2016-05-23 Nr. AB-11604-3-61-3-03443-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1011-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03443-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2., 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. birželio 8 d. su skundu (b. l. 1–2), 2014 m. birželio 22 d. su patikslintu skundu (b. l. 11), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovo atstovas) ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės apskrities VPK, atsakovo atstovas), priteisti dalimis 20 000 Lt (5 792 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje, o periodiškai (apie 15 parų) ir Tauragės apskrities VPK areštinėje žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis. Vilniaus apskrities VPK areštinėje langas buvo užkaltas plėvele, todėl dienos šviesos į vidų nepatekdavo, o dirbtinis apšvietimas buvo prastas, vedamas į dušą vietoje rankšluosčio gaudavo gabalą suplėšytos medžiagos, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Tauragės apskrities VPK areštinėje taip pat buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, miegodavo ant purvinų, supuvusių čiužinių. Kamerose Nr. 2 ir Nr. 3, kuriose buvo laikomas, dienos šviesos apskritai nebuvo, kadangi vietoje skaidraus lango stiklo buvo sudėti stikliniai blokai, kurie dienos šviesos nepraleidžia, ventiliacijos taip pat jokios nebuvo. Dėl nurodytų atsakovo atstovų veiksmų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą, sutriko miegas, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo priteisti neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti, patikslindamas, kad iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, prašo priteisti 5000 Lt (1 448 Eur), o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities VPK, – 15 000 Lt (4 344 Eur) neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas A. G. 2012 m. gruodžio 22 d. 21.35 val. buvo sulaikytas ir patalpintas į Vilniaus apskrities VPK areštinę, įtariant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalies ir 291 straipsnio 1 dalies padarymu. Areštinėje jis buvo laikomas iki 2012 m. gruodžio 27 d. 9.20 valandos, t. y. apie 132 valandas, vėliau perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą.

Visą buvimo laikotarpį pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 16 kv. m. ploto kamerose su dar 4 asmenimis. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas, būdamas Vilniaus apskrities VPK areštinėje skundų, prašymų, pretenzijų dėl prastų laikymo sąlygų neteikė. Dėl laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų pareiškėjas į administraciją taip pat nesikreipė. Be to, atsakovės atstovas atkreipė teismo dėmesį į tai, jog pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad buvimo areštinėje metu jis pats nerūkė. Pažymėjo, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas trumpą laiką, 1 valandą per parą jam buvo sudaroma galimybė pasivaikščioti areštinės kieme, pabūti gryname ore ir pareiškėjas šia teise pasinaudojo.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jis buvo laikomas žiauriomis sąlygomis, Vilniaus apskrities VPK nurodo, kad areštinės pastatas yra labai senas, jo būklė nėra ideali, tačiau pastato eksploatacija nėra uždrausta, tad pastatas yra tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti ir jis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, HN 37:2009) reikalavimus.

Gavus papildomą finansavimą, areštinės patalpos periodiškai atnaujinamos siekiant kad patalpos atitiktų HN 37:2009 reikalavimams. Pabrėžė, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai yra neatitinkantys tikrovės, nepagrįsti įrodymais, o tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, o kai kurie – atvirai melagingi. Vilniaus apskrities VPK nesutinka, jog areštinėje nėra tinkamos ventiliacijos, kadangi areštinės kamerose yra įrengtos oro šalinimo sistemos (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas areštinėje žiemos metu, todėl orlaidės nebuvo atidaromos dėl oro sąlygų lauke.

Dėl apšvietimo kamerose atsakovės atstovas nurodė, kad skaidraus stiklo langai kamerose turi būti įrengti tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems policijos areštinių pastatams. Sutiko, jog pro areštinės langus patenka nedaug natūralios šviesos, nes pastatas yra senas, jo sienos labai storos, tačiau nurodė, jog visose kamerose papildomai yra įrengtas dirbtinis apšvietimas. Pažymėjo, jog lovų čiužiniai yra dezinfekuojami, naujai atvykusiam į areštinę yra išduodama švari, išskalbta patalynė, lovos skalbiniai keičiami pagal jų užterštumą, ne rečiau kaip kartą į savaitę.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Vilniaus apskrities VPK nuomone prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nulėmusiu patekimą į areštinę, o jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teismo posėdyje atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities VPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas A. G. areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. (kameroje Nr. 2) ir nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. (kameroje Nr. 3). Pažymėjo, jog visą buvimo laikotarpį, areštinėje jis buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų. Atkreipė teismo dėmesį, jog pareiškėjas su skundais į areštinės administraciją dėl neva netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Nesutinka, jog šiuo atveju Tauragės apskrities VPK pareigūnų veiksmai yra neteisėti. Atsakovo atstovo teigimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, jie turi būti patvirtinti kitais objektyviais įrodymais. Nenustačius žalos ir neteisėtų veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo A. G. reikalavimo priteisti jam 5 000 Lt (1 448 Eur) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, ir 15 000 Lt (4 344 Eur) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities VPK, pagrįstumo. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą iš esmės grindžia laikymu kartu su rūkančiais, taip pat kitomis netinkamomis laikymo sąlygomis areštinėse.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas A. G. Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas 6 paras: nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d., Tauragės apskrities VPK areštinėje areštinėje – 15 parų: nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. (kameroje Nr. 2) ir nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 gegužės 31 d. (kameroje Nr. 3).

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK areštinei sutarčių pagrindu yra teikiamos minkšto inventoriaus (lovos čiužinių, antklodžių, pledų, pagalvių, patalynės, rankšluosčių) dezinfekcijos paslaugos, skalbimo paslaugos, patalpose esančių kenkėjų naikinimo paslaugos. Iš medicinos punkto Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašų matyti, kad pareiškėjas 2012 gruodžio 23 d. buvo apžiūrėtas slaugytojos, apžiūros metu pareiškėjas sveikatos nusiskundimų neturėjo, smurto žymių nerasta. Iš Tauragės apskrities VPK 2013 m. sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašų matyti, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturėjo. Buvimo Tauragės apskrities VPK areštinėje metu į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais nesikreipė. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akte Nr. AK-115 nurodyta, jog atlikus neplaninį Tauragės apskrities VPK areštinės patikrinimą Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6, 23, 48, 53 ir 58 punktų pažeidimų nenustatyta. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-117 nurodyta, jog atlikus planinį Tauragės apskrities VPK areštinės patikrinimą, buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas – visų kamerų sanitariniuose mazguose prie kriauklių nėra veidrodžių. Kitų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nerasta. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančių medicininių įrašų matyti, kad po laikymo Vilniaus apskrities VPK areštinėje pareiškėjas jokių sveikatos sutrikimų neturėjo, po laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje – pareiškėjas skundėsi skausmais stubure, sąnariuose.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Teismas pažymėjo, jog Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo laikymo vienoje patalpoje, t. y. tiek Vilniaus apskrities VPK areštinėje, tiek Tauragės apskrities VPK areštinių kamerose, su rūkančiais asmenimis. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK areštinės kameroje buvo laikomas 5 paras: 2012 m. gruodžio 22 d. kartu su 4 asmenimis, 2012 m. gruodžio 23 d. – su 3, 2012 m. gruodžio 24 d.– 2012 m. gruodžio 27 d. su 4 asmenimis, o Tauragės apskrities VPK areštinės kamerose – 14 parų. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad A. G. yra nerūkantis.

Pirmos instancijos teismas pabrėžė, jog atsakovo atsakovai rėmėsi HN 37:2009 6, 13 punktais ir aukščiau minėtų Taisyklių 10.10 punktu, todėl VPK areštinėse rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių ir griežtai yra laikomasi Taisyklių reikalavimų. Pareiškėjas laikomas tiek Vilniaus apskrities VPK areštinėje, tiek Tauragės apskrities VPK areštinėse su skundais ir prašymais dėl pervedimo į nerūkančiųjų kamerą nesikreipė. Nėra galimybės nustatyti, ar pats pareiškėjas tuo metu buvo nerūkantis. Byloje nėra pateikta duomenų, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūkė. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, ar kad jam per tokį trumpą buvimo areštinėse laikotarpį dėl to būtų kilusi tam tikra žala sveikatai, nepagrindė įrodymais. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas jokių nusiskundimų sveikata neturėjo, išskyrus kai keletą kartų kreipėsi į medikus dėl nugaros ir sąnarių skausmo. Todėl šiuo atveju spręsta, jog pareiškėjas neįrodė nei Vilniaus apskrities VPK, nei Tauragės apskrities VPK neteisėtų veiksmų. Neturtinės žalos atlyginimo atveju yra būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, o šiuo atveju atsakovo atstovų veiksmų (dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis) neteisėtumas nebuvo nustatytas, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Teismo vertinimu, net jei kartu su pareiškėju laikomi asmenys ir būtų rūkę areštinių kamerose, per tokį trumpą laikotarpį, t. y. 5 paros Vilniaus apskrities VPK areštinėje ir 14 parų Tauragės apskrities VPK areštinėje, nebūtų pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 str. prasme.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neturtinės žalos atlyginimo klausimą kildina ir dėl netinkamų laikymo areštinėse sąlygų (švarios patalynės nebuvimo, prasto vėdinimo, neskaidrių langų, nepakankamos dieninės šviesos), kuriuos reglamentuoja HN 37:2009 6, 21, 23, 56, 58 punktai. Higienos normos 2 punkte nurodyta, jog joje numatyti reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Vilniaus apskrities VPK areštinė, tiek ir Tauragės apskrities VPK areštinė yra seniai veikiančios areštinės, nebuvo kapitaliai remontuotos ar renovuotos, todėl Higienos normos reikalavimai nustatyti 21 ir 23 punktuose (dėl skaidrių stiklų, mechaninės vėdinimo sistemos ir dieninio apšvietimo) pareiškėjo atžvilgiu netaikytini. Nesant valstybės paskirto reikiamo finansavimo, nėra galimybės ir kapitaliai rekonstruoti šių pastatų. Todėl šiuo atveju nei Vilniaus apskrities VPK, nei Tauragės apskrities VPK neteisėtų veiksmų nenustatyta. Byloje esantys Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 50–54) patvirtina, jog atlikus tiek planinį, tiek neplaninį Tauragės apskrities VPK areštinės patikrinimą, neilgai trukus po to, kuomet joje buvo laikomas pareiškėjas, HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad byloje nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, būdamas areštinėse, miegojo ant nešvaraus čiužinio, jam nebuvo keičiama patalynė ar neišduodami rankšluosčiai, šis pareiškėjo skundo argumentas taip pat atmestas kaip nepagrįstas. Priešingai, byloje yra pateikiamos sutartys, sudarytos su Vilniaus apskrities VPK dėl areštinei teikiamų minkšto inventoriaus (lovos čiužinių, antklodžių, pledų, pagalvių, patalynės, rankšluosčių) dezinfekcijos paslaugų, skalbimo paslaugų, patalpose esančių kenkėjų naikinimo paslaugų. Tauragės apskrities VPK areštinei šios paslaugos teikiamos sutarčių pagrindu. Pareiškėjas, laikomas areštinėse, jokių pretenzijų, skundų dėl čiužinių ar patalynės neteikė. Teismas sprendė, jog pareiškėjui buvo išduodama švari, teisės aktų reikalavimus atitinkanti patalynė bei minkštasis inventorius.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo teismo atlyginti patirtą neturtinę žalą, tačiau teismui nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tai, kad pareiškėjas keletą kartų, tačiau net ne areštinėse buvimo laikotarpiu – 2013 m. balandžio 11 d. ir 2013 m. gegužės 16 d. kreipėsi į gydytojus dėl nugaros ir sąnarių skausmo, neįrodo, jog jam būtų padaryta neturtinė žala. Kiti pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko miegas), teismo laikyti abstrakčiais ir nepakankamais bei nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti trumpalaikiai fiziniai nepatogumai nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta jam neturtinė žala. Pareiškėjo padėtis areštinėse nebuvo išskirtinė ar blogesnė lyginant su kitais sulaikytaisiais.

Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių Vilniaus apskrities VPK ar Tauragės apskrities VPK veiksmų neteisėtumą pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114–116), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK – 5 000 Lt (1 448 Eur), o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities VPK, – 15 000 Lt (4 344 Eur) neturtinės žalos. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir prijungti prie bylos papildomus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas konstatavo, jog skundas tenkinamas iš dalies, tačiau nutarties pabaigoje visgi nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Todėl neįmanoma suprasti, kurioje visgi dalyje skundas tenkinamas iš dalies. Tokie teiginiai yra absurdiški, nelogiški prieštaravimai nesuderinami su teisės principais.

2) Teismas nepaneigė teiginių, kad kameroje buvo rūkoma, nes nebuvo surinkti įrodymai, kad buvę asmenys kameroje buvo nerūkantys. Sveikatos sutrikimų nebuvo nustatyta, nes 5 paros yra trumpas periodas, kad nustatyti sutrikimus, tačiau galima konstatuoti, kad laikant nerūkantį asmenį su rūkančiais yra daroma nerūkančio asmens sveikatai žala, nes pasyvus rūkymas kenkia nerūkančių asmenų sveikatai.

3) Pirmosios instancijos teismas visiškai neadekvačiai įvertino reikalavimus natūralaus apšvietimo (21 punktas) ir vėdinimas per langus (23 punktas) kaip galiojančius tik naujiems pastatams. Šis reikalavimas galioja visoms areštinėms ir įkalinimo įstaigoms. Teismas konstatavo, kad senam pastatui šios normos negalioja, nes nėra lėšų jų remontui. Šie teiginiai yra neteisingi, nes valstybė privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeistos HN 37:2009 normos ir užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos.

4) Teismas rėmėsi pateiktomis sutartims tarp paslaugų teikėjo ir gavėjo, tačiau tai neįrodė, kad minėtos paslaugos (švarių čiužinių, rankšluosčių, pledų, pagalvių, patalynės keitimo ir dezinfekavimo) buvo atliekamos.

5) Teismas neįvertino, kad pareiškėjas kreipėsi dėl sveikatos sutrikimų (nugaros ir sąnarių skausmų) ir tinkamai neįvertino patirtos moralinės žalos, nes neatsižvelgė į dvasinius išgyvenimus, psichologinę ir emocinę būseną esant suėmime.

6) Teismas netenkino prašymo, kuriuo buvo prašoma išreikalauti papildomus įrodymus, kurie patvirtintų, kokios yra kalinimo sąlygos Vilniaus apskrities VPK. Suimto asmens galimybės rinkti įrodymus yra ribotos, todėl teismas, nepagrįstai atsisakydamas išreikalauti įrodymus, nepagrįstai suvaržė mano teises juos rinkti ir taip buvo pažeista teisė į teisingą teismą.

Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovo atstovas Tauragės apskrities VPK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 121–124). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 87 str. teismo sprendimai susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių. Rezoliucinėje dalyje išdėstoma teismo išvada, kuri yra privaloma, taigi reikia vadovautis rezoliucine dalimi, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo skundas atmetamas.

2) Tauragės apskrities VPK savo atsiliepime nurodė, kad rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių ir kad pareigūnai griežtai laikosi teisės aktais nustatytų reikalavimų. Jeigu dėl šių reikalavimų pažeidimų yra gautas uždaryto į areštinę asmens skundas juos registruoja nustatyta tvarka. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjo buvimo areštinėje metu nebuvo užregistruota nė vieno jo skundo, kad sulaikymo laikotarpiu jo kameroje buvo rūkančių asmenų. Be to, nėra jokių įrodymų ir nėra galimybės nustatyti (pareiškėjas areštinėje buvo laikomas daugiau nei prieš metus laiko) ar pareiškėjo buvimo areštinėje metu pats buvo nerūkantis. Teismas pagrįstai reikalavo pareiškėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius. Kadangi apeliantas šių įrodymų nepateikė, todėl teismas šį jo teiginį atmetė kaip nepagrįstą.

3) HN37:2009 2 punkte nurodyta, jog numatyti reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai jog Tauragės apskrities VPK areštinė yra seniai veikianti areštinė, nebuvo kapitaliai remontuota ar renovuota, todėl HN 37:2009 reikalavimai nustatyti 21 ir 23 punktuose pareiškėjo atveju netaikytini. Atlikus neplaninį patikrinimą HN 37:2009 21 ir 23 punkto pažeidimų nenustatyta.

4) Pasirašant paslaugų teikimo sutartis, šalys įsipareigoja vykdyti sutarties punktus. Vienu iš sutarties punktų yra numatyta, kad sutarties paslaugų davėjas savo techninėmis priemonėmis įsipareigoja sutartomis sąlygomis skalbti užsakovo pateikiamus skalbinius. Taip pat paslaugos davėjas įsipareigoja kokybiškai atlikti užsakymus skalbti, lyginti, dezinfekuoti skalbinius. Nevykdant sutarties įsipareigojimų šalims kyla civilinė atsakomybė ir gresia sutarties nutraukimas. Nė viena sutartis nebuvo nutraukta dėl šalių įsipareigojimų nevykdymo. Pažeidimų HN 37:2009 58 punkto reikalavimų nenustatyta ir juose nurodyta, kad skalbimo paslaugas teikia UAB „Atakras". Skalbiniai ir čiužiniai į skalbyklą ir iš jos vežami kiekvieną pirmadienį (nustatyta pagal važtaraščius). Čiužinių cheminis valymas atliekamas tos pačios skalbyklos cheminėje valykloje. Buvimo areštinėje metu pareiškėjas jokių pretenzijų dėl čiužinio neturėjo, nesikreipė su skundais ar prašymais, kad Tauragės apskrities VPK pažeidė higienos reikalavimus.

5) Teismas sprendime nurodė, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Pareiškėjas, teigdamas, jog dėl netinkamų sulaikymo (kalinimo) sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau, remiantis bylos duomenimis, apeliantas jokių nusiskundimų sveikata neturėjo, išskyrus, jog keletą kartų kreipėsi į medikus dėl nugaros ir sąnarių skausmo.

` 6) Kiti apelianto teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko miegas) yra abstraktūs, teismo laikyti nepakankamais ir nepagrindžiančiais apelianto reikalavimo.

Atsakovo atstovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo laikymą areštinės kameroje nežmoniškomis sąlygomis, nepagrindė skunde nurodytų aplinkybių apie atsakovo neteisėtus veiksmus ir jo patirtą neturtinę žalą. Nenustačius esminių žalos atlyginimo sąlygų - neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos pareiškėjui padarymo fakto, apelianto skundas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Atsakovo atstovas Vilniaus apskrities VPK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 126–128). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Iš apeliacinio skundo visiškai neaišku kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo apelianto reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma, be to. skunde nėra naujų argumentų ar motyvų. Pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą, jis atitinka objektyvumo, pagrįstumo bei teisingumo principų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrindė, iš esmės nenurodė jokių tam svarbių priežasčių ar argumentų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime teismo posėdyje (b. l. 97–99). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje, o nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. ir nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 gegužės 31 d. buvo laikomas Tauragės apskrities VPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo sąlygų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai atmetė skundą ir prašo įvertinti tiek byloje pateiktus, tiek nepateiktus duomenis, išanalizuoti ir įvertinti įkalinimo įstaigose pareiškėjo patirtus išgyvenimus, pripažinti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo areštinėse sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad valstybės institucijos (Tauragės apskrities VPK ir Vilniaus apskrities VPK) neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė: netinkamu apšvietimu ir vėdinimu per langus; nerūkančių asmenų laikymu su rūkančiais; švarių čiužinių, rankšluosčių, pledų, pagalvių, patalynės keitimo ir dezinfekavimo, tvarkos pažeidimais, kurių pasekoje patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, kad teismas neįvertino jo patirtų dvasinių išgyvenimų, psichologinės ir emocinės būsenos esant suėmime, atsisakė išreikalauti papildomus įrodymus.

Pareiškėjas skunde teismui prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikymą Vilniaus ir Tauragės apskrities netinkamomis suėmimo vykdymo sąlygomis, nenurodė nei pažeidimo bendros trukmės, nei konkrečių periodų, nei kamerų numerių, tuos pačius nusiskundimus išdėstė dėl viso suėmimo vykdymo areštinėse laikotarpio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą pagrįstai detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz.,LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. byloje Nr. A-525-197/2013).

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjo pretenzijos atsakovo atstovui buvo detalizuotos tik kai kuriais aspektais ir tie aspektai byloje ištirti bei įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisės, jeigu jos yra pažeistos, gali būti ginamos konstatavus konkrečius skundžiamos institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl rūkančiųjų laikymo areštinėse kartu su nerūkančiaisiais, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Areštinių administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjos kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į areštinės administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, tai pat nėra pateikta ir skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų. Priešingai, pareiškėjas tik apibendrintai nurodo, kad kamerose buvo rūkoma, aiškiai nenurodydamas, kada ir konkrečiai kuriose kamerose buvo rūkoma ir kokių veiksmų ėmėsi, kad išvengti rūkančių asmenų. Nesikreipė ir dėl sveikatas sutrikimų, kurie būtų pasireiškę dėl pasyvaus rūkymo.

Tai įvertinus, darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, šiuo aspektu nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas prašymą pateikė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu t. y. 2015 m. gegužės 21 d., kuris vyko žodinio proceso tvarka. Teismas išklausė pareiškėjo prašymą ir nutarė jį atmesti. Pažymėtina, jog pareiškėjo prašomi išreikalauti įrodymai apie pareiškėjo buvimo Vilniaus apskrities VPK laikotarpį ir tvarką jau yra byloje ir buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą sprendimą. Prašymo išreikalauti kitus apeliaciniame skunde nurodomus įrodymus (filmuotą medžiagą internete), pareiškėjas nepagrindė, nenurodė, kokią reikšmę šie duomenys gali turėti įrodant byloje nustatinėjamus atsakovų neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkino.

Dėl kitų skunde nurodytų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kiti pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai apie dezinfekuoto (išvalyto) minkštojo inventoriaus pažeidimus, nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo pažeisti Higienos normos HN 37:2009 56–58 punktai, kuriuose reglamentuotas minkštojo inventoriaus naudojimas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar buvo pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ar palatos ploto norma iš esmės nuolat kito, todėl pareiškėjo dėl to galimai patirti tam tikri išgyvenimai buvo trumpalaikiai. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai ir neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Teisėjų kolegija atmeta abstraktų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo atmestinai bei nenuodugniai, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos bei pateiktų dokumentų. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis atitinka išdėstytus motyvus, kurie patvirtina, kad pareiškėjo skundas atmestas visa apimtimi. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar iš viso nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė