2016-01-06 Nr. AB-332-3-61-3-05549-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-42-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05549-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Advokatas Andrius Chudenkovas, atstovaudamas pareiškėją A. L. (toliau – ir pareiškėjas), per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) pateikė skundą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. liepos 23 d. sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. B.. Pareiškėjas trečiaisiais suinteresuotais asmenimis skunde nurodė A. B. ir R. P..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas nusprendė, kad skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas nustatė, jog ginčijamais sprendimais Tarnyba nusprendė dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. B.. Pareiškėjas prašo teismo panaikinti Tarnybos sprendimus, nurodydamas, kad abejoja, ar A. B. tikrai turi teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas nurodo, kad A. B. dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos turi galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis į teismą. Nurodo, kad A. B. inicijavo net penkias civiles bylas, kuriose ginčija pareiškėjo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (butą ir garažą Vilniuje).

Teismo vertinimu, pareiškėjo keliamas reikalavimas, jo tenkinimo atveju, jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje nenustatytų, nepakeistų ir nepanaikintų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai, susiję su valstybės garantuojamos pagalbos suteikimu A. B., pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme.

III. Pareiškėjas A. L., atstovaujamas advokato Andriaus Chudenkovo, elektroninių ryšių priemonėmis (per EPP) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad teismo nutartis, kurioje teigiama, jog ginčas dėl Tarnybos sprendimų negali būti administracinio teismo ginčo dalyku, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Teisinės pagalbos įstatymas) 18 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, jog „<...> Tarnybos sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Ši teisė yra pripažįstama ir 2015 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašte R. P. Nr. (1.123)7R-4997: „Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo <...> 18 straipsnio 2 dalį tarnybos sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo <...> nustatyta tvarka“.

Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Be to, pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos, tačiau ne tai, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, remdamasis tuo, jog pareiškėjas nėra suinteresuotas bylos baigtimi, tokiu būdu skundo priėmimo stadijoje spręsdamas, ar pareiškėjas turi materialiąją teisę paduoti skundą, ką turėjo padaryti tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad A. B. ir / arba L. B. nuo 2011 m. pradžios nuolat inicijuoja teismo procesus, kuriuose ginčija buto su terasa, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, (toliau – Butas) ir garažo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, (toliau – Garažas) 2010 m. liepos 20 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (ja A. B., atstovaujamas savo motinos L. B., pardavė Butą ir Garažą A. L. ir jo sutuoktinei) ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. susitarimą, vėliau ir 2011 m. gruodžio 9 d. Buto ir Garažo pirkimo-pardavimo sutartį (ja A.

L. su sutuoktine pardavė butą R. P. su sutuoktine), šiuose procesuose nuolat piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir daro neįmanomą tiek bylų išnagrinėjimą, tiek nuosavybės teise Butą ir Garažą valdančių iš pradžių A. ir S. L., o dabar naujųjų šio turto savininkų, R. ir N. P., naudojimąsi savo turtu. Taip elgdamiesi jie siekia nevaržomai ir neatlygintinai kuo ilgesnį laiką naudotis Butu ir Garažu. Dėl šios priežasties naujieji turto savininkai buvo priversti inicijuoti procesus, kuriuose siekė iškeldinti iš Buto ir Garažo A.

B. su savo motina bei prisiteisti nuostolius, kuriuos patiria dėl jo piktnaudžiavimo turimomis teisėmis veiksmų. Tačiau ir šios priemonės nepadėjo, nes A. B. su motina ne tik neatlaisvina jiems nebepriklausančio turto, tačiau ir tebetęsia bylinėjimąsi su naujaisiais turto savininkais. Galiausiai, A. B. pareiškėjo atžvilgiu inicijavo net penkias civilines bylas, kuriose ginčija pareiškėjo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Butą ir Garažą), visiškai skirtingais, netgi vienas kitą paneigiančiais pagrindais. Tarnyba A.

B. naudai yra priėmusi sprendimus, kurių pagrindu jam yra teikiama nemokama antrinė teisinė pagalba, todėl jo teismo proceso išlaidos yra kompensuojamos 100 procentų. Kadangi A. B. yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl jo neteisėtas tikslas – vilkinti teisminius procesus ir kuo ilgiau naudotis Butu ir Garažu – tampa lengvai įgyvendinamas. Maža to, aplinkybė (tokią nustačius šioje byloje), kad asmuo nuo žyminio mokesčio jo paties pastangomis yra atleidžiamas nepagrįstai, taip pat savaime suponuotų išvadą, kad asmens, nesąžiningai besinaudojančio „nemokamo“ bylinėjimosi galimybe, atžvilgiu nepagrįstai nėra realizuojami žyminio mokesčio tikslai, jo bylinėjimosi mastai ir pagrįstumas nėra kontroliuojami tokiais kriterijais, kokiais jie yra kontroliuojami kitų, sąžiningų, bylininkų atžvilgiu.

A. B. suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba yra skirta sulyginti jo ir atsakovų procesinę padėtį su sąlyga, kad jis neturi galimybės vykdyti prievoles valstybei dėl proceso apmokėjimo ir pats asmeniškai negali apmokėti teisinių paslaugų. Tokiu būdu, jei A. B. turi galimybę įvykdyti prievoles valstybei ir pats asmeniškai apmokėti teisines paslaugas, tačiau turėdamas tikslą gauti antrinę valstybės lėšomis finansuojamą teisinę pagalbą elgėsi nesąžiningai, tuomet valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo A.

B. šalis pastato į nevienodą padėtį bei įteisina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio pažeidimą. Susidaro procesinė padėtis, kai viena iš šalių veikia ne tik pati, bet ir naudoja valstybės išteklius savo asmeninių interesų patenkinimui. Tokioje padėtyje L. ir P. bylinėjasi ne tik su A. B., bet ir su valstybe, todėl jų procesinė padėtis be pagrindo yra apsunkinta. Taip pat pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Taigi, nors Tarnybos 2015 m. liepos 23 d. sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. B. nėra skirti pareiškėjui, jie neabejotinai sukelia teisines pasekmes pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundžiami Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. liepos 23 d. sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, pareiškėjo keliamas reikalavimas, jo tenkinimo atveju, jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje nenustatytų, nepakeistų ir nepanaikintų.

Kaip matyti, skundžiamais sprendimais Tarnyba nusprendė dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. B. civilinėje byloje Nr. 2-4201-614/2015 dėl pirkimo-pardavimo sandorių nuginčijimo apmokant ją 100 procentų (sprendimas Nr. (1.7) S-2238-2713-15). Kaip teigia pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde, A. B. dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos turi galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis į teismą. A. B. inicijavo net penkias civiles bylas, kuriose ginčija pareiškėjo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Butą ir Garažą), jose nuolat piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir daro neįmanomą tiek bylų išnagrinėjimą, tiek pareiškėjo bei naujųjų turto savininkų naudojimąsi savo turtu. Tokiu būdu, pasak pareiškėjo, A. B. atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo reiškia teisminių procesų vilkinimą ir ilgesnį jo naudojimąsi Butu ir Garažu, kuriuos jau yra pardavęs.

Atsižvelgus į pareiškėjo argumentus, matyti, jog jis pagrindiniu skundžiamų Tarnybos sprendimų neteisėtumu ir nepagrįstumu įvardija trečiojo suinteresuoto asmens A. B., kuriam šiais skundžiamais Tarnybos sprendimais suteikta 100 procentų apmokama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bylose, kuriose jam tokia valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo suteikta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinėse bylose piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės numatytos Civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje, pagal kurį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius (1 d.) bei / ar jam gali būti paskirta iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų bauda, o iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą antrinė teisinė pagalba neteikiama arba jos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis (11 str. 7 d. 8 p.; 23 str. 1 d. 5 p.). Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti Tarnybai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (kai gynėjo dalyvavimas būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį) apie pareiškėjo piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis, kas yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo (23 str. 2 d.).

Taigi, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas toje (civilinėje) byloje, kurioje vyksta konkretus teismo procesas ir kuriame tam tikram asmeniui suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba. Draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis principas, kaip valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principas, pirmiausia skirtas apsaugoti valstybės finansinius interesus nuo nepagrįsto valstybės lėšų suteikimo (naudojimo) asmenims, kurie nesąžiningai naudojasi tokia valstybės suteikiama lengvata. Tokiu būdu pirmiausia advokatai, teikiantys valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, yra suinteresuoti tokio principo įgyvendinimu, turėdami pareigą pranešti Tarnybai ar atitinkamoms institucijoms apie asmens, kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju pareiškėjo suinteresuotumas A. B. (ne)sąžiningumu konkrečiose civilinėse bylose susijęs būtent su pareiškėjo asmeniniais interesais, galimai jam kilusiais materialiniais nuostoliais dėl galimo A. B. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis tose konkrečiose civilinėse bylose, kas, kaip minėta, sprendžiama Civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje numatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo suinteresuotumo skųsti ginčijamus Tarnybos sprendimus, pabrėžtina ir tai, jog pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A442-548/2010 išaiškinimais, kadangi joje spręstas klausimas dėl pareiškėjo suinteresuotumo ir jo teisių pažeidimo dėl VĮ „Registrų centras“ priimtų sprendimų, kurie, pareiškėjo teigimu, sukėlė žalą, nors ir nebuvo tiesiogiai jam adresuoti, t. y. šioje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens galimybės kreiptis į teismą ir prašyti būtent žalos atlyginimo dėl sprendimų, kurie buvo priimti ne pagal pareiškėjo prašymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo ne žalos atlyginimo, o skundžia atsakovo sprendimus, kurie buvo priimti ne jo atžvilgiu. Tokiu būdu minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (minėtos teismo nutarties ratio decidendi) nesutampa.

Be to, pridurtina, jog Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, jog Tarnybos sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, numato bendrą taisyklę dėl Tarnybos sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apskundimo, kuri detalizuojama būtent Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t. y. laikantis ABTĮ įtvirtintų procesinių skundo padavimo administraciniam teismui taisyklių, tarp kurių ir besikreipiančio asmens suinteresuotumo reikalavimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino procesinio pobūdžio klausimą – pareiškėjo atitikimą šiam reikalavimui, o ne pareiškėjo materialiosios reikalavimo teisės (ne)turėjimą. Taip pat pabrėžtina, jog teisė Tarnybos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažįstama 2015 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašte R. P. Nr. (1.123)7R-4997, kadangi čia tik pacituota minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies bendroji nuostata (taisyklė), siekiant atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad Teisingumo ministerijai nėra suteikti įgaliojimai vertinti Tarnybos priimtų sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar atsisakymo suteikti informaciją pagrįstumo ir teisėtumo, todėl ji turi galimybę tik pateikti turimą informaciją apie Tarnybos sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. B. priėmimo aplinkybes bei savo nuomonę R. P. prašyme keliamais klausimais.

Atsižvelgus į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. L. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė