2751085e-e899-4d45-93d8-08d90e7c0470 · Lietuvos apeliacinis teismas

                Baudžiamoji byla Nr. 1A-532-148/2016                Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00272-2011-1                Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.4;                               2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.1.7.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 30 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,teisėjų Laimos Garnelienės ir Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,gynėjui advokatui Raimondui Garlauskui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo M.

L. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu paskirta bausmė subendrinta su Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, taikant visiÅ¡kÄ bausmių sudėjimo bÅ«dÄ , ir nuteistajam M.

L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 4 mėnesiams. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaityta Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir atlikta bausmė.Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 ir 8 punktus, nuteistajam M. L. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį tęsti darbÄ arba per 1 mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje bei bausmės vykdymo atidėjimo metu neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ir nuteistojo M. L. apeliacinį skundÄ , n u s t a t ė : M. L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. liepos 9 d., apie 17 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, matant kitiems žmonėms, elgėsi įžūliai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N., suduodamas jam 2 smÅ«gius delnais į galvos sritį, savavaliÅ¡kai vykdė tariamÄ kito asmens – N. N. – teisę, t. y. reikalavo pasakyti, kur yra N. N. priklausantys pinigai – 100 Lt (28,96 Eur), tokiu bÅ«du savavaldžiaudamas pažeidė nukentėjusiojo A.

N. asmens neliečiamybę, pažemino jį prieÅ¡ kitus žmones ir padarė didelės žalos jo teisėms bei teisėtiems interesams.Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – jį iÅ¡teisinti. Nuteistasis mano, kad apskųstasis nuosprendis neteisėtas, nes pagrįstas vien tik liudytojų parodymais, kurių teismas objektyviai neįvertino, neatsižvelgė į parodymuose esančius prieÅ¡taravimus.

Pasak apelianto, didesnė dalis liudytojų iÅ¡ viso nematė paties įvykio, o apie įvykį aiÅ¡kino iÅ¡ nuogirdų arba remdamiesi vieni kitų parodymais. Nuteistasis taip pat nurodo, kad pagal kaltinimo formuluotę apskritai nėra aiÅ¡ku, kokiÄ ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ N. N. tikrÄ ar tariamÄ teisę jis tariamai vykdė. IÅ¡ suformuluoto kaltinimo „reikalavo pasakyti kur yra N. N. priklausantys pinigai – 100 Lt (28,96 Eur)“ galima manyti, kad N. N. teisė buvo sužinoti, kur yra jo pinigai.

Tačiau byloje nėra duomenų, kad N. N. ir A. N. siejo kokie nors teisiniai santykiai, t. y. jog N. N. buvo paskolinęs A. N. 100 Lt (28,96 Eur), taip pat, kad tarp nukentėjusiojo ir N. N. egzistavo kokia nors ginčijama ar pripažįstama (tikra ar tariama) teisė, kuriÄ nuteistasis galėjo vykdyti. Tuo tarpu, pagal savavaldžiavimo kaip nusikalstamos veikos prasmę nukentėjusysis ir kaltininkas tiesiogiai arba netiesiogiai (per kitÄ asmenį – aptariamu atveju per N. N.) turi bÅ«ti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Anot apelianto, byloje taip pat nėra gauta jokių duomenų ir apie tai, kad M. L. reikalavo iÅ¡ A. N. grÄ Å¾inti 100 Lt (28,96 Eur), kaip skolÄ , kaip neteisėtai ar nepagrįstai užvaldytÄ svetimÄ turtÄ , ar kitokiu bÅ«du atsiradusį reikalavimÄ sumokėti nurodytÄ pinigų sumÄ . Nuteistasis teigia, kad byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jog kaltinime nurodomi 100 Lt (28,96 Eur) priklausė N. N.. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad pradingo ne N. N. priklausantys 100 Lt (28,96 Eur), o liudytojos G. V. pinigai.

Apelianto įsitikinimu, liudytojų A. N., M. N. ir A. N. parodymai vertintini kritiÅ¡kai, nes jie yra artimi nukentėjusiojo giminaičiai (vaikai, brolis), o ir paties įvykio asmeniÅ¡kai nematė. Apygardos teismas be kita ko atidžiai turėjo vertinti ir liudytojos D. V. parodymus, nes ji buvo nukentėjusiojo sugyventinė. Visi paminėti asmenys turėjo akivaizdų suinteresuotumÄ bylos baigtimi. Å iÄ aplinkybę patvirtina tai, kad teisme byla buvo nagrinėjama daugiau nei 4 metus, iÅ¡ esmės atliekant proceso veiksmus, tenkinant nukentėjusiųjų praÅ¡ymus.Nuteistasis pažymi, kad iÅ¡ liudytojų parodymų galima daryti iÅ¡vadÄ tik apie tai, jog jis kalbėjo su nukentėjusiuoju apie dingusius 100 Lt (28,96 Eur), jiems kartu bÅ«nant A.

N. bute, tuo jų pokalbis apie pinigų buvimo vietÄ ar dingimo aplinkybes baigėsi. Remiantis bylos duomenimis, apeliantui tik vėliau, jau išėjus į kiemÄ , tarp jo ir nukentėjusiojo vyko trumpas pokalbis, kurio metu jis sudavė 2 kartus delnais nukentėjusiajam į veido sritį ir tai padarė ne dėl to, kad galbÅ«t nukentėjusysis paėmė pinigus, o dėl asmeninių priežasčių. Liudytojos D. V. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis nesuprato, už kÄ jam buvo suduota. Visa tai rodo, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne dėl kokių nors pinigų, o dėl kitų priežasčių.Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojų N. N., D.

V. ir J. K. parodymai, jiems atsakant į klausimus dėl tų pačių aplinkybių, susijusių su įvykiu, kiekvienÄ kartÄ buvo skirtingi. Tokia aplinkybė, pasak nuteistojo, leidžia teigti, kad liudytojai galbÅ«t bÅ«tent dėl to, jog jie įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negalėjo aiÅ¡kiai įvertinti situacijos bei jÄ hiperbolizavo. Pirmosios instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir įvertinti. Nuteistasis pabrėžia, kad jis 2 kartus delnais sudavė nukentėjusiajam ne vedamas noro ir tikslo sužinoti, kur yra 100 Lt (28,96 Eur), ar nukentėjusysis yra dėl kažko kaltas, o iÅ¡ asmeninių paskatų.

Tai rodo, kad apelianto veiksmuose galbÅ«t galėtų bÅ«ti nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, tačiau konkrečiu atveju net ir pagal Å¡ios veikos požymius nėra galimybės byloje pripažinti jį kaltu, nes tai yra privataus kaltinimo procesas.Apibendrinęs tai, kas pasakyta, taip pat remdamasis kasacinio teismo formuojama teisės aiÅ¡kinimo praktika dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisės Å¡akų nustatytos teisinės atsakomybės, nuteistasis daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju jo veiksmuose negali bÅ«ti nustatytas nusikalstamas savavaldžiavimas tiek baudžiamosios teisės, tiek administracinės teisės prasme, jo ir nukentėjusiojo veiksmai vertintini tik kaip tarpusavio asmeninis konfliktas, todėl jis iÅ¡teisintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo M. L. gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokuroras prašė jį atmesti. Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas netenkintinas.Apeliacinės instancijos teismas bylÄ tikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliantas nuteistasis M. L., skųsdamas nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, faktinėmis aplinkybėmis, pateiktu jo, liudytojų parodymų vertinimu, nusikalstamų veiksmų teisine kvalifikacija ir praÅ¡o jį iÅ¡teisinti.

Toks nuteistojo praÅ¡ymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.BK 294 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams panaudodamas psichinę ar fizinę prievartÄ nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. IÅ¡ aptariamos teisės normos dispozicijos matyti, kad savavaldžiavimas baudžiamojo įstatymo taikymo prasme apima tuos atvejus, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdo kito asmens tariamÄ teisę, kuri yra ginčijama.

Apskųstuoju teismo nuosprendžiu M. L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. – suduodamas jam 2 smÅ«gius delnais į galvos sritį – savavaliÅ¡kai vykdė tariamÄ N. N. teisę, t. y. reikalavo pasakyti, kur yra jam (N. N.) priklausantys pinigai – 100 Lt (28,96 Eur), tokiu bÅ«du savavaldžiaudamas pažeidė nukentėjusiojo A. N. asmens neliečiamybę, pažemino jį prieÅ¡ kitus žmones ir padarė didelės žalos jo teisėms bei teisėtiems interesams.BK savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka.

Teisių ir pareigų atsiradimo ir jų įgyvendinimo pagrindus Lietu­vos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) bei kiti įstatymai. Ä®gyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstaty­mų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis). Teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu gali bÅ«ti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieÅ¡taraujan­tys), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilinių teisinių padarinių, intelektinės veiklos rezultatai, žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilinius teisinius padarinius (CK 1.136 straipsnis).

Ä®gyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sÄ Å¾iningai, laikytis protingumo ir teisingumo princi­pų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu bÅ«du ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieÅ¡tarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis).

Savavaldžiavimu pripažintinas teisės įgyvendinimas neteisėtomis priemonėmis, todėl papildomi Å¡io nusikaltimo objek­tai yra įvairÅ«s teisiniai gėriai – žmogaus sveikata, laisvė, nuosavybė ir kitos turtinės teisės bei interesai.M. L. vadovaujantis BK 294 straipsnio 2 dalimi baudžiamoji atsakomybė taikyta bÅ«tent dėl to, kad jis nesilaikydamas anksčiau nurodytos įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. – suduodamas jam 2 smÅ«gius delnais į galvos sritį – savavaliÅ¡kai (pasirinkdamas teisės įgyvendinimo bÅ«dÄ , kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sÄ Å¾iningumo, protingumo ir teisingumo principų) ėmėsi neteisėtų priemonių vykdyti (ėmėsi pats vykdyti teisingumÄ ) neįgyvendintÄ tariamÄ (objektyvaus pagrindo neturinčiÄ ir tik sÄ monėje egzistuojančiÄ ) N. N. teisę, reikalaudamas pasakyti, kur yra jam (N. N.) priklausantys pinigai – 100 Lt (28,96 Eur), t. y. susigrÄ Å¾inti neva jam (N. N.) priklausiusiÄ , bet dingusiÄ ir galbÅ«t pas nukentėjusįjį A.

N. esančiÄ , pinigų sumÄ â€“ 100 Lt (28,96 Eur).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylÄ faktiniu ir teisiniu aspektais, konstatuoja, kad M. L. pagrįstai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už savavaldžiavimÄ panaudojant fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai iÅ¡dėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, kitaip nei nurodo nuteistasis, objektyviai, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡analizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus bei padarė iÅ¡vadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas M. L. be pagrindo neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiÅ¡kia nesutikimÄ su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinę prievartÄ prieÅ¡ A. N.. Apygardos teismo iÅ¡vados dėl M. L. kaltės savavaldžiavus panaudojant fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. pagrįstos įrodymais: iÅ¡ dalies paties M. L. parodymais, kuriuose jis parodė, kad N. N. jam sakė, jog turi 100 Lt (28,96 Eur), kuriuos jis yra pas dėdę A.

N. „pasidėjęs“, bet jis jų jam (N. N.) neatiduota, kad jis (M. L.) sudavė 2 smūgius į veido sritį A. N.; 2011 m. liepos 9 d. įvykio vietos–lavono apžiūros protokolu; liudytojų N. N. parodymais, kuriuose jis parodė, kad jis (N. N.) pasisakė M. L., jog išgertuvių metu dingo jo 100 Lt (28,96 Eur), o M. L. pats pasisiūlė nuvykti ir išsiaiškinti dėl dingusių pinigų; liudytojų D. V., J. K., G. V., M. B. parodymais, kuriuose jie parodė, kad M. L. išgertuvėse dalyvavusių asmenų klausinėjo apie dingusius pinigus, jog būtent dėl dingusių pinigų M.

L. A. N. sudavė kelis smÅ«gius į veidÄ ; nukentėjusiųjų M. N. ir A. N., liudytojo A. N. parodymais; 2011 m. liepos 11 d. specialisto iÅ¡vada Nr. M 290/11 (05); 2011 m. lapkričio 15 d. specialisto iÅ¡vada Nr. pM 290/11 (05); 2014 m. kovo 27 d. Ekspertizės akte Nr. EKM 6 (39/131)/15 (01) pateiktomis iÅ¡vadomis ir kita bylos raÅ¡ytine medžiaga. Teismo iÅ¡tirti įrodymai liečiamumo ir leistinumo aspektu teisėjų kolegijai abejonių nekelia, jie patikimi, gauti teisėtais bÅ«dais. Byloje surinkti įrodymai, sujungus juos į vieningÄ loginę sekÄ bei įvertinus kaip visumÄ , leido susiformuoti apygardos teismo vidiniam įsitikinimui dėl M.

L. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Apeliantas, ginčydamas jo nuteisimÄ pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, neneigia, kad nukentėjusiajam A. N. ranka sudavė 2 smÅ«gius į veidÄ , tačiau teigia, jog jis prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. smurtavo ne dėl neva dingusių N. N. 100 Lt (28,96 Eur), o iÅ¡ asmeninių paskatų – dėl tarpusavio konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo, ir mano, kad tokie jo veiksmai atitinka ne BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo, bet BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, reglamentuojančios baudžiamÄ jÄ atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ , sudėtį.

Å ie apelianto argumentai prieÅ¡tarauja pirmiau iÅ¡tirtų bylos įrodymų visumai.Be to, nuteistojo M. L. teiginių, kad jis prieÅ¡ A. N. smurtavo, nes pastarasis prieÅ¡ jį iÅ¡sakė įžeidžiančius žodžius, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad aplinkybės, jog nukentėjusysis kokiu nors bÅ«du įžeidė M. L. neparodė nė vienas kaip liudytojas apklaustas asmuo. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad apygardos teismas pagrįstai atmetė ir įvertino kaip gynybinę nuo kaltinimų pozicijÄ , paneigtÄ byloje surinktais įrodymais, jog M.

L. prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. smurtavo iÅ¡ asmeninių paskatų – dėl tarpusavio konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo. Vien tik M. L. subjektyvus manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog apygardos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį prieÅ¡ jį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kartu teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip nurodyta pirmiau, savavaldžiavimo papildomas objektas yra konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.).

Fizinė prievarta, kaip savavaldžiavimÄ kvalifikuojantis požymis, apima ir nežymų sveikatos sutrikdymÄ , ir fizinio skausmo sukėlimÄ , nes fizinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrÄ ar tariamÄ prievolę (kasacinė nutartis Nr. 2K-177/2014). Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad M. L. prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. smurtavo vykdydamas tariamÄ N. N. teisę į 100 Lt (28,96 Eur).Anot nuteistojo, byloje nėra duomenų, kad N. N. ir nukentėjusįjį A.

N. siejo kokie nors teisiniai santykiai, o siekiant asmenį nuteisti už savavaldžiavimÄ , nukentėjusysis ir kaltininkas (ne)tiesiogiai turi bÅ«ti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.Tokie apelianto teiginiai yra iÅ¡ dalies pagrįsti.Kaip minėta anksčiau, savavaldžiavimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o tokių teisių ir pareigų atsiradimo ir jų įgyvendinimo pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CK bei kituose teisės aktuose.

Teisės ir pareigos gali atsirasti pagal sutartis, kitus sandorius, tiek nustatytus įstatymuose, tiek ir nenustatytus, bet jiems neprieÅ¡taraujan­Äius ir pan. Pagal savavaldžiavimo sudėties dispozicijÄ savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdo kito asmens tariamÄ teisę, numatytÄ CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Taigi nuteistasis yra teisus, teigdamas, kad pagal dispozicijos prasmę savavaliÅ¡kų veiksmų subjektas turi bÅ«ti susijęs su paminėtais santykiais.

Konflikto dalyviai (kaltininkas arba asmuo, kurio interesais veikia kaltininkas) ir nukentėjusysis visada turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektas (-ai) (kasacinė nutartis Nr. 2K-270-693/2016). Tačiau, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog N. N. ir nukentėjusįjį A. N. siejo kokie nors teisiniai santykiai. Nuteistasis M. L. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad jam N. N. teigė, jog jis turi „pasidėjęs“ pinigų pas dėdę A.

N. (nukentėjusįjį), bet jis jam neatiduoda tų pinigų. Liudytojas N. N. taip pat nuosekliai tvirtino, kad apie išgertuvių metu dingusius jo 100 Lt (28,96 Eur) jis pasakė M. L. ir šis pats pasisiūlė nuvykti kartu ir išsiaiškinti, o nuvykęs pas N. N. apie dingusius pinigus klausinėjo ten buvusių žmonių, tarp jų – ir A. N., kuriam po to sudavė smūgius; A. N. neigė paėmęs pinigus, tvirtino nieko nematęs. Taigi iš aptartų duomenų akivaizdu, kad buvo kalba tarp M. L. ir N. N. apie neva dingusius 100 Lt (28,96 Eur), kurie galbūt yra pas A.

N.. Aplinkybę, kad atvykęs kartu su N. N. M. L. iÅ¡gertuvėse dalyvavusių asmenų klausinėjo apie dingusius pinigus, jog bÅ«tent dėl dingusių pinigų M. L. A. N. sudavė kelis smÅ«gius į veidÄ , patvirtino savo parodymuose ir byloje kaip liudytojai apklausti D. V., J. K., G. V. bei M. B.. Todėl teisėjų kolegija mano, kad byloje laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų iÅ¡tirtų ir patikrintų įrodymų visuma suteikia pagrindÄ daryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog N. N. ir A.

N. siejo tariami teisiniai santykiai, susiję su 100 Lt (28,96 Eur) nepagrįstu negrÄ Å¾inimu, kurių įgyvendinimo tvarka yra reglamentuota CK 1.136 straipsnyje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl M. L. kaltės savavaldžiavus panaudojant fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. taip pat nepaneigia ir nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog iÅ¡ esmės pinigai – 100 Lt (28,96 Eur) – priklausė ne N. N., o liudytojai G. V.. Å iuo aspektu pabrėžtina, kad kam faktiÅ¡kai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi.

Tokiu atveju, kaip ir nagrinėjamu, aktualiu aspektu yra tai, kad N. N. tariama teisė į 100 Lt (28,96 Eur) buvo nerealizuota dėl to, jog nukentėjusysis A. N. neigė paėmęs pinigus. Liudytoja D. V. parodė, kad M. L. A. N. paklausus, kodėl jis paėmė pinigus bei ranka sudavus jam į veidÄ , A. N. paklausė M. L. „nesupratau už kÄ â€œ, o M. L. atsakė „tu nesupratai už kÄ â€œ ir dar kartÄ ranka sudavė jam į veidÄ . Konkrečiu atveju M. L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaltinimas buvo suformuluotas ir jis nuteistas bÅ«tent už tai, kad savavaliÅ¡kai, panaudodamas smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį A.

N., vykdė tariamÄ N. N. teisę į 100 Lt (28,96 Eur). Byloje nėra duomenų, kad M. L. galėjo arba turėjo suprasti nesant tokios realiai neegzistuojančios teisės. M. L. suvokė savo veiksmų neteisėtÄ ir savavaliÅ¡kÄ pobÅ«dį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir Å¡ių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokiais neteisėtais, agresyviais, įžūliais, vieÅ¡oje vietoje (daugiabučio namo kieme), matant kitiems žmonėms, atliktais smurtinio pobÅ«džio veiksmais – 2 smÅ«gių sudavimu į gyvybiÅ¡kai svarbaus organo – galvos – sritį – M.

L. pasikėsino į A. N. sveikatÄ , jo garbę bei orumÄ , pažemino jį prieÅ¡ kitus žmones, t. y. pažeidė jo neliečiamybę, kuriÄ saugo ir gina Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, BK, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. M. L., smurtaudamas ir reikalaudamas A. N. pasakyti, kur yra N. N. priklausantys 100 Lt (28,96 Eur), suduodamas smÅ«gį į veidÄ A. N., o jam pasakius „nesupratau už kÄ â€œ, M. L. atsakius „tu nesupratai už kÄ â€œ ir dar kartÄ ranka sudavus jam į veidÄ , nuteistasis sukÅ«rė akivaizdžiai bauginančio pobÅ«džio situacijÄ , dėl kurios nukentėjusysis prarado saugumo jausmÄ , tokia situacija sukėlė jam įtampÄ .

Nors byloje nustatyta, kad nėra tiesioginio priežastinio ryÅ¡io tarp M. L. suduotų smÅ«gių bei nukentėjusįjį iÅ¡tikusios mirties, tačiau anksčiau aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui formuoti iÅ¡vadÄ , jog nurodyti nusikalstami jo veiksmai savavaldžiaujant nukentėjusiajam padarė didelę žalÄ . Nuteistasis teisingai nurodo, kad savavaldžiavimas gali bÅ«ti kvalifikuojamas ir kaip administracinis teisės pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį, tačiau akcentuotina, jog tik tuo atveju, kai nenustatytas didelės žalos požymis.

Aptariamu atveju nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, todėl nuteistasis pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. L. taip pat abejoja ir byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, teigia, kad jų parodymai vertintini kritiškai, nes jie su nukentėjusiuoju A. N. susiję artimais giminystės ryšiais, todėl suinteresuoti bylos baigtimi.Šie apelianto teiginiai pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais, todėl atmestini.Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog nukentėjusieji M.

N. ir A. N., liudytojai A. N. ir D. V. buvo nukentėjusiojo A. N. Å¡eimos nariai BPK 38 straipsnio taikymo kontekste, pati savaime neįrodo jų suinteresuotumo bylos baigtimi bei nemenkina jų duotų parodymų patikimumo ir tikrumo. Ä®rodymu gali bÅ«ti laikomi tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali bÅ«ti patikrintas. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Ä®rodymų pakankamumas reiÅ¡kia, kad teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomÄ ja galia, leistinumu ar sÄ sajumu. Ä®rodymų pakanka tada, kai jie yra neprieÅ¡taringi ir jų visuma leidžia daryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ ir kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ dėl įrodinėjimo dalyko buvimo.Asmenų duoti parodymai įrodymais yra tuo atveju, jei jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismo posėdyje, arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis 2K-146/2014).

IÅ¡vada dėl asmenų (kaltinamųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumÄ , detalumÄ , iÅ¡samumÄ , logiÅ¡kumÄ ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iÅ¡ skirtingų Å¡altinių (kasacinė nutartis 2K-309/2011). Ä®tariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21 ir 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai, negali bÅ«ti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ . Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, vertinant asmenų, kurie neperspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , parodymus, didesnis dėmesys skiriamas jų savarankiÅ¡kumui, objektyvumui, patikimumui (kasacinė nutartis 2K-276-976/2015).

Apskųstojo teismo nuosprendžio ir pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų turinys rodo, kad teismas nė vienam iÅ¡ įrodymų nesuteikė didesnės ar mažesnės įrodomosios galios. Apygardos teismas, siekdamas nustatyti Å¡ioje byloje tiesÄ , buvo atnaujinęs įrodymų tyrimÄ ir teismo posėdyje tiesiogiai dar kartÄ apklausė kaltinamÄ jį (Å¡iuo metu nuteistÄ jį), liudytojus, iÅ¡tyrė kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, duotus Pasvalio rajono apylinkės teisme, juos lygino su duotais teismo posėdžiuose, Å¡alino prieÅ¡taravimus, nuosprendyje Å¡iuos įrodymus iÅ¡samiai iÅ¡analizavo.

Pirmosios instancijos teismas, tarpusavyje sugretinęs kaltinamojo ir liudytojų parodymus, juos įvertinęs visų bylos įrodymų kontekste, pagrįstai pripažino, kad netikėti liudytojų N. N., D. V., J. K., G. V. ir M. B. parodymais, nėra jokio pagrindo, jų parodymai papildo vieni kitus bei kitus bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad nepaisant to, jog įvykio metu liudytojai buvo neblaivūs ir jie parodydami tam tikras aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu įvykiu, buvo nenuoseklūs, tačiau jų parodymai dėl įrodinėjimo dalyko buvimo iš esmės sutampa.

Kita vertus, teisėjų kolegijos manymu, liudytojų parodymų nenuoseklumui įtakos galėjo turėti ir tai, kad byloje buvo tiriamas įvykis, įvykęs daugiau nei prieÅ¡ 4 metus, todėl liudytojai dėl tam tikrų aplinkybių galėjo sÄ Å¾iningai klysti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad liudytojai turėjo pagrindÄ apkalbėti nuteistÄ jį, bÅ«tų suinteresuoti bylos baigtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus įrodymais ir jais pagrindė savo iÅ¡vadas dėl M.

L. kaltumo padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ veikÄ . Tuo tarpu, kaltinamojo M. L. parodymų dėl aplinkybių, susijusių su įrodinėjimo dalyku, kaip konstatuota pirmiau, nepatvirtina jokie objektyvÅ«s duomenys, o M. L. gynybinė nuo kaltinimų pozicija, kad jis prieÅ¡ nukentėjusįjį A. N. smurtavo iÅ¡ asmeninių paskatų – dėl tarpusavio konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo, paneigta byloje surinktais įrodymais. Taigi teismo iÅ¡vados dėl M. L. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų reikalavimų, iÅ¡tirtų ir patikrintų įrodymų visuma.Tai, kad Å¡i baudžiamoji byla buvo nagrinėjama daugiau nei 4 metus, jog buvo tenkintas nukentėjusiųjų praÅ¡ymas atlikti teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti nukentėjusiojo A.

N. mirties priežastį, taip pat niekaip nepatvirtina nukentėjusiųjų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi. Vadovaujantis BPK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusysis turi teisę teikti praÅ¡ymus. TeisingumÄ vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnis). Teismui baudžiamajame procese kyla pareiga iÅ¡naudoti visas galimybes nustatyti tiesÄ baudžiamojoje byloje ir priimti teisingÄ sprendimÄ dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamÄ veikÄ , kaltumo. Taigi nurodyta aplinkybė parodo tik tai, kad byloje buvo siekiama nustatyti tikrÄ jÄ tiesÄ bei įvykdyti teisingumÄ , jog M.

L. bÅ«tų nuteistas už tÄ veikÄ ir ta apimtimi, kuriÄ jis yra padaręs, o paskirta bausmė atitiktų padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Pastebėtina, kad į aplinkybę, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjęs pakankamas laiko tarpas, buvo atsižvelgta M. L. parenkant skirtinos bausmės dydį.Apibendrinusi tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių – tikrumo vertinimÄ , paremtÄ objektyviais kriterijais, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai prieÅ¡ M.

L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį. M. L. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. M. L. nusikalstamai veikai, kitaip nei mano nuteistasis, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankÅ«s M. L., nereiÅ¡kia, jog teismo iÅ¡vados yra neteisingos.Nuteistasis M.

L. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymÄ M. L. paskyrė teisingÄ , aiÅ¡kiai ne per griežtÄ , BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančiÄ bausmę, pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymÄ .

Todėl teisėjų kolegija priėjo prie iÅ¡vados, kad nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstasis Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :             nuteistojo M. L. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                       Regina Gaudutienė Teisėjos                                                                                    Laima Garnelienė                                                                                     Violeta Ražinskaitė