2016-04-06 Nr. AB-7452-3-62-3-01146-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2405-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01146-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 9 d. buvo laikomas Kauno TI nežmoniškomis, kankinančiomis, žeminančiomis žmogaus garbę ir orumą, teisės aktų reikalavimų, inter alia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Kauno TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kadangi apie 12 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų, be to, kamerose buvo 5–6 dviaukštės lovos. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Kauno TI kamerose buvo tamsu, kadangi langai buvo maži ir nešvarūs, o juos nuvalyti iš vidaus trukdė ant langų įrengtos grotos, gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, šiltu dušu pasinaudoti buvo galima tik vieną kartą per savaitę po 15 min., sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, sergant nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą ir jo skundo netenkinti. Kauno TI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Šiame kontekste pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 24 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. birželio 30 d., t. y. praėjus 3 metams po išvykimo iš Kauno TI.

Atsižvelgęs į tai, Kauno TI manė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas pareiškėjo reikalavimui taikyti minėtą ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Kauno TI papildomai nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste kartu akcentavo, kad Kauno TI gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose nuolat palaikoma higienos normose nustatyta temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai visiškai atitverti.

Atitinkamai pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė, kiekvieną dieną buvo teikiamas karštas maisto davinys, suteikta teisė kiekvieną dieną 1 val. pasivaikščioti gryname ore, lankytis įstaigos koplytėlėje, bibliotekoje, skaitykloje, teniso kambaryje ir sporto kiemeliuose. Kita vertus, Kauno TI pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, o dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Tačiau tai nepriklauso nuo Kauno TI administracijos valios, kadangi įstaiga neturi teisės atsisakyti priimti į ją atvežamų suimtųjų ir turi užtikrinti jų izoliacijos reikalavimus.

Be to, Kauno TI atkreipė dėmesį, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, langai nėra tonuoti, jie yra skaidraus stiklo, o langų konstrukcija leidžia juos išvalyti. Taip pat, kameroje esančių asmenų prašymu, esant poreikiui skaityti ar rašyti, įjungiamas dirbtinis apšvietimas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo. Kauno TI papildomai dėl pareiškėjo sveikatos būklės akcentavo, jog jo nusiskundimai, susiję su sveikatos sutrikimais, prasidėjo iki atvykstant į Kauno TI.

Apibendrindamas, Kauno TI teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 56–58) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 9 d. jam kalint Kauno TI netinkamomis sąlygomis. Tuo tarpu atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją.

Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 9 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 30 d., t. y. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, o gavęs atsiliepimą į jo skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį atmestinas.

III. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–67), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, priteisiant jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir mano, jog jis yra priimtas neteisingai aiškinant bei taikant teisės normas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą. Kauno TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 9 d. Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, šių savo teiginių jis niekaip nedetalizuoja ir neargumentuoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai, apeliaciniame skunde nėra teikiami argumentai būtent dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vis dėlto, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją, šiuo atveju vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties institutą.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai.

Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 9 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Kauno TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 30 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 9), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo skunde nurodytą laikotarpį.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Kauno TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės jokių šio termino praleidimo priežasčių nenurodė. Be to, teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 9 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius