2016-10-11 Nr. AB-19822-3-62-3-00199-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1052-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00199-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Pravieniškių PN.

Pareiškėjas nurodė, jog jis Pravieniškių PN nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose Nr. 5 ir Nr. 13, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Akcentavo, kad patalpose buvo šalta, daug tarakonų, trūko oro, pareigūnai netinkamai elgėsi su nuteistaisiais. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose gyvenamojo ploto teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose, negalėjo normaliai judėti, o kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose, kamerose patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Kalinimo sąlygas Pravieniškių PN pareiškėjas laikė nežmoniškoms, kankinančioms, neatitinkančioms teisės aktų, tarptautinių konvencijų ir higienos normų reikalavimų.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrąsias sąlygas, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN nuteistieji gyvena gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per langus). Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje.

Pravieniškių PN direktorius įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką. Remiantis ja visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdų, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolės administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose pagrindu sudarytą, administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Tam tikslui jie yra aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Tam pataisos įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią atitinkamuose objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Esant poreikiui, pataisos įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atitinkamo teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Akcentavo, jog pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti neturtinė žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jo skundo argumentai nekonkretūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (civilinės atsakomybės kilimo sąlygų), todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo T. L. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. buvo pažeista T. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas; pareiškėjo T. L. reikalavimą dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktais ir nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų, kiek pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, buvo kitų nuteistųjų nepateikė nei pats pareiškėjas, nei atsakovas, nes tokių duomenų kaupimo teisės aktai nenumato, todėl sprendžiant dėl pareiškėjo kalinimo patalpose, kuriose vienam asmeniui tariamai teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose, vertintinas miegamųjų vietų skaičius konkrečioje patalpoje.

Vadovaudamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), jog pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (3 sektoriuje) ir buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius / gyvenamąsias patalpas: į 11 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurioje 14 miegamųjų vietų, plotas – 34,82 kv. m, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas – 2,48 kv. m, t. y. 0,62 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma; taip pat į 11 būrio 13 gyvenamąją patalpą, kurioje 14 miegamųjų vietų, plotas – 35,66 kv. m, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas – 2,54 kv. m, t. y. 0,56 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Teismas padarė išvadą, jog Taisyklėse nustatytos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu, buvo pažeistos, taigi atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau teismas pažymėjo, jog minimali gyvenamojo ploto riba, nustatyta asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pažeista nežymiai. Taip pat akcentavo, kad bausmės atlikimo pataisos įstaigos bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Teismas sprendė, kad buvimo pataisos įstaigoje metu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nenustatyta, jog būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl teismas sprendė, kad nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, sutrikusiu regėjimu ir sveikata, tačiau, kaip nurodė pats pareiškėjas, dėl šių sutrikimų į specialistus pagalbos nesikreipė. Minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti psichologo 2015 m. vasario 27 d. pažyma. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pareigūnai su nuteistaisiais elgiasi nežmoniškai, naudoja psichologinę prievartą, sukelia baimę, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių prieš jį psichologinę prievartą naudojusių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai apie tai, kad prieš jį buvo naudojama psichologinė prievarta atmestini, kaip nepagrįsti. Teismas nurodė, jog paneigtini pareiškėjo argumentai, jog patalpose buvo šalta, daug tarakonų, trūko oro.

Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pataisos įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėto įsakymo ar sutarties šalys nesilaiko. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbai 3-čio sektoriaus 11 būryje, kur gyveno pareiškėjas, buvo atlikti 14 kartų. Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtintą tvarką. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punktu, nustatančiu, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Vadovaudamasis teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų pataisos įstaigoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šių argumentų nevertino kaip lėmusių neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat teismas konstatavo, kad šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl argumentus dėl antisanitarinių sąlygų atmetė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme.

Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir nurodė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas T. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu. Paaiškina, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos. Teigia, jog tai, kad galėjo laisvai judėti, nesumažina jo patirtų išgyvenimų. Prašo vadovautis EŽTT byla Canali prieš Prancūziją, kurioje buvo priteista 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius gyvenimo tokiomis pat kaip įkalinimo sąlygomis.

Pareiškėjas pateikė prašymą prie administracinės bylos prijungti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-1163-162/2016 pagal jo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Prašo vadovautis šia nutartimi priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsakovas paaiškina, kad apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei EŽTT praktiką, todėl jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Atsakovas akcentuoja, jog apeliaciniame skunde nepateikiama jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų nepasisakęs dėl kurių nors skundo argumentų, kad būtų pažeidęs materialiąsias ar proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui T. L. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalėjimą Pravieniškių PN nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, tačiau sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pakanka apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta, nustatant, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui, bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis patyrė reikšmingą neturtinę žalą, kuri šiuo atveju turi būti įvertinta pinigais, ši išvada yra sąžininga, teisinga bei protinga šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Pažymėtina, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

LVAT praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad nuteistieji Pravieniškių PN gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1489-442/2015; 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-302-442/2015; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015, 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-520/2015, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016).

Tos pačios pozicijos laikosi ir EŽTT, kuris 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Iš esmės analogiškos pozicijos EŽTT laikėsi ir 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, nurodęs, kad asmens padėtis, kalinčio bendrabučio tipo patalpose, yra skirtinga nuo tos, kai pareiškėjai laikomi kamerose visą parą, išskyrus vieną valandą kasdieninio pasivaikščiojimo lauke, ir kur kamerose asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą Orchowski prieš Lenkiją, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Tunis prieš Estiją). Svarbu tai, kad pataisos įstaigos nėra griežto režimo kalėjimas ta prasme, kad kaliniai turi judėjimo laisvę dienos metu, taip kompensuojant asmeninės erdvės stoką nakties metu. Atitinkamai, EŽTT, atsižvelgęs į laikymo sąlygų visumą ir ypač į pataisos namuose taikytiną režimą, sprendė, kad nors pareiškėjo kalinimo sąlygos nebuvo tinkamos, jos nepasiekė atitinkamo žiaurumo lygio, leidžiančio teigti, kad pareiškėjas patyrė nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio požiūriu.

Taigi, kaip matyti, iš EŽTT praktikos, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Pravieniškių PN pažeidė ir kitas pareiškėjo skunde nurodytas teises bei padarė pareiškėjo skunde įvardytus kitus pažeidimus. Pažymėtina, kad ir pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 9 750 Eur kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo tokiomis pat sąlygomis kaip ir jis).

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-1163-162/2016. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje buvo vertinamos pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygos, todėl skiriasi esminės bylos faktinės aplinkybės bei taikytinų teisės aktų reikalavimai. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė