalioti atstovą.

Pabrėžė, jog NŽT Šalčininkų skyrius 2014 m. vasario 10 d. rašte Nr. 43SD-(14.43.104.)-250, atsakydamas į pareiškėjos atstovės pagal įgaliojimą L. S. 2014 m. sausio 22 d. pareiškimą, pranešė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko F. Š. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šalčininkų r., valdytą žemę atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos G. K. ar kiti suinteresuoti asmenys nesikreipė ir iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė, išaiškino galimybę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą. Taigi iki šio kreipimosi duomenų, kad ji ar jos įgalioti asmenys būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėja nepateikė. Pareiškėja iki 2007 m. nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti. Teismo vertinimu, toks nepagrįstas delsimas laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka jai pačiai. Pareiškėja nenurodė, dėl kokių objektyvių priežasčių iki 2003 m. nesidomėjo senelio valdyta nuosavybe. Teismas sutiko su NŽT Šalčininkų skyriaus nuomone, kad pareiškėja tik 2007 m., t. y. praleidusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, atliko aktyvius veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys – teisinis neišprusimas, amžius, klaidingos informacijos apie senelio turėtos žemės priklausomybę turėjimas, nežinojimas, kad prašymo padavimas ribojamas terminais, sunkios gyvenimo aplinkybės – yra subjektyvaus pobūdžio, nuo pareiškėjos valios priklausančios ir nepateisinamos Atkūrimo įstatymo prasme.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą dokumentams pateikti grindė ir prasta sveikatos būkle. Pareiškėja pateikė medicininius dokumentus sveikatos būklei pagrįsti. Viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2005 m. gruodžio 23 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad pareiškėja 2005 m. gruodžio 7 d. – 2005 m. gruodžio 23 d. buvo hospitalizuota dėl (duomenys neskelbtini). Išraše iš ligos istorijos Nr. 518 nurodoma, kad pareiškėjai nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2006 m. sausio 24 d. buvo skirta reabilitacija. VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2010 m. spalio 8 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. spalio 8 d. buvo gydyta Neurologijos skyriuje dėl tų pačių ligų kaip ir nurodyta 2005 m. gruodžio 23 d. išraše. Tačiau teismas pabrėžė, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos sunkią sveikatos būklę iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pasirūpinti prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pateikimu. Teismas neabejojo, kad pareiškėjai dėl jos sveikatos problemų buvo skirtas gydymas ir reabilitacija, kurie patvirtina tik 2005 m. gruodžio 7 d. – 2005 m. gruodžio 23 d., 2005 m. gruodžio 28 d. – 2006 m. sausio 24 d., 2010 m. spalio 8 d. – 2010 m. spalio 29 d. laikotarpiais pareiškėjo sveikatos būklę, tačiau jie negali būti laikomi pakankamais įrodymais teigti, kad dėl juose nurodytų sveikatos problemų pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. (terminas prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti) ar 2003 m. gruodžio 31 d. (terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti) neturėjo realios galimybės pati ar per atstovus iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę pateikimu. Šiuo atveju reikšminga buvo ir ta aplinkybė, kad pareiškėja turėjo įgaliotus atstovus, kurie net ir jai gydantis galėjo atlikti jos vardu būtinus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su jos sveikatos būkle, nepateisina delsimo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėja nepertraukiamai būtų sirgusi tokia liga, kuri būtų visą (20 m.) laikotarpį objektyviai apribojusi galimybę pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į žemę. Tai, kad, pasak pareiškėjos, jai netinkamai atstovavo atstovė, negali būti pripažįstama objektyvia aplinkybe. Teismo vertinimu, priežasčių, pateisinančių praleistą terminą prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį, pateikti, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis, pareiškėja nenurodė, o įrodymų joms pagrįsti taip pat nepateikė.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimo netenkino.

III. Pareiškėja G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 57-58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą ir tenkinti jos pareiškimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ir tai įtakojo jos susivokimą, ji pasitikėjo nesąžininga giminaite J. T., kuri ėmė iš jos pinigus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, motyvuodama tuo, kad šie pinigai buvo reikalingi institucijoms, advokatams. Pareiškėja serga seniai, jai svaigsta galva, be kitų asmenų pagalbos ji negalėjo vaikščioti po institucijas. Pareiškėja nurodo, jog jos siekiama atkurti žemė yra laisva, šiuo metu dirvonuoja, todėl atkūrus nuosavybės teises būtų nauda ne tik jai, bet ir valstybei. Mano, jog sprendžiant šį klausimą turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo principais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 70-72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą. Papildomai pažymima, jog pareiškėja teisę pretenduoti į senelio nuosavybės teisių atkūrimą įgijo nuo 1992 m. sausio 17 d. ir būtų laikoma tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą nekilnojamąjį turtą bei galėtų įgyvendinti šią teisę, jei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais būtų pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) bei pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.).

Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus, jog įgaliojimą atstovauti jos interesams nuosavybės teisių atkūrimo procese J. T. ji išdavė 2007 m. kovo 6 d. Pareiškėjos atstovė advokatė R. D. į NŽT Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių kreipėsi 2007 m., į archyvines institucijas pareiškėja kreipėsi taip pat 2007 m., giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų vertimu rūpinosi taip pat 2007 m. Taigi pareiškėja aktyvius veiksmus atliko jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytiems terminams. Kokius veiksmus pareiškėja atliko iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos ir kokios priežastys nulėmė jos veiksmus, pareiškėja nenurodė, rašytinių įrodymų nepateikė. Atitinkamai, teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja, siekdama atgauti senelio žemę, elgėsi aplaidžiai, nesiėmė laiku pasidomėti senelio turėta žeme, kreiptis į institucijas ar į teismą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgalioti kitą asmenį atlikti veiksmus, kuriuos turi atlikti asmuo, pretenduojantis, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę. Iki to laiko, kol pareiškėjai buvo nustatytos jos nurodytos ligos, ji turėjo ilgą terminą prašymui paduoti, tačiau neatliko jokių veiksmų, kad realizuotų savo teisę dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo. Atsakovo nuomone, tai patvirtina, jog pareiškėjos sveikatos būklė negali būti laikoma objektyvia kliūtimi, dėl kurios ji pati ar per įgaliotus asmenis negalėjo per 10 metų paduoti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos G. K. prašymo atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams, įrodantiems giminystės ryšį su F. Š. (F. Š.) į turėtą 10 ha senelio F. Š. žemę, esančią Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, pateikti.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos pateikto prašymo netenkino ir neatnaujino praleistų įstatymų terminų minėtiems dokumentams pateikti.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas tinkamai neįvertino visų jos nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą minėtus terminus atnaujinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą, preambulėje. Atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nėra įtvirtinta ir akcentuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Šiame kontekste svarbu yra tai, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pastebėtina, jog aiškinamos normos tikslai yra atskleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, kur yra pažymėta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra nepratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, žinoma, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo, Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinti ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių ir nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti teisės aktai konkrečiai neįvardija, kokios priežastys yra laikomos svarbiomis, tai palikdamas iš esmės teismo prerogatyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, nagrinėdamas nurodytos kategorijos ginčus, pažymi, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015).

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010). Akcentuotina ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme.

Nurodytas reguliavimas lemia, kad, nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2369/2011, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1253-146/2015).

Atitinkamai, teismui sprendžiant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1–5 p.). Tiek pagal iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Tai rodo nuostatos, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš administracinėje byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja yra jos nurodyto žemės savininko F. Š. vaikaitė (b. l. 4, 5, 7, 9, 11, 13). Mirusio žemės savininko mirusiojo vaiko vaikų teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta 1992 m. sausio 14 d. Atstatymo įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus Atstatymo įstatymo 2 straipsnį. Kadangi žemės savininkas F. Š., jo sūnus (pareiškėjos tėvas) Š. Š. (Š. Š.) mirė nespėję įgyvendinti teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėja teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko F. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto (žemės) atitinkamą dalį įgijo pagal 1992 m. sausio 14 d. įstatymą Nr. I-2200, t. y. nuo 1992 m. sausio 17 d. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju visų pirma yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę per laikotarpį nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą trūkstami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ar giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, galėjo būti paduoti vėliau – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad pirmiau nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, grįsdama praleistus nurodytus Atkūrimo įstatymo terminus, paaiškino, jog ji buvo įgaliojusi giminaitę J. T. tvarkyti su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius klausimus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ši tokių veiksmų neatliko, o pareiškėja iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus 2007 m. gegužės 21 d. išduotos pažymos supratusi, kad nurodyta žemė laisva, šioje pažymoje nebuvo nurodyta, ar buvo paduotas prašymas, todėl maniusi, kad reikia laukti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai niekas neišaiškino, kad yra Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai nuosavybės teisėms atkurti. Pareiškėja taip pat nurodė, jog jos santykiai su J. T. pablogėjo ir ji suteikė įgaliojimą kitai dukterėčiai, kuri ir kreipėsi su pareiškimu į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris pranešė, kad nėra paduoti pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, įrodantys giminystės ryšį. Pareiškėja praleistus Atkūrimo įstatymo terminus grindė ne tik pirmiau minėtomis aplinkybėmis, bet ir savo prasta sveikatos būkle (b. l. 1-2).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmiau nurodytus pareiškėjos argumentus dėl jos sveikatos būklės, visų pirma pastebi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2006 m. birželio 15 d. Nr. AS-403-219/2006, 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-680/2008, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-423/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1249/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2005 m. gruodžio 23 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad pareiškėja 2005 m. gruodžio 7 d. – 2005 m. gruodžio 23 d. buvo hospitalizuota dėl (duomenys neskelbtini). Išraše iš ligos istorijos Nr. 518 nurodoma, kad pareiškėjai nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2006 m. sausio 24 d. buvo skirta reabilitacija (b. l. 38-39). VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2010 m. spalio 8 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. spalio 29 d. buvo gydyta (duomenys neskelbtini) skyriuje dėl tų pačių ligų kaip ir nurodyta 2005 m. gruodžio 23 d. išraše (b. l. 43-44).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje pateiktus dokumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos sunkią sveikatos būklę iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pasirūpinti prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pateikimu. Pateikti dokumentai liudija pareiškėjos gydymą, reabilitaciją 2005 m. gruodžio 7 d. – 2005 m. gruodžio 23 d., 2005 m. gruodžio 28 d. – 2006 m. sausio 24 d., 2010 m. spalio 8 d. – 2010 m. spalio 29 d. laikotarpiais, tačiau jie negali būti laikomi pakankamais įrodymais teigti, kad dėl juose nurodytų sveikatos problemų pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. (terminas prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti) ar 2003 m. gruodžio 31 d. (terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti) neturėjo realios galimybės pati ar per atstovus pasirūpinti prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę pateikimu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad sveikatos sutrikimai pareiškėjai nustatyti iš esmės jau pasibaigus nustatytam prašymų padavimo terminui (2001 m. gruodžio 31 d.). Byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja sveikatos sutrikimų turėjo anksčiau (t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ar 2003 m. gruodžio 31 d.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju pareiškėjos sveikatos būklė akivaizdžiai negali būti pripažįstama svarbia termino praleidimo priežastimi.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – 2015 m. kovo 5 d. išrašą iš medicinos dokumentų apie jos gydymą, prašydama šiuos dokumentus priimti. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos pateiktus dokumentus, pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atitinkamai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo motyvus, prideda prie administracinės bylos šiuos pareiškėjos pateiktus rašytinius dokumentus apie jos sveikatos būklę. Teisėjų kolegija vis dėlto pažymi, jog pareiškėjos prie apeliacinio skundo pridėti medicininių dokumentų išrašai byloja bendrai apie pareiškėjos gydymą nuo 1971 metų iki 2003 metų (t. y. kad pareiškėjai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir pan.), kad ji reguliariai lankėsi ir gydėsi sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau šie rašytiniai dokumentai konkrečiai neliudija apie pareiškėjos sveikatos būklę būtent konkrečiu bylai aktualiu laikotarpiu, jie pateikia bendro pobūdžio duomenis apie pareiškėjos sveikatos būklę nuo 1971 metų iki 2003 metų. Be to, ir pareiškėja teikdama papildomus dokumentus nenurodė, kad pateikiamuose dokumentuose nurodyta informacija byloja apie pareiškėjos sveikatos būklę, kuri pareiškėjai objektyviai sukliudė pateikti prašymą, dokumentus iki Atkūrimo įstatymu nustatytų terminų pabaigos.

Teisėjų kolegija, toliau vertindama pareiškėjos argumentus dėl jos įgalioto asmens J. T. galimo suklaidinimo dėl dokumentų pateikimo atkuriant nuosavybės teises, pabrėžia, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja iš tiesų 2007 m. kovo 6 d. įgaliojimu įgaliojo J. T. jos vardu tvarkyti visus reikalus ir dokumentus, susijusius nuosavybės teisių atkūrimu, įgaliojimas galiojo iki 2012 m. kovo 6 d. (b. l. 18-19). Pareiškėja 2010 m. balandžio 12 d. įgaliojimu įgaliojo L. S., be kita ko, atstovauti jai ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 16-17).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėja teikia argumentus dėl J. T. netinkamo atstovavimo jos interesams išdavus įgaliojimą jos vardu tvarkyti visus reikalus ir dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau šis įgaliojimas buvo išduotas jau pasibaigus pirmiau minėtiems Atkūrimo įstatymo numatytiems terminams ir savaime įgalioto asmens galimas netinkamas veikimas nelemia pagrindo atnaujinti Atkūrimo įstatymo numatytus terminus. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai kilo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas informacijos apie savo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ar pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju nėra administracinėje byloje pateikta duomenų, kad pareiškėja iki 2007 metų būtų ėmusi aktyvių veiksmų šioms savo teisėms įgyvendinti. Administracinėje byloje pateikti duomenys liudija, kad pareiškėja tik 2007 metais, t. y. jau praleidusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, atliko aktyvius veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju aplinkybių, pateisinančių tokį pareiškėjos delsimą, objektyvių kliūčių buvimą pirmiausiai laikotarpiu iki 2001 m. gruodžio 31 d. ar 2003 m. gruodžio 31 d. nebuvo nurodyta.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjos nurodomos asmeninės savybės – tai, kad pareiškėja yra beveik beraštė, senyvo amžiaus, neturi teisinių žinių– pačios savaime taip pat nėra tos aplinkybės, kurios besąlygiškai liudytų apie negalėjimą įgyvendinti savo teises (b. l. 1-2). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neturi reikiamų teisinių žinių, dar nereiškia, kad egzistuoja svarbi ir objektyvi priežastis terminui atnaujinti. Net ir neturėdamas pakankamai teisinių žinių asmuo galėjo pasitelkti trečiuosius asmenis, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teises.

Be to, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, pareiškėja ir atliko šiuos veiksmus, tačiau tik 2007 metais (b. l. 18-19). Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad galimas įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-646/2004). Tai susiję su tuo, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas.

Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėja 2007 metų įgaliojimu įgaliojo J.

T. tvarkyti visus klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ji nenurodė, nepaaiškino, kokios kliūtys jai trukdė atlikti aktyvius veiksmus, įgalioti šį ar kitą asmenį Atkūrimo įstatymo numatytais terminais atkurti nuosavybės teises į jos senelio valdytą 10 ha senelio F. Š. žemę, esančią Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju reikšmingas laikotarpis, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą ir dokumentus per laikotarpį nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., trūkstami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ar giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, galėjo būti paduoti vėliau – iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau pareiškėja pirmiausiai aplinkybių, kliūčių vien šiuo laikotarpiu pateikti Atkūrimo įstatymo numatytus prašymus, dokumentus nenurodė.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, yra detaliai išaiškinta, kas turi minėtą teisę ir kaip ji realizuojama, pareiškėja nenurodė, nepagrindė, kad ji siekė tam tikros informacijos apie atkūrimo procesą pateikimą, tačiau ji jai nebuvo teikiama valstybės institucijų, buvo pateikta klaidinga informacija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas terminų praleidimo priežastis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėja įstatymu nustatytą prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, kadangi laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo aktyvi, neatliko iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino jokių veiksmų, kuriuos turi atlikti piliečiai, kurie pretenduoja, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Priešingai vertinti nurodytos situacijos neleidžia ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad jos siekiama atkurti žemė yra laisva, šiuo metu dirvonuoja, todėl atkūrus nuosavybės teises būtų nauda ne tik jai, bet ir valstybei (b. l. 57-58). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymas praleistų terminų galimybę sieja su svarbių aplinkybių, trukdžiusių laiku pateikti numatytus prašymus, dokumentus, buvimu, bet savaime ne su turto, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, statusu. Taigi savaime šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti nurodytų praleistų terminų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė