2018-09-05 Nr. AB-15235-3-61-3-02832-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1682-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02832-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. (T. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. (T. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 88A, netinkamomis sąlygomis. Kameroje nepakako vietos judėti (ypač atskaičius baldų užimamą plotą), pavalgyti, joje buvo parazitų, pelėsis, sanitariniame mazge neužtikrintas privatumas (atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele), nakties metu visada dega šviesa (negali išsimiegoti), neužtikrinamas karšto vandens tiekimas, o naktį netiekiama elektra, nors už ją vis tiek reikia mokėti. Pasivaikščiojimai buvo per trumpi, kiemeliai nedideli, netvarkingi. Nesuteikiama galimybė pakankamai dažnai pasinaudoti dušu. Be to, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. liepos mėn. pradėjo veikti nauja parduotuvė, valdoma uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aradva“, pareiškėjo netenkino prekių pasirinkimas ir prekių kainos. Duodamų higienos priemonių kokybė labai prasta, tualetinio popieriaus, muilo duodama per mažai, neduodama dantų pasta, skustuvai bei dantų šepetėliai. Pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, trumpalaikiai pasimatymai buvo per trumpi. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasikonsultuoti su gydytoju ne iš laivės atėmimo vietos. Pareigūnai atsisakė registruoti ir atsakyti į jo prašymus suteikti informaciją apie gyvenimo sąlygas, grasino skirti nuobaudas už skundus. Tais atvejais, kai jam pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai vis tiek atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo netikslią arba melagingą informaciją. Pareiškėjo vertinimu, jo laikymo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, pažemintas jo orumas, jis patyrė diskomfortą, didelius nepatogumus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 4,56 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. spalio 10 d., taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovas pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko reikalavimų, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise ir kt. Atsakovas paaiškino, jog pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi joje laikomi nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartis su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus atliekančiomis įmonėmis. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos ir maisto produktams laikyti, ir higienos priemonėms sudėti.

Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, atsakovo nuomone, atitinka galiojančių teisės aktų – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) – reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovas paaiškino, kad tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai nuteistųjų pasimatymai Lukiškių TI-K organizuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85, 86 ir 94 straipsniuose nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Jų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

5. Atsakovas tvirtino, jog Lukiškių TI-K užtikrina, kad kiekvienas suimtasis ir nuteistasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kalėjimų departamento direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 yra patvirtinęs Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą. Parduotuvėms nėra nustatyta prievolė tiekti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į asortimento sąrašą. Parduodamų maisto produktų ir reikmenų sąrašus sudaro šių prekių pardavėjas. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra registruotų pareiškėjo skundų dėl Lukiškių TI-K veikiančios parduotuvės paslaugų kokybės.

6. UAB „Aradva“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

7. UAB „Aradva“ paaiškino, kad, remdamasi 2015 m. gegužės 13 d. Nr. 18-53 sutartimi, ji Lukiškių TI-K priklausančiose patalpose vykdė veiklą nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Tuo laikotarpiu parduotuvėje buvo užtikrinamas platus prekių asortimentas, kainos buvo lygios vidutinėms maisto prekių parduotuvėse pardavinėjamų produktų kainoms, o daugelis prekių buvo netgi pigesnės nei šalia esančių parduotuvių kainų vidurkis. Lietuvoje nėra nustatytas antkainio dydis, o pareiškėjo nurodytos vaisių ir daržovių kainos galėjo kisti dėl sezoniškumo. Parduotuvėje buvo atliekami periodiniai kainų palyginimai ir, Lukiškių TI-K administracijai paprašius, tam tikros kainos būdavo sumažinamos iki savikainos. Be to, UAB „Aradva“ nuomojamose patalpose vykdoma veikla buvo tikrinama įvairių institucijų, patikrinimų metu pažeidimai, susiję su skunde nurodytomis aplinkybėmis, nebuvo nustatyti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo T. T. skundą atmetė.

9. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d.) kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas su klozetu užima 0,56 kv. m ploto. Pripažinta, kad Įsakyme Nr. V-124 nustatyta 3,6 kv. m minimi ploto norma, atskaičius 0,56 kv. m sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnė nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtinta 3 kv. m minimali ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, norma, taikoma vertinant asmens laikymo sąlygų atitiktį Konvencijos 3 straipsnio reikalavimams. Todėl teismas vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 nustatytu 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, jam teko ne mažiau nei 3,82 kv. m ploto. Todėl pripažinta, jog pareiškėjo skundas šioje dalyje nėra pagrįstas.

10. Dėl galimybės pasivaikščioti pareiškėjas teigė, jog pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K suteikiamas kasdien po 1 arba 1,5 valandos. Teismas akcentavo, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtino pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) dėl pasivaikščiojimų trukmės. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad vienu metu būdavo išvedami pasivaikščioti visi kameroje esantys asmenys, t. y. 2-3 asmenys. Tokie teiginiai prieštaravo byloje esantiems įrodymams ir paties pareiškėjo skundo teiginiams, nes pareiškėjas niekada kameroje nebuvo laikomas su dar dviem asmenimis.

11. Dėl parazitų, pelėsio kamerose, dėl to pareiškėjo rašytų skundų teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių Lukiškių TI-K teiktus skundus. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2017 m. vasario 21 d. pranešime Nr. 24-926 nurodyta, jog pareiškėjas skundų dėl laikymo sąlygų jo buvimo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d. nėra pateikęs. Pareiškėjo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. balandžio 28 d. raštas Nr. 2.10-1082(16.4.1.0.12) patvirtino, jog kamera Nr. 88A atitinka visus Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nors minėta kontrolė buvo atlikta 2016 m. balandžio 20 d., nuo ginčo laikotarpio pabaigos praėjęs laikotarpis laikytas nežymiu, per jį faktinė situacija kameroje negalėjo pasikeisti iš esmės.

12. Dėl galimybės pasinaudoti dušu pareiškėjas patvirtino, jog jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl teismas atmetė šiuos jo nusiskundimus.

13. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) numatyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjas skunde patvirtino, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Jis nepateikė jokių argumentų, kad kameroje Nr. 88A būtų buvusi galimybė sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusios patalpos. Be to, šiose taisyklėse įtvirtinta, jog kamerose turi būti naktinis apšvietimas.

14. Dėl dantų pastos, skustuvų bei dantų šepetėlio išdavimo teismas pažymėjo, kad Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 įtvirtinta, kad tik suimtiesiems išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas buvo nuteistasis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K jam turėjo išduoti minėtas higienos priemones.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl karšto vandens kamerose neužtikrinimo, nes Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, teismas akcentavo, kad pareiškėjas šių teiginių niekaip nepagrindė. Byloje nėra duomenų nei apie pareiškėjo prašymus suteikti ilgalaikius pasimatymus, nei apie tai, jog ilgalaikiai pasimatymai jam nebuvo suteikti. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

17. Dėl parduotuvėje esančių prekių iš Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 17 d. patikrinimo akto Nr. 24-5345 matyti, jog dalies parduotuvėje esančių prekių kaina buvo mažesnė nei šalia esančiose parduotuvėse, dalies prekių kaina buvo iš esmės panaši. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K direktorius užtikrino reikalavimų, kad tardymo izoliatoriaus parduotuvėje prekių pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius, laikymąsi.

18. Dėl ribojimo naudotis elektra nuo 22 val. iki 6 val. teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarke, patvirtinta Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64, nuo 22 val. iki 6 val. yra nepertraukiamo miego metas. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

19. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti – atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo nurodyti padariniai – žala – atsirado dėl atsakovo atstovo veiksmų.

20. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 4,56 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, nes Lukiškių TI-K neįrodė, jog jis už kopijų parengimą sumokėjo prašomą priteisti sumą. Be to, įrodymai į bylą buvo pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 21. Pareiškėjas T. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas tvirtina, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas teigė skunde prašęs taikyti 4 kv. m minimalią ploto normą, atskaičius kameroje esančių baldų užimamą plotą, tačiau teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m minimalią ploto normą, neatskaitęs kameroje esančių baldų užimamo ploto. Pareiškėjas teismo neprašė vadovautis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjo vertinimu, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė skundo argumentus. Teismas taip pat nepaaiškino, kodėl, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, jis atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pareiškėjas teigia dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyręs didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, nepatogumais, pažeminimu ir kt. Be to, pareiškėjas pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas sumontuojant pertvarą nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas dviese, jį galėjo stebėti ir Lukiškių TI-K pareigūnai, todėl jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo visiškai užtikrintas.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas pabrėžia, jog, nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Jis niekaip nepagrindžia prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio, nedetalizuoja, kuo konkrečiai pasireiškė jam galbūt padaryta neturtinė žala. Atsakovas teigia, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų trukmės, parazitų ir pelėsio kamerose, galimybės pasinaudoti dušu, karšto vandens gyvenamosiose kamerose tiekimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, per didelių kainų parduotuvėje ir netiekiamos elektros kamerose nuo 22 val. iki 6 val. yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl nagrinėjamam ginčui taikytinos teisės, dėl pareiškėjui tekusio minimalaus gyvenamojo ploto ir dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

28. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

Todėl pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjant jo skundą neturėtų būti vadovaujamasi Lietuvos teise, yra atmetami. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės teisės aktais: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, Civiliniu kodeksu.

29. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d.) buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, taip pat 3 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Lukiškių TI-K antrasis atsiliepimas į pareiškėjo skundą, I t., b. l. 108–116), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Lukiškių TI-K kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat nekilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, įėjimas į sanitarinį mazgą buvo uždengtas, atitvertas durimis, užuolaida ar kitu būdu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 88A nebuvo užtikrinta.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas buvo 3,5 mėnesio kalintas kameroje Nr. 88A, jam neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Laikytina, kad nustatytas pažeidimas galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

33. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl to, jog sanitarinis mazgas kameroje nėra uždaras, patyręs didelių nepatogumų, buvo pažeistas jo orumas ir privatumas. Byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai.

34. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2017 m. vasario 21 d. tarnybiniame pranešime Nr. 24-926 (I t., b. l. 171) nurodyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių dėl laikymo sąlygų jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d. nesikreipė. Iš teismui pateiktų pareiškėjo teiktų skundų, prašymų ir atsakymų į juos matyti, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 19 d. ir 2016 m. kovo 29 d. skunduose Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas) (I t., b. l. 23–25, 186–188), be kita ko, nurodė, jog tualetas kameroje Nr. 88A yra prastos būklės, jis nėra uždaras, todėl pažeidžiamas jo privatumas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 6 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2514 (I t., b. l. 168) nustatyta, kad, be kita ko, patikrinimo metu kameroje Nr. 88A sanitarinis mazgas buvo techniškai tvarkingas, dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nepasisakyta, pareiškėjo skundas šioje dalyje neperduotas nagrinėti kitai įstaigai. Atsižvelgiant į valstybės įstaigoms suteiktos kompetencijos ypatumus ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundų teikimo tvarką, pareiškėjo 2016 m. kovo 29 d. skundo dalis dėl tualetų įrengimo ir kt. buvo persiųsta Lukiškių TI-K direktoriui. Lukiškių TI-K direktorius 2016 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 96-1792 (I t., b. l. 26) nurodė, jog tualeto įrengimas kamerose atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Taigi, pareiškėjas buvo aktyvus gindamas savo galbūt pažeistas teises, ginčo laikotarpiui (nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d.) artimu metu reiškė nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo kameroje Nr. 88A.

35. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016).

36. Įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (3,5 mėnesio nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. T. (T. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjo T. T. (T. T.) skundą tenkinti iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiant 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė