2021-10-27 Nr. AB-22999-3-64-3-00892-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1967-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00892-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. patikslintą skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. I. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ojo skyriaus 2020 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. SSI(19.5)-293 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems skyrimo, neskyrimo“ dalį, kuria pareiškėjui neskirta išmoka (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2020 m. gegužės 7 d. prašymą „Dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo“ nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ąjį skyrių (toliau – ir Skyrius) dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. 2020 m. gegužės 11 d. pareiškėjas iš Skyriaus gavo atsakymą, kad 2020 m. gegužės 8 d. Skyriaus vedėja I. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą neskirti išmokos kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Skyriaus Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad jo veikla pagal verslo liudijimą per paskutinius 12 mėnesių iki karantino paskelbimo yra daug ilgesnė nei nurodo įstatymų leidėjas – 6 mėnesiai. Pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 4 d. yra registruotas Skyriuje, jokių pajamų, susijusių su darbo santykiais, nuo minėto laikotarpio nėra gavęs. Nuo 2019 m. kovo 20 d. pagrindinis pajamų ir pragyvenimo šaltinis yra darbas pagal verslo liudijimą. Savarankiška veikla pagal verslo liudijimą – žemės kasimo darbai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos klimatą, žemės kasimo darbus galima atlikti maždaug nuo kovo vidurio iki lapkričio mėnesio pabaigos / gruodžio vidurio, priklausomai nuo įšalo žemėje bei oro temperatūros. Pareiškėjas 2019 m. kasimo darbus pradėjo kovo 20 d. ir dirbo iki gruodžio 17 d. Laikotarpis, kai pareiškėjas negali atlikti kasimo darbų, yra skirtas statybinės technikos remontui bei atostogoms. Verslo liudijimo šiuo metu pareiškėjas neturi, nes jokių pajamų negauna – pareiškėjas tai įvardija kaip prastovą.

5. Pareiškėjas 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl verslo liudijimo išdavimo ir nuo 2020 m. kovo 17 d. iki šiol toliau vykdo kasimo darbus, neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje paskelbtas karantinas. Pareiškėjas 2020 m. vasario 26 d. Skyriuje, kartu su jam priskirta užimtumo konsultante, sudarė jo individualaus užimtumo veiklos planą, kuriame nurodyta, kad iki 2021 m. vasario 25 d. pagrindinis tikslas – tęsti darbą savarankiškai. Ekonominės veiklos rūšis – verslo liudijimas. Skyrius pareiškėjui darbo neieškojo ir darbo pasiūlymų neteikė, nes jį laikė savarankiškai dirbančiu.

6. Pareiškėjas vertino, kad savarankiškos veiklos periodas neturi sutapti su verslo liudijimo laikotarpiu, nes tai reikštų, jog verslo liudijimą privaloma turėti 365 dienas per metus ir už visas dienas mokėti pajamas, valstybinio socialinio draudimo bei privalomo sveikatos draudimo įmokas.

7. Atsakovas Skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo paskutinis darbo su verslo liudijimu laikotarpis buvo nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. Savarankiškai dirbančio asmens išmokos skyrimo momentu (2020 m. kovo 16 d.) asmuo neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies sąlygos (savarankiška veikla nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos). Pabrėžė, kad darbą su verslo liudijimu pareiškėjas pradėjo tik nuo 2020 m. kovo 17 d.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo panaikinti Skyriaus Sprendimo dalį, nenurodant jokių faktinių bei teisinių argumentų, todėl toks pareiškėjo reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pagal verslo liudijimus pareiškėjas veiklą vykdė nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. ir vykdo nuo 2020 m. kovo 17 d. iki 2020 m. rugsėjo 2 d. Pažymėjo, kad 2020 m. kovo 31 d. darbo ieškančio asmens apsilankymų kortelėje nurodyta, jog planuota laikina veikla pagal verslo liudijimą nuo 2020 m. kovo 17 d. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad 2019 metais kasimo darbus pradėjo kovo 20 d. ir dirbo iki gruodžio 17 d., o 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl verslo liudijimo išdavimo ir nuo 2020 m. kovo 17 d. iki šiol vykdo kasimo darbus. Teismas patikslino, kad tai, jog pareiškėjas 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi dėl verslo liudijimo Nr. MO456984-1 išdavimo, patvirtina Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateiktas raštas.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. paskelbtas karantinas. Teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 16 d., kai buvo paskelbtas karantinas Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėjas nebuvo įsigijęs verslo liudijimo verstis individualia veikla ir individualios veiklos nevykdė. Byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, kad būtų vertęsis individualia veikla laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d., dėl kurios verslo liudijimo nebuvo įsigijęs, tačiau mokesčius nuo gautų pajamų būtų sumokėjęs. Iš atsakovo 2020 m. rugsėjo 1 d. prieš teismo posėdį pateikto išrašo apie pareiškėjo R. I. darbines veiklas ir pajamas teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d. pareiškėjas darbinės veiklos nevykdė.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2019 metais pareiškėjas veiklą vykdė iki gruodžio 17 d., 2020 m. vasario 17 d. pareiškėjas registruotas Skyriuje kaip darbo ieškantis asmuo, 2020 metais veiklą vykdyti pradėjo nuo kovo 17 d., byloje nėra duomenų, ir pats pareiškėjas nenurodė, jog būtų vertęsis individualia veikla laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d., dėl kurios verslo liudijimo nebuvo įsigijęs, bet mokesčius mokėjo, padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad išmokos skyrimo momentui pareiškėjas atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, ir savarankiška veikla nebuvo išregistruota iki karantino paskelbimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad pareiškėjas išmokos skyrimo momentui (2020 m. kovo 16 d.) neatitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvokos ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos („savarankiška veikla nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos“), todėl atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamo Sprendimo dalį dėl išmokos neskyrimo pareiškėjui.

III. 14. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

15. Pareiškėjas teigia, kad Skyriuje yra registruotas laikotarpiais nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2020 m. vasario 16 d. ir nuo 2020 m. vasario 17 d. iki šios dienos. Pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 4 d. iki šios dienos nėra gavęs pajamų, susijusių su darbo santykiais.

16. Teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad tik 2020 m. kovo 31 d. darbo ieškančio asmens apsilankymų kortelėje pareiškėjas nurodė, jog planuojama laikina veikla pagal verslo liudijimą. Pareiškėjas 2020 m. vasario 26 d. Skyriuje, sudarant individualaus užimtumo veiklos planą, nurodė, kad tęsia individualią veiklą pagal verslo liudijimą.

17. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė, ar verslo liudijimo periodas turi sutapti su savarankiškos veiklos periodu. Pareiškėjas paaiškina, kad niekur nėra įtvirtinta, jog ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dieną reikia turėti galiojantį verslo liudijimą. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę gauti išmoką, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

18. Nesutinka su teismo išvada, kad: „GPMĮ nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų, kad verslo liudijimas yra dokumentas, kuris suteikia teisę vykdyti konkrečią veiklą, kaip tokią, bei, kad verslo liudijimas yra besąlygiškai būtina tam tikros veiklos vykdymo prielaida. Gyventojas neprivalo įsigyti verslo liudijimo veiklai, kuriai jis gali būti išduodamas, nes jis gali pasirinkti vykdyti individualią veiklą ir be jo. Tokiu atveju jam būtų taikomos bendrosios individualios veiklos pajamų apmokestinimo ir jos vykdymo tvarkos taisyklės“. Pareiškėjas teigia, kad tokia teismo pozicija varžo jo teisę pasirinkti verslo bei mokesčių mokėjimo modelį. Pažymi, kad savarankiškos veiklos periodas neturi sutapti su verslo liudijimo laikotarpiu, nes tai reikštų, jog privaloma verslo liudijimą turėti visus metus.

19. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo paskutinis darbo su verslo liudijimu laikotarpis buvo nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. Savarankiškai dirbančio asmens išmokos skyrimo momentui (2020 m. kovo 16 d.) asmuo neatitiko ne tik savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, bet ir kitų Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies sąlygų – savarankiška veikla neturi būti išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos bei savarankiška veikla turi būti vykdoma, ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Darbą su verslo liudijimu pareiškėjas pradėjo tik 2020 m. kovo 17 d.

21. Atsakovas akcentuoja, kad savarankiškai dirbančio asmens išmokos skyrimo momentu (2020 m. kovo 16 d.) pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies sąlygų. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos klimatą, kasimo darbus galima atlikti maždaug nuo kovo vidurio iki lapkričio mėnesio pabaigos / gruodžio vidurio, priklausomai nuo įšalo žemėje bei oro temperatūros, tačiau apeliaciniame skunde pateikia priešingą nuomonę.

22. Teigia, kad byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog būtų vertęsis individualia veikla laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d., dėl kurios verslo liudijimo nebuvo įgijęs, bet mokesčius mokėjo. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad išmokos skyrimo momentu pareiškėjas atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, kaip ji apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 7 d. pateikė Skyriui prašymą „Dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo“. Pareiškėjas prašyme patvirtino, kad jo pateikti duomenys yra teisingi, t. y. savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; pareiškėjas nedirba pagal darbo sutartį ir neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių, negauna su darbo santykiais susijusių pajamų.

26. Skyriaus vedėja priėmė Sprendimą, kurio 2 priede „Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ nurodyta, kad pareiškėjas neturi teisės gauti išmoką, nes neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d.).

27. Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

28. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).

29. Taigi, iš teisinio reguliavimo matyti, kad savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

30. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas gavo Skyriaus Sprendimą, kurio 2 priede nurodyta, jog pareiškėjas neturi teisės gauti išmokos, nes neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas Skyriaus Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. – 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos), tarp jų ir tokie, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nepateikta jokių su išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal pareiškėjo 2020 m. gegužės 7 d. prašymą neskyrimu susijusių motyvų. Sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, iš jo turinio nėra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Įstatymo 51 straipsnyje suteikta teise prašyti išmokos. Vadovaujantis tuo, darytina išvada, kad Skyriaus sprendimo faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas Skyriaus Sprendimas.

35. Administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu. Kadangi skundžiamas aktas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, toks aktas naikintinas.

36. Panaikinus Sprendimą, pareiškėjo 2020 m. gegužės 7 d. prašymo nagrinėjimo procedūra lieka neužbaigta, todėl atsakovas įpareigojamas priimti sprendimą, kuris atitiktų teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad Viešojo administravimo įstatymą išdėsčius nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2020 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatos iš esmės pasikeitė, tačiau reikalavimas tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą neišnyko, jis netiesiogiai įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje ir kyla iš bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, teisėtumo ir gero administravimo principų.

37. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijamas Sprendimas naikinamas (ABTĮ 88 str. 2 p.), tenkinant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. I. skundą tenkinti.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ojo skyriaus 2020 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. SSI(19.5)-293 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems skyrimo, neskyrimo“ dalį, kuria pareiškėjui neskirta išmoka, ir įpareigoti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ąjį skyrių pareiškėjo 2020 m. gegužės 7 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo įvertinti iš naujo bei priimti motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė