2022-03-07 Nr. AB-5240-3-61-3-04112-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1396-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04112-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. H. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja H. H. H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33530 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 6K-1323 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), neturi jokių teisių, jai yra nesaugu, kyla grėsmė gyvybei, neturi jokių pragyvenimo lėšų, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento argumentais, kad nėra pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

3. Pareiškėja teigė, kad Sprendime nurodyta, jog (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovo Sprendime nurodyta, jog, remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ir teigė, kad grėsmė turi būti vertinama individualiai, pagal „slankiojančią skalę“. Pagal EPPB nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio, turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes, kurioms priklauso (duomenys neskelbtini). Pareiškėja yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupėms (duomenys neskelbtini), dėl to atsakovas turėjo į tai atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

5. Pareiškėja vertino, jog ji pateikė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl nėra jokio pagrindo ja netikėti ir jos duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Informacija apie (duomenys neskelbtini) iš esmės patvirtina pareiškėjos duotus paaiškinimus. Pareiškėja akcentavo, kad jos kilmės šalyje gresia pavojus jos, kaip prieglobsčio prašytojos, gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nepatvirtino nustatytų aplinkybių. Komisija taip pat nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o iš esmės argumentavo tik tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad bendra padėtis kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardintų priežasčių, taip pat turi atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių, turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėja neįvardijo konkrečių ir individualių patirtos diskriminacijos apraiškų ar grėsmių. (duomenys neskelbtini) EPPB priskiriami prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau EPPB nurodo, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Įvertinęs visas žinomas aplinkybes, nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėja neįrodė individualių, su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja, (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika, todėl pareiškėjos skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

8. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta, pareiškėja nenurodė, kokiu būdu ji buvo asmeniškai diskriminuojama dėl to, kad (duomenys neskelbtini) ir ar ji susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad EPPB išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, tarp kurių yra (duomenys neskelbtini), į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau EPPB taip pat nurodo, kad žmogaus teisių pažeidimai (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nenurodė, kad jai būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas. EPPB išskiria (duomenys neskelbtini). Ginčijamame Sprendime buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjos individuali situacija ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja nepriklauso nei (duomenys neskelbtini), kurios, anot EPPB, susiduria su padidinta persekiojimo rizika.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji atitinka reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Migracijos departamentas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigė, jog tai, kad šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Migracijos departamento surinkta informacija apibrėžia tik bendrą situaciją kilmės šalyje, tačiau visais atvejais prieglobsčio prašymai vertinami individualiai, be to, surinkta informacija jokiais būdais nepatvirtina, kad asmuo susidurs su persekiojimu. Pareiškėja savo pasakojime neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jai kyla, savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo motyvavo išimtinai bendrais kilmės valstybės informacijos aspektais. Migracijos departamentas nerado ir pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini). Remiantis 2021 m. EPPB duomenimis, šioje gubernijoje beatodariškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien tik dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

10. Dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atsakovas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, ir tai, jog atsisakius suteikti prieglobstį, pareiškėja, vengdama gražinimo, gali pasislėpti, pareiškėjai buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja pati nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, o, vadovaujantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

11. Atsakovas teigė, kad draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjai nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio ir yra proporcingas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjos H. H. H. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

13.1. (duomenys neskelbtini).

13.2. Atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus Sprendimui ir nesant priežasčių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, remiantis UTPĮ 128 straipsnio 2 dalimi, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.3. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti Sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, užtikrinti pareiškėjos asmenišką dalyvavimą skundo nagrinėjimo procedūroje. Komisija sprendimu nusprendė, kad pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių turėtų būti rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, ir atmetė pareiškėjos skundą.

13.4. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu bei Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu.

14. Teismas vadovavosi UTPĮ 86 straipsniu, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, ESTT ir administracinių teismų praktika, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu ir, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, pateiktą apklausos Migracijos departamente metu, teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal UTPĮ 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas rėmėsi Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 dalimis ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro rimto pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jai kyla ar kiltų rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai.

16. Dėl (duomenys neskelbtini) teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas, jos teikiami paaiškinimai kėlė pagrįstas abejones. Pareiškėja nepateikė faktinės informacijos, kuri leistų identifikuoti konkrečius grasinimus, persekiojimo priežastis, motyvus bei tikslus, neįvardino tariamų persekiotojų tapatybių, jos pasakojimas nepagrindžia jai tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl nėra įvykdyta „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga. Teismas nurodė, jog tyrimo metu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl (duomenys neskelbtini). Tokia išvada padaryta, įvertinus EPPB duomenis, pagal kuriuos šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat tai, kad pareiškėja negalėjo įvardinti konkrečių jai kylančių grėsmių ar identifikuoti konkrečių galimo persekiojimo vykdytojų. Teismas sprendė, kad pareiškėjos išvykimas buvo nulemtas ne baimės dėl persekiojimo, o siekiu susikurti geresnį gyvenimą.

17. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių jos prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, Migracijos departamentas vertino jos pasakojimo turinio patikimumą, atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją ir vadovaudamasis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad nei apklausos Migracijos departamente metu, nei teismo posėdyje pareiškėja nenurodė ir negalėjo konkrečiai paaiškinti jai kylančių persekiojimo grėsmių ar nurodyti konkrečių jai adresuotų grasinimų ar patirtos diskriminacijos atvejų. Teismas sprendė, jog pareiškėja nepateikė informacijos (nors jai tenka pareiga įrodyti gresiančio persekiojimo realumą), pagrindžiančios tikimybę, jog kilmės šalyje yra subjektas, kuris pajėgus taikyti pareiškėjai priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jos apsaugoti. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas pagrįstai nelaikė pareiškėjos pasakojimo patikimu įrodymu, pagrindžiančiu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies kriterijus, todėl jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Teismas taip pat pažymėjo, jog pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Teismas nurodė, kad kita pareiškėjos prieglobsčio prašymo ir išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra finansinių galimybių nebuvimas kilmės šalyje, tačiau pažymėjo, jog tarptautinėje pabėgėlių teisėje ekonominės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo, nepagrindžia pareiškėjos atitikties Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytiems kriterijams.

18. Teismas, remdamasis EPPB išskirtais keliais padidintos rizikos asmenų profiliais, įvertinęs tai, jog pareiškėja nenurodė, kad jai būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas, tai, jog tyrimo metu pareiškėja nesugebėjo įrodyti savo priskirtinumo bent vienai iš EPPB nurodytų kategorijų, kuriai gresia padidinta pavojaus susidurti su persekiojimo rizika, o Migracijos departamentas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį, atmetė pareiškėjos skundo argumentus dėl (duomenys neskelbtini) kylančios pavojaus rizikos.

19. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jos manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jos nurodytus teiginius, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomas patikimu įrodymu bei nepatvirtina pareiškėjos pagrįstos baimės buvimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo atliktas perspektyvinis vertinimas, siekiant nustatyti, ar pareiškėjai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

20. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad jos teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio nagrinėjimo, nes Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėja neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jos skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas nurodė, kad pareiškėja buvo išklausyta tiek priminės apklausos metu, tiek apklausos Migracijos departamente metu, tiek teismo posėdyje, kuriame patvirtino, kad pasakė viską.

21. Dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas vadovavosi Direktyvos 7 straipsnio 1, 4 dalimis ir, įvertinęs pareiškėjos atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtusi (duomenys neskelbtini) sieną, kelia nelegalios migracijos grėsmę), darė išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

22. Dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo, teismas rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) 5, 44 punktais, atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris saistomas gero administravimo imperatyvų ir sprendė, kad pareiškėjai nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas atsižvelgė į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus, individualią pareiškėjos situaciją, byloje nenustatė, kad ji praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų ir priėjo prie išvados, kad būtų proporcinga skirti pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos.

23. Spręsdamas dėl Sprendime nurodyto perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS II) (pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį) teisėtumo, teismas vadovavosi SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 12, 15 punktais, pakeitė šį laikotarpį ir nurodė įvesti į antrosios kartos C. SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas nusprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) yra motyvuotas, tačiau atsakovas nepagrįstai parinko laikotarpius uždrausti atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjos skundo dalį dėl Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytų laikotarpių, juos sumažindamas iki dvejų metų, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė, taip pat netenkino išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 25. Pareiškėja H. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, skundo, teikto teismui, argumentus ir nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.

27. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, jog jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai nekyla individualios grėsmės pavojus kilmės šalyje, akcentuoja, jog (duomenys neskelbtini) jai kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei, sveikatai, (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė. Sprendime pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Atsakovas šios grėsmės nepaneigė. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėja teigia, kad jos išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmenims pragyventi, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais, išvykdamos iš šalies.

29. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, nuostata, kad EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau, pareiškėjos vertinimu, EPPB naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad jie nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir fragmentiškai pakartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie (duomenys neskelbtini) bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti, ypač, kai (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad prieglobsčio prašytojos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini). Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija.

30. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas ir teismas, pasisakydami dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, taigi pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėja su tokiu atsakovo argumentu nesutinka, nes, jos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui, nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

31. Pareiškėjos įsitikinimu, prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją ir taikyti jai draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas palaiko savo poziciją išdėstytą atsiliepime į skundą, teiktą teismui, ir nurodo, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė jokių individualių persekiojimą pagrindžiančių aplinkybių, neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jai kyla. Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

34. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog ji (duomenys neskelbtini). Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad tam tikrais atvejais (duomenys neskelbtini), tačiau, vertinant individualiai, turėtų būti atsižvelgiama į veiksmų sunkumą ir (arba) pasikartojimą, įvairių veiksmų kaupimąsi, kadangi vien tik tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nėra riziką didinantis veiksnys ((duomenys neskelbtini)). Vertinant pareiškėjos galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje, buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėja iki šiol saugiai gyveno kilmės valstybėje, nepatirdama grasinimų ar persekiojimo, taip pat ji nenurodė realių grėsmių tuo metu, kai ji gyveno (duomenys neskelbtini), savo prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio informacija apie padėtį kilmės valstybėje. Nors pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini), priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau ne visi individai, patenkantys į šią grupę, susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Būtina atsižvelgti į tai, ar (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas pažeidimas. Tyrimo metu nenustatytos individualaus pobūdžio aplinkybės, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėja ateityje susidurs su netinkamu elgesiu dėl to, kad ji yra (duomenys neskelbtini). Visos apklausos metu nebuvo pastebėta jokių užuominų, kurios pagrįstų tikimybę, kad pareiškėja ateityje galėtų patirti netinkamą elgesį dėl (duomenys neskelbtini).

35. Atsakovas teigia, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Tvarkos aprašo 97 punktas nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

36. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepaisant to, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, įvertino, ar pareiškėja dėl savo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) gali susidurti su padidinta rizika. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o, nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

37. Dėl Migracijos departamento surinktos informacijos patikimumo ir aktualumo atsakovas pažymi, kad, pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas, vienas iš Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, ankstesnis pavadinimas – Europos prieglobsčio paramos biuras) tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo tiek Migracijos departamentas, tiek teismas turėjo pagrindą vadovautis. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Pareiškėja skunde nepateikė jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias išvadas, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini nepagrįstais.

38. Dėl sprendimų išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti atsakovas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėja nepateikė šias aplinkybes paneigiančių argumentų. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 21S33530, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 6K-1323, kuriuo atmestas pareiškėjos H. H. H. skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

40. Pareiškėja prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

42. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino minėtus laikotarpius iki dviejų metų, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.

44. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikti nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

45. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

46. UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsniuose reglamentuojami teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis UTPĮ nuostatomis. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto UTPĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo.

47. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

48. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

49. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

50. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės juos surinkti prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

51. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustato ABTĮ 56 straipsnis. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

52. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėja grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, t. y. kad pareiškėja nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl (duomenys neskelbtini), o taip pat neįrodė savo priskirtinumo bent vienai iš EPPB (ESPA) nurodytų (duomenys neskelbtini), kuriai gresia padidinta pavojaus susidurti su persekiojimu (duomenys neskelbtini) rizika. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas, jos teikiami paaiškinimai buvo prieštaringi, keliantys pagrįstų abejonių. Remiantis atsakovo surinkta informacija, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja negalėjo įvardinti konkrečių jai kylančių grėsmių ar identifikuoti konkrečių galimo persekiojimo vykdytojų, neįvardijo konkrečių prieš ją nukreiptų persekiojimo veiksmų ar sulauktų grasinimų, pagrindžiančių jos deklaruojamą persekiojimo baimę, pareiškėjos teiginiai pagrįstai nebuvo laikomi patikimu įrodymu. Prieglobsčio prašytoja nepagrindė rizikos, jog, grįžus į kilmės valstybę, jai grėstų persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Migracijos departamentas atliko ne tik pareiškėjos nurodytų aplinkybių išsamų vertinimą, tačiau ir situacijos jos kilmės valstybėje vertinimą. Taigi pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Abstraktūs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, be kita ko, susiję su tuo, kad jos išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nepaneigia šios išvados.

54. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, vertino tas pačias faktines aplinkybes, kurias vertino pasisakydamas dėl prieglobsčio statuso, tačiau pareiškėja nenurodė jokių kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, kurias turėtų vertinti teismas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo. Taigi teismas pagrįstai vertino tas pačias aplinkybes ir papildomos apsaugos suteikimo kontekste.

55. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog ji yra iš (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, tačiau atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę (būtent apie pareiškėjos gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini)), nesuteikia pagrindo abejoti tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, jog prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovas rėmėsi neaktualia EPPB (ESPA) informacija, ją vertino formaliai. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento surinkta informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, pareiškėja nepateikė priešingos objektyvios informacijos, nenurodė jokių šaltinių, išskyrus subjektyvų vertinimą apie (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo kvestionuoti atsakovo surinktos informacijos apie kilmės šalį aktualumo, išsamumo ar patikimumo. Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, nėra nustatyta esminių Sprendimo trūkumų, dėl kurių jis turėtų būti panaikintas.

57. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki dvejų metų. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos H. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė