2022-02-02 Nr. AB-2753-3-61-3-02944-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-40-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02944-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Retenė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Retenė“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Retenė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-313 „Dėl neįgaliųjų socialinės įmonės statuso panaikinimo VšĮ „Retenė“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde paaiškino ir nurodė, kad:

2.1. VšĮ „Retenė“ įsteigta 1997 m. gruodžio 15 d. ir verčiasi ūkine – komercine veikla, o 2007 m. sausio 25 d. jai buvo suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas. Pareiškėjas 2020 m. liepos 9 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą su paaiškinimu, nurodydamas, kad pagal galiojančio 2019 m. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo redakcijos nuostatą dėl socialinės įmonės statuso netekimo, socialinė įmonė netenka savo statuso, jeigu daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos (galiojančio 2019 m. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat, kad pareiškėjas daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per 2019 m. neviršijo 20 proc. gautų pajamų iš neremtinų veiklų, todėl nurodė mananti, jog nepažeidė nei šios, nei kitų galiojančio 2019 m. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normų. Užimtumo tarnyba 2020 m. rugpjūčio mėnesio rašte Nr. Sd- „Dėl neįgaliųjų socialinės įmonės statuso panaikinimo ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo VšĮ „Retenė“ (toliau – ir Raštas) nurodė, kad Užimtumo tarnybos direktoriaus Įsakymu pareiškėjui nuo 2020 m. liepos 1 d. panaikintas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas ir nutrauktas visos valstybės pagalbos mokėjimas.

2.2. Įsakyme nurodyti padariniai, kaip socialinės įmonės statuso panaikinimas ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas už tai, kad socialinės įmonės statusą turinti įmonė neatitinka naujų reikalavimų, laikomi neadekvačiais ir pažeidžiančiais pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisėtumo bei teisinės valstybės principus. Įmonėje dirba 11 darbuotojų, iš jų 10 darbuotojų priklauso tikslinėms grupėms, t. y. 1 neįgalusis darbuotojas, kuriam nustatytas 0-25 proc. darbingumo lygis; 7 neįgalieji darbuotojai, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis ir 2 neįgalieji darbuotojai, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis. Socialinės įmonės statuso panaikinimas ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas daro neigiamą įtaką pareiškėjo darbuotojams – neįgaliems asmenims. Pareiškėjas tenkina viešuosius ir privačiuosius interesus, vykdydamas neįgaliųjų technikos remontą ir gamybą, organizuodamas vaizdo kamerų stebėjimą Pakruojo, Linkuvos miestuose, Klovainių ir Lygumų miesteliuose, taip pat treniruodamas sunkios negalios asmenų savarankiško gyvenimo įgūdžius, ugdydamas neįgaliųjų darbinius gebėjimus, kad padidėtų jų fizinės ir profesinės galimybės integruotis darbo rinkoje bei sumažėtų socialinė atskirtis, ir, gaudamas valstybės pagalbą darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo mokesčio daliniam kompensavimui, galėjo lygiomis sąlygomis konkuruoti su kitais panašias paslaugas teikiančiais rinkos dalyviais, pas kuriuos nedirba neįgalūs asmenys, ir kurie dėl to yra našesni, konkurencingesni.

2.3. Pareiškėjas socialinės įmonės statusą įgijo 2007 m. sausio 25 d. tuo metu galiojusios 2004 m. birželio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 redakcijos ir kitų teisės aktų nustatytais pagrindais bei tvarka. Pareiškėjas iki 2020 m. liepos 1 d. ir ginčijamo Įsakymo priėmimo metu atitiko visas įstatymų leidėjo keliamas sąlygas bei reikalavimus, keliamus socialinei įmonei. Situacija pasikeitė nuo 2020 m. liepos 1 d., kada įsigaliojo 2019 m. rugsėjo 19 d. priimto Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytas pakeistas Įstatymas su jame nustatytu nauju socialinių įmonių teisiniu reglamentavimu, įskaitant su naujais reikalavimais juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, siekiančiam įgyti socialinės įmonės statusą, nurodant, kad socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, gautos pajamos per praėjusius kalendorinius metus turi sudaryti ne daugiau kaip 15 proc. visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų.

2.4. Pareiškėjo gautos pajamos iš valstybės neremtinos veiklos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. sudarė tik 15,27 proc. visų pareiškėjo gautų pajamų, taigi, pareiškėjas nepažeidė Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, reikalaujančios, kad socialinės įmonės statuso siekiančio juridinio asmens ar jo padalinio iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos per daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį sudarytų ne daugiau kaip 20 proc. visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, todėl pagrįstai tikėjosi, kad socialinės įmonės statusas jai nebus panaikintas. Be to, pareiškėjas nuo 2020 m. balandžio mėn. iki birželio mėn. jokių pajamų, susijusių su valstybės neremtina veikla negavo.

2.5. Nors pareiškėjo pajamos iš valstybės neremtinos veiklos per 2019 metus sudarė 27,71 proc. visų gautų pajamų, tačiau pareiškėjo gaunamos pajamos iš valstybės neremtinos veiklos daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės neviršydavo 20 proc. visų gaunamų pajamų. Vienintelės iš valstybės neremtinos veiklos 2019 metais pareiškėjos gautas pajamas sudarė pajamos, gautos už vykdytą apsaugos sistemų paslaugų veiklą. Pareiškėjas apsaugos sistemų paslaugų veikla verčiasi nuo 2013 m. kovo 18 d. laimėjęs Pakruojo rajono savivaldybės organizuotą konkursą „Viešose vietose įrengtų Pakruojo miesto savivaldybės valdomų vaizdo stebėjimo kamerų transliuojamo vaizdo Pakruojo rajone stebėjimo paslaugos atliekamos Pakruojo rajono savivaldybės administracijos pastate pirkimas“. Tuo metu tokia veikla buvo remtina ir vadinama „Viešosios tvarkos ir apsaugos veikla“ (EVRK 84.24), tačiau 2015 m. gruodžio 23 d. į Socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą įtraukus apsaugos ir tyrimo veiklą (EVRK 80), pareiškėjo vykdyta viešosios tvarkos ir apsaugos veikla tapo neremtina. Dėl šių priežasčių, pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. keitė savo įstatus, juos papildydamas naujomis veiklomis ir nuo 2016 m. balandžio mėnesio vaizdo stebėjimo kamerų transliuojamo vaizdo Pakruojo rajone stebėjimo paslaugą priskyrė apsaugos sistemų paslaugų veiklai (EVRK 82.20), tačiau 2017 m. gegužės 23 d. iš Šiaulių teritorinės darbo biržos buvo gautas raštas Nr. (9.17) Sd-4183, kuriame nurodyta, kad viešose vietose įrengtų rajono savivaldybės valdomų vaizdo stebėjimo kamerų transliuojamo vaizdo rajone stebėjimo paslaugos pagal EVRK 2 redakciją klasifikuojamos 80.20 klasėje – „Apsaugos sistemų paslaugų veikla“. Pareiškėjo finansinė situacija kardinaliai pasikeitė, kai jis 2018 metais pralaimėjo konkursą dėl pagrindinės iki tol buvusios veiklos – techninės pagalbos priemonių remonto. Pareiškėjas, siekdamas išsilaikyti, buvo priverstas užsiimti kitomis veiklomis, tarp jų ir neremtina veikla, todėl 2018 metais pareiškėjo pelnas iš valstybės neremtinos veiklos sudarė net 29,90 proc. visų jo gautų pajamų.

2.6. Pareiškėjas 2019 metais vykdė nuolatinę vidinę kontrolę ir sekė, jog atitiktų visas įstatymo nustatytas sąlygas socialinės įmonės statusui išlaikyti. Nors, kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjo pelnas iš valstybės neremtinos veiklos 2019 metais sudarė 27,71 proc. visų jo gautų pajamų, tačiau šis rodiklis atitiko visas tuo metu galiojusios 2004 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 redakcijos sąlygas ir reikalavimus socialinės įmonės statusui įgyti bei jį išsaugoti. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojęs 2004 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas Nr. IX-2251 nustatė aiškias ir konkrečias sąlygas, kurioms esant socialinėms įmonėms gali būti suteikiamas socialinės įmonės statusas, t. y., jei asmuo tenkina visas įstatyme nustatytas sąlygas, jam turi būti suteikiamas socialinės įmonės statusas, taip pat socialinės įmonės statuso netekimo pagrindus. Toks teisinio reguliavimo pobūdis suformavo asmenims, įskaitant pareiškėją, teisėtus lūkesčius, kad, laikantis įstatymo nuostatų, jie išsaugos socialinės įstaigos statusą, dėl kurio galės gauti valstybės paramą visą socialinės įmonės veiklos laikotarpį. Tuo tarpu 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Įstatymui, tam tikros įmonės, įskaitant pareiškėją, nebeatitiko valstybės pagalbos gavimui keliamų reikalavimų dėl to, kad įstatymų leidėjas nustatė naujus kriterijus, būtinus socialinės įmonės statusui įgyti, ir, juos nustatydamas, visiškai neatsižvelgė į valstybės jau prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę, taip pat į tai, kad kai kurie reikalavimai buvo nustatyti jau už visus 2019 metus, nors Pakeitimo įstatymas buvo priimtas tik 2019 m. rugsėjo 19 d., t. y. 2019 metų III ketvirčio pabaigoje, iki 2019 metų pabaigos likus 3 mėnesiams, kas atėmė galimybę veikiančioms socialinėms įmonėms, įskaitant pareiškėją, galimybę atitikti naujai priimto Įstatymo reikalavimams, taikomiems už praėjusius, t. y. 2019 metus.

2.7. Įstatyme (įsigaliojusiame nuo 2020 m. liepos 1 d.) įtvirtinta nuostata yra taikoma praeityje įvykusiems teisiniams įvykiams, t. y. atgal, pažeidžiant vieną pagrindinių teisės principų ir postulatų – lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pakeitimo įstatymas priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., kai jau buvo praėję 2019 metų net 9 mėnesiai, ir dėl to tokioms socialinėms įmonėms, kaip pareiškėjas, nebuvo sudaryta jokios objektyvios galimybės prisitaikyti bei atitikti naujus Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d.) reikalavimams.

2.8. Socialinės įmonės statusas suteikiamas neterminuotai, tačiau, nepaisant to, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, numatanti, kad juridiniam asmeniui, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytame Įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2020 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą ir Įstatymą (įsigaliojusį nuo 2020 m. liepos 1 d.), nustatė įpareigojimus socialinės įmonės statusą jau turinčiai įmonei atitikti tik dabar ketinančioms įgyti socialinės įmonės statusą įmonėms keliamus reikalavimus, akivaizdžiai neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų.

2.9. Pareiškėjas atitiko jam keliamus reikalavimus, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. iš valstybės neremtinos veiklos gautos pajamos sudarė 27,71 proc. visų jos pajamų. Nors neremtinos veiklos pajamos buvo didesnės negu 20 proc., tačiau šios rūšies pajamos niekada daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės nebūdavo didesnės kaip 20 proc. (iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuo 2019 metų rugsėjo mėnesio, t. y. nuo tada, kai buvo priimtas Pakeitimo įstatymas, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo iš valstybės neremtinos veiklos gautos pajamos sudarė 38,97 proc. visų pareiškėjo pajamų, t. y. 2019 metų rugsėjo mėnesį neremtinos veiklos pajamos sudarė 12,48 proc., 2019 metų spalio mėnesį – 38 proc., 2019 metų lapkričio mėnesį – 80,29 proc., 2019 metų gruodžio mėnesį – 25,12 proc. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas 2019 metais atitiko iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios 2004 m. birželio 1 d. Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, t. y. pareiškėjo pajamos iš neremtinos veiklos daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės neviršijo 20 proc. visų jo pajamų.

2.10. Teisinio reguliavimo pobūdis, kai pareiškėjas, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais, atitiko jam keliamus reikalavimus, tačiau socialinės įmonės statusas jam buvo panaikintas nustačius, kad pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 1 d. neatitinka tik dabar socialinės įmonės statuso siekiančioms įmonėms keliamų reikalavimų, susijusių su 2019 metais iš valstybės neremtinos veiklos gautomis pajamomis, kelia abejonių ir dėl jo suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principais, todėl pareiškėjas prašė pripažinti, kad ginčijamas Įsakymas yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas, pažeidžiantis teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

2.11. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 2020 m. liepos 1 d. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniams teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams. Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas grindė tuo, kad jis 2019 metais vykdydamas neįgaliųjų socialinės įmonės veiklą atitiktų 2019 m. rugsėjo 19 d. priimto Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d.) nuostatas, o būtent, kad per 2019 metus iš valstybės neremtinos veiklos gautos pareiškėjo pajamos sudarytų ne daugiau kaip 15 proc. visų jo gautų pajamų (Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas), kas yra neteisėta ir neteisinga. Be to, kadangi nei Pakeitimo įstatymu, nei Įstatymu (įsigaliojusiu nuo 2020 m. liepos 1 d.) socialinės įmonės statusą jau turinčioms įmonėms nebuvo nustatytas pakankamas įstatymų įgyvendinimo terminas, t. y. nebuvo nurodyta, kad socialinės įmonės statusą turinčios įmonės iš valstybės neremtinos veiklos gaunamos pajamos nuo 2020 m. sausio 1 d. ar bent jau nuo 2020 m. liepos 1 d. neturi viršyti 15 proc. visų jos gaunamų pajamų, turėtų būti svarstomas analizuotų Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d.) normų galimas prieštaravimas Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

3. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas:

3.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1. papunkčiu, Užimtumo tarnyba yra įgaliota vykdyti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas ir kitas funkcijas, susijusias su socialinės įmonės statuso suteikimu ir panaikinimu, valstybės pagalbos skyrimu ir mokėjimu. Pagal Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225 „Dėl Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo ir Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalies nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 16 punktą – Užimtumo tarnyba priima sprendimus dėl socialinės įmonės statuso (ne) suteikimo. Užimtumo tarnyba neginčija fakto, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo redakcijos nuostatas pareiškėjas galbūt atitiko, tačiau nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog turėjo vertinti pareiškėjo statusą pagal nebegaliojančias teisės aktų nuostatas. Užimtumo tarnyba savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo minima Įstatymo redakcija, ką pripažįsta ir pareiškėjas, nebegalioja nuo 2020 m. sausio 1 d., todėl nebetenka prasmės pareiškėjo aiškinimas, jog jis nepažeidė nebegaliojančio teisės akto reikalavimų.

3.2. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas susipažinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 1 punktu patvirtintu neremtinų veiklos rūšių sąrašu, žinojo, kad jo gaunamų pajamų iš neremtinos veiklos dalis nuo visų per laikotarpį gautų pajamų, sudaro daugiau nei 15 proc., t. y. pareiškėjo pajamos sudarė 27,71 proc., todėl įmonė nebeatitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo.

3.3. Pareiškėjo teiginiai, kad jis sėkmingai įgyvendino ir vadovavosi Įstatymo, galiojusio nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. redakcijos nuostatomis, nes pareiškėjo gautos pajamos iš neremtinos veiklos laikotarpyje nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. sudarė tik 15,27% visų pareiškėjo gautų pajamų ir pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, todėl pagrįstai tikėjosi, kad socialinės įmonės statusas jam nebus panaikintas, turėtų būti atmesti, kadangi Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje aiškiai nurodoma, kad įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas yra panaikinamas nuo 2020 m. liepos 1 d., jei įmonė neatitinka Įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2020 m. liepos 1 d., nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą.

3.4. Pareiškėjo argumentai dėl 2019 metais vykdytos vidinės kontrolės nepagrįsti, nes ją pareiškėjas vykdė netinkamai. Pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad atitiktų nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio įstatymo nuostatas ir jam nebūtų panaikintas socialinės įmonės statusas, juolab, jog Pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., teisės aktų registre paskelbtas 2019 m. spalio 9 d.

3.5. Pareiškėjo skunde nurodytos neremtinos veiklos pajamos nuo 2019 m. rugsėjo iki gruodžio mėnesių akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjas, žinodamas apie įsigaliosiančius Įstatymo pakeitimus ir turėdamas pakankamai laiko 2019 metų paskutinį ketvirtį pajamas iš neremtinos veiklos sumažinti, tokiu būdu atitinkant nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos nuostatas, veikė priešingai ir pajamas iš neremtinos veiklos tik didino, o 2020 m. sausio mėnesį pajamas iš neremtinos veiklos padidino net iki 92,41 proc.

3.6. Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jame nurodytas jo teisinis pagrindas – Pakeitimo įstatymas, Įstatymas, Tvarkos aprašas. Įsakyme aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, išaiškinta apskundimo tvarka ir terminai. Tokia Įsakymo formuluotė nesukliudė pareiškėjui suprasti jo esmę ir pasinaudoti teise ginčyti Įsakymą administraciniame teisme.

3.7. Atsakovas neturi pasirinkimo laisvės vykdyti arba nevykdyti Įstatymo nuostatų, nes Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 1 punkte imperatyviai nurodyta, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra nutraukiamas, kai yra panaikinamas socialinės įmonės statusas, nes socialinė įmonė neatitinka 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

3.8. Užimtumo tarnyba nesutinka, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, įstatymo leidėjas numatė Įstatymo taikymo taisyklę laike, kad juridiniam asmeniui, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytame Įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2020 m. liepos 1 d. Teisės normos buvo priimtos 2019 m. rugsėjo 19 d. ir suteikta galimybė susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu. Įstatymo nuostatos yra taikomos tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsirado po Įstatymo įsigaliojimo, t. y. specialiai buvo nustatytas pereinamasis Įstatymo nuostatų įsigaliojimo laikotarpis, per kurį suinteresuoti subjektai galėjo atitinkamai pakoreguoti savo veiklą, kad atitiktų naujai keliamus reikalavimus ir reguliuoja santykius, kurie dar nėra pasibaigę. Todėl Įstatymas neprieštarauja teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams bei nepažeidžia lex retro non agit principo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė:

4.1. 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. (13.5 E-51)SD-4075 pateikė Užimtumo tarnybai nuomonę dėl neįgaliųjų socialinės įmonės atitikties Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams vertinimo, nurodydama, kad turi būti vertinama juridinio asmens, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, atitiktis Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytoms sąlygoms, t. y. juridinis asmuo turi atitikti visas 8 straipsnio 2 dalies sąlygas, įskaitant ir reikalavimą, kad iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos per praėjusius kalendorinius metus sudaro ne daugiau kaip 15 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų. Įstatymo projekto nuostatos buvo ilgai derintos su suinteresuotomis institucijomis ir asmenimis, specialiai buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, kad įmonės spėtų prisitaikyti ir įgyvendinti Įstatymo keliamus reikalavimus.

4.2. Sprendimas sumažinti gautas pajamas iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, nuo 20 iki 15 procentų buvo tikslingas, siekiant tokias įmones skatinti kuo daugiau vykdyti remtinas veiklas. Ministerija, remdamasi pareiškėjo pateiktais duomenis apie kiekvieno mėnesio pajamas iš neremtinų veiklos rūšių, priėjo prie išvados, kad net po Įstatymo įsigaliojimo pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad sumažintų iš neremtinos veiklos gautas pajamas ir pereinamuoju laikotarpiu prisitaikytų prie naujų Įstatymo nuostatų. Faktas, kad nuo 2020 metų balandžio iki birželio mėnesio pareiškėjas apskritai negavo pajamų iš neremtinos veiklos, neįrodo siekio sumažinti iš neremtinos veiklos gautų pajamų, o leidžia daryti išvadą, kad taip atsitiko dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, tai yra valstybės lygiu paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino.

4.3. Užimtumo tarnybos pateiktais duomenimis VšĮ „Retenė“ yra vienintelė įmonė, kuri įsigaliojus Įstatymo nuostatoms prarado neįgaliųjų socialinės įmonės statusą dėl neatitikimo Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, kas suponuoja išvadą, kad Įstatymo nuostatos nėra neįgyvendinamos ir nesukuriančios objektyvių galimybių įmonėms prisitaikyti bei atitikti naujus Įstatymo reikalavimus, bei akivaizdžiai neteisėtos ir neteisingos, kaip teigia pareiškėjas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo, kuriuo pareiškėjui nuo 2020 m. liepos 1 d. buvo panaikintas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas ir nutrauktas visos valstybinės pagalbos mokėjimas.

7. Teismas skundžiamame sprendime išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 19 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustato darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuoja valstybės pagalbą socialinėms įmonėms. Pažymėjo, kad Įstatymo atitinkamos normos nuo 2004 m. birželio 1 d. ne kartą buvo keistos, įskaitant ir 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymu Nr. XI-1771 patvirtintą naują redakciją.

8. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmė Pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsnio 1 dalimi pakeitė Įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija, o 2 dalimi – pakeitė Įstatymą. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d. (Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Taigi, iš esmės 2019 m. rugsėjo 19 d. Pakeitimo įstatymu buvo patvirtintos dvi Įstatymo redakcijos, t. y. pirmoji įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. (toliau – 2020 m. sausio 1 d. SĮĮ), antroji įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d. (toliau – 2020 m. liepos 1 d. SĮĮ).

9. Teismas, apžvelgdamas socialinės įmonės statuso panaikinimo (netekimo) teisinį reglamentavimą bei jo kitimą, nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui neįgaliųjų įmonės statusas buvo suteiktas iki 2020 m. birželio 30 d. (Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), o pareiškėjos pajamos už 2019 m. iš valstybės neremtinos veiklos sudarė 27,71 procentus, t. y. daugiau nei 20 procentų visų pareiškėjos už 2019 m. gautų pajamų (2020 m. sausio 1 d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir daugiau nei 15 procentų visų pareiškėjos už 2019 m. gautų pajamų (2020 m. liepos 1 d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kadangi pareiškėjas, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 2020 m. liepos 1 d. nebeatitiko 2020 m. liepos 1d. SĮĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, Užimtumo tarnyba teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ir nutraukė visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo 2020 m. liepos 1 d.

10. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo 2019 m. gautas pajamas tiek iš valstybės remtinos, tiek ir iš neremtinos veiklos, nustatė, kad tik keturis 2019 metų mėnesius pareiškėjo pajamos, gautos iš valstybės neremtinos veiklos, sudarė mažiau nei 20 procentų visų pareiškėjo gautų pajamų, t. y. 2019 m. balandžio, gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesiais. Net keturis 2019 m. mėnesius, pareiškėjo pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudarė žymiai didesnę dalį, t. y. daugiau nei pusę, pareiškėjo gautų pajamų (2019 m. sausio, kovo, rugpjūčio, lapkričio mėnesiais).

11. Teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodomas teisinis reglamentavimas, kad socialinės įmonės statusas suteikiamas neterminuotai nereiškia, jog šis statusas yra suteikiamas juridinio asmens veiklos laikotarpiui. Apie tai, kad socialinės įmonės statusą turintis juridinis asmuo nuolat turi atitikti įstatymų jam nustatytus specialius reikalavimus, priešingu atveju, jam šis statusas yra panaikinamas, pripažįsta ir pareiškėjas skunde nurodydamas, jog 2019 m. vykdė nuolatinę vidinę kontrolę ir sekė, kad atitiktų visas įstatymo nustatytas sąlygas socialinės įmonės statusui išlaikyti.

12. Pareiškėjo ginčijama Įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., tačiau kaip teisingai savo atsiliepimuose nurodo Užimtumo tarnyba ir Ministerija, 2020 m. liepos 1 d. Įstatymas priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., suteikiant galimybę susipažinti ir prisitaikyti prie besikeičiančio teisinio reguliavimo, aiškiai nustatant kada, kokios ir kaip įstatymu įgytos teisės bus įgyvendintos ir kurį laiką bus išlaikytos, Įstatymas paskelbtas viešai ir prieinamas, o ginčijamos normos nuostatų reikalavimas pasikeitė tik 5 procentais – iš 20 į 15, todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su naujuoju teisiniu reglamentavimu ir atitinkamai pertvarkyti vykdomą ūkinę–komercinę veiklą.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Teismas pažymi, kad valstybė, nustatydama tam tikras išimtis iš įprasto teisinio reglamentavimo, pavyzdžiui nustatydama, kad tam tikrus teisės aktuose nustatytus kriterijus atitinkantiems juridiniams asmenys gali būti suteikiamas (neįgaliųjų) socialinės įmonės statusas ir atitinkamai dėl šios priežasties skiriama valstybės pagalba ar parama, turi teisę ir apibrėžti bei griežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems ją gauti, ypač jei griežtinimas susijęs su valstybės pagalbos ar paramos skyrimo tikslingumu, skaidrumu ir atsakingu panaudojimu. Pareiškėjui nebuvo pagrindo susiformuoti neapibrėžtam lūkesčiui, jog reikalavimai neįgaliųjų socialinės įmonės statuso siekiančiam ar ją jau turinčiam juridiniam asmeniui ir valstybės pagalbos skyrimo sąlygos išliks nepakitusios per visą veiklos vykdymo laikotarpį. Todėl teismui nekilus abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, pareiškėjo prašymas netenkintas.

14. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ir Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2020 m. liepos 1 d., 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto galimo prieštaravimo konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, 2004 m. birželio 1 d. Įstatymo galiojimo metu poįstatyminiuose teisės aktuose buvo aiškiai nustatyta, kad socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusą turintis juridinis asmuo, siekiant išsaugoti šį statusą, iš veiklos, įtrauktos į Socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį gali gauti ne daugiau kaip 20 procentų šio juridinio asmens pajamų. Pareiškėjas atitiko visus iki numatytos datos poįstatyminiuose teisės aktuose nurodytus reikalavimus, įskaitant ir maksimalaus pajamų iš valstybės neremtinos veiklos dydžio reikalavimus.

16.2. Įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2020 m. sausio 1 d. ir Įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2020 m. liepos 1 d., buvo sugriežtintos sąlygos socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusui suteikti, nuo 2020 m. sausio 1 d. naujai nustatant, kad gautos pajamos iš valstybės neremtinos veiklos per visus praėjusius kalendorinius metus gali sudaryti ne daugiau kaip 20 proc., o nuo 2020 m. liepos 1 d. ne daugiau kaip 15 proc. visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų. Tuo pačiu, paminėtais įstatymais buvo sugriežtintos socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statuso netekimo sąlygos, nuo 2020 m. sausio 1 d. naujai nustatant, kad netenkama šio statuso, jeigu gautos pajamos iš valstybės neremtinos veiklos per daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 20 proc. visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, o nuo 2020 m. liepos 1 d. – jeigu pajamos iš tokios veiklos bent vieną mėnesį per kalendorinių metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 15 proc. visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų. Nors pareiškėjo pajamos iš valstybės neremtinos veiklos 2019 metais sudarė 27,71 proc. visų apelianto gautų pajamų, tačiau jo pajamų dydis iš neremtinos veiklos daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės neviršijo 20 proc. visų jos gautų pajamų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad išanalizavus pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo gautas pajamas tiek iš valstybės remtinos, tiek ir iš neremtinos veiklos, matyti, kad tik keturis šių metų mėnesius pareiškėjo pajamos, gautos iš valstybės neremtinos veiklos sudarė mažiau nei numatyta įstatyme visų pareiškėjo gautų pajamų, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo, neištyrė ir neįvertino, kokie teisės aktų reikalavimai ir kokiais laikotarpiais buvo taikomi, nes Įstatyme (įsigaliojusiame nuo 2020 m. sausio 1 d.), 20 proc. neremtinos veiklos pajamų dydis nuo visų gautų pajamų turėjo būti neviršytas tik 6 mėnesius iš eilės.

16.3. Sugriežtintus reikalavimus įtvirtinęs Pakeitimo įstatymas ir Įstatymas buvo priimti 2019 m. rugsėjo 19 d., o Teisės aktų registre viešai paskelbti 2019 m. spalio 9 d. Likus mažiau nei 3 mėnesiams iki šių teisės aktų paskelbimo pareiškėjas net negalėjo numanyti, kad įstatymų leidėjas nustatys reikalavimą pareiškėjo pajamų iš valstybės neremtinos veiklos dydžiui už visus 2019 metus, t. y. neviršyti 15 proc. visų gautų pajamų, kai naujų teisės aktų priėmimo ir viešo paskelbimo metu galiojo reikalavimas neviršyti 20 proc. neremtinos veiklos pajamų per 6 mėnesius iš eilės visų gautų pajamų ir pareiškėjas jį atitiko.

16.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįsigilino į bylos išnagrinėjimui aktualų naują socialinių įmonių ir neįgaliųjų socialinių įmonių veiklos teisinį reglamentavimą, jo tikrąjį turinį, prasmę ir realius padarinius pareiškėjo, kaip neįgaliųjų socialinės įmonės, statusui, tai iš esmės lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

16.5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pakartotinai prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto neatitikimo Konstitucijai. Prašymą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus turėtų būti taikomi šie įstatymai. Nors pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Pakeitimo įstatymas ir Įstatymas negali būti taikomi, jų taikymas pažeistų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl nurodytų įstatymų galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniams teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, t. y. pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl Įstatymo galimo neatitikimo lex retro non agit principui.

16.6. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybė turi teisę apibrėžti ir sugriežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems gauti valstybės pagalbą ir neprieštarauja šiai teismo išvadai, tačiau teisė apibrėžti bei sugriežtinti reikalavimus nereiškia, jog ta teise galima naudotis įstatymų leidėjui atgaline tvarka nustatant reikalavimus, kuriuos socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės privalo atitikti. Toks teisinis reglamentavimas ydingas ir nesukuria įmonių pasitikėjimo teisėkūros procesu, todėl kyla abejonių dėl Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo, kurie galbūt pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Pareiškėjas nenuosekliai interpretuoja pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir nepateikia pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų argumentų visumos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2019 m. gruodžio 31 d., 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nebuvo reglamentuotas laikotarpis, už kurį iš neremtinų veiklos rūšių gautos pajamos turi sudaryti ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų, nes minėtas laikotarpis minėtoje nuostatoje ir nebuvo nurodomas. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte tik buvo numatyta sąlyga nevykdyti veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą arba iš tokios veiklos gautos pajamos sudarytų ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat pagrįstai nurodoma, kad tokiu atveju reikia vadovautis Tvarkos aprašo 3 priedo nuostatomis, kad socialinė įmonė turi teikti informaciją apie gautas pajamas iš neremtinos veiklos ne tik už ataskaitinį mėnesį, bet ir nuo metų pradžios.

18.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad tik keturis 2019 m. mėnesius pareiškėjo pajamos, gautos iš valstybės neremtinos veiklos, sudarė mažiau nei 20 proc. visų pareiškėjo gautų pajamų, t. y. 2019 m. balandžio-rugsėjo mėnesiais. Net keturis 2019 m. mėnesius, pareiškėjo pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudarė žymiai didesnę dalį, t. y. daugiau nei pusę pareiškėjo gautų pajamų (2019 m. sausio, kovo, rugpjūčio ir lapkričio mėnesiais). Tokiu būdu visos pareiškėjo pajamos iš valstybės neremtinos veiklos 2019 m. sudarė 27,71 proc., o tai sudaro daugiau kaip 15 procentų visų pareiškėjo pajamų. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime argumentai ir aplinkybės dėstomi nuosekliai, teismo išvados atitinka Įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, todėl yra teisėtos, o pareiškėjo aukščiau nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18.3. Užimtumo tarnyba 2020 m. rugpjūčio 7 d. priimdama sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą ir nutraukti valstybės pagalbos mokėjimą, pagrįstai vadovavosi nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis. Socialinės įmonės statusas panaikintas ir valstybės pagalbos mokėjimas pareiškėjui nutrauktas esant aiškiam teisiniam pagrindui, todėl toks sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, dėl to neturėtų būti naikinamas, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimas buvo sugriežtintas ne tik nuo 2020 m. liepos 1 d., bet ir nuo 2020 m. sausio 1 d., neatitinka tikrovės.

18.4. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., o šiai bylai reikšminga minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, kuria Socialinių įmonių įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojo tik 2020 m. liepos 1 d., t. y. net po 8 mėnesių nuo oficialios jo paskelbimo Teisės aktų registre dienos. Socialinių įmonių veiklą keičiančio reguliavimo įsigaliojimo tvarka atitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas ir yra teisėta, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

18.5. Dėl Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo atitikimo Konstitucijai pažymėjo, kad tokio reguliavimo nustatymas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, nėra nesuderinamas su Konstitucinio Teismo doktrina. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodoma, kad valstybė, nustatydama tam tikras išimtis iš įprasto teisinio reglamentavimo, nustatydama, kad tam tikrus teisės aktuose nustatytus kriterijus atitinkantiems juridiniams asmenims gali būti suteikiamas socialinės įmonės statusas ir atitinkamai dėl šios priežasties skiriama valstybės pagalba arba parama, turi teisę ir apibrėžti ir sugriežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems ją gauti, ypač jeigu sugriežtinimas susijęs su valstybės pagalbos ar paramos skyrimo tikslingumu, skaidrumu ir atsakingu panaudojimu. Pareiškėjui nebuvo pagrindo susiformuoti neapibrėžtam lūkesčiui, jog reikalavimai neįgaliųjų socialinės įmonės statuso siekiančiam ar jį jau turinčiam juridiniam asmeniui ir valstybės pagalbos skyrimo sąlygos išliks nepakitusios per visą veiklos vykdymo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo patenkintas pagrįstai.

18.6. Įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant socialinių įmonių administravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas ginčą išnagrinėjo iš esmės, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriame tinkamai išaiškintos ir pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos dėl socialinių įmonių administravimo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kurio nešališkumu abejoti nėra jokio teisinio pagrindo. Ministerija nesutinka su apeliacinio skundo motyvais ir laikosi savo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytos pozicijos. Pareiškėjo skundas yra grindžiamas subjektyvia pareiškėjo nuomone, neteisingai traktuojant ir aiškinant Įstatymo nuostatas.

20.2. Šiuo metu Lietuvoje yra 125 įmonės, turinčios socialinės įmonės statusą, o tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos nėra neįgyvendinamos ir nesukuriančios objektyvių galimybių įmonėms prisitaikyti bei atitikti naujus Įstatymo reikalavimus bei neteisėtos ir neteisingos, kaip teigia pareiškėjas. Ginčytinos Įstatymo nuostatos, sumažinti gautas pajamas iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, nuo 20 iki 15 procentų priėmimas buvo tikslingas, siekiant įmones skatinti kuo daugiau vykdyti remtinas veiklas, tačiau tai jokiu būdu nėra ir negali būti laikoma teisinės valstybės principo ir iš jo išplaukiančių kitų konstitucinių principų pažeidimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-313, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas ir nutrauktas visos valstybės pagalbos mokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Užimtumo tarnyba pagrįstai nuo 2020 m. liepos 1 d. panaikino VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ir nutraukė visos valstybės pagalbos pareiškėjui mokėjimą, skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo, neištyrė ir neįvertino, kokie teisės aktų reikalavimai ir kokiais laikotarpiais buvo taikomi, neįsigilino į bylos išnagrinėjimui aktualų naują socialinių įmonių ir neįgaliųjų socialinių įmonių veiklos teisinį reglamentavimą, jo tikrąjį turinį, prasmę ir realius padarinius pareiškėjo, kaip neįgaliųjų socialinės įmonės, statusui, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamą Įsakymą.

26. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statusas suteiktas 2007 m. sausio 25 d.

27. Įstatymo (2004 m. birželio 1 d. Nr. IX-2251 redakcija), nustatančio juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžiančio socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustatančio darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuojančio valstybės pagalbą socialinėms įmonėms, 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad socialinių įmonių tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nurodytos sąlygos, kurioms be išimties turi atitikti Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė (juridinis asmuo), tam, kad įgytų socialinės įmonės statusą įstatymo nustatyta tvarka. Viena iš sąlygų – nevykdyti veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, arba iš tokios veiklos gautos pajamos turi sudaryti ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų (3 str. 1 d. 3 p.).

28. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, socialinė įmonė – šio įstatymo nustatyta tvarka šį statusą įgijusi Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė <...>, kai tenkinamos visos šio straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose nustatytos sąlygos, be kita ko, 3 punkte nustatyta sąlyga - nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, arba iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų, taip pat nevykdo laikinojo įdarbinimo veiklos. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė įmonė – šio įstatymo nustatyta tvarka šį statusą įgijęs juridinis asmuo, kuris atitinka visas šias sąlygas: atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas sąlygas bei sąlygą, kad darbuotojai, priklausantys neįgaliųjų tikslinei grupei, sudarytų ne mažiau kaip 50 procentų jos metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, turi sudaryti ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. Į metinį vidutinį darbuotojų skaičių įtraukiami neįgalūs darbuotojai, dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį (3 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai).

29. 2019 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2427, kurio 1 straipsnio 1 dalimi pakeistas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas Nr. IX-2251 ir išdėstytas nauja redakcija, o 2 dalimi – pakeistas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas Nr. IX-2251. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo 2020 m. liepos 1 d. (Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

30. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad juridiniam asmeniui, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2020 m. liepos 1 d.

31. Įstatymo (galiojančio nuo 2020 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad socialinės įmonės statusas suteikiamas, jeigu socialinės įmonės statuso siekiantis juridinis asmuo ar jo padalinys atitinka visas šioje dalyje nustatytas sąlygas, be kita ko, sąlygą, kad iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gautos pajamos per praėjusius kalendorinius metus sudaro ne daugiau kaip 15 procentų visų šio juridinio asmens ar jo padalinio pajamų, taip pat jeigu juridinis asmuo ar jo padalinys nevykdo laikinojo įdarbinimo veiklos (8 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

32. Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 26 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 2-4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1 papunkčiu, Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, 16 punktu bei atsižvelgdama į Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2020 m. birželio 29 d. Pažymą apie socialinės (neįgaliųjų socialinės) įmonės atitikimą sąlygoms suteikti socialinės įmonės statusą, kurioje nurodyta, kad VšĮ „Retenė“ gautos pajamos iš veiklos, įtrauktos į Socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą už praėjusius metus sudaro 27,71 procentą visų šios įmonės pajamų, todėl ši įmonė neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V-313 panaikino VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ir nutraukė visos valstybės pagalbos mokėjimą pareiškėjui nuo 2020 m. liepos 1 d.

33. Byloje nėra ginčo dėl to, kad VšĮ „Retenė“ pajamos iš veiklos, įtrauktos į Socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“, už praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2019 metus, sudaro 27,71 proc. visų šios įmonės pajamų.

34. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad VšĮ „Retenė“ 2020 m. liepos 1 d. neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad VšĮ „Retenė“ atitiko iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo redakcijos ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusių poįstatyminių teisės aktų reikalavimus, įskaitant ir maksimalaus pajamų iš valstybės neremtinos veiklos dydžio reikalavimą, taip pat ir iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusio Įstatymo reikalavimus.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad nagrinėjamu atveju šios aplinkybės, kaip ir aplinkybė, jog nebuvo pagrindo panaikinti VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingos. Šios aplinkybės būtų aktualios sprendžiant klausimą dėl VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statuso panaikinimo Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nustatyta, kad VšĮ „Retenė“ pajamos, gautos iš neremtinos veiklos 2019 metais, sudarė 27,71 proc. visų šio juridinio asmens pajamų, t. y. daugiau nei nustatyta Įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau jos nebuvo didesnės nei 20 procentų daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės. Todėl sutiktina su pareiškėju, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, galiojusią iki 2019 m. gruodžio 31 d., VšĮ „Retenė“ nebuvo teisinio pagrindo panaikinti socialinės įmonės statusą.

37. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju Užimtumo tarnyba skundžiamu Įsakymu panaikino VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ne Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, bet Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad ji neatitiko nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 8 straipsnio, nustatančio reikalavimus socialinės įmonės statusui įgyti, arba, kitaip tariant, turimą statusą išsaugoti, kaip nustatyta Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 punkte.

38. Minėta, kad Užimtumo tarnyba neįgaliųjų socialinės įmonės statusą VšĮ „Retenė“ panaikino 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu, t. y. galiojant naujos redakcijos (įsigaliojusios nuo 2020 m. liepos 1 d.) Įstatymui. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, neatitinkančiam Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytame Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme nustatytų sąlygų suteikti socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo 2020 m. liepos 1 d., o 9 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui, kuriam iki 2020 m. birželio 30 d. buvo suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, atitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytame Įstatyme nustatytas sąlygas suteikti socialinės įmonės statusą, nuo 2020 m. liepos 1 d. suteikiamas socialinės įmonės statusas.

39. Taigi, kaip matyti iš minėtų teisės aktų nuostatų, socialinės įmonės statusas jį anksčiau turėjusiems juridiniams asmenims nuo 2020 m. liepos 1 d. turėjo būti suteikiamas iš naujo, jeigu jie atitiko Įstatyme nustatytas sąlygas, arba panaikinamas, jeigu Įstatyme nustatytų sąlygų neatitiko.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių proceso šalys iš esmės neginčija, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Užimtumo tarnyba pagrįstai vadovavosi nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir nuo 2020 m. liepos 1 d. panaikino pareiškėjui VšĮ „Retenė“ neįgaliųjų socialinės įmonės statusą ir nutraukė visos valstybės pagalbos mokėjimą.

41. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kiek tai susiję su Įstatymo pakeitimu, ginčui aktualių teisės normų reikalavimų nustatymu, sugriežtinimu, paskelbimu, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jog socialinės įmonės statuso suteikimas neterminuotai nereiškia, kad šis statusas yra suteikiamas visam juridinio asmens veiklos laikotarpiui. Socialinės įmonės statusą turintis juridinis asmuo nuolat turi atitikti įstatymų jam nustatytus specialius reikalavimus, priešingu atveju šis statusas yra panaikinamas.

42. Aplinkybę, kad valstybė turi teisę nustatyti, sugriežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems gauti valstybės pagalbą, pripažįsta ir pats pareiškėjas, tačiau teigia, jog teisė apibrėžti bei sugriežtinti reikalavimus nereiškia, kad ta teise galima naudotis įstatymų leidėjui atgaline tvarka nustatant reikalavimus, kuriuos socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės privalo atitikti.

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, pažymi, kad Pakeitimo įstatymas, kuriuo Įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, taip pat pakeistas Įstatymas, buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., o Įstatymas, kurio nuostatomis remiantis buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti ir atitinkamai prisitaikyti prie pasikeičiančio teisinio reguliavimo, aiškiai nustatant kada, kokios ir kaip Įstatymu įgytos teisės bus įgyvendintos ir kurį laiką bus išlaikytos. Taigi pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su naujuoju teisiniu reglamentavimu ir, siekdamas išlaikyti neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, atitinkamai pertvarkyti vykdomą ūkinę-komercinę veiklą taip, kad ji atitiktų nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliosiančio Įstatymo reikalavimus. Įstatymų leidėjas, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė pakankamą pereinamąjį laikotarpį socialinėms įmonėms įvertinti jų atitikimą/neatitikimą sąlygoms, reikalingoms tokios įmonės statusui įgyti (ar jį išlaikyti) ir prie jų prisitaikyti (Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis). Įvertinus pareiškėjo pateiktus ir atsakovo surinktus duomenis, matyti, kad pareiškėjas, 2019 m. rugsėjo mėnesį sužinojęs apie naujos redakcijos Socialinių įmonių įstatymo nuostatas, pajamas iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą ne mažino, o priešingai – jas didino: spalio mėnesį jos sudarė 38 procentus, lapkričio mėnesį – net 80,29 procentus, gruodžio mėnesį – 25,12 procentų.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

45. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ir Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2020 m. liepos 1 d., 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto galimo prieštaravimo konstituciniams lex retro non agit, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimųsi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad toks pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (esant konkrečiai situacijai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–2184/2013; 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021 ir kt.).

46. Teisėjų kolegijai, remiantis aukščiau aptartu kvestionuojamų įstatymo nuostatų aiškinimu, nekyla pagrįstų abejonių dėl jų konstitucingumo. Pareiškėjo teiginiai sietini ne su Įstatymo normų prieštaravimu Konstitucijai, bet su jo individualiu situacijos įvertinimu pirmosios instancijos teismo sprendime. Nesutikimas su padarytomis išvadomis, Įstatymo aiškinimu bei taikymu teismo sprendime savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Retenė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė