2017-12-20 Nr. AB-24166-3-61-3-04598-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3926-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04598-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus. 2016 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 1 d. buvo laikomas perpildytoje kameroje, dėl to trūko kėdžių, buvo sunku judėti. Kamera buvo avarinės būklės, purvina, drėgna, ventiliacija buvo galima tik pro langus, naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas privatumas, nebuvo kabelinės televizijos, radijo taško. 2016 m. rugpjūčio 1d. – lapkričio 1 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 220, kurioje buvo sunku judėti, naudojantis tualetu buvo pažeistas privatumas, vyravo drėgmė, dėl kurios nedžiūvo išsiskalbti drabužiai, buvo šlapias čiužinys, ant sienų buvo pelėsio, nuo lubų byrėjo dažai ir tinkas, langas buvo nesandarus, nebuvo karšto vandens tiekimo sistemos, tinkamo apšvietimo, lentynų, spintų drabužiams sudėti, aliarminio iškvietimo mygtuko.

3. Pažymėjo, kad nebuvo suteikiamas 8 valandų pasivaikščiojimas kiemelyje, kuris pagal Europos žmogaus teisių komiteto pranešimą Nr. CPT/Inf(92)3 privalo būti suteikiamas. Kamerose elektra išjungiama 22 valandą, nebuvo aprūpinama tinkamomis priemonėmis kamerai valyti, švaria patalyne. Nebuvo suteikiama galimybė nueiti dažniau nei kartą per savaitę į dušą, be to, dušuose nebuvo įrengta sienelė, skirianti jį nuo drabužių kabyklos, todėl maudantis jie visuomet sudrėkdavo. Lukiškių TI-K buvo galima pamatyti žiurkių. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinius išgyvenimus.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 8–16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), taip pat nenustato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

6. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklėms ir unitazams valyti. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos normos nenustato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato. Paaiškino, kad, pagal teisės aktus, reglamentuojančius Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas turi nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

8. Visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 11.6 bei 13.8 punktus, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamo miego metu, nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje. Aktualiose higienos normose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Patalynė suimtiesiems ar nuteistiesiems išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Normos). Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi.

9. Pagal Eksploatavimo taisykles Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti radijo taškai. Nuteistieji ir suimtieji nemokamai naudojasi Lukiškių TI-K įrengta kabeline televizija. Transliuojamų televizijos kanalų paketo pasirinkimas priklauso nuo paslaugą teikiančio transliuotojo. Lukiškių TI-K yra sudaręs elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį su UAB „Cgates“ dėl kabelinės televizijos retransliavimo. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ar nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų ir suimtųjų privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros. Bendras pertvaros aukštis yra 1,6 metro (taip pat ir 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nors jis turi įrodyti, kad būtent dėl tam tikrų skunde minimų trūkumų jam atsirado konkrečios neigiamos pasekmės. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai – paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

11. Nurodė prašymą atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė.

13. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Įsakymo 1.3.1 punkte.

14. Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturėjo pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas tik 2016 m. liepos 30 d. buvo laikomas kameroje, kurioje tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo 1.3.1 punktą.

15. Pareiškėjas teigė, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. buvo avarinės būklės, nuo lubų byrėjo dažai ir tinkas, ant sienų buvo pelėsio, buvo nesandarus langas, purvina, o tinkamas inventorius kamerai valyti nebuvo išduodamas, nebuvo tinkamo apšvietimo, vyravo drėgmė.

16. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimus kamerose pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovo atstovas nurodė, kad inventorius, skirtas švarai palaikyti, išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklėms ir unitazams valyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl neišduoto inventoriaus, todėl pareiškėjo argumentą teismas laikė abstrakčiu ir nepagrįstu.

17. Taip pat pareiškėjas dėl kamerų neatitikties higienos normoms kreipėsi su skundais į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentą, Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Seimo kontrolierių įstaigą. Visos šios institucijos išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus skundus. Seimo kontrolieriaus išvadoje buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 220, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, reikalingas paprastas remontas ir vos tik atsiras galimybė, tai bus atliekama. Kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų institucijos nenustatė.

18. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K buvo galima pamatyti žiurkių, teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktu ir pažymėjo, kad byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų, nariuotakojų ar kitų kenkėjų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimo faktą.

19. Dėl privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Teismas pažymėjo, kad privatumas buvo pažeidžiamas tik 3 dienas, nes likusį laiką pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas.

20. Dėl karšto vandens tiekimo sistemos teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir akcentavo, kad minėta norma nenustato pareigos Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose įrengti šilto vandens tiekimo sistem1, taigi pareiškėjo skundas, kad nėra kameroje karšto vandens, atmestas.

21. Dėl pareiškėjo argumento, jog pasinaudoti dušu buvo galima tik kartą per savaitę, ten nebuvo įrengta sienelė, skirianti dušą nuo drabužių kabyklos, todėl maudantis jie visuomet sudrėkdavo, teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K jis turėjo tokią galimybę, taigi tai tik įrodo, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą. Atsakovo atstovas nurodė, kad dušų įrengimas Lukiškių TI-K atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas šiuo argumentu neturėjo pagrindo abejoti. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl netinkamo dušų įrengimo, jo argumentas atmestas.

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl kameroje buvusios drėgmės nedžiūvo išsiskalbti drabužiai, taip pat nebuvo aprūpintas švaria patalyne, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti Lukiškių TI-K teikiama drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslauga, todėl jo argumentas atmestas.

23. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama laikantis Normų. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidusi nurodytose Normose esančius reikalavimus.

24. Dėl kamerų ventiliacijos ir vėdinimo per langą teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

25. Dėl kabelinės televizijos ir radijo taško atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti radijo taškai, nemokama kabelinė televizija. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl kabelinės ar radijo taško nebuvimo kamerose, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais ir pareiškėjo argumentus atmetė.

26. Pareiškėjas paaiškino, jog neturėjo galimybės pasivaikščioti kiemelyje 8 valandas per dieną.

27. Teismas rėmėsi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 (toliau – ir Pranešimas) 47 punktu ir pažymėjo, kad nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. Pranešimo 48 punkte nustatyta, kad 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. SVĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi pareiškėjas, teigdamas, kad jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra neteisus. Pagal minėtus teisės aktus jam priklauso 1 valanda pasivaikščioti lauke. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl pareiškėjo teiginys atmestas.

28. Dėl pareiškėjo skundo, kad kamerose elektra buvo išjungiama 22 val., teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamojo miego metu, nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje. Iš byloje esančios suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės matyti, kad nepertraukiamo miego laikotarpis yra nuo 22 iki 6 val. Taigi Lukiškių TI-K po 22 val. nėra teikiama elektra siekiant užtikrinti nuteistųjų ir suimtųjų poilsį ir tvarką kamerose, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pažeidimo dėl elektros išjungimo 22 val.

29. Pareiškėjas teigė, kad kameroje nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko. Dėl šio pažeidimo jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą. Kalėjimų departamentas 2016 m. gruodžio 19 d. rašte nurodė, kad Lukiškių TI-K dauguma iškvietimo mygtuku neveikia, taigi šiuo atveju teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K padarė pažeidimą neužtikrindama veikiančių aliarminio iškvietimo mygtukų pareiškėjo kameroje.

30. Pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nebuvo lentynų, spintų drabužiams susidėti, atmesti kaip abstraktūs ir nekonkretūs, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl spintų ir lentynų įrengimo kameroje.

31. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 1 dieną teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, tai yra 3,6 m2 vienam asmeniui, 3 dienas buvo pažeistas jo privatumas, kameroje nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko, o kameroje Nr. 220 buvo reikalingas remontas. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K, nors ir labai trumpai, bet buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.

32. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas iš 96 dienų perpildytoje kameroje buvo laikomas tik 1 dieną, taip pat į 3 dienų privatumo pažeidimą, nes likusį laiką kamerose buvo laikomas vienas, aliarminio iškvietimo mygtuko nebuvimą bei kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. – lapkričio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 220, kurioje buvo reikalingas paprastas remontas. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad jo susirgimus lėmė būtent netinkamos kalinimo sąlygos. Taip pat teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis.

33. Teismas pažymėjo, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 4 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

34. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs, kad pažeidimas (ploto trūkumas) nebuvo intensyvus, kadangi pareiškėjas iš 96 dienų perpildytoje kameroje buvo tik vieną dieną, taip pat į tai, kad tik 3 dienas buvo pažeistas jo privatumas, kad kameroje nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko, o kameroje Nr. 220 buvo reikalingas remontas, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 30 Eur sumos priteisimas.

35. Atsakovo atstovo prašymą atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas teismas atmetė, pažymėjęs, kad dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), šiuo atveju netaikytina.

III. 36. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118–120), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį, kuris turėjo būti didesnis.

36.2. Teismas netinkamai įvertino laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki lapkričio 1 d., nes tuo metu pareiškėjas buvo kalinamas vienas, todėl patyrė izoliaciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs jį laikyti vieną.

36.3. Kamera Nr. 220, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo nesuremontuota, drėko čiužinys, sienos apsilupę, nebuvo tinkamo dydžio lango, todėl nebuvo tinkamo apšvietimo, pareiškėjui pablogėjo regėjimas, buvo nešvari patalynė, neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas.

36.4. 93 dienas pareiškėjui buvo neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 127–130), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

40. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

42. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog teismas neteisingai apskaičiavo neturtinės žalos dydį, netinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus.

44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nurodė, kad pareiškėjas tik 2016 m. liepos 30 d. buvo laikomas kameroje, kurioje tenkantis plotas buvo mažesnis, nei minimalus, nustatytas Įsakymo 1.3.1 punkte, ir, įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, pripažino Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus neginčija ir apeliaciniame skunde. Byloje taip pat nustatyta, jog kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko, bei tai, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 1 d. – lapkričio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 220, kurioje buvo reikalingas paprastas remontas.

45. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 3 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl kito laikotarpio minėtas pažeidimas nepripažintas, nes pareiškėjas likusį laiką kameroje buvo laikomas vienas. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu iš esmės sutinka, nes pareiškėjas neįrodė, jog jam būnant vienam kameroje dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kilo žala, kurią būtų pagrindas atlyginti.

46. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jis buvo kalinamas vienas, todėl patyrė izoliaciją, nepagrįstas, nes suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K į kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikоs suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

47. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kitų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimo, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).

48. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

49. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

50. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintinas 30 Eur.

51. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius