2021-03-10 Nr. AB-5540-3-61-3-02246-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-212-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02246-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Kameroje tualetas buvo atskirtas tik užuolaida, todėl atlikdamas gamtinius reikalus pareiškėjas buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų pro kameros stebėjimo langelį ir kitų kameroje esančių asmenų. Pareigūnai duris atidarydavo be perspėjimo, todėl dažnai būdavo užklumpamas atliekantis gamtinius reikalus. Tokiu būdu buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nebuvo durų, nebuvo įrengtos atskiros nuo gyvenamosios patalpos mechaninės oro šalinimo sistemos, todėl turėjo kvėpuoti sklindančiu nemaloniu kvapu. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad nebuvo užtikrintas užimtumas. Nebuvo išvedamas į sporto salę, nesuteikta teisė lankytis bibliotekoje. Turėjo nuolat sėdėti kameroje. Dėl šių pažeidimų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, patyrė dvasines kančias, jautė gėdos jausmą, diskomfortą, pažeminimą, didelį stresą, vidinį sukrėtimą, itin nemalonų, žeminantį, diskriminuojantį, sutrikdantį emocinės pusiausvyros pojūtį.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Dėl asmenų stebėjimo kamerose atsakovo atstovas paaiškino, kad vadovaujantis teisės aktais priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.2 punkte reglamentuotas stebėjimo akutės kameros duryse įrengimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistasis atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpose turėjo teisę dalyvauti individualiose programose, individualiose konsultacijose, kurias veda Resocializacijos skyriaus psichologai, galėjo naudotis Lukiškių TI-K bibliotekos ištekliais, pasinaudoti riboto interneto prieiga, lankytis mankštos kambaryje. Pateikus prašymą buvo sudaryta galimybė susitikti su kunigais, kapelionu, vienuoliu ar savanoriais, su Lietuvos Carito atstove, kuri individualiai konsultuoja nuteistuosius rūpimais klausimais, vykdo Integracijos į visuomenę programą. Be to, pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 13 d. įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą ir iš kameros buvo išvedamas tik uždėjus antrankius, o tai sukelia suvaržymus, apribojimus, ir nepatogumus, riboja daugelį įprastų gyvenimo normų. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms vykdyti. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse, užsiėmimuose. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, juose nebuvo konkretumo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas kamerose: 2018 m. gruodžio 4 d. – 2018 m. gruodžio 10 d. kameroje Nr. 219, plotas 6,90 kv. m (1 asmuo kameroje), 2018 m. gruodžio 11 d. – 2019 m. gegužės 19 d. kameroje Nr. 235A, plotas 5,44 kv. m (1 asmuo kameroje), 2019 m. gegužės 20 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, pateikė Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerose sanitarinių mazgų įrengimą reglamentuojančių Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės), Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatas. Teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkto nuostatomis, nurodė, kad neturėjo pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokio konkrečiomis aplinkybėmis apibrėžto fakto, įvykio, situacijos, kurie pareiškėjui būtų sukėlę neigiamas konkrečias pasekmes.

9. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenumatė, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. 2019 m. liepos mėn. pranešime dėl D. E. skundo atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos užuolaidos privatumui nuo pareigūnų stebėjimo užtikrinti. Taip pat nurodė, kad kameros vėdinamos per langus, ir tai atitinka HN134:2015 17 punkto reikalavimus. Į bylą pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. vasario 13 d. patikrinimo aktas patvirtino, kad kamerose 219, 235A patikrinimo metu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (pareiškėjas tuo metu kalėjo kameroje 235A) sanitariniai įrenginiai nebuvo sulūžę, techniškai tvarkingi, šios aplinkybės atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą, pažeidimų nustatyta nebuvo. Kai pareiškėjas kreipėsi su skundu į Lukiškių TI-K administraciją, jam buvo pateiktas atsakymas dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Teismas pažymėjo, kad neturėjo jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytais duomenimis. Toks sanitarinio mazgo kameroje įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių keliamus reikalavimus.

10. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje ir pareigūnams (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 15210/07) Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Tačiau, nagrinėjamu atveju, teismas nustatė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose Nr. 219 ir 235A buvo vienas, bei nenustatė jokių faktų, kad pareigūnų buvo stebimas šiems nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos. Todėl remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus bei atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad kamerose visą laikotarpį pareiškėjas buvo vienas, sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, be to, nenustatęs jokių aplinkybių, kad pareiškėjas besinaudojantis sanitariniu mazgu buvo nepagrįstai stebimas pareigūnų, teismas padarė išvadą, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

11. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta užimtumo teisė, nebuvo vedamas į sporto salę, negalėjo naudotis biblioteka. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN 2-ojo Resocializacijos skyriaus 2019 m. liepos 2 d. tarnybiniame pranešime „Dėl D. E. užimtumo“ nurodyta, jog nuteistasis, atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose turėjo teisę dalyvauti individualiose pataisos programose, individualiose konsultacijose, kurias veda Resocializacijos skyriaus psichologai, galėjo naudotis Lukiškių TI-K bibliotekos ištekliais, pasinaudoti riboto interneto prieiga, lankytis mankštos kambaryje. Tačiau pažymėta, kad nuo 2018 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą ir iš kameros išvedamas tik uždėjus antrankius, o tai sukelia suvaržymus, apribojimus ir nepatogumus, riboja daugelį įprastų gyvenimo normų. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu reg. Nr. 29-3652 dėl jo užimtumo. Lukiškių TI-K 2018 m. gruodžio 28 d. pateiktame atsakyme Nr. 96-4644 nurodė, jog atsižvelgiant į pareiškėjo agresyvų elgesį (pareiškėjas įtrauktas į linkusių užsipulti įskaitą, yra kaltinamas įvykdęs labai sunkų nusikaltimą bei yra išreiškęs grasinimus žudyti administracijos darbuotojus) bei į pareigūnų saugumo reikalavimus, pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti pasivaikščioti gryname ore, išvedant jį iš kameros su uždėtais antrankiais už nugaros. Pareiškėjui išaiškinta, jog jam atsisakius, kad išvedant iš kameros būtų uždėti antrankiai už nugaros, dėl saugumo pareiškėjas į pasivaikščiojimą 2018 m. gruodžio 11 d. nebuvo išvestas.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Atsakovo atstovas pateikė aiškius paaiškinimus, įrodymus dėl užimtumo užtikrinimo pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjas jų nepaneigė reikšmingais ir objektyviais duomenimis, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teismas nurodė, kad neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais.

13. Taip pat teismas pažymėjo ir tai, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo atstovo išdėstyta pozicija, kadangi pareiškėjas skundo aplinkybių dėl užimtumo konkrečiau nedetalizavo, nenurodė ir nepagrindė, kada ir kokiu būdu jam nebuvo užtikrinta užimtumo teisė. Juolab, kad dėl paties pareiškėjo agresyvaus elgesio buvo apribotos šiuo aspektu jo teisės. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl apsaugos ir priežiūros vykdymo“ buvo nustatyta nuo 2018 m. gruodžio 12 d. išvesti nuteistąjį D. E. iš kameros galima tik uždėjus antrankius bei taikant kitas papildomas saugumo priemones, atsižvelgiant į D. E. agresyvų elgesį (jis įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą, kaltinamas įvykdęs labai sunkų nusikaltimą bei 2018 m. gruodžio 10 d. yra išreiškęs grasinimus žudyti administracijos darbuotojui) bei į pareigūnų saugumo reikalavimus, išvedant nuteistąjį iš kameros būtina uždėti antrankius. Atsižvelgiant į išdėstytą nuteistasis iš kameros į laisvalaikio praleidimo patalpas žiūrėti televizorių arba į mankštos kambarį neišvedamas dėl saugumo. Pažymėta, kad teisės aktai Lukiškių TI-K pareigūnams nenustato pareigos kartą per savaitę ar kitu periodiškumu vesti nuteistuosius žiūrėti televizoriaus ar į mankštos kambarį.

14. Taigi, teismas įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei įrodymus byloje, nenustatė, kad administracija būtų vykdžiusi priešingus teisės aktams veiksmus, būtų sąmoningai siekusi pareiškėjo teisių pažeidimo, neužtikrinusi jam teisės į užimtumą ginčo kalinimo laikotarpiu. Tokia teisė pareiškėjui buvo apribota dėl paties jo elgesio. Skunde pareiškėjo nurodyti teiginiai, teismo vertinimu, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagristi jokiais faktiniais įrodymais. Todėl remiantis išdėstytu, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

15. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl remiantis išdėstytu, teismui nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo peržiūrėti ir išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų ir privatumo užtikrinimo bei teigia, kad buvo laikomas ginčo laikotarpiu netinkamomis sąlygomis.

18. Pareiškėjas tvirtina, kad jis jautė iš pareigūnų nusistatymą prieš jį. Taip pat paaiškina, kad naudojantis tualetu į kamerą užeidavo pareigūnai, sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas nuo kameros, nebuvo oro šalinimo sistemos. Pareiškėjas teigia, kad jo privatumas buvo pažeistas ir jis patyrė išgyvenimus visą ginčo laikotarpį kalint Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 219 nebuvo langelio rankoms iškišti, kad būtų galima uždėti antrankius, o kameroje Nr. 233A jis buvo padarytas, bet jam vis tiek nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti kiemelyje 2 kartus po 1 valandą. Pareiškėjas pažymi, kad visas 24 valandas praleisdavo kameroje, nebent būdavo išvedamas pasivaikščioti, bei tvirtina, kad kiti kaliniai buvo vedami į užsiėmimus, tačiau jis nebuvo vedamas, nors yra daug į linkusių užsipulti sąrašus įtrauktų asmenų, įvykdžiusių sunkius nusikaltimus, jiems yra teikiamos individualios užimtumo programos, o pareiškėjui toks individualus užimtumas nebuvo teikiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė skunde nurodytų pažeidimų dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, užimtumo neužtikrinimo ir nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Pirmiausiai pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl patirtų nepatogumų uždedant antrankius kameroje prieš jį išvedant. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su patirtais nepatogumais uždedant antrankius, nenagrinėja.

23. Kitas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su individualaus užimtumo neužtikrinimu.

24. Byloje esančiame Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. gruodžio 27 d. Tarnybiniame pranešime „Dėl D. E. skundo“ (b. l.

24) nurodyta, kad Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl apsaugos ir priežiūros vykdymo“ buvo nustatyta nuo 2018 m. gruodžio 12 d. išvesti nuteistąjį D. E. iš kameros galima tik uždėjus antrankius bei taikant kitas papildomas saugumo priemones, atsižvelgiant į D. E. agresyvų elgesį (jis įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą, kaltinamas įvykdęs labai sunkų nusikaltimą bei 2018 m. gruodžio 10 d. yra išreiškęs grasinimus žudyti administracijos darbuotojui) bei į pareigūnų saugumo reikalavimus, išvedant nuteistąjį iš kameros būtina uždėti antrankius. Atsižvelgiant į išdėstytą nuteistasis iš kameros į laisvalaikio praleidimo patalpas žiūrėti televizorių arba į mankštos kambarį neišvedamas dėl saugumo. Pažymėta, kad teisės aktai Lukiškių TI-K pareigūnams nenustato pareigos kartą per savaitę ar kitu periodiškumu vesti nuteistuosius žiūrėti televizoriaus ar į mankštos kambarį. Vilniaus PN 2-ojo Resocializacijos skyriaus 2019 m. liepos 2 d. Tarnybiniame pranešime „Dėl D. E. užimtumo“ (b. l.

62) nurodyta, jog nuteistasis, atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose turėjo teisę dalyvauti individualiose pataisos programose, individualiuose konsultacijose, kurias veda Resocializacijos skyriaus psichologai, galėjo naudotis Lukiškių TI-K bibliotekos ištekliais, pasinaudoti riboto interneto prieiga, lankytis mankštos kambaryje. Tačiau pažymėta, kad nuo 2018 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą ir iš kameros išvedamas tik uždėjus antrankius, o tai sukelia suvaržymus, apribojimus ir nepatogumus, riboja daugelį įprastų gyvenimo normų.

Be to, pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu reg. Nr. 29-3652 dėl jo užimtumo. Lukiškių TI-K 2018 m. gruodžio 28 d. pateiktame atsakyme Nr. 96-4644 (b. l. 6–7) nurodoma, jog atsižvelgiant į pareiškėjo agresyvų elgesį (pareiškėjas įtrauktas į linkusių užsipulti įskaitą, yra kaltinamas įvykdęs labai sunkų nusikaltimą bei yra išreiškęs grasinimus žudyti administracijos darbuotojus) bei į pareigūnų saugumo reikalavimus, pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti pasivaikščioti gryname ore, išvedant jį iš kameros su uždėtais antrankiais už nugaros.

Pareiškėjui išaiškinta, jog jam atsisakius, kad išvedant iš kameros būtų uždėti antrankiai už nugaros, dėl saugumo pareiškėjas į pasivaikščiojimą 2018 m. gruodžio 11 d. nebuvo išvestas.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl užimtumo neužtikrinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog administracija būtų vykdžiusi priešingus teisės aktams veiksmus, būtų sąmoningai siekusi pareiškėjo teisių pažeidimo, neužtikrinusi jam teisės į užimtumą ginčo kalinimo laikotarpiu, kadangi, teisė į užimtumą pareiškėjui buvo apribota dėl jo paties elgesio. Be to, dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu ir nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo atstovo išdėstyta pozicija, kadangi pareiškėjas skundo aplinkybių dėl užimtumo konkrečiau nedetalizavo, nenurodė ir nepagrindė, kada ir kokiu būdu jam nebuvo užtikrinta užimtumo teisė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog ginčo laikotarpiu, jo privatumas buvo pažeidžiamas jį per stebėjimo akutę stebinčių pareigūnų.

27. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele ir užuolaida. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus bei atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad kamerose Nr. 219 ir 235A visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo vienas, sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, be to, nenustatęs jokių aplinkybių, kad pareiškėjas besinaudojantis sanitariniu mazgu buvo nepagrįstai stebimas pareigūnų, padarė išvadą, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui išsakytas pretenzijas dėl jam neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, pranešime „Dėl D. E. skundo“ (b. l. 65–66) esantį nurodymą, kad įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo teises į privatumą naudojantis tualetu.

29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

31. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. šiose kamerose: 219 ir 235A (b. l. 14). Pareiškėjas per nurodytą laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas iš viso 182 dienas kamerose, kurių sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis (b. l. 15, 50–51). Pažymėtina, kad bylos duomenimis pareiškėjas nebuvo laikomas gyvenamosiose kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos būtų įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 65–66). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 182 dienas, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu galėjo būti matomas pareigūnų, o priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K byloje aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida užtikrina asmeniui privatumą ir nepagrįstai nepripažino šio pažeidimo, t. y. kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

33. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020).

34. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu kamerose, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę (182 dienos) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo.

35. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 200 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Taigi nors pareiškėjas prašo priteisti jam 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas priteisiant pareiškėjui D. E. iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan