2018-09-18 Nr. AB-15923-3-61-3-01375-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5108-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01375-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. K. (G. K.) ir S. K. (S. K.), atstovaujamo įstatyminės atstovės G. K. (G. K.), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K. (G. K.) ir S. K. (S. K.), atstovaujamo įstatyminės atstovės G. K. (G. K.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. K., kaip įstatyminė atstovė atstovaudama ir pareiškėjui S. K., padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-57 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2003 metais ištekėjo už (duomenys neskelbtini) piliečio ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Su vyru išsiskyrė 2014 metais. Nuo 2009 metų (duomenys neskelbtini) pareiškėja gyveno nelegaliai, todėl 2016 metais iš (duomenys neskelbtini) buvo deportuota ir grįžo į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Kilmės valstybėje gyveno pas tetas kartu su pusbroliu. Pareiškėjos teigimu, pusbrolis, būdamas girtas, nuolat ją mušė, varė iš namų. Iš kilmės valstybės pareiškėja išvyko 2016 metais į (duomenys neskelbtini). Gyvendama (duomenys neskelbtini), pareiškėja susipažino su graikų kilmės asmeniu, nuo kurio susilaukė sūnaus S. K., kuris gimė ją jau grąžinus į Lietuvą.

3. Pareiškėja paaiškino, kad į kilmės valstybę grįžti negali, nes (duomenys neskelbtini) neturi kur gyventi. Gyventi su musulmonu broliu negali, nes ji yra išsiskyrusi, deportuota, turi nesantuokinį vaiką, be to, tapo krikščione. Dėl šių aplinkybių kilmės valstybėje pareiškėja bijo patirti smurtą, būti persekiojama. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėja, remdamasi informacija apie kilmės valstybę, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vienišos, nesantuokinių vaikų turinčios motinos nuolat susiduria su diskriminacija, nepritekliumi, jos engiamos, prie jų seksualiai priekabiaujama, sulaukia įžeidimų, grasinimų iš visuomenės, o tikslinę socialinę pagalbą gauna tik tada, kai pusė paskirtos sumos atiduoda tarnautojams kaip užmokestį už paslaugą. Pareiškėjos tvirtinimu, atsakovas be pagrindo nesurinko ir nevertino 2017 m. liepos 12 d. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (toliau – ir prašymas) patvirtinančios (paneigiančios) informacijos, t. y. ar kilmės valstybėje yra reali galimybė pasinaudoti teisine pagalba, ar suteikiamos kokios nors socialinės garantijos vienišoms mamoms, ar sistema realiai veikia, ar galima kreiptis pagalbos į teisėsaugos pareigūnus esant smurtui artimoje aplinkoje ir ar pareigūnai suteikia pagalbą moterims, ypač vienišoms motinoms, kurios yra itin stigmatizuojamos.

5. Pareiškėjos teigimu, aplinkybės, kurias ji nurodė prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Pareiškėja taip pat nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Pareiškėjos nuomone, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad jos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog ją grąžinus į (duomenys neskelbtini) jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad tikimybė, jog pareiškėja gali susidurti su pusbrolio savivale ir smurto veiksmais, egzistuoja, tačiau pusbrolis nėra persekiojimo vykdytojas, kaip tai apibrėžia Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis, o jo vykdomi veiksmai neatitinka 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrįstos tikimybės, kad pareiškėja grįžimo į kilmės valstybę atveju dėl pakeistos religijos patirtų persekiojimui prilygstančius veiksmus, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, dėl to pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vadovaujantis Migracijos departamento turima informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad nagrinėjant jos prašymą buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjos atveju, buvo surinkta ir įvertinta informacija, susijusi su vienišų motinų padėtimi (duomenys neskelbtini) ir smurtu artimoje aplinkoje. Pareiškėja manipuliuoja informacija apie vienišų motinų padėtį (duomenys neskelbtini) ir ją interpretuoja sau palankia linkme. Duomenų apie vykdomą tendencingą vienišų motinų persekiojimą (duomenys neskelbtini) nėra, o nesąžiningų pareigūnų neteisėta veikla nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nefunkcionuoja valstybės pašalpų sistema, pagalbų programos ar kitos socialinės garantijos vienišoms motinoms, kuriomis pareiškėja negalėtų pasinaudoti. (duomenys neskelbtini) yra priimti teisės aktai, reglamentuojantys prevencijos priemones, susijusias su iškilusia grėsme dėl smurto šeimos aplinkoje, dėl to taikytinas apsaugos priemones ir pagalbos teikimą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2018 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 12PR-57RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja tam tikros diskriminacinio pobūdžio apraiškos, susijusios su vienišomis motinomis, kurios augina nesantuokinius vaikus, kurios pasireiškia socialiniame ir visuomenės tarpe, tačiau nėra jokių duomenų, kad valstybė ar nevalstybiniai subjektai vykdo tendencingą tokių vienišų motinų persekiojimą. Valstybės pareigūnų piktnaudžiavimas pareigomis, manipuliuojant lengvatų, pašalpų ir kitų išmokų sistema, ir visuomenės smerkiantis, žeminantis elgesys, priekabiavimas nėra sąlygojamas (duomenys neskelbtini) valstybės vykdomos politikos bei nepatvirtina, jog valstybės pašalpų sistema, pagalbų programos ar kitos socialinės garantijos vienišoms motinoms (duomenys neskelbtini) nefunkcionuoja. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šia Išvadoje pateikta informacija apie kilmės valstybę.

12. Įvertinęs informaciją apie kilmės valstybę ir pareiškėjos pasakojimą dėl galimos jai grėsmės kilmės valstybėje, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog yra tikimybė, kad pareiškėja ir jos sūnus gali susidurti su pareiškėjos pusbrolio savivale ir smurto veiksmais, tačiau tokie pusbrolio veiksmai yra šeimyninio pobūdžio. Veiksmai, susiję smurtu artimoje aplinkoje, nevykdomi valstybės vardu. (duomenys neskelbtini) įstatymai nustato atsakomybę už tokius veiksmus, o valstybė teikia pagalbą nukentėjusiems asmenims nuo tokio smurto veiksmų. Todėl nors pareiškėjos baimė yra pagrįsta ir individualizuota, tačiau pusbrolis nėra persekiojimo vykdytojas, kaip tai apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, o jo vykdomi veiksmai neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo Ženevos konvencijos kontekste.

13. Teismas pabrėžė, kad Išvadoje nurodyta, jog informacijos, patvirtinančios, jog (duomenys neskelbtini) yra tendencingai tiek valdžios, tiek visuomenės persekiojami musulmonai, atsivertę į kitą religiją, nėra. Pareiškėja taip pat apklausų metu nenurodė, kad ji 2016 metais grįžusi į (duomenys neskelbtini) iš visuomenės, (duomenys neskelbtini) valdžios ar pusbrolio patyrė kokius nors veiksmus dėl pakeistos religijos. Tikimybės, kad pareiškėja grįžimo į kilmės valstybę atveju dėl pakeistos religijos patirtų persekiojimui prilygstančius veiksmus, nėra. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos baimė patirti šiuos veiksmus visiškai nepagrįsta.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjos teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Ženevos konvencijos prasme.

15. Teismas taip pat nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl prieglobsčio prašytojų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

16. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad, išsiuntus ją ir jos sūnų į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, kad pareiškėjai ir jos sūnui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Todėl pareiškėja ir jos sūnus neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai ir jos sūnui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ar papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo.

18. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjos paaiškinimus ir atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie jos kilmės valstybę. Todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

III. 19. Pareiškėja G. K., kaip įstatyminė atstovė atstovaudama ir pareiškėjui S. K., padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

20. Pareiškėja iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

21. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu neužtikrino objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, kadangi nesurinko visos aktualios informacijos apie jos kilmės valstybę dėl smurto prieš moteris artimoje aplinkoje ir valdžios institucijų teikiamos pagalbos efektyvumą. Todėl pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo padarytoms išvadoms, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tos aplinkybės, kurias ji nurodė savo prašyme dėl prieglbsčio ir apklausos, vykdytos migracijos pareigūnų, metu, atsižvelgiant, jog kilmės valstybės institucijos neužtikrina tinkamos moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir teismas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

22. Pareiškėja pabrėžia, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos ginčijamo Sprendimo bei skundžiamo teismo sprendimo dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

23. Pareiškėja pripažįsta, kad kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl jos ir jos sūnaus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau, pareiškėjos nuomone, išsiuntus ją ir jos sūnų į kilmės valstybę, ji ir jos vaikas gali būti kankinami, su jais gali būti žiauriai elgiamasi arba gali būti žeminamas jų orumas vien dėl to, jog kilmės valstybė neužtikrina efektyvių priemonių nuo smurto artimoje aplinkoje (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai pritaikius teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

27. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

29. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė patirti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimus. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

30. Nutarties 12 ir 13 punktuose nurodytos aplinkybės ir pirmosios instancijos pateikiamas jų teisinis vertinimas teisėjų kolegijos pripažįstamas pagrįstu ir suponuoja, kad pareiškėjos nurodytos grėsmės yra šeimyninio pobūdžio aplinkybės, kurių negalima vertinti kaip neišvengiamų ir objektyviai tikėtinų, nes (duomenys neskelbtini) teisinė sistema turi analogiškų kaip ir Lietuvoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse priemonių šeimyninio pobūdžio grėsmėms užkardyti ir nėra pagrindo pripažinti, kad jų nenaudotų panašiais kaip pareiškėjos nurodomais atvejais, todėl nėra pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą konstatuojant, kad neįrodyta, jog egzistuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga.

31. Byloje nesurinkta pareiškėjos persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nėra įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjos teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Ženevos konvencijos prasme.

32. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, taigi Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjai ir jos sūnui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

33. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. K. (G. K.) ir S. K. (S. K.), atstovaujamo įstatyminės atstovės G. K. (G. K.), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys