Legislator Case Law & Legislation
2024-09-11 Nr. AB-12909-3-61-3-00516-2024-3 AI generated

2024-09-11 Nr. AB-12909-3-61-3-00516-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2024-09-11 Nr. AB-12909-3-61-3-00516-2024-3
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Europos saugumo garantas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2024-09-11 Nr. AB-12909-3-61-3-00516-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris 2018 m. liepos 12 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, ketindamas dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Europos saugumo garantas“ (toliau – ir Bendrovė). Sudarius su Bendrove darbo sutartį, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760242427, galiojantis iki 2025 m. gegužės 5 d., tačiau atsakovo priimtu Sprendimu šis leidimas buvo panaikintas, atsakovui nusprendus, jog: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-2318-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00516-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Europos saugumo garantas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. C. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 24S37206 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde dėstė šiuos argumentus:

1.1. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris 2018 m. liepos 12 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, ketindamas dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Europos saugumo garantas“ (toliau – ir Bendrovė). Sudarius su Bendrove darbo sutartį, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760242427, galiojantis iki 2025 m. gegužės 5 d., tačiau atsakovo priimtu Sprendimu šis leidimas buvo panaikintas, atsakovui nusprendus, jog: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

1.2. Nesutiktina su Sprendimu, nes pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti Bendrovėje, kurioje jis iš tikrųjų dirbo ir atliko įvairius darbus statybos objektuose, o pareiškėjas nežinojo apie Bendrovės tvarkomą dokumentaciją, taigi Bendrovės veiksmuose nėra pareiškėjo kaltės. Sprendimas sukels neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jis turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, tai neigiamai paveiks jo darbinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, be to, pareiškėjas yra vienintelis mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Sunitus“ narys. Priimdamas Sprendimą atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 46 straipsniuose įtvirtintų principų bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nurodyto proporcingumo principo, tinkamai nesiaiškino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sveikatos būkle, finansinėmis galimybėmis bei Bendrovės veikla, o Sprendimas neigiamai paveiks pareiškėją bei sukels jam neigiamas pasekmes, neturtinę žalą. Atsakovas neapklausė pareiškėjo darydamas išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą, dėstydamas šiuos argumentus:

2.1. Sprendimas buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas Bendrovės atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis, mokant daug mažesnį užmokestį. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas buvo nurodęs, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, 1 100 Eur per mėnesį, o Bendrovės tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis. Remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis atsakovas patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2018 m. liepos 12 d. ir visą įdarbinimo laikotarpį po leidimo laikinai gyventi pakeitimo jam nebuvo mokamas prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1100 Eur: pareiškėjui 2023 m. gegužės mėn. išmokėta 811,36 Eur darbo užmokestis; 2023 m. birželio ir liepos mėn. – 850 Eur; nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. (iš viso 5 mėn.) pareiškėjui darbo užmokestis nėra mokamas, t. y. pareiškėjas bendrovėje nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. faktiškai nedirba, nors jam leidimas laikinai gyventi išduotas darbo pagrindu. Pareiškėjas nuo 2024 m. sausio 22 d. yra paskirtas MB „Sunitus“ direktoriumi, o ši bendrija įregistruota 2024 m. sausio 22 d. ir pareiškėjas yra vienintelis jos narys. Taigi pareiškėjas nuo 2024 m. sausio 22 d. MB „Sunitus“ užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

2.2. Skundo argumentas dėl atsakovo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų yra nepagrįstas, nes teisiniame reguliavime nėra įtvirtinta atitinkama atsakovo pareiga, o atsakovas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar jo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų. Nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo momento pareiškėjas negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais.

II. 3. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 18 d. sprendimu atmetė skundą.

4. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

4.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju Bendrovėje, 2023 m. kovo 21 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). Pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje – ketinamas gauti darbo užmokestis 1100 Eur. Atsakovas 2023 m. balandžio 20 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760242427, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2025 m. balandžio 24 d. (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.).

4.2. Atsakovas 2024 m. vasario 1 d. priėmė Sprendimą, nustatęs, jog: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 2 d. 2 ir 5 p.). Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Sodros informacinėje sistemoje, o patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2018 m. liepos 12 d. ir visą įdarbinimo laikotarpį po leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjui nėra mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1100 Eur. Pareiškėjui 2023 m. gegužės mėn. išmokėta 811,36 Eur darbo užmokestis, 2023 m. birželio ir liepos mėn. – 850 Eur, o nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. (iš viso 5 mėn.) pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas, t. y. jis Bendrovėje nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. faktiškai nedirba, nors jam leidimas laikinai gyventi išduotas būtent dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas nuo 2024 m. sausio 22 d. yra paskirtas MB „Sunitus“ direktoriumi. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro juridinių asmenų registro duomenimis, MB „Sunitus“ įregistruota 2024 m. sausio 22 d. ir pareiškėjas yra vienintelis šios bendrijos narys, taigi jis nuo 2024 m. sausio 22 d. MB „Sunitus“ užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

5. Teismas, įvertinęs nustatytas ginčo faktines aplinkybes ir Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, nusprendė, jog atsakovas Sprendime pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas atmetė skundo argumentus nurodęs, jog pareiškėjo teiginius paneigia bylos įrodymai (Sodros pažyma ir kt.). Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų informavęs atsakovą apie pasikeitusias aplinkybes ar naujo leidimo laikinai gyventi išdavimą (Įstatymo 40 str. 5 d.). Spręsdamas dėl pareiškėjo veiklos MB „Sunitus“, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, pageidaudamas savo verslą Lietuvoje organizuoti būdu, neatitinkančiu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų, turi teisę tai daryti, tačiau tokiu atveju jis arba negalėtų nuolat būti Lietuvos Respublikoje (Bendrovės veiklą organizuotų ir kontroliuotų nuotolinėmis priemonėmis arba per atstovus), arba turėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Teismas kartu pažymėjo, jog pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2018 m. sausio 12 d. bei 2019 m. liepos 5 d., todėl pareiškėjas turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau šie ryšiai susiję išimtinai su darbo santykiais, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turėtų šeiminių ryšių.

7. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, jog atsakovas nepagrįstai neprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimų ir papildomų duomenų. Šiuo aspektu teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei nusprendė, jog atsakovas neprivalėjo kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų priimant Sprendimą.

8. Teismas, apibendrinęs sprendimo motyvus, padarė išvadą, jog atsakovas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes bei pritaikė reikšmingas teisės normas, todėl Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, jis yra pagrįstas ir teisėtas. Atmetęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir priimtas tinkamai neįvertinus ginčo faktinių aplinkybių. Bendrovė netinkamai tvarkė pareiškėjo dokumentaciją ir nurodė klaidingus duomenis apie jo darbo užmokestį, o pareiškėjas nebuvo perspėtas, jog dėl šių priežasčių bus panaikintas jo leidimas laikinai gyventi. Ginčo situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo kaltės, jam neišmanant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, t. y. dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

9.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neinformavo pareiškėjo apie planuojamą priimti Sprendimą, nes pareiškėjas buvo sąžiningas ir šiuo atveju atsakovas jam turėjo pasiūlyti ištaisyti nustatytus trūkumus. Sprendimas neatitinka proporcingumo ir gero administravimo principų, pažeidus pareiškėjo teisę būti išklausytam ir nesudarius galimybės pateikti paaiškinimų bei dokumentų dėl ginčo situacijos.

9.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, nusprendęs, jog šie ryšiai išimtinai susiję su darbo santykiais. Pareiškėją su Lietuvos Respubliką sieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai nuo 2018 m. sausio 12 išduoto leidimo laikinai gyventi, jis sieja savo ateitį su šia valstybe. Pareiškėjas planavo plėsti verslą Lietuvos Respublikoje, įsteigė savo įmonę – MB „Sunitus“, turi nuomojamą gyvenamąją vietą, draugų ir pažįstamų, artimų žmonių, su kuriais santykiai pareiškėjai yra labai svarbūs.

10. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto asmeninį ginčo situacijos vertinimą, tačiau nepateikia argumentų, sudarančių pagrindą naikinti teismo sprendimą. Laikydamasis atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos (žr. šios nutarties 2.1–2.2 p.), atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo, yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S37206, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760242427, galiojantį iki 2025 m. balandžio 24 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760242427, galiojantį iki 2025 m. balandžio 24 d., nes: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.); 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.).

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nusprendęs, jog bylos duomenys patvirtina tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, dėl to ginčijamas Sprendimas yra pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinės situacijos bei aplinkybės, jog ši situacija susiklostė dėl Bendrovės, o ne pareiškėjo kaltės, taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog priimant Sprendimą buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą bei neįvertino pareiškėjų ryšių su Lietuvos Respublika.

16. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau nepritaria šio teismo motyvams dėl pirmojo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo (jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėtina, jog Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustatęs bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024).

17. Spręsdama dėl pirmojo Sprendime nustatyto pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo (jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu inter alia (be kita ko) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

18. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).

19. Kaip matyti iš Sprendimo, atsakovas padarė išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, dėl to, jog: pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas nei vieną darbo mėnesį per įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį po leidimo pakeitimo nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, kas reiškia, kad pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirba; nuo 2024 m. sausio 22 d. pareiškėjas vykdo teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje.

20. Įvertinusi šiuos Sprendimo motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, pripažinęs savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), remdamasis iš esmės analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Tačiau atsakovas priimtame Sprendime nenurodė duomenų, iš kurių, atsižvelgiant į šios nutarties 17 punkte pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai akivaizdu, kad jam nebus mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (1 100 Eur per mėn.), dėl to pareiškėjas neturės pakankamai lėšų ir (ar) negaus reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Dėl to nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pareiškėjo ir (ar) Bendrovės tyčios, sietinos su šių asmenų valia suklaidinti atsakovą, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams dėl Sprendimo pirmojo pagrindo ir pripažįsta Sprendime nustatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi neįrodytu.

22. Spręsdama dėl antrojo Sprendime nustatyto pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo (pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

24. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal pareiškėjo 2023 m. kovo 15 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuriame pareiškėjas inter alia nurodė, jog jis ketina dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju Bendrovėje, o jo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis – darbo sutartis su Bendrove, lėšų dydis – 1 100 Eur per mėnesį. Kaip matyti iš Bendrovės tarpininkavimo rašto dėl pareiškėjo, Bendrovė atsakovui patvirtino, jog ji ketina įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį bei mokėti pareiškėjui 1 100 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Remiantis Sodros duomenimis byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjui 2023 m. gegužės mėn. išmokėtas 811,36 Eur darbo užmokestis, 2023 m. birželio ir liepos mėn. – 850 Eur, nuo 2023 m. rugpjūčio iki gruodžio mėn. pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas, o nuo 2024 m. sausio 22 d. pareiškėjas yra MB „Sunitus“ narys.

25. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu negavo pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto 1 100 Eur per mėnesį darbo užmokesčio, esančiu vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).

26. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinės situacijos ir priežasčių, dėl kurių ši situacija susiklostė, t. y. dėl Bendrovės kaltės jai netinkamai tvarkius pareiškėjo dokumentaciją. Nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).

27. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam ir teisės į gerą administravimą pažeidimų administracinės procedūros Migracijos departamente metu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015), o iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją bei pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Taigi gero administravimo principas apima ir asmens teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

28. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, dėstydamas argumentus, jog prieš priimdamas Sprendimą atsakovas nepagrįstai nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų, procesiniuose dokumentuose nenurodė tokios reikšmingos informacijos ar aplinkybių, kurios leistų manyti, jog dėl to, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui šių paaiškinimų, Sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų ginčo aplinkybių, ar sudarytų pagrindą abejoti bylos duomenimis patvirtinta objektyvia išvada, jog pareiškėjui nebuvo mokamos reguliarios pajamos bei užtikrinamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas vienintelis pareiškėjo numatomas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje (žr. šios nutarties 23 p.). Todėl pajamų šaltiniai, susiję su pareiškėjo veikla MB „Sunitus“, t. y. šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti pateiktame prašyme, neturi reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1729-815/2024).

30. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo ryšių su Lietuvos Respublika, pažymėtina tai, kad atitinkami pareiškėjo ryšiai ar su tuo susijusios aplinkybės nebuvo nurodyti pareiškėjo skunde, o apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ir apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-316-662/2024). Kita vertus, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė tokių reikšmingų aplinkybių ar ryšių, kurių atsakovui neįvertinus kiltų abejonės dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, atsakovui galbūt neproporcingai pažeidus pareiškėjo teisėtus pareiškėjo interesus ar kitus teisinius gėrius.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Įvertinus tai, byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė