2017-05-23 Nr. AB-10727-3-61-3-04627-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1726-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04627-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–13) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 160 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. jis buvo kalinamas neteisėtai Lukiškių TI-K be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, leidžiančios vykdyti kardomąjį kalinimą. Pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jis nebuvo pristatytas į teismą dėl kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo. Paaiškino, kad 2011 m. birželio 23 d. buvo sulaikytas Švedijos Karalystės teritorijoje esančiame Lietuvos Respublikai priklausančiame kelte, tačiau pareigūnai neturėjo jokio teismo dokumento, leidžiančio jį sulaikyti. Jis 2011 m. birželio 24 d. buvo pristatytas į Lukiškių TI-K ir neteisėtai kalinamas 80 parų. Pareiškėjas 2012 m. spalio 4 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas pateikti jam dokumento, kurio pagrindu jis buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., kopiją. Lukiškių TI-K, atsakydamas į jo prašymą, nurodė kreiptis į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Tačiau Pravieniškių PN-AK Ž. A. 2012 m. lapkričio 2 d. prašymą grąžino, kadangi negalėjo nurodyti datų nutarčių, kurių pagrindu pareiškėjas buvo kalinamas. Iš to Ž. A. sprendė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. jo kalinimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus patvirtina teismo nutarties dėl suėmimo, priimtos jo atžvilgiu, nebuvimas. Pažymėjo, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į teismą bei gynybą. Kaltė pasireiškė tuo, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pareiškėjui padaryta žala yra moralinė, pasireiškusi psichologiškai, kaip sugriautas pasitikėjimas teisine sistema. Žalos dydis paremtas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. 1. 19–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ši byla turėtų būti palikta nenagrinėta, kadangi pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. ir jo skundas yra išnagrinėtas. Pareiškėjo reikalavimui taikytinas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi pareiškėjas skundą išsiuntė 2015 m. rugsėjo 23 d. Pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, nėra visų būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygų. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš Lietuvos valstybės. Skundas yra abstraktus. Pareiškėjas žalos fakto neįrodė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo Ž. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 140–144).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas šiose gyvenamosiose kamerose: gyvenamojoje kameroje Nr. 121 (7,38 kv. m); gyvenamojoje kameroje Nr. 297 (8,08 kv. m); gyvenamojoje kameroje Nr. 316 (7,18 kv. m); gyvenamojoje kameroje Nr. 256 (23,32 kv. m).

Lukiškių TI-K teiginiai, kad pareiškėjas jau kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo ir jam už tą patį laikotarpį yra priteista neturtinė žala, atmesti kaip nepagrįsti. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2155-580/2012 vertino pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. per mažo kamerų ploto ir kitų higienos reikalavimų pažeidimo. Nagrinėtoje byloje nebuvo vertinama, ar pareiškėjas 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. buvo kalinamas be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, leidžiančios vykdyti kardomąjį kalinimą. Konstatuota, kad pareiškėjo skundas nėra tapatus administracinėje byloje Nr. 1-2155-580/2012 reikštiems reikalavimams.

Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas 2012 m. spalio 4 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas pateikti jam dokumento, kurio pagrindu jis buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., kopiją. Lukiškių TI-K, atsakydamas į jo prašymą, 2012 m. spalio 17 d. rašte Nr. 22.2562 nurodė kreiptis į Pravieniškių PN-AK, kadangi visi duomenys yra saugomi pareiškėjo asmens byloje. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 2 d. su prašymu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK, kuri pareiškėjo 2012 m. lapkričio 2 d. prašymą grąžino. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas teigė, kad yra nepraleidęs ieškinio senaties termino. Jis sužinojimo momentą siejo su Lukiškių TI-K 2012 m. spalio 17 d. rašto Nr. 22.2562 gavimu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas anksčiau galėjo sužinoti apie galimą teisių pažeidimą, kadangi jokių byloje pranešimų pareiškėjui nebuvo siųsta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie galimą teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. spalio 17 d., o skundą teismui išsiuntė 2015 m. rugsėjo 21 d., t. y. nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino.

Pareiškėjas teigė, kad nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. buvo kalinamas neteisėtai be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, leidžiančios vykdyti kardomąjį kalinimą. Nustatyta, kad pareiškėjas Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu pagal Švedijos Karalystės Baudžiamojo kontrabandos įstatymo (2000:1225) 3 paragrafą 1 pastraipą ir 6 paragrafą 3 pastraipą nuteistas 8 m. laisvės atėmimo bausme bei nusprendė jį deportuoti iš Švedijos Karalystės, uždraudžiant jam sugrįžti iki 2024 m. balandžio 30 d.

Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 20 d. gavo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. birželio 20 d. raštą Nr. 47SE-204, kuriuo informavo Lukiškių TI-K, kad 2011 m. birželio 23 d. iš Klaipėdos (kelto iš Švedijos Karalystės) į Lukiškių TI-K konvojuos pareiškėją. Tame pačiame rašte yra Lukiškių TI-K direktoriaus budinčiojo padėjėjo viza „Konvojuotas 2011-06-23 13.00 val.“. Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 23 d. surašė Asmens kratos protokolą, Sveikatos apžiūros protokolą. Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 23 d.

Suimtojo (nuteistojo) asmens anketoje nurodyta, kad pareiškėjas suimtas 2011 m. birželio 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Asmenų paieškos skyrius 2011 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl įsiteisėjusios Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutarties vykdymo. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-1499-321/2008) pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 14 d. priėmė patvarkymą dėl įsiteisėjusios nutarties vykdymo. Lukiškių TI-K 2011 m. liepos 4 d. teikimu, vadovaudamasis 1983 m. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – ir Konvencija) 10 straipsniu, prašė nustatyti pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės laiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius bei nustatyti pataisos įstaigos rūšį.

Be to, prašė nustatyti subendrintą bausmę pagal Stokholmo miesto apylinkės teismo ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžius. Lukiškių TI-K 2011 m. liepos 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui išsiuntė pareiškėjo asmens bylą dėl laisvės atėmimo bausmės ir įstaigos rūšies nustatymo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2011 m. liepos 11 d. raštu, adresuotu Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui dėl pareiškėjo bausmės nurodė, kad jis 2011 m. birželio 22 d. buvo perimtas iš Švedijos į Lietuvą likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti 1983 m.

Konvencijos dėl nuteistų asmenų perdavimo ir jos 1997 m. Papildomo protokolo pagrindu, prašė atkreipti dėmesį dėl bausmės derinimo. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 11 d. grąžino pareiškėją tolesniam laikymui į Lukiškių TI-K ir prašė jį pakartotinai pristatyti į 2011 m. rugsėjo 12 d. vyksiantį teismo posėdį. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (teikimas Nr. T-334-369/2010) subendrinta paskirta bausmė su Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalimi ir palikta ta pati 8 metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose.

Teismas vadovavosi Konvencijos 2 straipsniu, 9 straipsnio 1 dalies b punktu, šio straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgus į Konvencijos nuostatas ir jos pagrindinius tikslus, daryta išvada, kad perdavus asmenį tikslu atlikti likusią bausmės dalį, tęsiamas paskirtos bausmės atlikimas ir siekiama, kad asmuo būtų laikomas areštinėje ar kitoje vietoje, nepaleidžiant jo į laisvę, o tinkamai užtikrinant tolesnį bausmės atlikimą perimančioje valstybėje. Šiuo atveju perėmus pareiškėją iki bausmės suderinimo neturėjo būti skiriama kardomoji priemonė suėmimas, kadangi paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas buvo tęsiamas kol nebuvo skirta suderinta galutinė bausmė. Nei Baudžiamojo proceso kodekse, nei Suėmimo vykdymo įstatyme nėra nustatytų procedūrų, detalizuojančių asmenų perdavimą ir įpareigojančių priimti sprendimus skirti suėmimą, kai jau asmuo atlieka paskirtą bausmę.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo Asmens byloje esančių duomenų nustatyta, kad jis 2011 m. birželio 23 d. buvo pristatytas į Lukiškių TI-K, siekiant užtikrinti Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimą. Jo perdavimas buvo atliekamas remiantis Švedijos Karalystės 2009 m. spalio 1 d. prašymu bei Teisingumo ministerijos 2009 m. lapkričio 5 d. sutikimu perimti pareiškėją likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Tokiu atveju jokia papildoma teismo nutartis dėl pareiškėjo perėmimo nebuvo reikalinga, kadangi perėmimo teisinis pagrindas Konvencija ir priimtas Teisingumo ministerijos sprendimas dėl sutikimo pareiškėją perimti likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Be to, Teisingumo ministerija garantavo Stokholmo teismo nuosprendžio vykdymą bei bausmių derinimą.

Teismo vertinimu, šiuo atveju negali būti taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios kardomųjų priemonių (suėmimo) paskyrimą. Nagrinėjamu atveju teismas netiria pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nėra gavęs Kauno apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutarties, kuria buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu paskirtos realios vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atėjimas. Pareiškėjas šias aplinkybes gali ginčyti baudžiamajame procese numatyta tvarka. Ginčo atveju pareiškėjo perdavimas į Lietuvą nenutraukė Švedijos Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtos realios aštuonerių metų laivės atėmimo bausmės atlikimo. Lukiškių TI-K perėmusi pareiškėją inicijavo bausmės derinimo procedūrą ir pagrįstai, iki šis klausimas bus išspręstas, pareiškėją laikė Lukiškių TI-K. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai, kad jis nepagrįstai, nesant teisinio pagrindo, t. y. teismo nutarties dėl kardomojo kalinimo skyrimo, buvo laikomas Lukiškių TI-K, atmesti kaip nepagrįsti.

Konstatuota, kad Lukiškių TI-K perėmusi pareiškėją laikėsi Konvencijoje nustatytų procedūrų ir nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų jo interesų. Pažymėta, kad šioje byloje nevertinamos pareiškėjo perdavimo iš Švedijos Karalystės procedūros, kadangi tai ne šios bylos dalykas.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu. Darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, perėmusi jį iš Švedijos Karalystės ir laikydama jį nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Lukiškių TI-K. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K be teisinio pagrindo, tačiau neargumentavo ir nenurodė kokį konkretų teisės aktą pažeidė Lukiškių TI-K pareigūnai. Nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Ž. A. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo prašo pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 155–175).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip ir nenurodė teisėto kalinimo pagrindo, nutarimo, kurį pagal Konstituciją, Baudžiamojo proceso kodeksą, Europos direktyvas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, Europos pagrindinių teisių chartiją, Konvenciją dėl baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo, įstatymą dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo privalo priimti teismas.

Pažymi, jog nors teismas rėmėsi Konvencija, joje nenurodyta, kad asmuo, kuris yra perkeltas, turi būti saugomas areštinėje be jokio teismo sprendimo, sankcijos, kardomosios priemonės skyrimo ir be jokio termino.

Pabrėžia, jog visose Europos Sąjungos valstybėse prieš perkeliant nuteistąjį vykdyti bausmę, šalyje yra vykdomas teismo procesas ir užtikrinamos nuteistojo teisės. Lietuvoje nebuvo teismo prieš bausmės perkėlimą, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sutikimas tėra informacinio pobūdžio aktas. Todėl sulaikymas informacinio pobūdžio aktu nėra teisėtas.

Teigia, kad turėjo būti gerbiama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą bei į rungtyniškumo principą, skiriant sulaikymą nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. bei bausmės pripažinimo klausimo sprendimo atveju. Tačiau nebuvo sprendžiama nei dėl kardomosios priemonės skyrimo nei dėl baudžiamojo sprendimo pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė tokio įstatymo, kuris leistų laikyti asmenį sulaikytą be teismo nutarties ar sprendimo. Pirmosios instancijos teismas privalėjo pateikti arba išreikalauti iš atsakovo Lietuvos Respublikos teismo nuosprendį, kurio pagrindu buvo laikomas pareiškėjas; jei tai kildinama iš Švedijos teismo nuosprendžio – pateikti Lietuvos teismo sprendimą dėl nuosprendžio vykdymo pripažinimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 179–182).

Teigia, kad Ž. A. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Ginčas kilo neturtinės žalos, pareiškėjui Ž. A., jo teigimu, padarytos jį nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. neteisėtai, t. y. be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, leidžiančios vykdyti kardomąjį kalinimą, kalinant Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K, perėmęs pareiškėją, laikėsi Konvencijoje nustatytų procedūrų ir nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų jo interesų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pareiškėjo teigimu, jis laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nepagrįstai, kadangi nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, leidžiančios vykdyti kardomąjį kalinimą.

Iš į bylą pateiktos Ž. A. asmens bylos nustatyta, kad Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu pareiškėjas pagal Švedijos Karalystės Baudžiamojo kontrabandos įstatymo (2000:1225) 3 paragrafo 1 pastraipą ir 6 paragrafo 3 pastraipą buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 metams, taip pat nuspręsta pareiškėją deportuoti iš Švedijos Karalystės, uždraudžiant jam sugrįžti iki 2024 m. balandžio 30 d. (Asmens byla, I t., 10–15 l.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2009 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (1250/09)9R3270 informavo pareiškėją, kad 2009 m. lapkričio 4 d. išsiuntė Švedijos Karalystės teisingumo ministerijai sutikimą perimti jį likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymui, nurodydama, jog garantuoja Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio vykdymą, remiantis Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punktu ir 11 straipsniu.

Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 20 d. gavo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. birželio 20 d. raštą Nr. 47SE-204, kuriuo pastaroji informavo Lukiškių TI-K, kad 2011 m. birželio 23 d. iš Klaipėdos (kelto iš Švedijos Karalystės) į Lukiškių TI-K konvojuos pareiškėją (Asmens byla, II t., 25 l.). Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 23 d. Suimtojo (nuteistojo) priėmimo į tardymo izoliatorių protokole Nr. 51-812 nurodyta, kad 2011 m. birželio 23 d., vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsniu, į tardymo izoliatorių buvo priimtas Ž. A., nuteistas Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. 8 metų laisvės atėmimo bausme (Asmens byla, I t., 1 l.).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Asmenų paieškos skyrius 2011 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl įsiteisėjusios Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutarties vykdymo (Asmens byla, I t., 32 l.). Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-1499-321/2008) pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams (Asmens byla, I t., 35–39 l.). Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą (Asmens byla, I t., 34 l.).

Lukiškių TI-K 2011 m. liepos 4 d. teikimu, vadovaudamasis Konvencijos 10 straipsniu, prašė nustatyti pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės laiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius bei nustatyti pataisos įstaigos rūšį. Be to, prašė nustatyti subendrintą bausmę pagal Stokholmo miesto apylinkės teismo ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžius (Asmens byla, I t., 40 l.). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (teikimas Nr. T-334-369/2010) pareiškėjui Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausmė suderinta su Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalimi ir palikta ta pati 8 metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose (Asmens byla, I t., 42 l.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualios Konvencijos, reglamentuojančios procedūrines nuostatas, pagal kurias vienos valstybės teritorijoje nuteistas asmuo gali būti perduotas kitai valstybei, kad ten atliktų jam paskirtą bausmę, normos.

Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, kurioje atliekama bausmė, kompetentingos valdžios instancijos turi: a) arba pačios tęsti bausmės atlikimą, remdamosi teisminiais arba administraciniais sprendimais, pagal 10 straipsnyje numatytas sąlygas; b) arba tos valstybės teisminiu ar administraciniu sprendimu pakeisti bausmę, pakeičiant nuteistosios valstybės paskirtas baudžiamąsias sankcijas, valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose už tokį patį nusikaltimą numatytomis sankcijomis pagal 11 straipsnyje išdėstytas sąlygas.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai valstybei, kurioje bus atliekama bausmė, yra pateiktas prašymas, ši prieš nuteistojo perdavimą turi nurodyti nuteisusiajai valstybei, kuri iš šių dviejų procedūrų bus taikoma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2009 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. (1250/09)9R3270 nurodė, jog garantuoja Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio vykdymą, remiantis Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punktu ir 11 straipsniu.

Konvencijos 11 straipsnyje reglamentuota bausmės konversijos (pakeitimo) procedūra. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu konversijos procedūra vyksta po nuteistojo asmens perdavimo, valstybė, kurioje atliekama bausmė, turi tą asmenį saugoti areštinėje ar kitu būdu užtikrinti jo buvimą valstybėje, kurioje atliekama bausmė, iki šios procedūros pabaigos.

Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2011 m. birželio 23 d. buvo pristatytas į Lukiškių TI-K, siekiant užtikrinti Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimą, ir ten buvo laikomas iki 2011 m. rugsėjo 12 d., kada buvo priimta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis, kuria teismas suderino pareiškėjui Stokholmo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalimi bei paliko 8 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju jokia papildoma teismo nutartis dėl pareiškėjo perėmimo nebuvo reikalinga, kadangi perėmimo teisinis pagrindas yra Konvencija ir priimtas Teisingumo ministerijos sprendimas dėl sutikimo pareiškėją perimti likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismo pareigos priimti papildomą nutartį jį laikyti Lukiškių TI-K yra deklaratyvūs, t. y. nėra pagrįsti konkrečių teisės normų aiškinimu, todėl jie nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Taigi, Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, perėmusi jį iš Švedijos Karalystės ir laikydama jį nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Lukiškių TI-K. Kaip jau minėta, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu) – neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Kadangi nagrinėjamoje byloje Lukiškių TI-K veiksmų, su kuriais pareiškėjas sieja žalos atsiradimą, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas bylai faktinės aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė