2022-04-06 Nr. AB-7960-3-61-3-02393-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1228-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02393-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (iki reorganizacijos – Utenos skyrius), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (iki reorganizacijos – Utenos skyrius), ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (1016)VPESP5-256 „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2020 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4347 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus veiksmų ir 2020-05-27 rašto Nr. (10.16) DV_S-14956“ (toliau – ir 2020 m. liepos 2 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl skyrimo pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir ją mokėti; 4) priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV 500 Eur neturtinę žalą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2020 m. vasario 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 12-1175-484/2020, kuriuo įpareigojo VSDFV Utenos skyrių ir VSDFV skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV minėto teismo sprendimo neskundė bei nepranešė pareiškėjui apie teismo sprendimo nevykdymą iki 2020 m. gegužės 27 d., todėl pareiškėjas pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl teismo sprendimo vykdymo. VSDFV Utenos skyrius pareiškėjui per 20 dienų neatsakė ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 18 d. iš VSDFV Utenos skyriaus gavo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą dėl atsisakymo vykdyti VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2020 m. birželio 2 d. kreipėsi su skundu į VSDFV ir 2020 m. liepos 7 d. gavo VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimą, kuris buvo priimtas praleidus skundo nagrinėjimo terminą.

3. Pareiškėjas teigė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir priimti netinkamai aiškinant ir taikant teisės normas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies kontekste nurodė, kad 1995 m. rugsėjo 22 d. iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas už drausmės pažeidimą ir jo atleidimo iš tarnybos dieną galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, kurio 3 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių). Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 4 dalį pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių). Pareiškėjo ištarnautas tarnybos laikas atleidimo dieną buvo 17 metų, iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo atleistas ne dėl drausmės pažeidimų ir duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, yra Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 1995 m. gruodžio 7 d. nutarime.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam turėjo būti paskirta Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, pagal kurį skiriama pensija iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 25 metus) ir sukakusiems teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių).

5. Pareiškėjas teigė, kad išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sulaukus išėjimo iš tarnybos metu nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus – 45 ar 50 metų. Vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir išėję iš tarnybos iki 2003 m. balandžio 30 d., tačiau tuo metu dar nesulaukę galiojusiuose teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, atitiko tik vieną iš dviejų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, todėl išėjimo iš tarnybos metu dar nebuvo įgiję teisės gauti šią pensiją. Tokią teisę jie įgis tik sukakę išleidimo į atsargą amžių, nustatytą Vidaus tarnybos statuto nuostatomis.

6. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV ir VSDFV Utenos skyrius nesivadovavo pareiškėjo atleidimo metu galiojančiais teisės aktais. Pagal Vidaus tarnybos statutu priimto Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. Taigi, valstybė laiduoja, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija tokiems asmenims bus paskirta ir mokama, kai jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas.

7. Pareiškėjas teigė, kad dėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. ilgai trunkančius dvasinius išgyvenimus, nervinę įtampą, pablogėjo sveikata, jaučiasi pažemintas, be to, vėl privalėjo kreiptis į teisininkus ir patirti išlaidų.

8. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti.

9. VSDFV Utenos skyrius paaiškino, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (toliau – ir Nuostatai). Pagal Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2016 m. sausio 1 d. pareigūnams, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų pensiją skiria ir moka iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų VSDF įgaliota administravimo įstaiga – Utenos skyrius. Pareigūnų pensijų skyrimo sąlygos nustatytos Pensijų įstatymo 3 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas buvusiems pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos, pareigūnų pensija skiriama, jeigu jie yra ištarnavę 20 ir daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių) (Pensijų įstatymo 3 str. 4 d.).

10. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą, 2020 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (10.16E) DV_S-11537 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“ (toliau – ir 2020 m. balandžio 15 d. raštas) kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybą (toliau – ir Policijos departamentas) su prašymu parengti Nuostatų 6 punkte nurodytus dokumentus.

Šio rašto kopija buvo išsiųsta ir pareiškėjui, kuriuo jis buvo informuotas, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo / neskyrimo bus priimtas gavus visus pensijos skyrimui reikalingus dokumentus per Nuostatų 12 punkte nurodytą terminą. Policijos departamentas 2020 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 5-S-5758 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 4 d. raštas) persiuntė pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą bei darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą). Išnagrinėjus visą gautą medžiagą pareiškėjui pensijai skirti, VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, Nuostatais, 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, nes iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo pašalintas dėl pareiškėjo kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų.

Pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti yra 17 metų 11 mėnesių 28 dienos. 2020 m. gegužės 25 d. VSDFV Utenos skyrius gavo iš pareiškėjo 2020 m. gegužės 22 d. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo. VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.16) DV_S-14956 „Dėl įvykdyto teismo sprendimo“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 27 d. raštas) informavo pareiškėją, kad pensijos už tarnybą skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Nuostatai. Paaiškino, kad VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020 nusprendė panaikinti Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. (10.34) DV_S-29215 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo“ (toliau – ir 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas) bei įpareigojo Utenos skyrių pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, tačiau neįpareigojo grąžinti nuo 2019 m. liepos 18 d. pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų pensiją ir ją toliau mokėti, nes sprendimus dėl pareigūnų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais priima Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, kurių sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais (Pensijų įstatymo 12 str. 6 d.).

11. VSDFV Utenos skyrius pažymėjo, kad atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, kaip neatitinkančiam vienos iš šioje dalyje nustatytos sąlygos šiai pensijai paskirti, t. y. dėl to, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėjas atitiko). Nurodė, kad ištarnavus mažiau kaip 20 metų, bet ne mažiau kaip 5 metus, teisė į pareigūnų pensiją sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių) įgyjama, jei pareigūnas išėjo (o ne buvo pašalintas) iš tarnybos. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo teisėtumo, o duomenys Policijos departamento pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje atleistas 1995 m. spalio 7 d., o atleidimo pagrindas – Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 dalis (už drausmės pažeidimą) (t. y. dėl jo pačio kaltės). Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atleidimo neteisėtumą, nėra.

12. Atsakovas akcentavo, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą yra teisėti ir pagrįsti: 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas priimtas nustatyta tvarka ir terminais, pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo, kuriam suteikta teisė priimti sprendimus dėl pareigūnų pensijų skyrimo, sprendime nurodytos teisės normos, pagrindžiančios atsisakymą skirti pareigūnų pensiją, nurodyta apskundimo tvarka. Tiek VSDFV Utenos skyriaus, tiek VSDFV sprendimai, iš kurių pareiškėjas kildina savo neva patirtą žalą, laikytini teisėtais. Nėra būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė skundą atmesti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundą, kuriame jis nesutiko su VSDFV Utenos skyriaus veiksmais vykdant VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą ir šio skyriaus 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.16) DV_S-14956 „Dėl įvykdyto teismo sprendimo“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 27 d. raštas), kuriuo pareiškėjui suteikta informacija apie teismo sprendimo vykdymą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VSDFV, patikrinusi VSDFV Utenos skyriaus veiksmus, susijusius su VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimo vykdymu, nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius tinkamai įvykdė šio teismo sprendimo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą. VSDFV nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą, kurį išsiuntė pareiškėjui 2020 m. gegužės 18 d. raštu. Tai, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą pareiškėjas gavo, patvirtina jo 2020 m. gegužės 22 d. prašymas. VSDFV nustatė, jog VSDFV Utenos skyrius įvykdė VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV, patikrinusi VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 27 d. raštą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2020 m. gegužės 22 d. prašymą, nustatė, kad šiuo raštu VSDFV Utenos skyrius teisingai paaiškino VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimo įvykdymo aplinkybes: procedūras, susijusias su 2019 m. liepos 18 d. prašymo nagrinėjimu, 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo priėmimo teisinį pagrindą ir motyvus. VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimu konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai vykdant VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą yra teisėti ir pagrįsti, o 2020 m. gegužės 27 d. raštu suteikta informacija apie VAAT sprendimo vykdymą yra teisinga, todėl pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, esą VSDFV sprendimas priimtas pažeidžiant nagrinėjimo terminus, nepagrįsti, nes VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas priimtas nepažeidžiant Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 18 punkte nustatyto 20 darbo dienų termino, t. y. sprendimas priimtas per 17 darbo dienų nuo pareiškėjo skundo gavimo VSDFV.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 str. 1 d.), nesikreipė.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad VSDFV Utenos skyrius įvykdė VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą, o VSDFV, priimdama šioje administracinėje byloje skundžiamą 2020 m. liepos 2 d. sprendimą tinkamai įvertino pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skunde VSDFV nurodytas aplinkybes ir VSDFV Utenos skyriaus veiksmus, veikė vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais išankstinių ginčų nagrinėjimo VSDFV tvarką, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti žalos padarymą ir pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus, 500 Eur neturtinės žalos atmestinas kaip nepagrįstas.

20. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės pakartojo skunde išdėstytus argumentus.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti paliko nenagrinėtais, kitą skundo dalį atmetė.

22. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant minėtas normas, nustatė, kad pareiškėjas į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, su skundu dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nesikreipė. VSDFV nėra išnagrinėjusi šio teritorinio skyriaus sprendimo ir nėra dėl jo pasisakiusi. Sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima ta tvarka pasinaudoti.

23. Teismas, vadovaudamasis VAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.) 8 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 18 punktu, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 91 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundas VSDFV buvo gautas 2020 m. birželio 8 d. Skundžiamas VSDFV sprendimas buvo priimtas 2020 m. liepos 2 d., t. y. per 17 darbo dienų nuo skundo gavimo. Teismas sprendė, jog VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, laikėsi Taisyklių 18 punkte nustatytų skundo nagrinėjimo ir sprendimo dėl jo priėmimo termino. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, jog buvo praleistas skundo nagrinėjimo terminas.

24. Teismas, patikrinęs VSDFV Utenos skyriaus veiksmus, susijusius su teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo vykdymu, įvertinęs VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimo turinį, nustatė, kad šiame sprendime VSDFV nurodė motyvus, kuriais pareiškėjo skundą atmetė, tinkamai nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundas. Skundžiamas VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.

25. Teismas konstatavo, kad VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nagrinėjamos bylos kontekste yra susijęs su prašymu panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimą. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo paliko nenagrinėtą, o VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Esant šioms aplinkybėms teismas vertino, kad nėra įrodyta viena iš atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų – neteisėti veiksmai ar neveikimas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas.

III. 27. Pareiškėjas 2021 m. vasario 15 d. teisme gautame apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, pridėti prie bylos ir vertinti su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus.

28. Pareiškėjas akcentavo, kad ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. sprendimas yra be datos, numerio, jame nėra nurodytas taikomo teisės akto straipsnis ir punktas, kurių pagrindu tokio pobūdžio sprendimas buvo priimtas, jis nėra objektyvus ir pagrįstas. VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 27 d. rašte nepagrįstai teigiama, kad nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai, nes su apeliaciniu skundu teikiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. rugsėjo 27 d. atsakymas šią aplinkybę paneigia. Visus reikalingus dokumentus Ministerija 2019 m. rugsėjo 27 d. perdavė VSDFV Utenos skyriui, tačiau šie dokumentai liko neįvertinti. Dėl vilkinimo, biurokratijos pareiškėjas buvo priverstas rašyti skundus Ministerijai ir Seimo kontrolierių tarnybai. Su apeliaciniu skundu teikiama Seimo kontrolierių pažyma įrodo, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai nėra sąžiningi ir VSDFV Utenos skyrius, atlikęs neteisėtus veiksmus, neįvertinęs pateiktus dokumentus, priėmė ginčijamą 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą.

29. Pareiškėjas teigė, kad jis turi teisėtą lūkestį, jog jam, kaip neįgaliam asmeniui, bus paskirta aptariama pensija ištarnavus 17 metų. Skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. sprendimas šiurkščiai pažeidžia jo teises ir interesus, jį diskriminuoja. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad VSDFV Utenos skyrius sprendimą dėl pensijos pareiškėjui skyrimo turėjo priimti vadovaudamasis skunde pirmosios instancijos teismui nurodytu teisiniu reglamentavimu. Šis sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

30. Pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju taip pat yra pagrindas panaikinti VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimą, kuriuo nepagrįstai patvirtintas VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuris yra be datos, numerio, taikomo teisės akto straipsnio ir punkto, teisėtumas. VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas nėra aiškus, objektyvus, argumentuotas, priimtas nesivadovaujant pareiškėjo atleidimo metu galiojančiais teisės aktais, pagal kuriuos pareiškėjas įgijo teisę į įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be to, nėra padaręs jokio nusikaltimo. VSDFV neatsižvelgė į VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendime, pareiškėjo 2020 m. gegužės 22 d. prašyme bei pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skunde nurodytus argumentus. Nuostatų ir Pensijų įstatymo 3 straipsnio kontekste pareiškėjui, jį atleidus, turėjo būti paskirta pareigūnų ir karių pensija, nors dar nebuvo suėjęs reikalingas amžius. VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas, kuris grindžiamas klaidingais aiškinimais, nėra objektyvus ir pagrįstas, todėl naikintinas.

31. Pareiškėjas nurodė, kad tokių reikalavimų, kuriuos nurodė savo sprendime pirmosios instancijos teismas, nekėlė. Teismo suformuluotose reikalavimuose nenurodoma, kad VSDFV Utenos skyrius yra atsakovas, o VSDFV yra trečiasis suinteresuotas asmuo, taip pat tokio įvardinimo pasigendama visame teismo sprendime. Tai patvirtina, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ginčija VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą, kuris yra be datos, numerio, taikyto teisės akto straipsnio ir punkto, priimtas teisinį reglamentavimą aiškinant plečiamai, kas neatitinka VAĮ reikalavimų, dėl ko buvo priverstas pateikti skundą VSDF dėl neobjektyviai išnagrinėto prašymo. Seimo kontrolierių tarnybos išvadoje, kuri teikiama su apeliaciniu skundu, pripažintas VSDFV Utenos skyriaus veiksmų biurokratizmas.

32. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad klausimui dėl pensijos jam skyrimo išspręsti reikšmingas skunde nurodytas teisinis reglamentavimas, kurio teismas neįvertino, taip pat neįvertino, kad VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu įpareigojo VSDFV Utenos skyrių ir VSDFV skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją, dėl šio sprendimo vykdymo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, kuris per 20 dienų terminą atsakymo nepateikė. Dėl atsakymo nepateikimo nustatytu terminu pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į Seimo kontrolierių tarnybą.

33. Pareiškėjas teigė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, kaip neįgalus asmuo, atitinka įstatyme nustatytas sąlygas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo turi teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sulaukus senatvės amžiaus. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 14 d. sprendime neteisingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

34. Pareiškėjas, pakartodamas skunde išdėstytą teisinį reglamentavimą, kuris, pareiškėjo nuomone, suteikia pagrindą jam skirti aptariamą pensiją, akcentavo, kad jo ištarnautas tarnybos laikas atleidimo dieną buvo 17 metų, iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas ne dėl drausmės pažeidimų. Vertina, kad pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir Nuostatus turi teisę į valstybinę pensiją.

35. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisę gina tarptautiniai teisės aktai, kurių taikymas aptartas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT). Šiuo aspektu aktualu tai, kad valstybė, reguliuodama socialinę politiką, turi pakankamai plačias galimybes keisti pensijų dydžius. Tačiau pagal EŽTT išaiškinimus keičiant šios srities teisinį reguliavimą būtina paisyti tam tikrų reikalavimų. Vartojamos priemonės turi atitikti siekiamą tikslą, užtikrinant pusiausvyrą tarp bendro visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises.

36. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas nesivadovavo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais. Šie principai siejasi ir su valstybės pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, be kita ko, teisinį reglamentavimą dėl pareigūnams ar kariams, išėjusiems iš tarnybos, valstybinės pensijos skyrimo.

37. Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamuose sprendimuose nesiremta aplinkybe, kad 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavimo sąlygos gerokai pakito – staiga ir ženkliai (10–15 metų) padidintas šiai pensijai skirti ir mokėti reikalingas sukakti amžius. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad pagal kartu su Vidaus tarnybos statutu priimto Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003-11-27 redakcija) 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. Valstybė laiduoja, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija tokiems asmenims bus paskirta ir mokama, kai jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas. Taigi, tais atvejais, kai išėję iš tarnybos Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai yra ištarnavę mažiau nei 20 metų, jie pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007-01-18 redakcija) 5 punktą (2012-10-02 redakcija) teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgydavo tuomet, kai atitinkamas pareigas eidavo 5 ir daugiau metų.

38. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos – būti ištarnavusiems tam tikrą nustatytą skaičių metų (atitinkamai 20 ar 25 metus) arba einant atitinkamas pareigas būti ištarnavusiems 5 ir daugiau metų ir sukakusiems tam tikrą įstatymuose ar statutuose nustatytą amžių (jei toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių) – buvo nustatytos nuo pat įstatymo, kuriuo reguliuojamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas, priėmimo, t. y. nuo 1994 m. gruodžio 13 d. Pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003-11-27 redakcija) 2 dalį pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo (2003-05-01), jų turėtos socialinės garantijos taikomos, inter alia (be kita ko) pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, o ne iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu. Todėl pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sukakus išėjimo iš tarnybos metu nustatytą išleidimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų.

39. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad dėl neteisėtų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmų, ignoruojant priimtą teismo sprendimą, aktualų teisinį reglamentavimą, neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų, nerūpestingumo ir neatidumo patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Patyrė kasdieniniam pragyvenimui reikalingų lėšų trūkumą, nes turėjo kreiptis į advokatą, o tai sąlygojo nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo sveikata (pablogėjo regėjimas, vartojami medikamentai širdies ritmui palaikyti). Tai tęsiasi dvejus metus. Yra priverstas kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose. Teismas aptariamu aspektu nenustatinėjo valstybę atstovaujančių atstovų kaltės, pareiškėjo turtinės padėties, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo nesivadovavo CK nuostatomis, neatsižvelgė į tai, kad sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško žalos atlyginimo principas. Spręsdamas dėl žalos atlyginimo teismas neįvertino, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamiesi VSDFV ir VSDFV Utenos skyrius privalėjo veikti priimdami atitinkamus aktus ir atlikdami veiksmus, ar atsakovai pareiškėjo atžvilgiu veikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai.

40. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas VSDFV Utenos skyrius (teisių perėmėjas – VSDFV Panevėžio skyrius) atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41. Atsakovas, akcentuodamas ginčui taikytiną teisinį reglamentavimą ir pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, pabrėžė, kad VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, be kita ko, įpareigodamas VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas šį įpareigojimą 2020 m. balandžio 15 d. raštu kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu parengti Nuostatų 6 punkte nurodytus dokumentus. Policijos departamentas 2020 m. gegužės 4 d. persiuntė pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą bei darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą). Išnagrinėjęs visą gautą medžiagą, VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, Nuostatais, 2020 m. gegužės 14 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

42. Atsakovo teigimu, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai atsisakyta skirti pareigūnų pensiją, nes iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo pašalintas dėl jo kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų. Pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti yra 17 metų 11 mėnesių 28 dienos. Pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje atleistas 1995 m. spalio 7 d., atleidimo pagrindas – Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 dalis (už drausmės pažeidimą). Į pareiškėjo 2020 m. gegužės 22 d. prašymą dėl sprendimo vykdymo buvo atsakyta 2020 m. gegužės 27 d. raštu, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad pensijos už tarnybą skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Nuostatai, taip pat išaiškinta, kad VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu VSDFV Utenos skyrius nebuvo įpareigotas grąžinti nuo 2019 m. liepos 18 d. pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų pensiją ir ją toliau mokėti, bei nurodyta, kad pareiškėjo prašymui išspręsti dėl dokumentų pateikimo buvo kreiptasi į Policijos departamentą.

43. Atsakovas akcentavo, kad ištarnavus mažiau kaip 20 metų, bet ne mažiau kaip 5 metus, teisė į pareigūnų pensiją sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, senatvės pensijos amžių) įgyjama, jei pareigūnas išėjo (o ne buvo pašalintas) iš tarnybos. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo teisėtumo. Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atleidimo neteisėtumą, nėra.

44. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl prašomo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo į VSDFV kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją nesikreipė, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

45. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą yra teisėti ir pagrįsti. Tiek VSDFV Utenos skyriaus, tiek VSDFV sprendimai, iš kurių pareiškėjas kildina savo neva patirtą žalą, laikytini teisėtais. Nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė negalima ir pareiškėjas neįgyja teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

46. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar neištirti įrodymai administracinėje byloje, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti ABTĮ 146 ir 147 straipsniuose įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Nėra teisinio pagrindo pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

IV. 48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

49. Teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu buvo nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimui būtinų sąlygų. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl teismo sprendimo vykdymo. Iš šio prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas yra gavęs 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą. VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 27 d. raštu informavo pareiškėją, kad teismo sprendimas buvo įvykdytas ir priimtas naujas VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta skirti pareigūnų pensiją, nes pareiškėjas neatitinka įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų. Pareiškėjas pateikė 2020 m. birželio 2 d. skundą VSDFV, kuriame prašė išnagrinėti neteisėtus VSDFV Utenos skyriaus veiksmus dėl teismo sprendimo nevykdymo ir jokio sprendimo nepriėmimo. VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šiame sprendime nurodyta, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020, yra teisėti ir pagrįsti, o 2020 m. gegužės 27 d. raštu suteikta informacija apie minėto teismo sprendimo vykdymą yra teisinga.

50. Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 105 straipsnio 1 punktu, pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas po ginčijamo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo gavimo pateikė 2020 m. birželio 2 d. skundą VSDFV, kuriame prašė išnagrinėti neteisėtus VSDFV Utenos skyriaus veiksmus dėl teismo sprendimo nevykdymo ir jokio sprendimo nepriėmimo. Nors pareiškėjas skunde tiesiogiai nesuformulavo reikalavimo dėl 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio galima spręsti, kad jis nesutinka su teritorinio skyriaus sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

51. Teismas pažymėjo, kad pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Todėl VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, privalėjo išsiaiškinti, kokias teises ar įstatymo saugomus interesus pareiškėjas siekia apginti. Tai, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, sprendė tik dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų ir 2020 m. gegužės 27 d. rašto Nr. (10.16) DV S-14956, nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo nepasinaudojo išankstine privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju formalus pareiškėjo skundo nagrinėjimas, neatitinkantis gero administravimo principo imperatyvų, negali riboti pareiškėjo teisminės gynybos teisės.

52. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti paliko nenagrinėtą, t. y. neišnagrinėjo iš esmės visų pareiškėjo reikalavimų, tuo pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

V. 53. Vilniaus apygardos administracinis teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo, 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

54. Teismas, apžvelgęs faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualios redakcijos Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies turinį, Vidaus tarnybos statuto (neteko galios 2006 m. rugpjūčio 30 d.) 43.5 ir 44 punktais, nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Ūkio tarnybos policininko pareigų atleistas 1995 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1995 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 58t/e, atleidimo pagrindas – Tarnybos statuto 43 straipsnio 5 punktas (už drausmės pažeidimą) (manytina, kad Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape padarytas rašymo apsirikimas, kadangi šis atleidimo iš tarnybos pagrindas nurodytas Tarnybos statuto 43.5 punkte), t. y. dėl savo paties kaltės. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad ikiteisminis tyrimas 1995 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu jo atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl jis turi teisę gauti pareigūnų ir karių pensiją, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atleidimo pagrindas buvo ne jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, o drausmės pažeidimas. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1995 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 58t/e, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, yra nustatyta tvarka nenuginčytas teismine tvarka.

55. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra ir negali būti pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumas, šios aplinkybės, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neturėjo teisės kvestionuoti ir atsakovas. Iš Policijos departamento pateikto Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo matyti, kad 1995 m. spalio 7 d. pareiškėjo tarnybos laikas pensijai yra 17 metų 11 mėnesių 25 dienos. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl jo paties kaltės 1995 m. spalio 7 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 17 metų 11 mėnesių 25 dienas, jis atitiko vieną iš Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų valstybinei pensijai skirti – kad po jo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai, tačiau neatitiko kitos sąlygos – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų.

56. Teismas dėl pareiškėjo akcentuoto teisėto lūkesčio gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama Pensijų įstatymo nustatyta tvarka. Iš pareiškėjo skundo turinio teismas sprendė, kad pareiškėjas mano, jog jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tačiau teismas pažymėjo, kad šioje normoje įtvirtintas pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas, nes pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl savo paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d.

57. Teismas sprendė, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, laikėsi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 18 punkte nustatyto reikalavimo. Pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundas VSDFV buvo gautas 2020 m. birželio 8 d., o skundžiamas VSDFV sprendimas buvo priimtas 2020 m. liepos 2 d., t. y. per 17 darbo dienų nuo skundo gavimo. Todėl pareiškėjo skundo argumentą dėl praleisto skundo nagrinėjimo termino atmetė.

58. Teismas konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų, 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė, konstatavusi, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai, vykdant VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020 yra teisėti ir pagrįsti, o 2020 m. gegužės 27 d. raštu suteikta informacija apie minėto teismo sprendimo vykdymą yra teisinga.

59. Teismas priėjo išvados, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, todėl pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus nėra. Netenkinant skundo reikalavimų dėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo ir ją mokėti.

60. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, taikant šias nuostatas, pažymėjo, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimą pripažinus teisėtais ir pagrįstas, nėra įrodyta viena iš atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų – nenustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, todėl pareiškėjo prašymą priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

61. Teismas ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies pagrindu atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

62. Teismas kitus proceso dalyvių argumentus laikė neesminiais, kurie nekeičia padarytų išvadų, todėl jų plačiau nenagrinėjo.

VI. 63. Pareiškėjas 2022 m. sausio 17 d. teisme gautame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą, VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą, VSDFV 2020 m. liepos 2 d. atsakymą, priteisti neturtinę ir turtinę žalą.

64. Pareiškėjo teigimu, teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose pateiktais motyvais, kurie yra nepagrįsti, prieštarauja su skundu pateiktiems įrodymams ir ginčo faktinėms aplinkybėms, teismas sprendimą priėmė klaidingai vertindamas ginčui aktualų teisinį reglamentavimą.

65. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais skunde ir 2021 m. vasario 15 d. paduotame apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, akcentuodamas, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu, kuris priimtas nevykdant VAAT 2020 m. vasario 26 d. sprendimo bei kuriame nėra nurodyta jo priėmimo data, numeris, nedetalizuotas teisinis reglamentavimas, kas neatitinka VAĮ nustatytų individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kuris paremtas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų neatitinkančiais motyvais, priimtas nesilaikant Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl asmenų, atitinkančių įstatyme nustatytas sąlygas, teisės reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų, buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis, kaip neįgaliam asmeniui, ištarnavus ne mažiau kaip 5 metus (ištarnauta 17 metų), išėjus iš vidaus reikalų sistemos, gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu (2012-10-02, 2015-06-25 redakcijos), Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu (2003-11-27 redakcija), Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl asmens teisių, įtvirtintų Konstitucijoje, užtikrinimo, akcentuodamas, kad iš Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos buvo atleistas dėl drausmės pažeidimo, jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikaltimo sudėtis, jo ištarnautas tarnybos laikas atleidimo dieną buvo 17 metų, laikosi pozicijos, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas nepaneigia jo teisės gauti aptariamą pensiją, jis atitinka teisiniame reglamentavime nustatytas sąlygas šiai pensijai gauti. Dėl, pareiškėjo nuomone, neteisėtų VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo ir VSDFV 2020 m. liepos 2 d. atsakymo patyrė neturtinę žalą, kurios faktą patvirtina teismui pateikti įrodymai.

66. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas 2022 m. sausio 6 d. sprendime netinkamai aprašė skundo reikalavimus, nenurodydamas skunde nurodytų žodžių „atsakovas, atsakovai“, taikė Pensijų įstatymą, kurio nėra, vadovavosi Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, kuris negalioja.

67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat dėsto nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimu motyvus.

68. Atsakovo VSDFV Utenos skyriaus teisių perėmėjas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

69. Atsakovas laikosi pozicijos, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu padaryta pagrįsta ir teisinga išvada, kad pareiškėjas nėra ištarnavęs įstatyme nustatyto laiko, kas suponuoja išvadą, jog jis neatitinka Pensijų įstatyme numatytų būtinųjų šios rūšies pensijos skyrimo sąlygų.

70. Atsakovas vadovaujasi Pensijų įstatymo 12 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies turinį, nurodo, kad turi būti įvykdytos būtinosios sąlygos, kurioms esant asmeniui skiriama valstybinė pensija: pareigūnas dėl savo paties kaltės turi būti pašalintas iš atitinkamos tarnybos iki 2016 m. sausio 1 d.; pareigūnas iki 2016 m. sausio 1 d. turi būti ištarnavęs atitinkamoje tarnyboje dvidešimt ir daugiau metų; nuo atleidimo iš tarnybos turi būti praėję trys metai arba pareigūnui yra sukakęs įstatymų nustatytas išleidimo į atsargą amžius, jeigu toks amžius nėra nustatytas – senatvės pensijos amžius.

71. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1995 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 58t/e, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, yra nustatyta įstatymų tvarka nenuginčytas teismine tvarka. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl jo paties kaltės 1995 m. spalio 7 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d., jis atitiko tik vieną iš Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų valstybinei pensijai skirti, t. y. po jo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję trys metai, tačiau jis neatitiko kitos sąlygos – nebuvo ištarnavęs dvidešimt ir daugiau metų.

72. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų įrodymų, faktinių aplinkybių, kuriu pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar neištirti įrodymai.

73. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

74. VSDFV, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, vertina, kad teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė pagrįstą išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius pareiškėjo atžvilgiu taikė Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų pensijai gauti. Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos pareiškėjui negali būti taikomos, nes byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas pašalintas (atleistas) iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d. VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Nesant skundžiamų sprendimų neteisėtumo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

75. VSDFV teigimu, nebuvo praleistas pareiškėjo skundo nagrinėjimo VSDFV terminas. Pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. skundas buvo gautas 2020 m. birželio 8 d., o VSDFV sprendimas priimtas 2020 m. liepos 2 d., t. y. priimtas nepažeidžiant Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 18 punkte nustatyto 20 darbo dienų termino.

76. VSDFV teigia, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstai atmestas.

77. VSDFV pažymi, kad pareiškėjas nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar neištirti įrodymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 78. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (1016)VPESP5-256 „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (6.5)1-4347 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus veiksmų ir 2020-05-27 rašto Nr. (10.16) DV_S-14956“ panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat reikalavimo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl skyrimo pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir ją mokėti bei reikalavimo priteisti 500 Eur neturtinės žalos iš VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV pagrįstumo.

79. Šio ginčo atveju pareiškėjo apeliacinio skundo nagrinėjimo apimtį apeliacinėje instancijoje lemia ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

80. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis turi šiam ginčui prejudicinę galią ir yra privaloma pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo ta apimtimi, kurias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti.

81. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 1 d. nepagrįstai pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti paliko nenagrinėtą, t. y. neišnagrinėjo iš esmės visų pareiškėjo reikalavimų, tuo pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

82. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje įvertino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo 2021 m. vasario 15 d. paduoto apeliacinio skundo argumentų kontekste. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimo, išdėstyti apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo panaikinimo, nevertinami.

83. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad VSDFV Utenos skyrius, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų, 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, netenkinęs skundo reikalavimų dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, netenkino išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo ir ją mokėti bei reikalavimo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

84. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas buvo priimtas nevykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo, jis neatitinka VAĮ individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, priimtas pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas nepaneigia jo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis atitinka teisiniame reglamentavime nustatytas sąlygas šiai pensijai gauti. Dėl skundžiamų neteisėtų sprendimų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad teismas netinkamai nurodė skunde keliamus reikalavimus, taikė įstatymą, kurio nėra.

85. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

86. Prieš pasisakydamas dėl kilusio ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismas kaip iš esmės nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neva klaidingai nurodytų skundo reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas jo skundo reikalavimų skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aprašymo netikslumą grindžia iš esmės formaliu aspektu, t. y. nenurodant žodžio / žodžių „atsakovas, atsakovai“, kas iš esmės nekeičia pareikštų reikalavimų esmės. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat vadovavosi Pensijų įstatymu, kurio nėra. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime naudojo ginčui aktualaus Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo trumpinį – Pensijų įstatymas ir sprendimo 2 lape pažymėjo, kad šis trumpinys skundžiamame sprendime bus naudojamas. Akcentuotina, kad šis trumpinis naudotinas ir šiame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime – nutartyje.

87. Pasisakant dėl kilusio ginčo esmės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo institucijai priimant sprendimus dėl valstybinių pensijų skyrimo (neskyrimo) taikomi teisės aktai, galiojantys šių sprendimų priėmimo metu. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, o konkrečiau šio įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas.

88. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2020 m. gegužės 14 d., ginčui yra aktuali Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2020 m. liepos 1 d.

89. Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

90. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies turinį, nustatyta, kad aptartame teisiniame reglamentavime įtvirtintos tam tikros sąlygos, kurioms esant asmeniui skiriama valstybinė pensija: 1) pareigūnas dėl savo paties kaltės turi būti pašalintas iš atitinkamų tarnybų iki 2016 m. sausio 1 d.; 2) pareigūnas iki 2016 m. sausio 1 d. turi būti ištarnavęs atitinkamose tarnybose 20 ir daugiau metų; 3) nuo atleidimo iš tarnybos turi būti praėję 3 metai arba pareigūnui yra sukakęs įstatymų nustatytas išleidimo į atsargą amžius (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžius) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-525/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1701-756/2019; 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-525/2019, 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-602/2021).

91. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atitinka Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas pirmąją ir trečiąją sąlygas, t. y. ji dėl savo paties kaltės pašalintas iš Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos už drausmės pažeidimą iki 2016 m. sausio 1 d. (1995 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1995 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 58t/e) ir po jo atleidimo iš tarnybos yra praėję trys metai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neatitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytos antrosios sąlygos, t. y. jis nėra iki 2016 m. sausio 1 d. ištarnavęs Lietuvos Respublikos vidaus tarnyboje 20 ir daugiau metų (ištarnauta 17 m. 11 mėn. 25 d.).

92. Kadangi pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytų visų valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, o kitų teisės normų, kurios leistų pareiškėjui skirti valstybinę pensiją, Pensijų įstatyme nėra numatyta, konstatuotina, kad VSDFV Utenos skyrius 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (1016)VPESP5-256 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

93. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju netaikytinas pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo (2012-10-02, 2015-06-25 redakcijos) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte (pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos 5 ir daugiau metų) bei Statuto įgyvendinimo įstatymo (2003-11-27 redakcija) 2 straipsnyje (iki Tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje), nes pareiškėjas buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos dėl savo paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d, todėl jo atžvilgiu taikytina ginčijamo VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo priėmimo metu galiojusi Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta speciali nuostata.

94. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas buvo priimtas nevykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 12-1175-484/2020, kuriuo, pareiškėjo teigimu, VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV buvo įpareigoti skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendime nepasisakė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo / neskyrimo, o panaikino pareiškėjo atžvilgiu priimtus VSDFV 2019 m. rugsėjo 13 d. ir VSDFV 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimus bei įpareigojo VSDFV Utenos skyrių pareiškėjo 2019 liepos 18 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

95. Atmesdama kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teisinio reguliavimo ydingumu bei antikonstitucingumu, teisėtų lūkesčių pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad šioje byloje taikomos Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos savo turiniu yra iš esmės tapačios pareiškėjo atleidimo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto (redakcija, galiojusi nuo 1995-03-01 iki 1996-07-19) nuostatoms (pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių).

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pasisakė dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000-07-13 ir 2005-05-19 redakcijos) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodytų redakcijų Pensijų įstatymo nuostatos iš esmės yra tapačios pareiškėjo atleidimo metu bei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nurodytoms Pensijų įstatymo nuostatoms, kurios nustatė, kad pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Pensijų įstatymo (2000-07-13 ir 2005-05-19 redakcijos) 3 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

96. Atsižvelgiant į pateiktas Konstitucinio Teismo išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, jog esamas, ginčui aktualus teisinis reglamentavimas nėra ydingas ar antikonstitucinis ar pažeidžiantis pareiškėjo teisėtą lūkestį.

97. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams, keliamiems administraciniam aktui. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, šiame sprendime, kuris pareiškėjo buvo pateiktas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui, yra nurodyta jo priėmimo data, numeris, nurodytas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis. Aplinkybė, kad minėtame sprendime nedetalizuotas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų punktas, nepripažintina esminiu trūkumu, kuri pažeidė pareiškėjo teisę žinoti, dėl ko jam atsisakyta skirti aptariamą pensiją, neapribojo jo teisės į teisminę gynybą. Skundo turinys pirmosios instancijos teismui patvirtina, kad pareiškėjas iš skundžiamo Sprendimo suprato, jog pensiją jam atsisakyta skirti neišpildžius Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, t. y. jis nėra ištarnavęs įstatyme nustatyto laiko, kas yra aiškiai nurodyta ginčijamame Sprendime. Konstatuotina, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas iš esmės atitiko ginčui aktualios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra pakankamai motyvuotas.

98. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė, konstatavusi, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1175-484/2020 yra teisėti ir pagrįsti, o 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.16) DV_S-14956 suteikta informacija apie minėto teismo sprendimo vykdymą yra teisinga.

99. Atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas vadovavosi negaliojančiu VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131. Pažymėtina, kad teismas vadovavosi aktualia šio įsakymo, kuriuo buvo patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, redakcija, galiojusia nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2021 m. liepos 1 d., o būtent šio įsakymu patvirtintos tvarkos 18 punktu, vertindamas ar VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas priimtas nepažeidus skundo išnagrinėjimo termino.

100. Pareiškėjas kitų objektyvių priežasčių, dėl ko ginčijamas VSDFV 2020 m. liepos 2 d. sprendimas turėtų būti panaikintas, apeliaciniame skunde nenurodė.

101. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus, pagrįstai netenkintas išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo ir ją mokėti bei reikalavimas priteisti neturtinę žalą, nes nagrinėjamu atveju nenustatyti skundžiamus sprendimus priėmusių institucijų neteisėti veiksmai / neveikimas, kas yra būtina sąlyga pagal CK 6.271 straipsnį tokiai žalai atlyginti.

102. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde naujai suformuluoto reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, nes apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis).

103. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas