2016-12-07 Nr. AB-23058-3-61-3-03566-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-947-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03566-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transgesta Servis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transgesta Servis“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Transgesta Servis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Transgesta Servis“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. rugpjūčio 2 d. savavališkos statybos aktą Nr. SS-100-160802-00103 ir jo pagrindu priimtą privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-100-160802-00097.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi (b. l. 8-9) pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl savo reikalavimų patenkinimo jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3, 17 straipsniais, 18 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 2 dalimi, Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį Nr. T-51-2012, priimtą byloje M. D. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos; 2013 m. gegužės 14 d. nutartį Nr. T-64-2013, priimtą byloje J. V. v. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyrius ir kt., 2014 m. birželio 9 d. nutartis T-81-2014, priimta byloje R. S. v. Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo, kai statyba yra pradėta ir statybos darbai atlikti (atliktas pastato fasado keitimas be statybą leidžiančio dokumento), todėl šis ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Transgesta Servis“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 13), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pažymi, jog ABTĮ 5 straipsnio bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Atitinkamai ta aplinkybė, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-82/2010, 2011 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-47/2011).

Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas siekia nuginčyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos aktą, kuriame buvo ne tik konstatuotas faktas, jog pastate Valančiaus g. 7 yra iškirstos / sumontuotos durys savavališkai, bet ir suformuluoti valinio pobūdžio patvarkymai, t. y. pareikalauta, kad statytojas nevykdytų jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, bei šiuo aktu pareiškėjui yra taikyta administracinė atsakomybė, todėl minėtas savavališkos statybos aktas bei jo pagrindu priimtas privalomasis nurodymas pagal formą ir turinį atitinka individualaus administracinio akto sampratą. Aktas priimtas viešojo administravimo subjekto (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos), jam įgyvendinant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, kurių vykdymas laikytinas viešojo administravimo veikla, akte suformuluoti privalomo pobūdžio nurodymai, adresuoti konkrečiam subjektui, todėl skundas pagrįstai teikiamas administraciniam teismui.

Teigia, kad savavališkos statybos akto forma yra patvirtinta Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, kuriuo patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“. Šis Reglamentas yra galiojantis teisės aktas, kuriuo privalo vadovautis ir vykdyti ne tik privatūs asmenys, bet ir valstybės institucijos bei teismai. Pareiškėjo teisę į teisminę savo interesų gynybą dėl savavališkos statybos akto surašymo nustato šis teisės aktas. Pareiškėjo manymu, teismų praktika negali būti formuojama priešingai teisės aktų normų nuostatoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis ginčas teismingas ne administraciniam, o bendrosios kompetencijos teismui, vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais.

Pareiškėjo teigimu, skundžiami sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, priimti viešojo administravimo subjekto (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos), jam įgyvendinant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, kurių vykdymas laikytinas viešojo administravimo veikla, akte suformuluoti privalomo pobūdžio nurodymai, adresuoti konkrečiam subjektui, todėl skundas teismingas administraciniam teismui. Be to, jo teisę į teisminę gynybą reglamentuoja tiek ABTĮ 5 straipsnio bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, tiek Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, todėl teismų praktika negali būti formuojama priešingai teisės aktų normų nuostatoms.

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Taigi, asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.

Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.

Rūšinį teismingumą, be kita ko, gali nustatyti specialieji įstatymai. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; TAR, 2016-07-13, Nr. 2016-20300)) numatyta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau Statybos įstatymo 28 straipsnis numato, jog savavališkos statybos padariniai šalinami kito specialaus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Išanalizavus šio įstatymo nuostatas, konkrečių būtent ginčo atvejį reglamentuojančių teisės normų teismingumo klausimu nenustatyta. Pareiškėjo nurodytas Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, priešingai nei nurodo pareiškėjas, taip pat nereglamentuoja rūšinio teismingumo klausimų, be to, jis to ir negali daryti, kadangi tai įstatymo – konkrečiai ABTĮ bei Statybos įstatymo, reguliavimo sritis.

Tokiu būdu, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.), o kai vis dėlto kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 22 str. 3 d.).

Būtent nagrinėjamam ginčui analogiškais atvejais, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Statybos įstatyme. Ginčijant savavališkos statybos aktą ir/ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį Nr. T-51-2012, priimtą byloje M. D. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos; 2013 m. gegužės 14 d. nutartį Nr. T-64-2013, priimtą byloje J. V. v. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyrius ir kt.; 2014 m. birželio 9 d. nutartį Nr. T-81-2014, priimtą byloje R. S. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos; 2016 m. sausio 15 d. nutartį Nr. T-2/2016, priimtą byloje M. J. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos). Tokios praktikos nagrinėjamose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-154/2014).

Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nepritaria administracinių teismų suformuotai praktikai, pagal kurią administraciniam teismui gali būti skundžiami ne visi viešojo administravimo subjekto priimti aktai ar veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos tiek Specialiosios teisėjų kolegijos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria pareiškėjas nesutinka atskirajame skunde.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transgesta Servis“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas