2024-05-22 Nr. AB-8233-3-61-3-09934-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1541-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09934-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 23S216504 (toliau – ir Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą) ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 23S218480 (toliau – ir Sprendimas uždrausti atvykti) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Sprendimai grindžiami tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. spalio 16 d. išvada Nr. 18-10982 (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis 1995–2000 m. pagal sutartį tarnavo Rusijos Federacijos saugumo organuose. Vien šio fakto nepakanka, kad jis būtų laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2.2. Pareiškėjas niekada neslėpė, jog tarnavo Rusijos Federacijos saugumo organuose; kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, buvo pakviestas VSD pokalbiui ir išsamiai atsakė į visus pateiktus klausimus, be kita ko, ir susijusius su tarnyba Rusijos Federacijos saugumo organuose ir gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl tuo metu jokios grėsmės Lietuvos saugumui nekėlė. Per aštuonerius gyvenimo Lietuvoje metus leidimo laikinai gyventi galiojimas būdavo pratęsiamas, o iš Migracijos departamento neturėjo jokių pastabų, taigi, per pastaruosius aštuonerius metus pareiškėjas nekėlė jokios grėsmės Lietuvos saugumui.

2.3. VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas buvo Rusijos žvalgybos darbuotojas, tačiau tai neatitinka tikrovės, nes jis tarnavo kontržvalgybos institucijose – užsiėmė valstybės vidaus saugumo užtikrinimu, prižiūrėjo klausimus, susijusius su religiniu ekstremizmu. Nors VSD Išvadoje nurodytos potencialios grėsmės, kylančios iš Rusijos federalinės saugumo tarnybos, tačiau VSD nepateikė jokių kaltės įrodymų ar užfiksuotų dalyvavimo išvardytose grėsmėse faktų. Sprendimuose nėra nė vieno fakto, tiesiogiai nurodančio, kad jis kelią aiškią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl Migracijos departamento išvados yra nepagrįstos. Migracijos departamentas Sprendimais prevenciškai nubaudė už galimą neteisėtos veikos padarymą, bet ne už padarytą ir įrodytą neteisėtą veiką, vadovaudamasis VSD Išvada, kuri paremta prielaidomis.

2.4. Nors VSD Išvadoje teigiama, kad tarnybos metu jis privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir remti Rusijos vyriausybę bei jos agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, tačiau jis tarnavo nuo 1995 iki 2000 metų ir tuo laikotarpiu Rusijos prezidentu buvo Borisas Jelcinas, niekas iš pasaulio bendruomenės nevadino Rusijos agresore, Rusija nevykdė agresyvios užsienio politikos, nes buvo gilioje krizėje – finansinėje, ekonominėje, politinėje. Daugelyje didžiųjų Rusijos miestų buvo įvykdyti teroro aktai – susprogdinti daugiabučiai, Čečėnijos teritorijoje vyko karo veiksmai, todėl pareiškėjas turėjo pakankamai realių darbų savo srityje ir negalėjo kelti net hipotetinės grėsmės Lietuvos saugumui. VSD nenurodė jokio konkretaus pareiškėjo neteisėtos veikos epizodo ir nepateikė jokių kaltės įrodymų.

2.5. Pareiškėjas buvo išsiųstas mokytis į SSRS KGB Aukštąją mokyklą Lietuvos valstybės saugumo komiteto, t. y. studijuoti pareiškėją išsiuntė Lietuvos valstybė. Pasibaigus studijoms jis turėjo grįžti į tėvynę ir pradėti tarnauti Lietuvos labui, tačiau žlugus SSRS, tėvynei jo nebereikėjo. Ketvirtaisiais studijų metais mokymo įstaigos vadovybė jam pranešė, kad Lietuva jo nepriėmė ir jis turi tik dvi galimybes: (1) arba būti pašalintam iš mokymo įstaigos, (2) arba pasirašyti sutartį su Rusijos federaline saugumo tarnyba, kuri padės jam baigti studijas, o po to pareiškėjas privalės tarnauti penkerius metus. Pareiškėjas buvo vedęs ir turėjo mažą vaiką, todėl pasirinko antrąjį variantą. Po penkerių metų tarnybos Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje 2000 m. pareiškėjas išėjo iš tarnybos, o atleidimo metu turėjo teisę į pensiją.

2.6. Pareiškėjas paaiškino, kad jis įstatymus gerbiantis pilietis, nėra Lietuvos valstybės išlaikytinis, niekada nesikreipė į Lietuvos valstybės institucijas dėl finansinės paramos, piniginės kompensacijos ar pašalpos, Lietuva yra jo tėvynė. Pareiškėjo motina gyvena Lietuvoje, jai 82 metai ir ji turi daug ligų, todėl jai reikalinga pagalba.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje teigiama, jog pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir federalinė saugumo tarnyba, griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad jose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.2. Migracijos departamentas atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas teigė, kad po DOSAAF (SDAALR – Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) kursų privalomąją karinę tarnybą atliko kariniame dalinyje vilkiko vairuotoju Afganistane. Grįžęs po tarnybos pradėjo dirbti, vėliau buvo nukreiptas mokytis į parengiamuosius kursus, o po to mokytis į KGB (Valstybės saugumo komitetas) akademiją Maskvoje ir baigė 3-jį fakultetą (jurisprudencija ir japonų kalba), tačiau japonų kalbos neišmoko. Po mokslų baigimo buvo paskirtas tęsti tarnybą Tiumenės srityje, Rusijos šiaurėje, kur buvo operatyvinis įgaliotinis, jo pagrindinis uždavinys buvo stebėti religinių grupių veiklą, konfliktus ir užkirsti jiems kelią. Pasibaigus 5 metų kontraktui, tarnybos nebepratęsė, kadangi jis jau buvo įgijęs teisę į pareigūno pensiją, toliau jis dirbo civilinį darbą. Į Lietuvą jis grįžo, nes motina liko viena, jai reikalinga pagalba ir priežiūra. Rusijos Federacijoje gyvena jo sūnus, Rusijos Federacijoje pareiškėjas gauna pensiją, o dėl sankcijų Rusijos bankams tenka važiuoti pas sūnų pasiimti pensiją. Kontaktų su buvusiais bendradarbiais nepalaiko. Gyvendamas Lietuvoje Rusijos federacijos rinkimuose nedalyvauja. Apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir asmeninę poziciją dėl Krymo atsakinėjo aptakiai – esą šių klausimų negali spręsti, pavadino save pacifistu. Savo pozicijos dėl Krymo negalėjo suformuluoti, tik apsiribojo bendrais sakiniais, kad „yra skirtinga informacija“, kad „jeigu tikėti referendumu, tai viskas teisėtai“, kad „jeigu referendumo nebuvo, tai nežino kam tikėti“. Pareiškėjo teigimu, informacijos šaltinių daug ir neaišku, kur tiesa.

4.3. Priimant ginčijamus Sprendimus Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų Sprendimų proporcingumą. Be to, priimdamas ginčijamus Sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 str. 4 d.).

4.4. Ginčijamuose Sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi ir uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimi nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

6.1. Ginčijami Sprendimai priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

6.2. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi VSD pateikė vertinimą Migracijos departamentui, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą, nurodė, jog 1995–2000 m. tarnavo Rusijos Federacijos federalinėje saugumo tarnyboje (FSB). Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) yra viena iš trijų svarbiausių Rusijos žvalgybos tarnybų, kuri ne tik užtikrina Rusijos režimo stabilumą šalies viduje, bet ir tiesiogiai dalyvauja Rusijos karinėje agresijoje Ukrainoje bei vykdo aktyvią žvalgybinę veiklą NATO ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse. FSB aktyviai veikia prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, siekdama rinkti Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbią informaciją ir daryti Rusijos interesus atitinkančią įtaką Lietuvos politiniams procesams. FSB vykdoma žvalgybinė veikla prieš Lietuvą kelia tiesioginę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

6.3. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

6.4. Pareiškėjas skunde akcentavo, jog Lietuvos Respublika – jo tėvynė, kad jis grįžo pas savo motiną Lietuvos Respublikos pilietę į savo tėvynę, kad Sprendimai užkerta kelią matytis su motina jo tėvynėje, tačiau pareiškėjas yra išlaikęs stiprius ryšius su Rusijos Federacija – tebėra Rusijos Federacijos pilietis, iš Rusijos Federacijos gauna pensiją už tarnybą. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo, todėl pareiškėjo asmeninis interesas turėti leidimą, suteikiantį teisę jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir slaugyti sergančią motiną, negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

II. 7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo E. O. skundą atmetė.

8. Pasisakydamas dėl Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą, teismas nustatė, kad:

8.1. Sprendime nurodyta, jog Migracijos departamente 2023 m. lapkričio 16 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas teigė, jog po DOSAAF (SDAALR – Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) kursų privalomąją karinę tarnybą atliko kariniame dalinyje vilkiko vairuotoju Afganistane, o grįžęs po tarnybos pradėjo dirbti, vėliau buvo nukreiptas mokytis į parengiamuosius kursus, o po to mokytis į KGB (Valstybės saugumo komitetas) akademiją Maskvoje. Sprendime taip pat nurodyta, kad apklausos metu pareiškėjas paaiškino, jog baigė 3-jį fakultetą (jurisprudencija ir japonų kalba), tačiau japonų kalbos neišmoko, po mokslų baigimo buvo paskirtas tęsti tarnybą Tiumenės srityje, Rusijos šiaurėje, buvo operatyvinis įgaliotinis, jo pagrindinis uždavinys buvo stebėti religinių grupių veiklą ir religinius konfliktus. Pasibaigus 5 metų kontraktui, tarnybos nebepratęsė, kadangi jis jau buvo įgijęs teisę į pareigūno pensiją, toliau jis dirbo civilinį darbą. Rusijos Federacijoje gyvena jo sūnus, pareiškėjas Rusijos Federacijoje gauna pensiją, o dėl sankcijų Rusijos bankams tenka važiuoti pas sūnų pasiimti pensiją. Pareiškėjas pažymėjo, kad kontaktų su buvusiais bendradarbiais nepalaiko. Gyvendamas Lietuvoje Rusijos Federacijos rinkimuose nedalyvavo. Pareiškėjas apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir asmeninę poziciją dėl Krymo atsakinėjo aptakiai – esą šiuos klausimus negali spręsti, pavadino save pacifistu. Savo pozicijos dėl Krymo negalėjo suformuluoti, tik apsiribojo bendrais sakiniais, kad „yra skirtinga informacija“, kad „jeigu tikėti referendumu, tai viskas teisėtai“, kad „jeigu referendumo nebuvo, tai nežino kam tikėti“. Pareiškėjo teigimu, informacijos šaltinių daug ir „neaišku, kur tiesa“.

8.2. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 18 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-10982, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, kaip buvęs Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas ir lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) yra viena iš trijų svarbiausių Rusijos žvalgybos tarnybų, kuri ne tik užtikrina Rusijos režimo stabilumą šalies viduje, bet ir tiesiogiai dalyvauja Rusijos karinėje agresijoje Ukrainoje bei vykdo aktyvią žvalgybinę veiklą NATO ir ES valstybėse. FSB aktyviai veikia prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, siekdama rinkti Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbią informaciją ir daryti Rusijos interesus atitinkančią įtaką Lietuvos politiniams procesams. FSB vykdoma žvalgybinė veikla prieš Lietuvą kelia tiesioginę grėsmę šalies nacionaliniams saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir federalinė saugumo tarnyba, griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad jose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir federalinė saugumo tarnyba, siekia ir toliau palaikyti ryšius su buvusiais savo pareigūnais, bei pasinaudoti jais vykdant žvalgybos veiklą pieš NATO ir ES valstybes, ypač jei buvę žvalgybos tarnybų pareigūnai tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

8.3. Sprendime nurodyta, jog vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, jog pareiškėjui nacionalinė viza išduota nebuvo. Pareiškėjas turėjo 2010–2023 m. galiojusius leidimus laikinai gyventi; Lietuvoje dirbo 2015 m. vieną mėnesį. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaruoja nuo 2015 m. sausio 28 d. Pareiškėjas, gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu, periodiškai (nuo mėnesio iki kelių mėnesių) išvyksta per Baltarusiją (2013–2023 m. fiksuojami 128 sienos kirtimo atvejai). Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo motina, o duomenų apie tėvą ir sūnų, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė susituokė Lietuvoje 1991 metais, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, 2007 metais abu jos neteko, nes apsigyveno Rusijos Federacijoje ir įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Sutuoktinei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi 2017–2023 m. Nustatyti atvejai, kai kartu su pareiškėju per Baltarusiją išvykdavo ir jo sutuoktinė.

9. Vertindamas su Sprendimu atsisakyti pakeisti leidimą nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tik VSD Išvados pagrindu, tačiau iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad pareiškėjas buvo papildomai apklaustas atsakovo ir dalis Sprendimo pagrindo yra atsakovo duoti paaiškinimai.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neginčijo, jog po DOSAAF kursų privalomąją karinę tarnybą atliko kariniame dalinyje; grįžęs po tarnybos pradėjo dirbti, vėliau buvo nukreiptas mokytis į parengiamuosius kursus, o po to mokytis į KGB (Valstybės saugumo komitetas) akademiją Maskvoje. Po mokslų baigimo buvo paskirtas tęsti tarnybą ir 1995–2000 m. tarnavo pagal kontraktą Rusijos Federacijos saugumo tarnybos Tiumenės srities teritoriniame padalinyje operatyviniu įgaliotiniu.

11. Teismas pažymėjo, kad vertinimo dėl pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijai nekeičia pareiškėjo teiginiai, kad jis yra buvęs ne Rusijos žvalgybos darbuotojas, bet tarnavęs kontržvalgybos institucijose – užsiėmęs valstybės vidaus saugumo užtikrinimu, o VSD nepateikė jokių kaltės įrodymų ar užfiksuotų faktų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės. Teismas konstatavo, kad byloje nėra paneigta VSD Išvadoje ir Migracijos departamento Sprendimuose padarytos išvados dėl Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje dirbančių asmenų lojalumo Rusijos rėžimui.

12. Teismas pažymėjo, kad nors pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymas priklauso Ukrainai, tačiau, apklausos Migracijos departamente metu, apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir asmeninę poziciją dėl Krymo atsakinėjo abstrakčiai, nurodė negalintis spręsti šių klausimų, kadangi yra skirtinga informacija ir neaišku, kur yra tiesa. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tarnybą baigė ne vedamas vertybinių nuostatų, o todėl, tuo metu jau turėjo teisę į pensiją. Aiškiai priešiškos pozicijos Rusijos Federacijos valdžiai pareiškėjas neišsakė ir Migracijos departamentui Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą priėmimo metu, priešingai, apklausos metu vengė atsakyti dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės.

13. Teismas vertino, kad nors pareiškėjo teigė, kad Lietuva yra jo tėvynė, tačiau pažymėjo tai, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet 2007 metais jos neteko įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, t. y. išreiškė valią nutraukti teisinį ryšį su Lietuvos Respubliką ir pasirinko gyventi Rusijoje ir būti jos piliečiu.

14. Teismas konstatavo, kad faktinių aplinkybių visuma nepaneigia pareiškėjo nelojalumo Rusijos Federacijai, priešingai, ją patvirtina. Vien tai, kad pareiškėjas nebeina pirmiau nurodytų pareigų, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad jis ne(be)gali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui, nes pareiškėjas Rusijos Federacijos saugumo tarnyboje tarnavo 5 metus, turi atitinkamą išsilavinimą, ir tai suponuoja situaciją, kurioje pareiškėjas gali būti išnaudojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Ilgą laiką trukę asmens savanoriškai pasirinkti santykiai su užsienio valstybės statutinėmis struktūromis gali būti laikomi galinčiais kelti grėsmę, nurodoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia jo ryšių su Rusijos Federacijos tarnybomis galimybės ir iš to galinčios kilti grėsmės.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina, savaime nereiškia, jog jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

16. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje.

17. Teismas pažymėjo, kad VSD pareiškėjo asmeninę situaciją, susijusią su jo buvusia tarnyba Rusijos Federacijos saugumo tarnyboje, pagrįstai vertino tarptautiniame kontekste, susiklosčiusiame dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, o Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą, papildomai apklausė pareiškėją, atsižvelgė į pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas sprendė, kad šis sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo individualią situaciją bei vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

18. Pasisakydamas dėl Sprendimo uždrausti atvykti, teismas nustatęs, jog VSD ir Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta ir nekartodamas su tuo susijusių argumentų, remdamasis aktualiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinęs, jog Migracijos departamentas nustatė ne 5 metų kaip siūlė VSD, bet 30 mėnesių draudimo atvykti terminą, į tai, kad pareiškėjas dėl savo tarnybos praeityje gali būti išnaudojamas kitos valstybės užduočių vykdymui, bei atsižvelgiant į egzistuojantį geopolitinį kontekstą, laikė, kad Migracijos departamento nustatytas 30 mėnesių terminas draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir pagrįstas.

III. 19. Pareiškėjas E. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik VSD Išvadoje nurodytomis prielaidomis apie jo galimą grėsmę valstybės saugumui, tačiau jos nepagrįstos įrodymais. Teismas nepagrįstai VSD prielaidas kvalifikavo kaip faktinius duomenis ir nepareikalavo VSD pateikti įrodymus, kad pareiškėjas dalyvavo VSD Išvadoje nurodomose grėsmėse. Anot pareiškėjo, teismas nepagrįstai reikalauja, kad pareiškėjas įrodytų savo priešiškumą Rusijos valdžios institucijų vykdomos politikos atžvilgiu, tokiu būdu pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo VSD paaiškinimų dėl pareiškėjo išsiuntimo mokytis į Maskvą, valstybės saugumo komiteto aukštąją mokyklą, vėliau – Rusijos federalinės saugumo tarnybos akademiją. Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, jog mokytis jį siuntė Lietuva, o baigęs studijas jis turėjo grįžti į tėvynė ir tarnauti Lietuvoje, tačiau vėliau jo atsisakė. Pareiškėjas pažymi, kad nieko bendro neturi su Rusijos ir Ukrainos konfliktu, kadangi yra gimęs Lietuvoje, motina gyvena Lietuvoje, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pastaruosius 8 metus gyveno Lietuvoje ir nori grįžti į savo tėvynę, o ne į Ukrainą. Pirmosios instancijos teismas šališkai remiasi tik vienos šalies VSD ir Migracijos departamento pozicija, nepagrįstai atmesdamas pareiškėjo argumentus. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 26 d. sprendimą.

22. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

22.1. Pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjo keliama grėsmė yra paremta prielaidomis ir spėjimais yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pagal suformuotą teismų praktiką pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas 1995–2000 m. Rusijos Federacijos saugumo tarnyboje) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

22.2. Pareiškėjo grėsmės vertinimas nagrinėjamu atveju nėra baudžiamojo proceso dalis, bet administracinės procedūros dalis, todėl administracinei procedūrai neturėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos.

22.3. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

22.4. Pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 26 d. sprendimą.

24. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

24.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami Migracijos departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams.

24.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose.

24.3. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių, įgytų tarnaujant Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina (netarnauja Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje), savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

24.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.

24.5. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

24.6. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

24.7. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ypač įvertinus tai, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo itin trumpas laiko tarpas. Pareiškėjas dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Rusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

24.8. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai, o pareiškėjas nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai.

24.9. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjas negalės matytis su Lietuvoje gyvenančia motina ir jos slaugyti, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nelaikytina reikšmingesne už Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą ir Sprendimo uždrausti atvykti teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo individualią situaciją ir vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, VSD Išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės yra nepagrįsta įrodymais, byloje nenustatytas pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumas, pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas reikalaujant, kad pareiškėjas įrodytų savo priešiškumą Rusijos valdžios institucijų vykdomos politikos atžvilgiu, byloje nebuvo vertinta svarbi faktinė aplinkybė, kad į mokymus jį siuntė Lietuva.

28. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nurodytų 8 punkte.

30. Sprendimu atsisakyti pakeisti leidimą pareiškėjui leidimas atsisakytas pakeisti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o Sprendimu uždrausti atvykti pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 39 punkto ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punkto pagrindu.

31. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

32. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis be kita ko nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalis nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

34. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, VSD Išvadą, į pareiškėjo papildomos apklausos Migracijos departamente metu duotus paaiškinimus.

36. Pareiškėjas po DOSAAF kursų privalomąją karinę tarnybą atliko kariniame dalinyje; grįžęs po tarnybos pradėjo dirbti, vėliau buvo nukreiptas mokytis į parengiamuosius kursus, o po to mokytis į KGB (Valstybės saugumo komitetas) akademiją Maskvoje, po mokslų baigimo buvo paskirtas tęsti tarnybą ir 1995–2000 m. tarnavo pagal kontraktą Rusijos saugumo tarnybos Tiumenės srities teritoriniame padalinyje operatyviniu įgaliotiniu. VSD Išvadoje nurodyta, kad tarnaudamas Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir federalinė saugumo tarnyba, griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad jose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai nepaneigia VSD Išvadoje ir Migracijos departamento Sprendimuose padarytos išvados dėl Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje dirbančių asmenų lojalumo Rusijos rėžimui. Todėl tokie asmenys gali būti išnaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje. Kadangi pareiškėjas Rusijos federacinėje saugumo tarnyboje tarnavo 5 metus, ši aplinkybė suponuoja jo pažeidžiamumą, kartu sudaro pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

38. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybių nustatytų Sprendime atsisakyti pakeisti leidimą, kad apklausos Migracijos departamente metu apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir asmeninę poziciją dėl Krymo atsakinėjo aptakiai. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo pastebėjimui, kad nors pareiškėjas Lietuvą laiko savo tėvyne ir net bylos duomenimis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet 2007 metais jos neteko įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, t. y. išreiškė valią nutraukti teisinį ryšį su Lietuvos Respubliką ir pasirinko gyventi Rusijoje ir būti jos piliečiu.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Sprendimuose remiamasi tik VSD Išvada yra akivaizdžiai nepagrįsti, kadangi iš jų turinio matyti, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD Išvada, bet taip pat vertino pareiškėjo paaiškinimus pateiktus Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 16 d. apklauso metu, be to buvo vertinami pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, tvirtindamas, kad Sprendimai, įvardijantis pareiškėją kaip galintį kelti grėsmę, nesant tam faktinio pagrindo, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Sprendimais pareiškėjui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Kaip minėta, sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas. Šiuo atveju aptarta VSD nurodyta informacija nėra spėjimai ir įtarimai, ji yra paremta kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis, o pareiškėjas neginčija šios informacijos ir nepateikia jokių argumentų, kurie galėtų kelti abejonių dėl VSD nurodytos informacijos patikimumo, išsamumo ar aktualumo. Taigi, Sprendimuose padarytos išvados apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui yra pakankamai pagrįstos objektyviais duomenimis, o ta aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos jo pageidaujamos teisės (t. y. teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), nors nebuvo konstatuoti jokie konkretūs pareiškėjo neteisėti veiksmai, nekeičia situacijos vertinimo ir nepažeidžia jo nekaltumo prezumpcijos.

41. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bet kokios abejonės dėl teisėjo (teismo) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis. Pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teismo atliktu įrodymų (faktinių aplinkybių) vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo ir teismo sprendimą priėmė šališkas teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmetami.

42. Nors pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino reikšmingos aplinkybės, kad mokytis jį siuntė Lietuva, o baigęs studijas jis turėjo grįžti į tėvynę ir tarnauti Lietuvoje, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, kadangi nagrinėjamu atveju nepaneigtų išvados dėl Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje dirbančių asmenų lojalumo Rusijos rėžimui ir tuo aspektu kylančios grėsmės nacionaliniam saugumui.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė