2024-11-20 Nr. AB-16905-3-61-3-04906-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-720-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04906-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. R. A.-M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. A. R. A.-M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 24S199334 (toliau – ir Sprendimas Nr. 24S199334) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai uždrausti išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas nepakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendime Nr. 21S30650 (toliau – ir Sprendimas Nr. 21S30650) nustatyto išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą sprendimo apskundimas šio sprendimo vykdymo nesustabdo. Pareiškėjo teigimu, išsiuntus jį į (duomenys neskelbtini), jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, jo sutuoktinė laukiasi, todėl išsiuntus pareiškėją tai gali sukelti jai didelį stresą ir įtampą, kas gali daryti įtaką nėštumui ir kūdikiui. Taigi didelė žala gali pasireikšti ne tik pareiškėjui, kuris kilmės valstybėje gali būti nužudytas, bet ir jo besilaukiančiai sutuoktinei.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir tenkino prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – sustabdė Migracijos departamento Sprendimo Nr. 21S30650 vykdymą, uždraudžiant pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos, iki įsiteisės teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Teismas nustatė, kad yra pagrindas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjui kyla realios pasekmės būti perduotam (duomenys neskelbtini). Pareiškėją perdavus (duomenys neskelbtini), tai gali daryti įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas asmeniškai galėtų dalyvauti administraciniame procese bei atstovauti savo interesus. Teismo manymu, nėra pagrindo teigti, jog laikinai sustabdžius Sprendimo Nr. 21S30650 vykdymą, būtų pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių pusiausvyra ar viešieji interesai.

III. Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartį.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ginčijamos nutarties, visiškai nevertino pareiškėjo skundo ir bylos dalyko, nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų, todėl neteisėtai ir nepagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą. Atsakovo nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos yra nepagrįstos. Esant pareiškėjo pageidavimui, jis galėtų dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu arba jo advokatui atstovaujant jo interesus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis: du kartus neteisėtai pasišalino iš apgyvendinimo vietos; neinformavęs Migracijos departamento, neturėdamas leidimo gyventi ar vizos, savavališkai kirto kitų Europos Sąjungos valstybių sienas, siekdamas pateikti prieglobsčio prašymą kitose Europos Sąjungos valstybėse (Vokietijoje ir Nyderlanduose); nepaisė teismo įpareigojimo kiekvieną trečiadienį elektroninių ryšių priemonėmis pranešti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie savo buvimo vietą; teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu; paskesnį prieglobsčio prašymą pateikė tik siekdamas sutrukdyti išsiuntimą į kilmės valstybę (paskesnis prašymas pateiktas likus 1 dienai iki realaus sprendimo dėl išsiuntimo įvykdymo, nes nagrinėjamu atveju asmens grįžimas buvo suderintas su kilmės valstybės institucijomis, suplanuota kelionė, nupirkti bilietai); pareiškėjas ignoravo daugybinius raginimus bendradarbiauti ir savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos jam ir jo besilaukiančiai sutuoktinei negali būti laikomi pakankamu pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir yra vertinami kaip abstraktūs, deklaratyvūs, hipotetinio pobūdžio, neparemti objektyviais įrodymais.

Migracijos departamentas jau yra išnagrinėjęs pirmąjį pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Sprendimu Nr. 21S30650. Pareiškėjas skundė minėtą sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), kuris 2022 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1481-556/2022 pareiškėjo skundą atmetė. Taip pat atsakovas pažymi, jog pareiškėjo išsiuntimo klausimas buvo išspręstas ne šioje byloje ginčijamu Sprendimu Nr. 24S199334, o įsiteisėjusiu galutiniu Sprendimu Nr. 21S30650, todėl teismui atmetus pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 24S199334, sprendimas dėl išsiuntimo liks galiojantis ir turės būti vykdomas.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo atmesti atskirąjį skundą ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartį.

Pareiškėjo manymu, atsakovo atskirajame skunde cituojama teismų praktika nėra susijusi su užsieniečių teisinės padėties ir jų išsiuntimo klausimu, be to, savo esme neprilygsta pareiškėjo situacijai. 2022 m. kovo 9 d. LVAT priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1481-556/2022, kurioje paliktas galioti Sprendimas Nr. 21S30650, pareiškėjas šioje administracinėje byloje pateikė naujus prieglobsčio prašymo motyvus ir jam pagrįsti reikalingus įrodymus, t. y. pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą. Žalos, kuri gali kilti išsiuntus pareiškėją į jo kilmės valstybę, realumą įrodo ir byloje esantys įrodymai: vaizdo įrašas bei sutuoktinės medicininė pažyma. Tai, jog pareiškėjas buvo pažeidęs jam skirtus įsipareigojimus, nepašalina jam kylančios grėsmės jo kilmės valstybėje jo grąžinimo atveju.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atsakovo atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria laikinai sustabdytas Migracijos departamento 2021 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 21S30650 vykdymas iki įsiteisės teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo, uždraudžiant pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. <...> Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008); teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo procesinio pobūdžio prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šį prašymą iš esmės grindė įsitikinimu, kad jam ir jo besilaukiančiai žmonai gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala (jis kilmės valstybėje gali būti nužudytas, o jo žmona patirs didelį stresą, kas gali pakenkti tiek jai, tiek kūdikiui).

Iš bylos duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. 2021 m. spalio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 21S30650, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė minėto sprendimo 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sutrumpindamas nuo 5 metų iki 3 metų, bet kitą skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. kovo 9 d. nutartimi jį atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2023 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Šioje byloje skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuto ir papildomos apsaugos); 2) pakeisti įsiteisėjusio Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21S30650 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti A. A. R. A.-M. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“ Taigi, kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodė atsakovas, pareiškėjo išsiuntimo klausimas yra išspręstas ne šioje byloje ginčijamu Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 24S199334, o įsiteisėjusiu 2021 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 21S30650.

Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Įvertinusi šioje administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą bei Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21S30650, kurio vykdymą sustabdė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra nesusiję su ginčo dalyku, nes šioje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nesusijęs su skundo dalyku, o pagal administracinių teismų praktiką, kaip nurodyta aukščiau, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018; 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-322-442/2023).

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai uždrausti išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje), o atsakovo atskirojo skundo argumentai pripažintini pagrįstais, nes, kaip nurodyta šioje nutartyje, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nesusijusi su pareiškėjo inicijuotu teisminiu ginču.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija tenkina atsakovo atskirąjį skundą ir klausimą išsprendžia iš esmės: Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo naikina ir pareiškėjo A. A. R. A.-M. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (laikinai uždrausti išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje) netenkina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjo A. A. R. A.-M. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė