A-261-2649-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2649/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00199-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Akvilei Grikienytei, atsakovo atstovei Aldonai Majienei bei seniūnui J. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., V. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. Š. (toliau – ir J. Š., pareiškėja) skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 21-25), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. A6-9013(3.3.19.1-S9) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūniją, panaikinti V. J. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje (toliau – ir Butas) nuosavybės teise priklausė J. L. kita ½ dalis Buto nuo 2009 m. spalio 9 d. iki dabar priklauso A. S. J. L. 2010 m. gruodžio 27 d. mirė ir pagal 2011 m. balandžio 28 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. Nj-2186, pareiškėja paveldėjo ½ Buto.

Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 18 d. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijos (toliau – ir Seniūnija, atsakovas) pažymos Nr. (2011-42403-OS)-650 (toliau – ir Pažyma), sužinojo, kad Bute gyvenamąją vietą yra deklaravę ne tik pareiškėja ir A. S., bet ir pareiškėjai nežinomas asmuo V. J. 2011 m. lapkričio 23 d. pareiškėja kreipėsi į Seniūniją prašydama panaikinti Bute gyvenamąją vietą deklaravusios V. J. pateiktus neteisingus duomenis be pareiškėjos, kaip bendrasavininkės sutikimo. 2011 m. gruodžio 14 d. Seniūnija priėmė sprendimą Nr. A6-9013(3.3.19.1-S9) „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad reikalingas abiejų bendrasavininkų sutikimas V. J. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimui. Sprendimą pareiškėja gavo 2011 m. gruodžio 17 d.

Skunde pareiškėja nurodė, jog atsakovas nesivadovavo paveldėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) V knygoje, todėl pateikė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-174/2002, 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-237/2011 ir pažymėjo, kad nuosavybės teisė į Butą atsirado ne nuo 2011 m. balandžio 29 d., bet nuo 2011 m. balandžio 28 d., nes įrašo (įrašas buvo atliktas 2011 m. balandžio 29 d.) atlikimas Nekilnojamojo turto registre yra tik atitinkamo juridinio fakto apie registruoto daikto paveldėjimą įregistravimas ir išviešinimas.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir teigė, kad paveldėjimo teisės liudijimas yra oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas, todėl 2011 m. balandžio 29 d., kai V. J. užpildė gyvenamosios vietos deklaraciją, pareiškėja jau buvo Buto bendrasavininkė. Remdamasi CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Todėl pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą 2011 m. balandžio 28 d. Buto savininkai pagal viešus duomenis buvo du – J.

L. ir A. S. Teigė, kad Seniūnija gavusi A. S. sutikimą, papildomai turėjo gauti ir kito bendrasavininko, t. y. J. L. sutikimą, tačiau kadangi J. L. tuo metu jau buvo mirusi, Seniūnija turėjo kreiptis į notarų biurą, pagal J. L. paskutinę gyvenamąją vietą, su prašymu dėl duomenų apie įpėdinius pateikimo ir nustatymo, kas paveldėjo Buto dalį po J. L. mirties. Seniūnija, matydama Nekilnojamojo turto registro duomenis, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti kitą Buto savininką, ir deklaravo V. J. gyvenamąją vietą turėdama tik vieno bendrasavininko sutikimą.

Pažymėjo, kad nors Sprendime atsakovas nurodė, jog gyvenamosios vietos deklaraciją V. J. užpildė 2011 m. balandžio 28 d., tačiau Pažymoje V. J. deklaravimo data nurodyta 2011 m. gegužės 2 d. Seniūnijos pateiktoje gyvenamosios deklaracijos kopijoje taip pat nurodyta, kad Seniūnija V. J. deklaraciją priėmė 2011 m. gegužės 2 d. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 7 straipsnio 6 dalimi ir teigė, kad V. J., priešingai nei nurodė atsakovas, pateikė deklaraciją ne 2011 m. balandžio 28 d., bet 2011 m. gegužės 2 d.

Tuo tarpu 2011 m. balandžio 28 d. V. J. tik užpildė deklaraciją, tačiau atsakovui ją pateikė vėliau – tai įrodo ir tai, kad nors teigiama, jog A. S. sutikimas duotas 2011 m. balandžio 28 d., tačiau jo parašo tikrumą atsakovo darbuotoja patvirtino tik 2011 m. gegužės 2 d. Todėl Seniūnija 2011 m. gegužės 2 d. turėjo žinoti, kad buvo du Buto savininkai – pareiškėja ir A. S.

Taip pat nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovosi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 70.3 punktu, nes šiomis nuostatomis reglamentuojamas deklaravimo duomenų pakeitimas, kai tuo tarpu pareiškėja prašė panaikinti, o ne pakeisti neteisingus deklaravimo duomenis. Kadangi atsakovas Sprendime nurodė ir taikė ne tas teisės normas, kurias turėtų taikyti, darė išvadą, kad toks atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 36-37), kuriame nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka.

Teigė, kad V. J. gyvenamosios vietos deklaraciją užpildė 2011 m. balandžio 28 d. Bendrasavininkas A. S. davė gyvenamosios vietos savininko sutikimą deklaruoti ir šio sutikimo pagrindu V. J. gyvenamoji vieta buvo deklaruota. Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir teigė, kad 2011 m. balandžio 28 d. pareiškėja nebuvo Buto dalies savininkė, o ja tapo tik 2011 m. balandžio 29 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 58–62) pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. A6-9013(3.3.19.1-S9) bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūniją panaikinti V. J. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis bute, adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius.

Teismas sprendime nurodė, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalis įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad deklaruojant gyvenamąją vietą turi būti pateiktas gyvenamosios patalpos savininkų sutikimas. Pažymėjo, kad Seniūnija, remdamasi 2011 m. balandžio 28 d. buvusia situacija ir žinojusi, kad vienas iš Buto bendrasavininkų yra miręs, privalėjo CK nustatyta tvarka kreiptis į notarų biurą, pagal turto buvimo vietą, su užklausimu apie įpėdinių buvimą bei kas yra paveldėjęs Buto dalį. Netgi jeigu Seniūnija nežinojo apie J. L. mirtį, ji bet kokiu atveju turėjo pareigą išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias su antruoju buto savininku. Pažymėjo, kad Seniūnija nesiėmė jokių veiksmų Buto dalies savininkui nustatyti.

Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir remdamasis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalimi, darė išvadą, kad V. J. 2011 m. balandžio 28 d. tik užpildė gyvenamosios vietos deklaraciją, o deklacijos pateikimo data laikytina 2011 m. gegužės 2 d. Šią dieną duomenys, kad pareiškėja yra buto dalies savininkė, jau buvo užfiksuoti viešajame registre, todėl Seniūnija, priimdama sprendimą deklaruoti V. J. gyvenamąją vietą, turėjo šiais duomenimis vadovautis. Taip pat rėmėsi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 (toliau – ir Taisyklės), 70.3 punktu ir pabrėžė, kad Seniūnija, priimdama Sprendimą, netinkamai rėmėsi teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis deklaravimo duomenų taisymą, keitimą ar naikinimą, nes pareiškėja atsakovo prašė panaikinti deklaravimo duomenis, kaip neteisingus, o ne pakeisti duomenis, kai savininkui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vieta deklaravęs asmuo pakeitė savo deklaruotą gyvenamąją vietą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad deklaravimas buvo atliktas pažeidžiant pagrindines gyvenamosios vietos deklaravimo procedūras bei taisykles, todėl pareiškėjos skundą tenkino.

III. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68-70), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde remiasi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 8 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 70 punktu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad V. J. Seniūnijai pateikė gyvenamosios vietos deklaraciją 2011 m. balandžio 28 d., o šią dieną dar nebuvo žinoma apie tai, kad Buto bendrasavininkė yra pareiškėja. Tai paaiškėjo tik 2011 m. balandžio 29 d., atsiradus atitinkamam įrašui Nekilnojamojo turto registre. Nurodo, kad laikytina, jog V. J. 2011 m. balandžio 28 d. pateikti deklaravimo duomenys yra teisingi, todėl Seniūnija, įvertinusi šias aplinkybes, pagrįstai atsisakė juos naikinti, remiantis pareiškėjos 2011 m. lapkričio 23 d. prašymu.

Taip pat pažymi, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad Seniūnija, priimdama Sprendimą, netinkamai rėmėsi teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis deklaravimo duomenų taisymą, keitimą ar naikimą, kadangi Seniūnijai buvo pateikti teisingi gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys, todėl pagrindo jų naikinimui nebuvo ir Sprendime Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas išvis nebuvo paminėtas. Papildomai Sprendime pareiškėjai buvo paaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas negalimas ir remiantis Gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Taisyklių 70.3 punktu.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 75-77), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes bei teisingai aiškino ir taikė gyvenamosios vietos deklaravimą reglamentuojančias teisės normos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo.

Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, nuosavybės teise valdė J. L. (registracija jos vardu iki 2011 m. balandžio 29 d.) ir A. S. (iki dabar), t. y. du savininkai (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, b. l. 11-12). Po J. L. mirties pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, išduotą 2011 m. balandžio 28 d., ½ buto dalį paveldėjo J. L. duktė J. Š. (b. l. 9, 14-17), kuri ½ buto dalies savininke tapo nuo 2011 m. balandžio 29 d. (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, b. l. 11-12). Pagal 2011 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijos pažymą gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) Nr. (2011-42403-PS)-650 bute, adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, gyvenamąją vietą be A. S. ir J. Š. deklaravusi ir V. J. (b. l. 13). Su tuo nesutikdama, pareiškėja J. Š. 2011 m. lapkričio 23 d. pateikė Seniūnijai prašymą panaikinti V. J. pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis, t. y. nesant pareiškėjos sutikimo. Ginčijamu Sprendimu atsakovas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, jog gyvenamosios vietos deklaravimo metu (2011 m. balandžio 28 d.) V. J. pateikti duomenys buvo teisingi, todėl jų naikinti nėra pagrindo, be to, duomenų panaikinimui būtinas abiejų Buto savininkų sutikimas.

Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – ir GVDĮ) nustato Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos, išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų (1 str.). Šio įstatymo prasme gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai; gyvenamoji vieta – pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs (3 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nei pareiškėja, nei atsakovas neginčija trečiojo suinteresuoto asmens V. J. teisės naudotis Butu (gyventi jame) bei neprašo šio asmens iškeldinti iš minėto Buto. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinės tik viešojo administravimo subjekto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijos, priimto akto (Sprendimo) teisėtumą bei pagrįstumą, t. y. ar Sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, ar šis subjektas, priimdamas Sprendimą, laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos, bei tinkamai nustatė atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą pagrindą.

Remiantis GVDĮ 11 straipsnio 1 dalimi bei Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktu gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitos tvarkymo funkciją atlieka savivaldybės, o savivaldybėse, kuriose yra įsteigtos seniūnijos, deklaravimo įstaigos funkciją įgyvendina seniūnija. Nagrinėjamoje byloje, remiantis minėtu reglamentavimu, gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijoje.

Pagal GVDĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas, deklaruojant gyvenamąją vietą, deklaravimo įstaigai turi būti pateiktas gyvenamosios patalpos savininko (bendraturčių) ar jo įgalioto asmens parašu patvirtintas sutikimas, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje. 2011 m. balandžio 28 d., kuomet V. J. Seniūnijai pateikė gyvenamosios vietos deklaraciją, buto adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, savininke pareiškėja dar nebuvo įregistruota. Tai buvo padaryta tik 2011 m. balandžio 29 d. Todėl gyvenamosios vietos deklaracijoje sutikimą išreiškė tik kitos Buto dalies savininkas A. S. Tačiau bylos duomenys patvirtina, jog V. J. laikoma deklaravusia gyvenamąją vietą Bute nuo deklaracijos pateikimo deklaravimo įstaigai dienos (GVDĮ 7 str. 6 d.), o ši diena Gyvenamosios vietos deklaracijos gavimo žymoje nurodyta 2011 m. gegužės 2 d. (b. l. 28-29). Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pareiškėjai išduota 2011 m. lapkričio 18 d. pažyma gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) Nr. (2011-42403-PS)-650, kurioje V. J. gyvenamosios vietos deklaravimo data nurodyta 2011 m. gegužės 2 d. (b. l. 13). Be to, Gyvenamosios vietos deklaracijoje nurodyta, kad duomenys sutikrinti ir deklaracija priimta, gyvenamosios patalpos savininko tapatybė ir parašas patvirtintas atitinkamo tarnautojo parašu taip pat 2011 m. gegužės 2 d., o tai rodo, kad sprendimas deklaruoti V. J. gyvenamąją vietą Bute priimtas būtent 2011 m. gegužės 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nors Gyvenamosios vietos deklaracijos užpildymo data ir yra 2011 m. balandžio 28 d., tačiau, kaip rodo minėti dokumentai, V. J. gyvenamosios vietos deklaravimo data yra 2011 m. gegužės 2 d., todėl tos dienos duomenimis ir turėjo vadovautis Seniūnijos tarnautojai, priimdami sprendimą dėl V. J. gyvenamosios vietos deklaravimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad Seniūnija, pildydama deklaravimo duomenis ir nustačiusi, kad vienas iš Buto savininkų, kurio sutikimas pagal GVDĮ taip pat būtinas, yra miręs, privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas, tarnybas ar asmenis, siekdama nustatyti Buto dalies naująjį savininką, ir tik įsitikinusi, kad nėra mirusio savininko įpėdinių, galėjo priimti V. J. deklaraciją tik su vieno iš savininkų (A. S.) sutikimu. Tačiau visiškai pagrįstai nustatyta, kad atsakovas nesiėmė veiksmų kitam buto savininkui nustatyti ir netikrino aplinkybių, susijusių su antruoju Buto savininku. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei nebūtų žinoma aplinkybė apie J. L. (kito buto savininko) mirtį, remiantis 2011 m. gegužės 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis (b. l. 11-12), Butas nuosavybės teise priklausė ir vis dar priklauso dviem savininkam, todėl bet kokiu atveju institucijos (šiuo atveju Seniūnijos) pareiga buvo išnagrinėti aplinkybes, susijusias su antruoju buto savininku – J. L. ir jos įpėdiniais.

GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Taisyklių 70.2 punkto nuostatos suteikia teisę gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) kreiptis į deklaravimo įstaigą su prašymu ištaisyti, pakeisti ar panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis. Remdamasi šia nuostata, pareiškėja įgyvendino savo, kaip Buto dalies savininko, teises ir kreipėsi į Seniūniją tokiu prašymu. Tačiau Seniūnija (deklaravimo įstaiga) atsisakė šį prašymą tenkinti, kadangi reikalingas abiejų bendraturčių sutikimas.

Taisyklių 73 punktas numato, jog įgaliotas deklaravimo įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, priėmęs šių taisyklių 70 punkte nurodytą prašymą, jį užregistruoja deklaravimo įstaigoje ir, jei gali naudotis kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, patikrina deklaravimo duomenų teisingumą. Deklaravimo įstaiga taip pat turi teisę pareikalauti, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) ar asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus. Taigi, akivaizdu, kad minėta nuostata tiesiogiai įpareigoja deklaravimo įstaigą patikrinti deklaravimo duomenų teisingumą esamu laiku, o ne praeityje. Tokiu atveju net ir nesvarbu, ar gyvenamosios vietos deklaravimo metu pateikti duomenys buvo teisingi ar neteisingi (nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, jie buvo neteisingi), svarbu, kad savininko prašymo pateikimo metu deklaravimo duomenys yra neteisingi, o patalpų savininkas, remdamasis tokiais duomenimis, prašo juos panaikinti. Be to, nei GVDĮ, nei Taisyklės nenumato reikalavimo gauti gyvenamųjų patalpų savininko (bendraturčių) sutikimą naikinant deklaravimo duomenis. Vadinasi, Seniūnija, priimdama ginčijamą Sprendimą, nesilaikė minėtų teisės aktų nuostatų ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovas (Seniūnija), nors ir būdamas kompetentingas subjektas priimti ginčijamą Sprendimą, priimdamas jį netinkamai rėmėsi teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis deklaravimo duomenų taisymą, keitimą ar naikinimą, konstatuojama, kad tiek deklaravimas, tiek deklaravimo duomenų naikinimas buvo atliktas pažeidžiant pagrindines gyvenamosios vietos deklaravimo procedūras bei taisykles. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnijos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. A6-9013(3.3.19.1-S9) ir įpareigojo Seniūniją panaikinti duomenis apie V. J. gyvenamosios vietos deklaravimą bute, adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas