2019-03-20 Nr. AB-6977-3-61-3-04325-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1652-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04325-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir pareiškėjo G. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas kameroje Nr. 205, kurioje langai buvo kiauri, todėl kameroje nuolat teko šalti, buvo drėgna, kampuose buvo pelėsio. Vietoje radiatoriaus buvo vamzdis, kuris silpnai šildė. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę. Kameroje Nr. 176 sienelė, skirianti kamerą nuo tualeto, buvo išgriauta. Kameroje Nr. 198 buvo blakių. Nors ir buvo vykdoma dezinfekcija, tačiau ji nebuvo veiksminga. Kameroje Nr. 218 buvo įrengtas šilumos vamzdis, kuris vos šildė, buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos. Kameroje Nr. 272 buvo labai šalta. Kameroje Nr. 116 buvo šalta, drėgna, ant lubų nebuvo tinko, matėsi plytos. Dėl per mažo kamerų ploto ir netinkamo pareigūnų elgesio buvo pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Patirtus nepatogumus pareiškėjas vertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K, pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką, nurodė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui galėjo tekti mažiau kameros ploto nei nustatyta, tačiau administracija stengiasi pagal galimybes mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Taip pat sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios atlieka graužikų ir vabzdžių naikinimo darbus. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, kas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams. Dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytu 3,6 kv. m minimaliu kameros gyvenamuoju plotu, turinčiu tekti suimtiesiems bei nuteistiesiems. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 511 parų, iš kurių 78 paras jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (iš jų – 12 parų teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto). Iš 511 parų pareiškėjas 50 parų kamerose buvo laikomas vienas. Taigi šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nurodė, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau į šią aplinkybę atsižvelgs vertindamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimybės pasinaudoti dušu, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi bei konstatavo, jog pareiškėjo skunde apibūdinta situacija atitinka įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismas pareiškėjo teiginius, jog dviese turėjo praustis po vienu dušu ir skalbti drabužius, vertino kaip nepagrįstus.

8. Teismas, remdamasis HN 134:2015 17 punktu, atmetė pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo, nes nustatė, jog kameros buvo vėdinamos per langus, kas atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą.

9. Teismas konstatavo, kad sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo jais naudojantis.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad kamerose Nr. 116, 218, 205, 272 buvo šalta, drėgna, langai kiauri, buvo nutrupėjęs tinkas, kamerose buvo pelėsio, kameroje Nr. 176 sienelė, skirianti kamerą nuo tualeto, buvo išgriauta, kameroje Nr. 218 buvo blakių, rėmėsi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, į bylą pateiktais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, aplinkybe, kad dalies kamerų higienos sąlygos nebuvo patikrintos, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl blakių su skundu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, šiuo aspektu neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę ir tik bendrai nurodė, jog kamerose buvo šalta, drėgna, kiauri langai, pelėsis, tačiau šių argumentų visiškai nedetalizavo ir neindividualizavo (kaip konkrečiai netinkamos sąlygos kamerose pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu, kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan.), todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai (šalta, drėgna, buvo pelėsio, neužsidarė langai) negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašė iš atsakovo priteisti 5 000 Eur. Atsikirtime pareiškėjas nurodė papildomas aplinkybes (armatūrinių kortelių išdavimas, sanitarinių mazgų įrengimas, higienos priemonių išdavimas ir pan.), kurios nebuvo nurodytos pirminiame skunde. Teismo vertinimu, pareiškėjo atsikirtimo turinys yra išskirtinai bendro pobūdžio, jame nurodytos aplinkybės neindividualizuotos ir niekaip nesusietos su pareiškėjo pažeistomis teisėmis. Atsikirtime bendrai aprašytos teisės aktų nuostatos, teismų praktika ir nenurodyta, kaip atsikirtime aptarti pažeidimai pažeidė konkrečiai pareiškėjo teises. Bendro pobūdžio argumentai negali būti pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

12. Teismas įvertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl ją sumažino iki 900 Eur, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, rėmėsi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

III. 13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs tam tikrus pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimus, niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjui nebūtų užtekę pripažinimo, jog jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas niekaip nemotyvavo ir nepagrindė jam padarytos neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos dėl ventiliacijos, drėgmės, nepakankamos šviesos ir šilumos, per stiprios dirbtinės apšvietos, parazitų, pelėsio, grybelio. Taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nurodytą draudžiamą elgesį atitinkančiomis sąlygomis, tačiau teismas nepagrįstai vertino tik 78 dienų laikotarpį. Jam kamerose turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, dėl kamerose esančių baldų realus jam tekęs kamerų plotas būdavo dar mažesnis, jis ne mažiau kaip 8 val. per parą turėjo praleisti ne kamerose. Be to, jam priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) panašiais atvejais priteisia didesnes sumas. Nurodo, kad nebuvo aprūpintas patalyne ir rankšluosčiais. Buvo pažeistas jo privatumas ir orumas dėl netinkamai atskirtos sanitarinio mazgo zonos, taip pat nebuvo atskiros ventiliacijos, priklausančių baldų. Maistas buvo nešamas į kameras, atšalęs, nesilaikant higienos reikalavimų.

17. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti bei pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįstant, kad Lukiškių TI-K visą jo kalinimo laikotarpį buvo nesilaikyta higienos normų reikalavimų, neužtikrintas minimalus kameros plotas bei padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 10 000 Eur.

18. Pareiškėjas nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino: 1) baldų ir kitų įrenginių įtaką likusiam laisvam, neužstatytam kameros plotui – tokiu atveju pažeidimas būtų konstatuotas visu ginčo laikotarpiu, išskyrus 50 parų, kai buvo laikomas kamerose vienas; 2) aplinkybę dėl mažų kamerų langų, ko pasekoje vėdinimas per langus beveik buvo neįmanomas; 3) aplinkybę dėl konkrečių kamerų higienos sąlygų parametrų nurodymo, nes jam negalima turėti tokio pobūdžio matavimo prietaisų.

19. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

21. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus, detalizuojančius jo apeliacinį skundą, prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į Lukiškių TI-K atsiliepimą į jo apeliacinį skundą ir prašo jo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. kovo 30 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš viso 78 dienas nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pat ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, todėl priteisė jam iš atsakovo 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas neįrodė nei patirtos neturtinės žalos, nei priežastinio ryšio tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos, todėl jam neturėjo būti priteistas joks neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjui nebūtų užtekę pripažinimo, kad jo teisės buvo pažeistos.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimus dėl ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo, šilumos, parazitų, pelėsio, grybelio, maisto, patalynės ir rankšluosčių, neužtikrinto privatumo ir ventiliacijos bei baldų sanitarinio mazgo zonoje, per mažo kamerų ploto bei baldų, EŽTT praktikos neatitinkančio jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo jie neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniuose skunduose neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 1–5) ir apeliacinio skundo (I t., b. l. 175–196) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl apšvietimo, grybelio, maisto, patalynės ir rankšluosčių, ventiliacijos ir baldų sanitarinio mazgo zonoje.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

31. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

32. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ventiliacijos, drėgmės, šilumos, parazitų ir pelėsio, patikrino ir įvertino bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, bei pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, todėl, vengdama motyvų kartojimo, atskirai dėl jų nepasisako.

33. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio kamerų ploto, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam turėjusio tekti 4 kv. m kameros ploto prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Teisėjų kolegija iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (I t., b. l. 44–45) taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas iš viso 511 dienų, iš jų – 50 dienų kamerose buvo laikomas vienas, tačiau neteisingai suskaičiavo dienas, kuriomis pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Iš tiesų pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista ne 78, o 34 dienas. Taigi atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu 34 dienas pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų kameros plotą, t. y. šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, nurodė atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo nepatogumus dėl jam tekusio per mažo kameros ploto dar labiau padidino tai, kad dalį kameros ploto užima baldai ir kitas inventorius.

34. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš 511 dienų 50 dienų buvo laikomas vienas, ši jo teisė buvo pažeista 461 dieną, todėl šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai.

35. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios nutarties 33 ir 34 punktuose nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturinę žalą.

36. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

37. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 34 dienas, o teisė į privatumą naudojantis tualetu – 461 dieną, kitų pažeidimų nenustatyta), į aplinkybę, kad byloje nėra jokių duomenų apie žalą pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 900 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atitinkamai ir pareiškėjui nenurodžius jokių pagrįstų argumentų, kodėl jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad jam buvo priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma, nes EŽTT tokiais atvejais priteisia didesnes sumas, pažymi, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir pareiškėjo G. D. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius