2016-05-24 Nr. AB-11309-3-61-3-04768-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-729-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04768-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2004 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu buvo paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Mokymo metodinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoju. Laikinai einančio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas įsakymu nuo 2010 m. balandžio 9 d. buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Mokymo metodinio skyriaus vyriausiuoju prokuroru. Nuo 2010 m. balandžio 26 d. buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Personalo valdymo ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, iš tarnybos prokuratūroje atleistas nuo 2011 m. balandžio 7 dienos. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. balandžio 23 d. Seimo priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 dieną. Dėl nurodyto darbo užmokesčio perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. neteisėtai neišmokėta prokuroro darbo užmokesčio dalis (taip pat vidutinis darbo užmokestis, išmokėtas už kasmetines atostogas).

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad per visą laikotarpį nepriskaičiuota pareiškėjo darbo užmokesčio dalis sudaro 47 735,47 Lt. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovai pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šios nuostatos yra imperatyvios. Teismui nusprendus tenkinti skundą, atsakovai prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 13 825,14 Eur, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d., teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1520 redakcija), 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies sumažėjimo, kuris susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio. Teismas vadovavosi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo III skirsnio (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-789 redakcija, galiojusia iki 2009 m. gegužės 1 d.) 1.6 punktu, pažymėjo, kad Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, kuris įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d., buvo pakeisti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, kitų prokuratūrų prokurorų darbo užmokestis nebuvo keičiamas. Generalinės prokuratūros Skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas sudarė 12,4, o Generalinės prokuratūros Skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas – 12,76.

Teismas nurodė, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 buvo mažinami prokurorų pareiginės algos koeficientai, o Generalinėje prokuratūroje dirbančių prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti antrą kartą. Šiuo įstatymu pakeistas Generalinės prokuratūros Skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficiento dydis, kuris laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 11,47, Generalinės prokuratūros Skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas – 11,80. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas pažymėjo, kad 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726 šio įstatymo galiojimas dar kartą pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1840 buvo pakeistas įstatymo, kuriuo nustatyti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo terminas ir jo terminas nustatytas iki 2012 m. balandžio 30 dienos.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) pareiškėjo pareiginės algos koeficientas iki sumažinimo buvo 14,1. Remiantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. XI-224) pareiginės algos koeficientas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo sumažintas iki 12,4, o Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. liepos 17 d. Nr. X1-361 redakcija) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. balandžio 9 d. – sumažintas iki 11,47. Nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. balandžio 26 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į Generalinės prokuratūros Mokymo metodinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas, pareiginės algos koeficientas sumažintas – iki 11,8 (iki mažinimo šių pareigų koeficientas buvo 14,5). Nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. balandžio 7 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Personalo valdymo ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoju iki atleidimo iš tarnybos, pareiginės algos koeficientas sumažintas – iki 11,47.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis ir darė išvadą, kad pareiškėjui priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Teismas rėmėsi Darbo kodekso 301 straipsniu (2012 m. birželio 26 d. redakcija), atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Teismas vertino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai mokėti sumažintą darbo užmokestį nėra galutiniai, todėl neįvykdyti, ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisėtas reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti ribojamas trejų metų terminu. Teismas nustatė, kad pareiškėjui už laikotarpį dėl antikonstitucinių teisės normų taikymo buvo neišmokėta 47 735,47 Lt, t. y. 13 825,14 Eur darbo užmokesčio dalis, kuri priteistina pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 13 825,14 Eur, buvo neišmokėta ne dėl Generalinės prokuratūros kaltės, nes pastaroji institucija teisėtai taikė iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusias Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šios darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas tuo, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo prokurorų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad būtent Lietuvos valstybei kyla atsakomybė dėl antikonstitucinėmis pripažintų teisės normų taikymo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu ir konstatavo, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad atlyginimas pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Atsakovas remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nurodo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovas pažymi, kad nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, kad būtų galima teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką. Kokie įstatymų leidėjo veiksmai vertintini kaip nepagrįstas delsimas niekur nėra detalizuota, o ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veikla, taigi ir vertinti, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovo manymu, pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovas remiasi Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pažymėta, jog iki šio nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d.

Pareiškėjas R. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo manymu, teismo motyvai yra aiškūs, suprantami bei paneigiantys atsakovo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. D. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės turi būti apgintos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuosiančio įstatymo priėmimo.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu, tačiau nusprendęs pareiškėjo teises ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisdamas jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-488-552/2016, 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-725-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. D. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius